Kovo 11-oji jam buvo gyvenimo viršūnė

Gintauto Iešmanto 95 metų sukakčiai

Dr. Arūnas Bubnys

Prieš 95 metus, 1930 m. sausio 1 d., Vilkaviškio apskrities Žaliosios valsčiaus Šūklių kaime, gimė Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto signataras Gintautas Iešmantas.

1933 metais tėvams persikėlus į Šakių apskritį, jis mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje (1937-1943 m.), Šakių gimnazijoje (1944-1949 m.). 1949-1953 metais studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Baigęs institutą dirbo žurnalisto darbą įvairiose redakcijose: 1953-1970 ir 1972-1974 metais buvo laikraščių „Lietuvos pionierius“, „Tarybinis mokytojas“, „Liaudies sargyboje“, „Komjaunimo tiesa“ korespondentas. Keletą metų dirbo „Žinijos“ draugijos Vilniaus miesto organizacijos sekretoriumi. Priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai. Nuo 1974 iki 1980 metų dirbo Knygų rūmuose bibliografu.

1974 m. rugsėjo 6 d. G. Iešmanto bute KGB padarė kratą. Buvo konfiskuota poezija, kurią jis rašė nuo 1947 metų. Dėl joje reikštų laisvės siekimų pašalintas iš „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redakcijos ir iš Lietuvos žurnalistų sąjungos.

Įsidarbinęs Knygų rūmuose bibliografu, įsijungė į pogrindinę veiklą kaip žurnalistas, straipsnių autorius. Jis buvo sumanęs leisti pogrindyje žurnalą „Ateitis“, kuris skelbtų, kad tai Lietuvos komunistų sąjungos už Lietuvos išstojimą iš Sovietų Sąjungos leidinys. Pasirodžius „Perspektyvoms“, kurios skelbiami programiniai principai žadėjo pliuralizmą, kitos nuomonės gerbimą, jis sutiko parengtus straipsnius perduoti „Perspektyvoms“. Per pažįstamą istoriką Riman­tą Jasą jis perduodavo savo straipsnius „Perspektyvų“ leidėjui Vytautui Skuo­džiui.

KGB susekė „Perspektyvų“ leidėją ir kai kuriuos straipsnių autorius. G. Iešmantas buvo suimtas 1980 m. kovo 17 d., ir jo byla buvo prijungta prie V. Skuodžio ir P. Pečeliūno bylos. Teismas prasidėjo 1980 m. gruodžio 15 d. ir tęsėsi savaitę. Visi trys kaltinamieji, kaip ir tardymų metu, atsisakė duoti bet kokius parodymus apie pogrindinę veiklą. 1980 m. gruodžio 22 d. nuosprendis pripažino, kad P. Pečeliūnas, V. Skuodis ir G. Ieš­man­tas „padarė itin pavojingus valstybinius nusikaltimus“: „siekdami su­kom­promituoti tarybinę valdžią Lietuvoje vedė antitarybinę agitaciją ir propagandą“. G. Iešmantas nuteistas kalėti 6 metus griežto režimo lageryje ir 5 metams tremties. Kalintas Permės srities lageriuose Urale, po to, 1986 metais, ištremtas į Komijos ATSR. Vakaruose vyko akcijos, protestai dėl jo išlaisvinimo. Buvo priimtas garbės nariu į Anglijos ir JAV nacionalinius PEN klubus, tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu.

Reikalaujant užsienio ir Lietuvos visuomenei 1988 m. lapkričio 5 d. iš tremties buvo išlaisvintas ir grįžo į Lietuvą. Grįžęs į Vilnių įsijungė į Sąjūdžio veiklą, prisidėjo prie Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo, buvo „Lietuvos socialdemokrato“, paskui „Lietuvos žinių“ redaktorius. 

1990 m. vasario 24 d. G. Iešmantas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu Kalvarijos rinkiminėje apygardoje Nr. 126 ir tapo 1990 m. Kovo 11-osios akto signataru.

