Kovo mėnesį prisiminkime
1891 03 01 Žadavainių k., Daugailių vlsč., Utenos ap., gimė Lumbis Pulgis, Steigiamojo ir II Seimų narys. 1912 m. baigė Kauno „Saulės“ mokytojų kursus, priklausė lietuvių mokinių slaptai kuopelei. 1913-1914 m. tarnavo rusų kariuomenėje. 1915-1917 m. mokytojavo liaudies mokykloje. 1917-1918 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kurios nebaigęs, nuo 1919 01 06 iki 1919 12.16 tarnavo Lietuvos kariuomenėje kareiviu. Jam teko garbė 1919 03 26 iššauti patį pirmąjį Lietuvos artilerijos sviedinį. 1919 12 16-1922 07 27 tarnavo kariuomenėje karininku. Už dalyvavimą nepriklausomybės kovose apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. 1922 07 25 išrinktas į Steigiamąjį Seimą 1922 11 13-1923 03 13 priklausė Lietuvos Darbo Federacijai, įėjusiai į krikščionių demokratų bloką. 1923 06 05-1926 06 02 buvo II Seimo narys. Po 1926 m. dirbo pedagoginį darbą. 1932-1639 m. dirbo Kauno savivaldybės policijos nuovados viršininku. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Tomsko sr., mirė 1953 03 31 lageryje, perlaidotas Daugailiuose.
1896 03 01 Margiškių k., Tauragės ap., gimė Kazimieras Nasvytis, Žemaitijos bajorų palikuonis, kariuomenės gydytojas, pulkininkas, gulago kalinys, žinomų Lietuvoje Undinės, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių tėvas. 1933 m. nusipirko nuskurdusį Dautarų dvarą, kuris 1939 m. pradėjo duoti pelną. 1941 m. birželį K. Nasvytį su kitais karininkais iš Pabradės poligono išvežė į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo 1954 m. gegužę, apsigyveno Druskininkuose, tačiau netrukus susirado gydytojo darbą Marcinkonyse ir ten „daktaras Barzda“ pragyveno visą likusį gyvenimą. 13 – skaičius, kurio labai nemėgo Kazimieras, ir kuris buvo lemtingu Nasvyčių šeimoje: 1672 01 13 Karališkoji bajorų sąjunga įregistravo Nasvyčių bajorystę; 1926 03 13 gimė gydytojo K. Nasvyčio dukra Undinė Nasvytytė; 1992 01 13 mirė gydytojo žmona Elena Nasvytienė; 1974 01 13 Vilniuje mirė pats Kazimieras Nasvytis.
2016 03 03 Mažeikiuose mirė Sofija Šviesaitė, poetė, rašytoja, kultūros ir visuomenės veikėja. S. Šviesaitė ypač išgarsėjo parašiusi knygą „Šaknys“ apie popiežiaus šv. Jono Pauliaus II (Karolio Vojtylos) lietuvišką kilmę – istorijos pamirštą šv. popiežiaus Pauliaus II mamą Emiliją Kačerauskaitę iš Leckavos, Mažeikių r. Poetė yra gavusi ypatingą Popiežiaus Benedikto XVI palaiminimą. Gimė 1927 11 23 Spurganų k., netoli Tirkšlių, Mažeikių r.
1926 03 04 Klovainių k. ir parapijoje, Pakruojo r., gimė Kazimieras Gaščiūnas, kunigas, monsinjoras, Telšių vyskupijos kurijos kancleris, Telšių kunigų seminarijos rektorius, blaivaus gyvenimo būdo propaguotojas. Mokėsi: Žiurkių ir Rozalimo pradinėse mokyklose, Panevėžio prekybos mokykloje, Panevėžio, Kauno ir Šiaulių gimnazijose. 1947 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1952 m. Studijuojant paskutiniame kurse 1951 09 23 įšventintas kunigu. Buvo Tenenių, Pikelių, