Konferencija Jotvingių krašte

Laima Debesiūnienė

Punskas. Gruodžio 7 dieną Lenkijoje, Punsko valsčiaus svetainėje, vyko „Aušros“ leidyklos surengta konferencija „Terra Jatwezenorum“ (Jotvingių kraš­tas). Tai – istorijos paveldo metraštis. Šiemet išleistas jau 16-asis tomas. Jį sudaro dvi dalys – dvi solidžios mokslinės knygos.

Vyko ne tik šio leidinio sutiktuvės, bet pristatyti dar du leidiniai (XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščio VIII tomas ir Ritos Pauliukaitienės sudaryta knyga „Aštuoni Lietuvos laisvės kovos karžygiai“) bei įvyko Lietuvos laisvės kovų karžygio, Dainavos apygardos partizanų kapitono Jurgio Kriščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo 75-ųjų žūties metinių minėjimas.

Konferencija prasidėjo anksti, 9 valandą vietos laiku, nes iš tiesų buvo labai intensyvi darbotvarkė ir reikėjo daug nuveikti.

Sveikinimo žodžiu konferenciją pradėjo Punsko „Aušros“ leidyklos direktorius, poetas Sigitas Birgelis. Jis pasveikino visus atvykusius ir suteikė galimybę prisistatyti delegacijų vadovams. Ypač gausi buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) delegacija, vadovaujama direktoriaus dr. Arūno Bub­nio. Jis padėkojo už kvietimą, pristatė svarbiausius centro darbus. 

Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė sakė, kad 16-ojo „Terra Jatwezenorum“ tomo dėka galima geriau pažinti savo žemę ir sukauptą patirtį perduoti ateities kartoms. Užduotis – perduoti ir įgyvendinti patriotizmo jausmą, daug kalbėti apie partizanų veiklą. Ji dėkojo „Aušros“ leidyklai už svarbų darbą. 

Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas sveikino visus susirinkusius, ypač mokinius ir mokytojus. Jis sakė, kad naujus projektus ne tik reikia kurti, bet ir stengtis sėkmingai juos įgyvendinti.

S. Birgelis pristatė 16-ąjį „Terra Jatwezenorum“ tomą. Jį sudaro 663 puslapiai, o visą seriją – daugiau kaip 10000 puslapių. Domėjimasis savo krašto praeitimi nenutrūksta, žmonės įsijungia į bendrą darbą. Metraštyje daug įdomios medžiagos. Gilinamasi į svarbiausius įvykius, jų chronologiją, aprašomi piliakalniai ir įvairios krašto kultūrai svarbios vietovės. Daugumos straipsnių autoriai – mokslininkai. R. Pauliukaitienė pateikia naujos medžiagos apie partizanus, apklausia vietos gyventojus.

Konferencijai vadovavo dr. Nijolė Birgelienė. Ji trumpai apibūdino leidyklos veiklos kryptis, metraščio „Terra Jatwezenorum“ ypatybes, pasidžiaugė, kad yra daug autorių, rėmėjų, skaitytojų, leidinyje nagrinėjamos svarbios lingvistikos ir istorijos temos, jos tarpusavyje persipina. Dr. N. Birgelienė pristatė pirmojo pranešimo autorių.

