Kovo mėnesį prisiminkime

Atmintis

1885 03 02 Vilniuje mirė Jonas Kazimieras Vilčinskis, gydytojas, kultūros istorikas. Visą savo turtą paaukojo albumų leidybai. Žymiausias jo darbas – „Vilniaus albumas“. 1860 m. baigė leisti dar vieną albumą – „Atsiminimai apie Polesę, Volynę ir Lietuvą“. Palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Gimė 1806 02 26 Jasėnuose, Utenos r.

1960 03 02 Leipalingyje, Lazdijų r.,  gimė Robertas Grigas, kunigas, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. 1967–1978 m. mokėsi Leipalingio vidurinėje mokykloje. Nuo 1976 m. dalyvavo Eucharistijos bičiulių veikloje, blaivybės sąjūdyje. 1978–1982 m. Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Su kitais leido ir platino žurnalą „Vytis“, bendradarbiavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, laikraštyje „Aušra“, juos platino. 1982–1984 m. tarnavo SSRS kariuomenėje, viešai atsisakė duoti sovietinio kario priesaiką. 1985–1988 m. – Kiauklių bažnyčios zakristijonas, studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1987 12 07 slapta įšventintas kunigu. 1987 08 23 mitinge pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą. Už antisovietinę veiklą persekiotas. Nuo 1988 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1989–1991 m. Labanoro, Kietaviškių administratorius, Kaišiadorių vikaras. Per 1991 01 13 įvykius Parlamente aukojo šv.Mišias. 1991–1992 m. – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas. Nuo1997 m. – Lietuvos „Caritas“ federacijos generalinis direktorius. Dirba sielovados darbą  Ateitininkų federacijoje, bendradarbiauja katalikų spaudoje, savilaida leido ir nelegaliai platino eilėraščių rinkinius „Benamės svajos“ (1988), „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“, „Marijos ašara“, parašė atsiminimus apie armiją „Rekrūto atsiminimai“ (1993). Dabar yra Kauno Arkikatedros vikaras.

1905 03 03 Lyglaukių k., Biržų vlsč., gimė Jurgis Kregždė, teisininkas. 1925 m. baigė Biržų gimnaziją. 1925–1929 m. Lietuvos universiteto Teisės fakultete studijavo teisę. 1930 m. pašauktas į karinę tarnybą. 1931 m. baigė Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą. 1932–1936 m. – Šiaulių miesto teismo valdininkas, 1937–1940 m. – Rokiškio miesto apylinkės teismo teisėjas. Rokiškio 1- ojo šaulių būrio vadas. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje Sverdlovsko sr. 1942 11 21 sušaudytas Sverdlovske. Žmona ištremta į Altajaus kraštą.

1965 03 03 Kaune mirė Vincas Vitkauskas, Lietuvos kariuomenės generolas, nuo pat okupacijos pradžios (1940 m. birželis) dirbo okupacinėse valdžios ir kariuomenės struktūrose. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1890 10 04 Užbalių k., Pajevonio vlsč. Vilkaviškio ap.

1880 03 04 Žardelių k., Naumiesčio apskr., gimė Kazimieras Oleka, teisininkas, VII (1922 02 02–1923 02 23, E. Galvanausko) ir VIII (1923 02 23–1923 06 29, E. Galvanausko ) ministrų kabinetuose buvo  vidaus reikalų ministras, dalyvavo  I ir II Seimo darbe. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1971 12 13  Miunchene, VFR.

1925 03 04 Žiežmariuose gimė Kazys Morkūnas, lietuvių dailininkas vitražistas. 1952 m. baigęs Lietuvos dailės institutą (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija) 1953–2009 m. jame dėstė, buvo Piešimo katedros vedėjas (1977–1985, 1993–1997); profesorius (1976). Nuo 1953 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.  Sukūrė vieną didžiausių (180 m2) vitražų Lietuvoje „Šventė“  Lietuvos Respublikos Seimo I rūmuose (1981), taip pat vitražų bažnyčiose.  Mirė 2014 01 22 Vilniuje.

1955 03 05 Melenkuose, Vladimiro sr., mirė Antanas Merkys, teisininkas, buvęs Krašto apsaugos ministras, Klaipėdos gubernatorius, Kauno miesto burmistras, vyriausybės įgaliotinis  Vilniaus kraštui. Vadovavo  paskutiniajam (1939 11 21–1940 06 17) ministrų kabinetui. Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš  Lietuvos ėjo Lietuvos prezidento pareigas. 1940 m. liepos mėnesį sovietų suimtas ir ištremtas į  Saratovo sritį. 1940 09 25 Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos Aktu atleistas iš ministro pirmininko pareigų, į šias pareigas paskiriant S. Lozoraitį. Gimė 1887 02 01 Bajorų k., Skapiškio vlsč. Rokiškio apskr.

1760 03 09 prie Sartų ežero esančiame Astravo kaime, Kriaunų parapijoje (dab. Margėnai, Rokiškio r.), baudžiauninko šeimoje , gimė Antanas Strazdas (Drazdauskas)-Strazdelis, kunigas, poetas. Giesmės ,,Pulkim ant kelių“ autorius. 1825 m. Obelių dekanas, aplankęs savo pavaldinį, Vilniaus vyskupui rašė, kad buvo A. Drazdausko namelyje. Šis gyvenęs skurdžiai, pirkia prasta, ankšta, be grindų, kartu laikomos vištos, antys, triušiai, paršiukas ir šunelis, lova menkutė, pats skurdžiai apsirengęs. Tačiau kunigas linksmas, smagiai pasakojęs, kad netrukus išeisiąs jo eilių rinkinys. Deja, 1824 m. parengtas poezijos rinkinys taip ir nepasirodė, nes jo nepraleido cenzūra. Vienintelis poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ pasirodė tik 1814 m. Mirė 1833 04 23 ir palaidotas  Kamajuose. Tikroji palaidojimo vieta nėra žinoma, tačiau kapinėse stovi paminklinis akmuo, o Kamajų miestelyje – skulptoriaus A. Aleksandravičiaus paminklas Strazdeliui.

1930 03 09 Tupikų k., Žvirgždaičių vlsč., Šakių ap., gimė Vytautas Juozas Vaičiūnas, inžinierius, politinis kalinys, kunigas, garbės kanaunimkas, kovotojas dėl tikėjimo ir Lietuvos laisvės, žmogaus teisių ir laisvių gynėjas okupuotoje Lietuvoje. Lietuvos Helsinkio grupės narys, „Lietuvos Katalikų Bažnyčiuos kronikos“ platintojas, kun. J. Zdebskio bendražygis, disidentas. Kunigu įšventintas 1988 09 20. Buvo Krikštonių, Vištyčio, Šlienavos klebonas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. Kunigystės 25-mečio sukakčiai paminėti išleista Jovitos Niūniavaitės-Lesienės ir Antano Lesio knyga „Viešpaties pakviestas‘‘ (2013). Knygoje nušviečiamas g. kan. V. J. Vaičiūno gyvenimas, jo pogrindinė disidentinė veikla sovietiniais metais ir paskutiniųjų metų kova už bendražmogiškas vertybes. Mirė 2020 02 29, palaidotas Šlienavos bažnyčios šventoriuje.

1870 03 10 Nemajūnuose, Šventežerio vlsč., Seinų ap., gimė  Pranas Grėbliūnas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. Mokėsi gimtinės pradžios mokykloje. Buvo išvykęs į JAV, ten gyveno 4 metus. Grįžęs į Lietuvą ūkininkavo. Paskelbus Nepriklausomybę išrinktas į Šventežerio valsčiaus savivaldybę, 1918 m. lapkričio pabaigoje nuo parapijos komiteto – į Seinų apskrities tarybą. Kandidatavo į Steigiamąjį Seimą, tačiau išrinktas nebuvo. Tik seimo kadencijos pabaigoje, 1922 03 07–1922 11 13 – Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Mirė 1947 m.

1880 03 10 Zokorių vnk., Antalieptės vlsč., gimė Jonas Steponavičius, kunigas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1899 m. baigė Rygos gimnaziją, 1903 m. Vilniaus kunigų seminariją, 1907 m. – Peterburgo dvasinę akademiją, 1906 m. įšventintas kunigu, įgijo teologijos magistro laipsnį. 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių dailės draugijos, Lietuvių banko narys.  1910–1912 m. Miuncheno, Berlyno, Leipcigo universitetuose studijavo psichologiją ir pedagogiką. 1912 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1912 m. paskirtas Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vikaras. 1912–1914 m. „Ryto“ draugijos pirmininkas. I Pasaulinio karo metu pasitraukė Rusiją, 1915–1919 m. Rusijos kariuomenės Kaukazo armijos kapelionas. Aktyviai reiškėsi Tifliso lietuvių gyvenime. 1919 m. grįžęs į Lietuvą klebonavo Semeliškėse, organizavo savivaldybes Kaišiadorių apskrityje. 1920 m. lenkų suimtas ir išvežtas į Gardiną. Lenkų fronte dalyvavo kaip partizanas ir šaulys. 1921 02 04–1922 11 13 – Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Buvo Pirmojo,  Antrojo ir Trečiojo Seimo atstovas. Trečiojo Seimo antrasis vicepirmininkas.1927–1933 m. – Zarasų gimnazijos direktorius, nuo 1933 m. – Utenos gimnazijos mokytojas. 1941–1944 m. – Zarasų apskrities viršininkas. Artėjant rusų kariuomenei pasitraukė į Žemaitiją. 1944 07 29 Viekšniuose su Žemaitijos kovotojais sudarė viešą aktą įkurti Tėvynės apsaugos rinktinę. Dalyvavo kautynėse prie Sedos. 1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją. Dirbo paprastu darbininku pas ūkininkus, tekstilės fabrike prie staklių netoli Miuncheno. Mirė 1947 12 08 Vangene (Wangen), Vokietijoje. Ten ir palaidotas. Zokorių vienkiemyje išliko dr. Jono Steponavičiaus gimtasis namas, prie kurio 1996 09 02 pašventintas tautodailininko J. Tvardausko sukurtas stogastulpis.

1930 03 10 Važatkaimyje, Marijampolės apskr., gimė Justinas Marcinkevičius, poetas, rašytojas ir vertėjas. Mirė 2011 02 16 Vilniuje.

1935 03 10 Giliogiryje, Rietavo savivaldybėje gimė Jonas Pleškys. Augo ir mokėsi Telšiuose.Baigė karinę jūrų mokyklą Leningrade (dab. Sankt Peterburgas), tarnavo šturmanu, vėliau tapo povandeninių laivų plaukiojančios aprūpinimo bazės „Smolnyj“ vadu. Slapta siekė ištrūkti pro ,, geležinę uždangą“ iš Sovietų Sąjungos. Padedamas vieno įgulos nario lietuvio, jis laivą, kuris turėjo plaukti į Taliną, nuplukdė į Švedijos Gotlando salą ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Jaunasis pagalbininkas bėgti į užsienį pabijojo ir grįžo į laivą „Smolnyj“. Švedai J. Pleškį perdavė amerikiečiams, o laivą grąžino Sovietų Sąjungai. SSRS karinis tribunolas už akių nuteisė buvusį karininką mirties bausme. J. Pleškys gyveno JAV. Pajutęs sovietinio KGB „čiuptuvus“ slapta persikėlė į Pietų Ameriką. Gyveno kalnuose Gvatemaloje, Venesueloje. Jonas Pleškys – garsios aktorės Eugenijos Pleškytės (1938 01 06–2012 11 03) brolis. 1992 m. jis trumpai viešėjo Lietuvoje. Mirė 1993 04 14 Alamedoje, Kalifornijos valstijoje, JAV. 

2020 03 10 Vilniuje mirė Gražina Ručytė-Landsbergienė, pianistė, tremtinė, Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, profesorė. 1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje. 1949 03 25 G. Ručytė buvo ištremta į Sibirą. 1957 02 26 paleista. Iš tremties grįžo į Lietuvą.  1957–1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją  Balio Dvariono klasėje. Surengė rečitalius su garsiausiais Lietuvos dainininkais.  Įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.Nuo 1991 m. V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas –  remti vaikus su negalia, pirmininkė. Apdovanota Didžiojo Lietuvos  kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999), eile kitų garbingų apdovanojimų.  Muzikologo ir politiko, profesoriaus Vytauto Landsbergio (g. 1932 10 18) žmona. Gimė 1930 01 28  Anykščiuose.                 

1885 03 11 Daubariškėlėje, Daugėliškio valsčiuje, Švenčionių apskrityje gimė Viktoras Ruokis, dirvožemininkas ir agrochemikas, MA narys korespondentas, profesorius, keliautojas, daugelio knygų autorius, sveiko gyvenimo būdo propaguotojas, respublikinės premijos laureatas. Mirė 1971 12 26 Kaišiadoryse, palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

1910 03 11 Talokių k., Miroslavo vlsč., Alytaus aps., gimė Jonas Rusinas, kunigas, ateitininkas, politinis kalinys. 1925–1931 m. mokėsi Alytaus gimzijoje. Įstojo į Vilkaviškio seminariją, ją baigęs 1937 06 13 įšventintas kunigu, vikaravo Vištytyje, Seirijuose,Veisiejuose, Šunskuose, Krokialaukyje. Nuo 1945 m. kovo – Slavikų klebonas (aptarnavo ir Valakbūdžio parapiją), 1949 m. rugpjūtį suimtas, už antisovietinę agitaciją nubaustas 25 m. bausme pataisos darbų lageryje, ją atliko Vorkutoje anglies kasyklose. Grįžo į Lietuvą 1956 m. rugpjūtį, 10 25 paskirtas Žvirgždaičių altaristu, 1957 – Keturvalakių altaristu, nuo 1959 – šios parapijos klebonas, nuo 1977 – Skardupių klebonas, nuo 1980 – Marijampolės altaristas. Ten 1996 02 06 mirė, palaidotas parapijos kapinėse.

1905 03 12 Talkonių k., Pumpėnų vlsč., Panevėžio apskr., gausioje valstiečių šeimoje gimė Alfonsas Lipniūnas,  jaunimo apaštalas, Štuthofo kalinys.  Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę m-lą, o po dvejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas. 1925 m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1930 06 14 iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Tai atitiko jauno kunigo svajonę, nes savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Kunigas buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų.Nenustojo gilintis į teologiją. 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete kun. A. Lipniūnas įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1932 m. A. Lipniūnas kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Dubline. Nuoširdus airių tautos tikėjimas, ištikimybė Apaštalų Sostui jaunam kunigui padarė gilų įspūdį. 1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. Šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. Tinkamai įvertinęs nuostabiai turtingą kun. A. Lipniūno asmenybę, vysk. K. Paltarokas buvo numatęs jį paskirti savo padėjėju, bet…1943 m. buvo vokiečių okupacinės valdžios areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 01 25, artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. S. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 03 28. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio Katedros šventoriuje. 2006 03 28 iškilmingomis apeigomis Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje  pradėtas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas. 

1800 03 13 Trempuose  (dab.Novostrojevo, Mažoji Lietuva) mirė Gotfrydas Ostermejeris, lietuvių kalbos puoselėtojas,filologas,evangelikų liuteronų kunigas. Gimė 1716 04 20 Marienburge, Lenkijoje.

1865 03 14 Biržuose mirė lietuvių kalbininkas, mokytojas Kazimieras Kristupas Daukša
Gimė 1795 m. Neciūnuose, Biržų vlsč. 

1885 03 14 (kitur 04 14) Reistrų k., Tauragės ap., gimė Jonas Makauskis, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, farmacininkas. Pradžios mokslus ėjo namie, vidurinį Vilniuje privačiai. 1912 m. Marijampolėje buvo moksleivių aušrininkų organizacijos „Gabijos“, paskiau „Sietyno“ narys 1917 m. baigė Maskvos universiteto medicinos fakulteto farmacijos skyrių ir gavo provizoriaus pažymėjimą.1914 – 1918 m. Maskvoje buvo Lietuvių studentų  draugijos narys, Lietuvių Dramos draugijos organizatorius, steigėjas ir valdybos narys. Lietuvos Farmacininkų draugijos Rusijoje organizatorius, steigėjas ir pirmininkas. 1917 m. Vilniuje suorganizavo pirmąjį Lietuvos farmacininkų suvažiavimą. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir tapo pirmuoju Farmacijos skyriaus vedėju prie Sveikatos Departamento. Vienas Lietuvos  Raudonojo Kryžiaus draugijos steigėjų, šios draugijos valdybos narys. Vienas iš Lietuvių Moterų Globos Draugijos steigėjų, šios draugijos valdybos ir Garbės narys. Kareivių Prietelių Draugijos (1919), „Varpo“ bendrovės narys, leidinio „Farmacijos žinios“ redaktorius. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Priklausė Valstiečių Liaudininkų sekcijai. Būdamas Steigiamajame Seime dalyvavo darbo ir socialinės apsaugos komisijose, ekonominėje komisijoje, Seniūnų sueigoje. 1925 m. lankėsi  JAV. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, aktyviai dalyvavo  Pasaulio Lietuvių Bendrijos veikloje Mirė 1969 07 25 JAV.  

1900 03 14 Tupikuose, Šakių r., gimė Jonas Prapuolenis, dailininkas, baldų projektuotojas, papuošalų kūrėjas, pedagogas. Darbams būdingas taurumas, meniškumas, ilgaamžiškumas. Sukurti baldai originalūs, saviti, dalis pritaikyta serijinei gamybai. Ryški lietuvių tautos meno tradicija. J. Prapuolenis 1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą (vienintelę tuo metu dailės mokyklą Lietuvoje). Didelę įtaką J. Prapuoleniui tuo metu darė skulptorius Vincas Grybas, paskatinęs ieškoti lietuviško charakterio baldų komplektams bei interjerams kurti. 1928 m. baigęs Kauno meno mokyklą pradėjo savarankiškai dirbti meninius įvairių paskirčių baldus įstaigoms ir privatiems asmenims, įsteigia savo baldų studiją. Pradėjo dalyvauti parodose. 1930 m. Kaune vykusioje Žemės ūkio ir pramonės parodoje už baldų komplektą ir kitus dailiuosius medžio darbus jis apdovanotas aukso medaliu. 1932 m. J. Prapuolenis surengė meninių baldų ir smulkesnių dirbinių individualią parodą, kuri Lietuvoje buvo labai gerai įvertinta. 1934–1935 m. J. Prapuolenis studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos interjero skyriuje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai didelę įtaką padarė Paryžiaus dailininkas interjeristas J. Rulmanas, kūręs modernius, meninius, tobulos technikos baldų komplektus. 1936 m. J. Prapuolenis su grupe meistrų sukūrė Kauno karininkų ramovės svetainės gotikinės menės interjerą. 1937 m. dalyvavo Paryžiaus pasaulinėje parodoje, kur jo sukurtas baldų komplektas įvertintas aukso medaliu. 1941-1948 m. J. Prapuolenis dirbo Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, o nuo 1948 m. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume dėstytoju. Nuo 1956 m., pablogėjus sveikatai, J. Prapuolenis atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Mirė 1980 02 28. Palaidotas Kaune.

1955 03 14 Vilniuje mirė Lietuvos kariuomenės brigados generolas Viktoras Giedrys.Tarnavo Rusijos kariuomenėje, 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 02 10 mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. Pastoviai kėlė savo kvalifikaciją. Dirbo Vyriausiajame štabe, buvo divizijos štabo viršininkas, pulko vadas, įvairių padalinių inspektorius.1939 06 13 jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1940 08 24 dėl ligos paties prašymu išleistas į dimisiją. Iki karo dirbo ir rusų kalbos mokytoju. Palaidotas Rasų kapinėse. Gimė 1894 03 24 Kybartų k., Kybartų vlsč., Vilkaviškio apskr.               

1905 03 15 Našiškių vienkiemyje, Vilkaviškio vlsč. ir apskr., gimė Justinas Dabrila, kunigas, profesorius, kankinys, pedagoginio kino iniciatorius Lietuvoje. Mokėsi Marijampolės ir Vilkaviškio gimnazijose 1920–1926 m. studijavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1927–1928 m. Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakultete, 1928 m. įšventintas kunigu. Studijavo jėzuitų mokyklose Olandijoje, Silezijoje,Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, filosofijos daktaras. 1934 m. dėl ligos pasitraukė iš jėzuitų nedavęs įžadų. Nuo 1935 m. Vilkaviškio gimnazijos kapelionas, nuo 1936 m. kunigų seminarijos profesorius, dvasios tėvas. Bendradarbiavo katalikų spaudoje. Sukūrė diafilmų, vienas jų – apie M. K. Čiurlionio tapybą. 1936 m. išleido dainų rinkinį „Vai lėkite dainos“. 1941 06 22 apie 10 valandą Justinas Dabrila kartu su kunigais Vaclovu Balsiu ir Jonu Petrika Rudavonės miške žiauriai bolševikų – NKVD kariškių nužudyti. Juos nukryžavo, kaktose ir krūtinėse išdegino kryžius ir dar gyviems išplėšė vidurius. Palaidotas Alksnėnų bažnyčios šventoriuje. 2000 m. visi nukankinti kunigai įrašyti  į Lietuvos naujųjų kankinių Bažnyčios Martirologą. 

1905 03 15 Kybartuose gimė Adolfas Valeška, tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas, lietuvybės puoselėtojas, visuomenės veikėjas, meno bei kultūros tyrinėtojas, bažnytinio meno saugotojas. 1928 m. baigė Kauno meno mokyklą, mokėsi tapybos. Kūrė Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijos, Kauno karo ligoninės koplyčios, Kauno Dievo Kūno ir kitų bažnyčių interjerus. Stažavosi Berlyne, Romoje, Paryžiuje. 1935–1940 m. Bažnytinio meno muziejaus įkūrėjas, direktorius. 1939 – 1944 m. Vilniaus dailės muziejaus kūrėjas ir pirmasis direktorius. 1941 m. sukilimo metu Laikinojo Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto narys.1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947–1949 m. vadovavo Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokyklos tapybos studijai, 1948 m. įkūrė lietuvių dailės institutą. Vėliau persikėlė į JAV. 1951 m. Čikagoje įsteigė vitražo ir mozaikos studiją, kurioje vykdė monumentalios dekoratyvinės dailės užsakymus įvairių konfesijų maldos namams. 1954–1956 m. Čikagos dailės instituto vitražo dėstytojas. Nuo 1984 m. gyveno Indianoje. Dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir kitų šalių muziejai, kolekcininkai. Daugelio straipsnių autorius. 1993 m. grįžo į Lietuvą, 1994 05 11 mirė Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

1865 03 17 Telšiuose gimė Gabrielius Narutavičius, pirmasis Lenkijos Respublikos prezidentas. Jo vyresnysis brolis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius (1862 09 02–1932 12 31). Gimė lietuvių kilmės bajorų šeimoje.Tėvas Jonas Narutavičius buvo vietos teisėjas, už dalyvavimą 1863 m. sukilime nuteistas vieniems metams kalėjimo. Tėvas mirė kai Gabrieliui buvo vos vieneri metai. Augo su broliu Stanislovu Renavos dvare, juos mokė Laurynas Ivinskis. 1873 m. su motina persikraustė į Liepoją, kad galėtų leisti vaikus į vokišką gimnaziją, plačiai garsėjusią čia klestėjusia laisve ir tolerancija kitaminčiams. Baigęs Liepojos gimnaziją Gabrielius įstojo į Sankt Peterburgo Matematikos fizikos institutą, tačiau dėl ligos studijas tęsė Ciūricho Pplitechnikos institute ir baigė 1895 m. Dėl teiktos pagalbos lenkų emigrantams, Rusijos imperijos valdžios sprendimu, jam buvo uždrausta sugrįžti į Rusiją. Dirbo ststybos inžinieriumi Šveicarijoje, Vokietijoje. Vadovavo daugeliui Vakarų Europos hidroelektrinių statybai.Nuo 1907 iki 1920 m. buvo Ciūricho politechnikos instituto profesorius. Pirmojo pasaulinio karo metu rėmė lenkų pabėgėlius, buvo Pabėgėlių karo aukoms generalinio komiteto narys. Rėmė svainio Pilsudskio idėjas. 1920 m. jo kvietimu atvyko į Varšuvą. Nuo 1920 06 iki 1922 06 buvo Lenkijos viešųjų darbų ministras. 1922 06 trumpai ir Lenkijos užsienio reikalų ministras bei Lenkijos vyriausybės atstovas Vilniaus krašte. 1922 12 09 Lenkijos Seimas jį išrinko pirmuoju Lenkijos prezidentu. Iškart po išrinkimo, politiniai oponentai (dešinieji) jį apkaltino ateizmu, valdžion patekimu mažumos balsais, pradėjo puolimo kompaniją. 1922 12 16 Varšuvos nacionalinėje galerijoje lenkų nacionalistas E. Nieviadomskis jį nužudė. 1922 12 22 palaidotas Varšuvos Šv. Jono arkikatedroje.

1965 03 17 Papiškėse prie Utenos,  Pinkevičių sodyboje, apsupus gausioms  KGB ir VRM pajėgoms, atsisakęs pasiduoti, nusišovė paskutinis kovojantis su ginklu legendinis Aukštaitijos partizanas Antanas  Kraujelis-Pabaisa, Siaubūnas. Mokėsi Aluntos progimnazijoje, kurią baigė jau prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai. 1946–1947 m. A. Kraujelis veikė kaip partizanų ryšininkas, turėjo ginklą. Tačiau dėl nuolatinio persekiojimo, siūlymų tapti agentu ir išdavinėti partizanus A. Kraujelis nebegalėjo ilgiau pasilikti namuose, todėl 1948 m. rudenį išėjo į mišką. Pasirinkęs Pabaisos slapyvardį, buvoVytauto apygardai priklausiusiame Mykolo Urbono-Liepos būryje.1949–1950 m., kaip Rytų Aukštaitijos atstovas, vyko į pasitarimus pas dzūkų partizanus dėl ryšių užmezgimo.1950 m. A. Kraujelis perėjo į Žėručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje. Tapo rajono štabo nariu ir pasivadino Siaubūnu. 1952 m. būriui buvo tragiški – daug jų žuvo, buvo suimtas būrio vadas. 1954 m. A. Kraujelis-Siaubūnas liko vienas. Gyveno Papiškių kaime, Utenos rajone, svainio Antano Pinkevičiaus gyvenamajame name, po krosnimi įrengtoje slėptuvėje. 1965 03 17 per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB majoras Nachmanas Dušanskis, Antano Pinkevičiaus name A. Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Jo kūną išvežė į Uteną. Atpažinimo aktą pasirašė KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis, vėliau KGB pulkininkas, LSSR vidaus reikalų ministras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras. Palaikų užkasimo vieta nebuvo žinoma. Po daugelį dešimtmečių A. Kraujelio artimųjų, istorikų ir archeologų vykdytų paieškų, 2019 m. birželio mėnesį Vilniuje, Našlaičių kapinėse, palakai aptikti, o jų  tapatybę patvirtino ir genetiniai duomenys. 2019 10 26 palaikai iškilmingai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. Po mirties A. Kraujelis buvo pripažintas kariu savanoriu (1997), jam suteiktas  vyr. leitenanto laipsnis (1998), apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1998). Gimė 1928 10 25 Kaniūkų k., Aluntos vlsč., Utenos ap.

1850 03 18 Mitėniškiuose (prie Šėtos) gimė Juozapas Montvila, Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas, labdaros organizatorius. 1866 baigė gimnaziją Vilniuje, 1872 – Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Berlyne, Vienoje, Krokuvoje studijavo sociologiją ir ekonomiką. Grįžęs į Lietuvą kurį laiką gyveno ir ūkininkavo Šėtoje. Nuo 1885 Vilniaus žemės banko vienas direktorių, faktinis jo vadovas, Vilniaus prekybos banko vadovybės narys. Įkūrė daugiau kaip 20 visuomeninių organizacijų, vaikų vasaros poilsio stovyklų, vaikų globos draugiją, muzikos ir dailės mokyklas, muzikos draugiją „Liutnia“ (1905), našlaičių prieglaudą, nakvynės namus, ambulatoriją neturtingiesiems (jiems organizavo ir nemokamus pietus), Šėtoje įsteigė pagalbos neturtingiesiems draugiją, audimo mokyklą „Birutė“ (1896) ir kitas, rūpinosi jų finansavimu Daugelis tų draugijų ir visuomeninių organizacijų įsikūrė J. Montvilos rūpesčiu ir daugiausia jo lėšomis restauruotuose pranciškonų vienuolyno rūmuose. Kartu su kitais 1907 įkūrė ir finansiškai rėmė Vilniaus mokslo bičiulių draugiją. J. Montvilos iniciatyva Vilniuje pastatyta nemažai gyvenamųjų namų, visuomeninių pastatų.1907–11 Rusijos III Valstybės dūmos deputatas.Mirė 1911 02 20 Vilniuje.

