Koks mūsų indėlis į Išgelbėjimą?
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Pirmumas
Pro virtualius vartus „nepralysi“
Kai Jėzų kažkas paklausė: Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų? Jis atsakė: Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Klysta tie, kas gyvenimą tikėjimu į Kristų laiko beprasmiškais pančiais, varžančiais individo saviraišką postmodernistiniame pasaulyje; arba, kad krikščionybė – kažkoks lėkštumo ir tradicinių atgyvenų darinys, nepriimtinas šiuolaikiniams žmonėms, priklausomiems nuo naujausių technologinių priemonių galimybių, individus grasinančių vis giliau panardinti į virtualaus pasaulio netikrumą, kuriame pranyksta dabarties realybė…
Pusiausvyra
Nesupriešiname technologijų pasiekimų su jų tinkamu panaudojimu. Tas, kuris iš tiesų stengiasi laikytis Jėzaus mokslo, jo gyvenimo ašimi nebus daiktas (kad ir stipriausią savyje turėtų technologinį užtaisą), bet čia pirmumas bus teikiamas Tam, kuris sukūrė neaprėpiamą proto veikimo potencialą ir jį padovanojo mums, kad pirmiausia juo garbintume visko Davėją ir būtume Jo apsaugomi nuo rafinuotų vergystės formų kad ir „nekalčiausiems“ daiktams.
Ištikimybė tikrajam „aš“
Eiti pro siaurus vartus – atmesti viską, ko paprasčiausiai Dievo Karalystėje nėra. Mūsų viduje esti tikrasis „aš“ ir ego – netikrasis „aš“. Mūsų tikroji tapatybė yra Dievo gerumo atspindys, todėl jai būdinga kilti Dievop ir Juo pasitikėti. Per maldą bei tikėjimo darbus mumyse bręsta krikščioniškoji tapatybė – būsimojo gyvenimo dalininkė. Taigi tikrasis „aš“ mėgsta „keliauti“ pro ankštus vartus, nes pavaldus Dievo Dvasios vedimui.
Darydami gera, atgręžiame nugarą „netikrajam“
Tačiau mumyse yra ir netikrasis „aš“ (gimtosios kaltės pasekmė), susitelkęs į save, kuris siekia godžiai viską turėti dabar ir bet kokia kaina… Čia apsimetinėjimas teisuoliu nepadės. Nepakaks sakyti: „Viešpatie, atidaryk mums duris!“, ir Jis tarsi robotas ims ir paklus mūsų komandai. Ne. Jėzus žiūrės, kiek gyvenai pagal Evangeliją. Nepakaks tarti, kad esi artimas Dievui, ir dėl šių žodžių tau tuoj atsivers Dangus. Ne. Jis žiūrės, ar mes iš tiesų valgėme su Juo drauge ir laikėmės Jo mokymo gatvėse, kai turėjo intenciją Jam patikti ir dėl to neapsileidome, stengdamiesi Jo vardu patarnauti aplinkiniams.
Geroji žinia
Šiandieniniame Jėzaus mokyme yra gera žinia: „Jie ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo Karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.“ Ne kiekvienas, kuris sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Mūsų veiksmai de facto liudija, kas yra mūsų širdyse. Vien išorinio veiksmo, kad jis duotų nenykstančių vaisių kitiems, nepakanka. Būtina gryno ketinimo malonė. Tai reiškia tarnauti kitiems taip, lyg tarnautume pačiam Kristui! Idealas? Taip! Ir mes, Jam laiminant, to nepaliausime siekti... Šv. Pauliaus žodžių tiesa tarsi žibintas tešviečia mūsų gyvenimo kelyje: „Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei padaro ką gera, gaus atlyginimą iš Viešpaties“ (Ef 6, 1–9).
„XXI amžius“, 2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 31–32 (2644–2645)