Bronius Makauskas, istorikas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, skaitė pranešimą „Lietuvių kalbos įteisinimo Seinų diecezijoje problemos. Iš istorinės perspektyvos“. Pranešėjas minėjo, kad lietuvių bandymai atgauti ir įpilietinti savo kalbos teises religinėje praktikoje istoriografijoje vadinami konfliktu. Tai buvo parankus terminas siekiant suniveliuoti problemos esmę. Bendroje Respublikoje ir carinės Rusijos vergovėje lietuvių kalba buvo stumiama iš viešosios erdvės. XIX amžiuje ji buvo atsidūrusi ant pražūties slenksčio. Lenkai tikėjosi, jog lietuviai perims jų kalbą. Tokią nuostatą gilino spausdinto žodžio trūkumas ir lenkų kalbos vartojimas bažnyčioje bei visuomenės gyvenime, ypač Seinų ir Vilniaus vyskupijose. Pamatus šiam procesui pasipriešinti paklojo Simonas Daukantas, Motiejus Valančius. Svarbiu impulsu padėčiai gerėti buvo Seinų kunigų seminarijos įsteigimas 1818 metais, 1904 metų spaudos draudimo lotyniškuoju raidynu panaikinimas. Lietuvių kalbos padėtis labai priklausė nuo vyskupų požiūrio į ją. Viena pirmųjų nesantaikų dėl pamaldų tvarkos ir kalbos Seinų vyskupijoje kilo1881 metais. Vištytyje. 1837 metais Lazdijų dekanate veikė tik viena Miroslavo parapija, kurioje religinės apeigos vyko ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. 1897 metais į Seinus atvykęs vysk. Antanas Baranauskas rado sudėtingą situaciją. 1898 metais jis dekretu patvarkė, kad abiejų tautų katalikai turėtų pamaldas savo kalba, o ingreso metu pralaužė lenkų kalbos monopolį. Jo pozicija lietuvių kalbos atžvilgiu ne visuomet buvo tinkamai suprasta. Lietuviai jį kaltino pataikavimu lenkams, o lenkai tvirtino, kad jis pataikauja lietuviams. Popiežius Jonas Paulius II galutinai sutvarkė lietuvių ir lenkų santykius bažnyčioje.

Deimantė Aidukaitė-Mikelionie­nė, istorijos bakalaurė ir viešojo administravimo magistrė, viešojo diskurso lingvistikos magistrė, Lietuvių kalbos instituto doktorantė, skaitė pranešimą „Lietuvių kalbos rašyba nepriklausomybės priešaušryje: tautinės ir europietiškos lingvistinės idėjos (1914–1915)“. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių rašomosios kalbos tobulinimo klausimas tapo ne vieno to meto inteligentijos atstovo mąstymo objektu. XX amžiaus pradžioje lingvistinių idėjų fenomenalumas – tautinės ir europietiškos rašto kultūros persipynimas, siejimas – nevertintas reiškinys šiuolaikinėje istoriografijoje. Veikiausiai tai lėmė faktas, kad to meto viešojoje erdvėje aktyvių visuomenininkų pristatyti rašybos tobulinimo konceptai praktinėje vartosenoje ilgainiui nebuvo įgy­vendinti. Tačiau jų analizė yra vertingas konkretaus istorinio tarpsnio visuomenės mentalinių pokyčių reprezentantas. Pasaulėžiūros nuostatų kitimas rašomosios kalbos atžvilgiu buvo veikiamas tarptautinėje plotmėje besiklosčiusių įvykių. Tai patvirtina tyrėjų įžvalgas, kad pokyčiai nevyksta savaime, juos stimuliuoja kalbos vartotojai ir kintanti tikrovė. Tad žvelgti istoriniu-diachroniniu aspektu prasminga įvertinus ir šių dienų aktualijas, kai, kintant geopolitinėms realijoms, visuomenė naujai permąsto tam tikrus kalbos ir kultūros reiškinius. Nors bendrinės lietuvių rašomosios kalbos pagrindai buvo įtvirtinti 1901 metais Tilžėje išleistoje kalbininko Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikoje“, tačiau įvairiose kalbos vartojimo srityse rašyba pastebimai varijavo. Į rašybos norminimą įsitraukė kunigai, visuomenės veikėjai, politikai. 1914 metais iškelta būtinybė priimti visiems vienodą rašybą. Prel. Aleksadras Dambrauskas (Adomas Jakštas) siūlė priimti europietišką rašybą, atsisakyti lenkų rašto įtakos. Bandyta perimti įvairių šalių raštų tradicijas. Šis disputas nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.

Agnė Karčiauskaitė-Jankaus­kie­nė, pedagogikos bakalaurė, komunikacijos magistrė, žurnalistė, renginių organizatorė, skaitė pranešimą „Naujausi jotvingių piliakalnio Eglinėje tyrimai ir morfologija, kurią archeologai vadina proveržiu baltų archeologijoje“. Paskutiniai tyrinėjimai vyko 2021 metais, o 2022 metais išleista knyga apie tai. Buvo naudojami naujausi tyrinėjimo metodai. Jie davė daug naujos informacijos. Svarbiausia piliakalnio paskirtis – gynybinė, gyvenvietė išplėtota mažiau. Aukščiausia kalva siekia 222 metrus aukščio. Ji yra natūrali, tik vietomis paaukštinta. Viskas pritaikyta gynybos poreikiams. Radiniai – ginklai, papuošalai, molio šukės, gyvūnų kaulai. Pilis nebuvo užpulta ir sudeginta, bet palikta ir sugriuvo, laidojimo vietų nerasta. Prielaida – laidota kitame kaime (Šveicarijoje). Nerasta su tikėjimu susijusių dalykų. Tačiau dar į daug klausimų liko neatsakyta.

Beje, pro šią vietovę Mykolas Žilinskas bėgo į Vakarus.

Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas sakė, kad į Eglinę galima surengti ekskursijas.

Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo vadovas Stasys Ignatavičius įteikė dovanas ir padėkas už prasmingą visuomeninį darbą ir patriotizmo ugdymą Sigitui Birgeliui („Aušros“ leidyklos direktoriui), Gegiminui Kraužliui (tautinių šokių kolektyvo vadovui). XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė vardinius metraščio VIII tomo egzempliorius įteikė S. Birgeliui, A. Bubniui, Kovo 11-osios licėjui, Jotvingių draugijos pirmininkui Petrui Lukoševičiui. 

Rašytojas Laimonas Inis kalbėjo apie XXVII knygos mėgėjų draugijos veiklą prieškariu ir šiomis dienomis. Draugija leidžia metraščius ir taip įamžina svarbius įvykius. Dabar išleistas VIII tomas.

Rita Pauliukaitienė bendraautoriams įteikė knygos „Aštuoni Lietuvos laisvės kovos karžygiai“ egzemplio­rius (Auksei Bajarčiūtei, A. Bubniui, S. ir N. Birgeliams bei kitiems). Knygos buvo padovanotos Lenkijos lietuvių organizacijoms, bibliotekoms. Buvo rodomos skaidrės, įdomiai pasakota. 

Su savo šeimos istorija supažindino Auksė Bajarčiūtė (Lietuvos Laisvės karžygio anūkė). Ji pasakojo apie giminystės ryšius su rašytoju Kaziu Boruta ir vyskupu Jonu Boruta (jos močiutė – rašytojo K. Borutos sesuo Magdalena Borutaitė). 

Daug įdomios medžiagos pateikė knygos konsultantė Rūta Trimonienė. Autorę sveikino LGGRTC direktorius A. Bubnys.

Paskutinis ir labai svarbus konferencijos etapas – išvyka į Šlynakiemio kaimą, į partizanų Jurgio Kriščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietą. Dalyvavo ne tik konferencijos dalyviai, bet ir Kovo 11-osios licėjaus mokiniai. Čia yra kapas, paminklas, o visai neseniai slėptuvės vieta Šlynakiemio kaimo seniūno Jurgio Rėkaus rūpesčiu pažymėta dviem beržiniais kryžiais, nes senieji jau buvo benykstantys. Buvo pasakojama apie partizanų slėptuvę, gyvenimą joje, partizanų žūtį, valsčiaus pastangas išpirkti privačią žemę ir atstatyti slėptuvę. Skambėjo partizanų dainos, daugeliui mažai žinomos arba nežinomos, ant kapo buvo padėti gėlių vainikai. 

LGGRTC darbuotojas Darius Žygelis pasakojo apie neseniai vykusią jo kelionę į Paryžių siekiant įamžinti partizano Juozo Lukšos-Daumanto atminimą. Jam skirta atminimo lentelė visai neseniai atidengta kavinėje, kurioje partizanas lankydavosi. Siekiama įamžinti ir kitų partizanų atminimą užsienyje.

„Aušros“ leidykla padėkojo Len­kijos lietuvių bendruomenei ir jos vadovei Irenai Gasparavičiūtei, Šlynakiemio kaimo seniūnui Jurgiui Rėkui, Punsko viršaičiui Vytautui Liškauskui, Jotvingių ir prūsų bendrijos vadovui Petrui Lukoševičiui ir kitiems, padėjusiems surengti konferenciją.

Vitalijaus Debesiūno nuotraukos

„XXI amžius“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1–2 (2614–2615)