1990-1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime buvo Sąjūdžio frakcijos narys, dirbo Švietimo, kultūros ir mokslo komisijoje, buvo Kultūros ir informacijos priemonių pakomisės narys, Tibeto rėmimo grupės narys. Prisimindamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Kovo 11-osios aktą, G. Iešmantas rašė: „Mane trikdo pasakymai, esą, mes, atkurdami Nepriklausomybę, tik pasinaudojome susidariusiomis palankiomis sąlygomis. Juose, žinoma, yra tiesos, tačiau dar daugiau neteisybės. Argi tos sąlygos nebuvo sukurtos kovoje už žmogaus teises? Ir viduje, ir užsienyje? Argi tų sąlygų nestiprino kovo­jan­tieji už savo tautų laisvę? Dar keisčiau skamba mintis, neva Lietuva tapusi nepriklausoma tuomet, kada jos Nepriklausomybę pripažino užsienio valstybės. Tai, vieno politikos apžvalgininko manymu, per daug nestebintų, jeigu diena, kai Rusija pripažino Lietuvos laisvę, būtų laikoma vos ne svarbesne už Kovo11-ąją. Bet ar Rusija, taip pat kitos valstybės, būtų pripažinusios Lietuvą, jei nebūtų buvę Kovo 11-osios? Ir šis klausimas nėra koks nors minėtos datos sureikšminimas, kaip teigia apžvalgininkas. Kovo 11-oji yra objektyvus faktas, sukėlęs grandininę reakciją. Nereikia užmiršti: tautoms laisvė nesuteikiama, nedovanojama, gali taip atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Iki patvirtinimo momento vyksta nenumaldoma kova, kai kur kruvina ir ilga, kitur taiki, bet taip pat sunki ir ne be aukų. [...] Tokia iš tikrųjų yra istorijos realybė ir neginčijama tiesa. Ir ne vien mūsų tautos praeitis liudija šią tiesą. Apie ją įtikinamai kalba kolonijinių Afrikos bei Azijos tautų kova, nuožmus Čečėnijos išsivadavimo karas. [...] Kaip ir Vasario 16-oji, taip ir Kovo 11-oji sušvito tautos kelyje vienodai sunkiomis, nors ir skirtingomis aplinkybėmis. Ir šis palyginimas nėra nei Kovo 11-osios, nei jos signatarų vaidmens koks nors perdėtas išaukštinimas. Yra nepajudinama objektyvi tiesa: tautos laisvė ir nepriklausomybė gimė jos kovoje už laisvę. Amžiaus pradžioje ir dabar, jo pabaigoje. Man pačiam Kovo 11-oji yra mano gyvenimo viršūnė“. (Cit. iš knygos „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai, 1990“, parengė J. Beinortas, J. Černiauskienė, G. Ilgūnas ir kt., Vilnius, 2000, p. 96-97.)   

G. Iešmantas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos, taip pat Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1990 m. pabaigoje išėjo pirmoji G. Iešmanto poezijos knyga „Prisikėlimo šventė“, kurioje išspausdinti lageriuose ir tremtyje parašyti eilėraščiai. G. Iešmantas išleido daugiau apie 60 eilėraščių, poemų, dramos kūrinių bei istorinės ir politinės publicistikos rin­kinių.

G. Iešmantas buvo apdovanotas įvairiais Lietuvos ir užsienio šalių apdovanojimais ir premijomis:

1990 m. gruodžio 20 d. Kopenhagos universitete apdovanotas P. Lauriceno (P. Lauritzen) tarptautine Laisvės fondo premija;

1999 m. vasario 1 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi; 

2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu;

2002 m. pirmasis Juozo Tumo-Vaižganto premijos, įsteigtos Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos, laureatas.

G. Iešmantas mirė 2016 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje. 

„XXI amžius“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1–2 (2614–2615)