1885 03 18 Marijampolėje mirė  Petras Arminas-Trupinėlis, lietuvių poetas, vertėjas.1871 m. baigė Veiverių pedagoginius kursus. Mokytojavo Alvite, Naumiestyje, 1877–1883 m. – Marijampolės gimnazijos mokytojas. Valdžios įtartas antirusiška veikla perkeltas į Augustavą. 1884 m. atsisakė mokytojo vietos ir grįžo į Marijampolę. Platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Nuo 1883 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Nemuno sargas“ ir kt. Paskelbė istorinių tyrinėjimų (Nusidavimai Lydos pilies ir kt.). Publicistikoje, istoriniuose straipsniuose aukštino lietuviškumą. Sukūrė eilėraščių, pasakėčių. kūriniai, parašyti sklandžia kalba. Į lietuvių k. išvertė dalį Adomo Mickevičiaus baladės „Tėvo sugrįžimas“ (1884), „Trys Budriai“ (1892) ir poemos „Gražina“ fragment (1903), Liudviko Kondratovičiaus-Syrokomlės poemas „Kaimo mokykla“ (1884) ir „Piastų duktė“ (1884), A. Puškino „Skendinys“ (1884; pirmasis meninis A. Puškino vertimas į lietuvių kalbą), I. Krylovo ir I. Krasickio pasakėčių. Sudarė „Lietuvišką chrestomatiją“, bet negavo leidimo spausdinti. Rašytojo tėviškėje pastatytas Atminimo akmuo. Gimė 1853 06 16 Deksniškiuose, Gižų valsčiuje, dab. Vilkaviškio r.

1905 03 18  Vadėnų k., Alytaus ap., gimė Juozas Šibaila-Merainis. Didžiosios Kovos apygardos vadas, 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijos signataras, Vyriausiosios partizanų vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio ,,Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius. Žuvo 1953 02 11 Aukštadvario k., Ramygalos vlsč., kai grįždamas iš  Rytų Lietuvos į savo būstinę, suskovė su bolševikais.

1935 03 18 Šūklių dvare, Vilkaviškio apskr., mirė  Bronius Skomskis Lietuvos kariuomenės savanoris, generolas leitenantas. Gimė 1864 10 24 (kitur – 1865 01 17) Klampučių k., Vilkaviškio apskr. 

1920 03 19 Šilinėje, Anykščių r., gimė Juozas Polis, fotomenininkas. Mirė 2015 02 25 Vilniuje. Palaidotas Kraupėnuose, Ukmergės r.

1870 03 22 Lumpėnuose (dab. Pagėgių savivaldybė) gimė Enzys Jagomastas, Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjas,bibliofilas, spaustuvininkas, leidėjas.Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio pabaigos dirbo spaustuvininku Tilžėje, OtoMauderodės spaustuvėje. 1896–1941 m. Tilžėje turėjo savo spaustuvę (Jagomasto spaustuvė, nuo 1912 m. vadinama „Lituania 2“). Rengė ir spausdino Mažajai ir Didžiajai Lietuvai laikraščius:1896–1897 m. – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“,1897–1899 m. – „Aušra“, jo priedą „Lietuviškas laiškas“, 1912–1913 m. – „Lietuviškai vokiškas savaitraštis“, 1924–1940 m. – „Naujasis Tilžės keleivis“, Antano Baranausko, Viliaus Kalvaičio,Vinco Kudirkos, Maironio, Stasio Matulaičio, Vydūno knygas, vadovėlius. 1924–1940 m. rengė ir leido kalendorius „Jagomasto lietuviškos kalendros“, „Prūsų (Mažosios) Lietuvos kalendros“. Palaikė ryšius su knygnešiais, rėmė lietuvių spaudos platinimą Didžiojoje Lietuvoje. Lietuvių veiklai per rinkimus į Vokietijos Reichstagą ir Prūsijos Landtagą organizuoti. 1890 m. su kitais įsteigė „Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystės“ komitetą. Priklausė daugeliui lietuvių draugijų.  Nuo 1894 m.– „Birutės“ draugijos, 1913–1914 m. – Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto sekretorius. 1918–1919 m. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narys. 1918 m. Tilžės akto signataras. 1924–1941 m. Spaudos draugijos pirmininkas. 1931–1935 m. – Lietuvių kultūros draugijos Tilžėje bibliotekininkas. Dėl lietuvių tautinių teisių gynimo Vokietijos valdžios buvo persekiojamas. Vokiečių valdžios verčiamas persikelti į Vokietiją, 1941 m. kovo mėn. apsigyveno Vilniuje. Su žmona Marta, dviem sūnumis Dovu bei Jurgiu ir dukterimi Anita/Ona bei jos vyru Emiliu Vilmantu-Meklemburgu nacių 1941 08 23 sušaudytas Paneriuose. Sukaupė unikalų lietuvių spaudos rinkinį. Spaustuvės „Lituania“ archyvas, jo dienoraštis saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, kiti dokumentai – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose ir rankraštynuose. 

1875 03 22  Rokaičiuose,  netoli Naujosios (vok. Neukirch, dab. Timiriazevo) Rytų Prūsijoje gimė  Morta Zauniūtė, Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos darbuotoja, bibliografė, rašė eiles. Morta kartu su tėvu priklausė lietuvių parodos Paryžiuje (1900) organizaciniam komitetui, rinko tautosaką, eksponatus Paryžiaus parodai. Drauge su J. Žiliumi ir kt. autoriais sudarė lietuviškų knygų, išleistų Prūsijoje katalogus. Mirus V. Kudirkai, 1900–1905 m. – „Varpo“, „Ūkininko“ ir „Naujienų“ redakcijų administratorė.  1902 m. Tilžėje atidarė lietuvišką knygyną, per kurį aprūpindavo Rusijoje draudžiama lietuviška literatūra knygnešius, save laikė žmogumi, susijusiu su spauda, knygomis. Laiškus dažnai pasirašinėdavo – Knygininkė. Susirašinėjo su Povilu Višinskiu, Jonu Jablonskiu, Jonu Vileišiu, Felicija Bortkevičiene, Kaziu Griniumi ir kt. Gerai pažinojo ir bendradarbiavo su Vydūnu, Martynu Jankumi. Žuvo 1945 01 10  grįždama pėsčiomis iš Karaliaučiaus į tėviškę, puolant rusų kariuomenei.

1995 03 22 Putname, Konektikuto valstijoje, JAV, mirė Emilija Pūtvytė, Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV veikusi pedagogė, visuomenininkė. Gimė 1910 04 05 Šilo Pavėžupyje, Šiaulėnų valsč., Šiaulių apsk.

1915 03 24 Dovyduose, Joniškėlio vlsč., Biržų ap., gimė Julijonas Būtėnas. Baigė Linkuvos gimnaziją, 1933–1936 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. 1937 m. baigė Karo mokyklą. Nuo 1934 m. bendradarbiavo dienraštyje „Rytas“, dirbo jo redakcijoje. 1936–1940 m. – dienraščio „XX amžius“ užsienio politikos apžvalgininkas. Lietuvą okupavus TSRS, 1940 m. rugpjūčio mėnesį atvykęs į Berlyną tapo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) nariu. 1941 m. kovą įstojo į LAF kovos padalinį – Tautinio darbo apsaugą (TDA). 1941 m. birželį grįžęs į Lietuvą dirbo LAF informacijos štabe, buvo pogrindžio dienraščio „Į laisvę“ redakcijos narys. Taip pat Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto Žurnalistikos katedros jaunesnysis asistentas. Nuo 1942 m. gegužės kaip „Į laisvę“ korespondentas – lietuvių antinacinio pogrindžio ryšininkas Berlyne. 1943–1944 m. – dienraščio „Ateitis“ korespondentas. 1944 m. – Lietuvos Vietinės rinktinės štabo karininkas spaudos ir informacijos reikalams. 1944 m. nacių kalintas Salaspilio, Gdynės koncentracijos stovyklose; pabėgo.1945 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Informacijos biuro vedėjas Vokietijoje, Eltos biuletenių redaktorius, kartu bendradarbiavo leidiniuose „Tėviškės žiburiai“, „Mažasis židinys“ ir kt. 1946–1948 m. dirbo VLIK Informacijos tarnyboje Pfulingene. Rašė į Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio ir kitą spaudą. Nuo 1947 m. – Lietuvių žurnalistų sąjungos vicepirmininkas. Nuo 1949 m. dirbo VLIK‘o kariniame skyriuje Miunchene (slapyvardis Stevė, Margis).1950 m. spalio 3 į Lietuvą palydėjo partizano J. Lukšos (slap. Daumantas) desantą ir grįžo. 1951 04 19 rytą J. Būtėnas kartu su bendražygiu Jonu Kukausku čekų lakūnų pilotuojamu lėktuvu atskrido į Lietuvą ir parašiutais nusileido Kazlų Rūdos miškuose, šiaurinėje Papilvio kaimo pusėje.  Nusileidimas gimtojoje žemėje vyrams nebuvo sėkmingas. Parašiutu nusileidžiamas krovinys užsikabino už medžių šakų ir pakibo ore – tai ir išdavė desantininkus. Mėtydami pėdas vyrai brovėsi pro enkavedistų žiedą ir per didelį vargą pasiekė Šunkarius (Jankų vls.). Čia juos priglaudė partizanų ryšininkas Juozas Viržaitis ir įkurdino slėptuvėje. Partizanų junginio vadas Petras Jurkšaitis-Beržas per ryšininką sužinojęs apie desantininkus organizavo jų perkėlimą į specialiai jiems paruoštą žeminę netoli savo atsarginės slėptuvės Rūdšilyje, prie Lekėčių. Apie desantininkų atvykimą jis nedelsdamas privalėjo raportuoti Juozui Lukšai-Daumantui. Palikęs desantininkus Rūdšilyje, Beržas išskubėjo į pasimatymą su J. Lukša. Deja, su juo susitikti jam nepavyko. Grįžęs į Zanavykiją ir negalėdamas patekti į savo slėptuvę, Beržas nakvoti atėjo pas desantininkus. Pagal į nelaisvę patekusio išdaviko, buvusio partizano Žilvičio nurodymą 1951 m. gegužės 21 d. 11:40 val. desantininkų slėptuvę apsupo NKVD padalinys. Partizanai, pajutę pavojų ir matydami, kad bandoma atidengti slėptuvės dangtį, patys atidarė dureles, pro kurias iššokęs Petras Jurkšaitis-Beržas paleido automato seriją į užpuolėjus. Bet už trijų metrų nuo slėptuvės narsuolį pakirto čekisto kulka. Antrasis iš slėptuvės bandė iššokti žurnalistas Julijonas Būtėnas, bet  pašautas susmuko atgal į slėptuvę. Pro atidarą angą buvo įmesta granata. Nuaidėjus sprogimui, kagėbistai iš slėptuvės ištraukė žurnalisto Julijono Būtėno lavoną ir apsvaigintą parašiutininką Joną Kukauską, pagal kurio prisiminimus paskelbtus ,,Tiesoje“ (1992 m.), šis įvykis aprašomas kiek kitaip. Neatmetama versija, kad J. Būtėną galėjo nušauti ir J. Kukauskas. 1999 m. J. Būtėnui suteiktas leitenanto laipsnis ir  apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).

1880 03 25 Paežerėlių k., Liudvinavo  vlsč., Marijampolės ap., gimė  Juozas Akelaitis. Augo pasiturinčių valstiečių šeimoje. Mokėsi valdinėje pr. mokykloje Liudvinave. Didelę įtaką jo tolesniam gyvenimui padarė motinos broliai – dėdės Matulaičiai iš Stebuliškių, ypač Stasys Matulaitis. Iš jų gaudavo pasiskaityti lietuviškos spaudos.Susipažino su knygnešiu Juozu Kancleriu. Pats pradėjo nešti lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos ir platinti aplinkiniuose kaimuose. Slėpdavo tėvų sodybos rūsyje.1897 m., likvidavus „Sietyno“ draugiją, norėdamas parodyti, kad knygnešių judėjimas neužgniaužtas, pradėjo lipinti dar daugiau atsišaukimų. 1901 m. Marijampolėje įsikūrus „Artojų“ draugijai, įstojo į jos narius. Rašė korespondencijas, daugiausiai į laikraštį „Ūkininkas“. 1902 05 05 žandarai jį susekė Liudvinave klijuojantį atsišaukimus. Buvo sugautas, nors bandė atsišaudydamas pabėgti. Namuose padarė kratą, rado atsišaukimų, knygų ir laikraščių. Iki 1902 10 11 Kalvarijoje taikytas kardomasis areštas. Paleido už 2000 rb užstatą. 1903 11 26 caro paliepimu 4 metams ištremtas į Manzurkos gyvenvietę (Irkutsko gub.). 1905 m. grįžęs iš tremties įsitraukė į švietėjišką veiklą, ūkininkavo. 1926 10 01–1927 04 12 buvo III Seimo narys, priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų frakcijai. 1944–1949 m. slapstėsi su šeima Kaune. 1949 03 25 masinio trėmimo metu vėl ištremtas į tą patį Mazurkos k., Kačugo r., Irkutsko sr., tik šį kartą su šeima. 1949 07 29 čia ir mirė. 1990 08 18 palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. J. Akelaičio atminimui yra knygnešio sodyba ir antkapis Liudvinave.

1885 03 25 Žalpiuos, Viduklės vlsč., Raseinių apskr., gimė Kazimieras Ralys, Lietuvos švietėjas, rašytojas, daraktorius, draustos lietuviškos spaudos platintojas, politinis veikėjas, Steigiamojo, Antrojo, Trečiojo  Seimų narys. 1900–1902 m. gyveno ir savarankiškai mokėsi JAV. 1902 m. grįžo į Lietuvą. Atgavus lietuvišką spaudą, ją platino, daraktoriavo gimtosiose apylinkėse. Nuo 1908 m. slapyvardžiu „Vargovaikis“ rašė į „Lietuvos ūkininką“,„Lietuvos žinias“. 1910 m. pradėjo dirbti „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje. 1910 m. Vilniuje savarankiškai pasirengė mokytojo egzaminams. 1913 m. baigė agrotechnikos kursus. 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis. 1928–1940 m. dirbo Žemės ūkio banke. Iki 1940 m. bendradarbiavo leidiniuose „Talka“, „Trimitas“, „Jaunimas“. 1951 m. ištremtas į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą. 1957 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Kaune.  Kazimieras Ralys praktikavo blaivybę, buvo vegetaras. Mirė 1958 01 06 Kaune. 1885 03 25 Ėriškiuose, Ramygalos vlsč., Panevėžio  r., gimė Juozas Balčikonis kalbininkas, rašytojas, vertėjas, daugiausia nusipelnęs lietuvių leksikografijai. Mirė 1969 02 05 Vilniuje.

1895 03 25 Alantoje, Utenos aps., gimė Juozas Matelionis, kunigas, politinis kalinys. Buvo Lietuvių studentų ateitininkų sąjungos „Vytauto“ klubo narys. Kunigu įšventintas 1922 m., buvo Panemunio klebonas, apkaltintas partizanų rėmimu, suimtas ir 1950 m. pasiųstas 10-čiai metų į lagerį. 1955 12 23 grįžo, buvo Utenos altaristas, mirė 1964 05 02.

1905 03 25 (kai kuriuose šaltiniuose minima balandžio 8-oji, kuri yra jo krikšto diena) Treigių k., Joniškio vlsč., gimė Jonas  Marcinkus. Berniuko gabumai ir pamaldumas išryškėjo nuo mažens, todėl tėvai nusprendė jį leisti į kunigus. 1919 m. išlaikęs egzaminus, įstojo į Šiaulių gimnaziją. Jau besimokydamas gimnazijoje pradėjo rašyti eiles. Baigęs penkias klases, 1922 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1924 m. Kunigų seminarijoje gavęs brandos atestatą ir, jau tvirtai žinodamas savo pašaukimą tais pačiais metais įstojo į Lietuvos universiteto teologijos-filosofijos fakultetą, kurį baigė 1928 m. ir gavo kunigystės šventinimus, paskiriamas vikaru į Siesikus (Ukmergės r.). Čia jis dirbo iki 1931 m., kol buvo iškeltas į Tytuvėnus (Kelmės r.). Tytuvėnuose dirbo tik metus, 1932 m. paskirtas vikaru į Kauno Arkikatedrą Baziliką. Laisvu nuo pareigų metu kun. Jonas Marcinkus dar gilino studijas universitete, studijavo specialų bažnytinės teisės kursą, jį baigė 1935 m. pavasarį.  Nemažai rašė. Tytuvėnuose parašytas dviejų dalių vaidinimas „Angelaičiai į Vilnių“, Kaune – dramos „Šventoji Teresėlė“, „Taurioji Genovaitė“. Šis veikalas ne kartą pastatytas scenoje, kaip ir „Vytautas pančiuose“. Nuo 1935 m. jis jau Šiauliuose, paskirtas eiti kapeliono pareigas Šiaulių mergaičių gimnazijoje ir tikybos dėstytoju Mokytojų seminarijoje. 1946 m. kun. J. Marcinkus paskiriamas Šv. Jurgio bažnyčios klebonu, o 1947-aisiais tampa Šiaulių dekanu. 1953 03 05 suimamas ir nuteisiamas aštuoneriems metams tremties Vorkutoje. Sugrįžo 1958-aisiais. Apsigyveno Joniškyje. Paskirtas altaristu-vikaru Joniškio bažnyčioje. Galbūt ne visi joniškiečiai žinojo, kad kun. J. Marcinkus yra rašytojas Tauronis. Yra išlikę jo dvasingų, literatūriniu atžvilgiu puikiai parašytų pamokslų. Kunigas iki pat gyvenimo pabaigos rašė aforizmus. Mirė 1971 12 10, suklupo gatvėje, išėjęs aukoti rytmetinių Mišių. Palaidotas Joniškio bažnyčios šventoriuje. Ant paminklo iškaltas ir jo literatūrinis slapyvardis – Tauronis. Taip, kaip jis norėjo, kaip užrašė testamente, kaip pasirašinėjo po savo kūryba.

1940 03 25 Kaune mirė Antanas Mačiuika, Lietuvos teisininkas, karinis veikėjas, aviacijos pulkininkas leitenantas. 1919 m. Vilniuje baigė Vilniaus gimnazijos 6 klases, nuo gegužės mėn. Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kautynėse sulenkais Širvintose, buvo sužeistas. 1920 m. baigė Karo mokyklą,1920–1922 m. tarnavo Pirmajame savanorių ir Aštuntajame pėstininkų pulke. 1922–1926 m. – Lietuvos karo aviacijos II eskadrilės lakūnas. 1925 m. baigė Karo aviacijos mokyklą, kapitonas. 1921 m. vienas Slaptosios karininkų sąjungos įkūrėjų ir vadovų. Aktyviai dalyvavo 1926 12 17 valstybės perversme. Įsiveržė su keliasdešimt karininkų į Seimo posėdį, įsakė Seimui išsiskirstyti. 1927 m. baigė J. Tumėno brandos kursus. 1927–1934 m. – I eskadrilės vadas. 1927–1929 m. – Geležinio Vilko organizacijos narys. 1929 m. prezidentui A. Smetonai pašalinus iš vyriausybės A. Voldemarą, siekė sutaikyti jų šalininkus. Apkaltintas vadovavęs kariniams daliniams per rengiamą karinį pučą, suimtas, 1930 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais kalintas, 1931 m. išteisintas. Studijavo istoriją Lietuvos universitete, 1934–1938 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė teisės studijas. 1935 11 23 jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1935–1936 m. – naikintuvų antrosios grupės vadas ir karo aviacijos aerodromo komendantas. Valstybės saugumo departamento duomenimis, buvo 1935 metų pabaigoje opozicijos grupių rengto valstybės perversmo vienas voldemarininkų vadovų. Dėl to 1935 m. gruodžio mėnesį suimtas, 1936 metų pradžioje Karo lauko teismo išteisintas, 1936 m. sausį paleistas į atsargą.1937–1940 m. – JAV bendrovės „United Aircraft Corporation“ atstovas Lietuvoje. Karininkų ir puskarininkių karo lakūnų mokyklų lektorius. 1937 05 15-20 dalyvavo Aix-les-Bains miestelyje Prancūzijos kombatantų sušauktame Tarptautiniame taikos kongrese kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atstovas.  Nuo 1937 m. gruodžio 17 d. iki 1940 balandžio – slaptai veikiančios voldemarininkų Lietuvių nacionalistų partijos valdybos pirmininkas. Lietuvių nacionalistų partija pirmą kartą viešai paminėta Antano Mačiuikos laidotuvių metu. 1918 m. vienas iš skautų organizacijos kūrėjų Vilniuje. Kaune atgaivino skautus ir iki 1928 m. buvo pirmasis Kauno apygardos tuntininkas. Apdovanotas Skautų lelijos ordinu, pakeltas į vyr. skautininkus. 1927 m. vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų, vienas korporacijos „Neo-Lithuania“ steigėjų. Šaulių sąjungos, Atsargos karininkų sąjungos veikėjas. 1938–1939 m. – Kūrėjų-savanorių sąjungos centro valdybos pirmininkas. Bendradarbiavo spaudoje, karo aviacijos, kultūrinėmis, politinėmis temomis rašė žurnaluose „Kardas“, „Karys“, „Trimitas“, „Mūsų sparnai“, „Mūsų žinynas“, „Savanorių žygiai“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“, „Lietuvis“, „Mūsų Viltis“, „Skautas“, „Teisė“, „XX amžius“. Gimė 1901 12 06 Gelvonėliuose (buv. Gelvanka), Gelvonų vlsč., Ukmergės r. 

1875 03 28 Armoniškių k., Liudvinavo vlsč., Marijampolės apskr., gimė Jurgis Kubilius, Lietuvos kariuomenės generolas. 1902 m. baigė Vilniaus karo mokyklą. Tarnavo pėstininkų daliniuose. 1904 09–1905 04 dalyvavo Japonijos–Rusijos karo, 1914–1918 – I pasaulinio karo veiksmuose. 1918 05 grįžo į Lietuvą, mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1918 11 – Apsaugos ministerijos štabo viršininkas, vėliau – apsaugos viršininko pavaduotojas, nuo 1919 m. pradžios – Tauragės srities apsaugos viršininkas, nuo 1919 05 – Ukmergės bataliono vadas. Iki 1919 m. pabaigos dalyvavo Nepriklausomybės karo veiksmuose su Sovietų Rusijos kariuomenės daliniais prie Salako, Turmanto, Daugpilio. 1919 12–1923 09 (su pertrauka; nuo 1921 09 – ypatingųjų reikalų karininkas prie kariuomenės vado, 1922 05–11 – vyriausiasis šaulių instruktorius), Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas, nuo 1920 07 dar ir Vietinės brigados vadas. 1923–1926 m. ėjo Trečiosios pėstininkų divizijos vado, kariuomenės inspektoriaus, ypatingųjų reikalų karininko prie krašto apsaugos ministro, Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas. 1926 rugpjūčio mėnesį paties prašymu išėjo į atsargą. 1926–1934 m. – Kalinių globos draugijos centro valdybos pirmininkas. Mirė 1961 03 29. Palaidotas Kalvarijos miesto kapinėse.

1950 03 28 Daumėnuose, Biržų r., mirė Antanas Macijauskas, inžinierius. 1891 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, 1899 m. – Peterburgo technologijos institutą. Dirbo įvairiose įmonėse, P. Vileišio mechanikos dirbtuvių vedėju. 1914 m. mobilizuotas į carinę kariuomenę. Grįžęs į Lietuvą visas jėgas skyrė besikuriančios Lietuvos pramonės atstatymui. Įvairiose žinybose ėjo aukštas pareigas. Reiškėsi spaudoje, parašė knygelių vaikams. Nuo 1902 m. priklausė Lietuvos pašalpos draugijai Rygoje, buvo jos pirmininkas. 1904 m., pasibaigus spaudos draudimui, atidarė Rygoje knygyną. Didžiojo Seimo delegatas. Išgarsėjo 1900 m. Peterburge išleidęs „Žemlapis Lietuviškai Latviško krašto“. Spaudos draudimo metu jame vietovardžiai ir  kiti parašai buvo išspausdinti lietuviškai lotyniškais rašmenimis. Leidinys išėjo 2000 egz. tiražu. Dalis tiražo buvo persiųsta į Lietuvą, likusieji 1185 egzemplioriai konfiskuoti. Inž. A. Macijauskas pareikalavo apmokėti  patirtus nuostolius, o teisme apskundė 1865 09 13 d. VRM aplinkraštį Nr. 141 dėl spaudos draudimo, kaip neteisėtą. Teismai tęsėsi tris metus, konfiskuotų leidinių neatgavo, tačiau 1904 m. pagaliau prisiteisė 600 rublių kompensaciją. Palaidotas Pabiržėje. 2004 m. Pabiržėje jam pastatytas paminklas, skulptorius Gediminas Piekorius, architektas Evaldas Purlys. Gimė 1874 03 31 Pasvaliečių k. Pabiržės vlsč., Biržų ap.

1980 03 30 Kaune mirė Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė, Lietuvai nusipelniusi gydytoja, rašytoja, poetė, aktyvi visuomenininkė, viena Lietuvos moterų, palikusi ryškų pėdsaką prieškario Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1916 m. baigė Maskvos medicinos institutą. 1919-1921 m. dirbo Šakių ap. ligoninėje. Nuo 1924 m. dėstė LU Kaune. Mokslinė sritis – reumatiniai susirgimai, alerginės ligos, bronchinė astma ir kt. Literatūroje buvo žinoma Žvirgždės slapyvardžiu (nuo gimtojo Žvirgždaičių kaimo), rečiau pagoniškąja Praurime. Bendradarbiavo „Viltyje“, medicinos, vaikų ir jaunimo, šeimyniniuose leidiniuose. Išleido apsakymėlių vaikams knygelę „Velykų Bobutė“ (1927), apysaką „Trys ūkininkai“ (1938), knygoje „Židinio žarijos neužges“ išspausdinta 30 jos eilėraščių. Jautriai pergyvenusi carizmo priespaudą, džiaugėsi pasiekta laisve, aktyviai dalyvavo Valstybės atkūrimo ir Nepriklausomybės įtvirtinimo darbuose, turėjo tvirtą ideologinį pamatą – tautos idėją. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1891 02 19 Žvirgždaičių k., Gižų vlsč., Vilkaviškio ap., pasiturinčio ūkininko šeimoje.

1675 03 31 Katinavoje, Stalupėnų apskr., gimė Pilypas Ruigys, Mažosios Lietuvos filosofas, filologas, tautosakininkas, giesmių eiliuotojas, vertėjas, evangelikų liuteronų kunigas. Pirmasis paskelbė lietuvių liaudies dainas spaudoje. Jo senelis, kilęs iš vokiečių, dar XVII a. pradžioje atsikėlė į Mažąją Lietuvą. Giminė, kunigaudama lietuviškose parapijose, gerokai sulietuvėjo. 1692–1695 m. studijavo Karaliaučiaus universitete. Jį pabaigė apgynęs teologijos magistro disertaciją apie senovės stabus. 1695–1698 m. gyveno Kaune. Baigęs universitetą ir tapęs kandidatu kunigo vietai užimti, P. Ruigys kurį laiką vertėsi privatinėmis pamokomis. Spėjama, kad su tuo ir yra susijęs jo buvimas Kaune. 1708 m. Įsručio (dabar Černiachovsko) apygardos bažnyčios vadovai P. Ruigį paskyrė Valtarkiemio klebonu, kur jis praleido likusią savo gyvenimo dalį. Įsitraukęs į lietuvišką veiklą, P. Ruigys 1743 m. susipažino su K. Donelaičiu, paskirtu į kaimyninę Tolminkiemio parapiją. Bendravimas turėjo trukti iki Ruigio mirties – apie šešetą metų (1743–1749). P. Ruigys yra atstovas tos lietuvių filologijos bangos, kuri pradėjo kilti po valdžios 1639 m. paskelbto „Visuotinio nuostato“, įpareigojusio rengti religinę ir filologinę literatūrą, kad lietuvių kalbos mokytųsi Lietuvos provincijoje dirbantys kunigai ir valdininkai. Mirė 1749 04 06 Valtarkiemyje, Gumbinės apskr. 

1880 03 31 Miškinėje, Biržų r., gimė Petras Kalpokas, dailininkas, tapytojas. Mokėsi Mintaujos, vėliau – Rygos gimnazijose, 1898–1900 m. – Odesos dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus. Studijavo tapybą A. Ažbės mokykloje Miunchene. 1908–1912 m. gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Apie 1909 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvetkuose.1914 m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), 1915 m. persikėlė į Italiją, vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė. 1920 m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose.1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“.1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai, buvo piešimo, freskos ir mozaikos dalykų dėstytojas. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi. Mirė 1945 12 05 Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas).

1950 03 31 Kazlų Rūdoje gimė Jonas Kvederaitis, pedagogas, Vilniaus M. Daukšos vid. m-los direktorius, buvęs vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio respublikinės valdybos pirmininkas, knygų „Daugiau gerti nebegaliu“, „Baimė“ ir kt. autorius. Mirė 2014 05 29 Vilniuje.

Parinko Gediminas Adomaitis

„XXI amžius“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 9–10 (2622–2623)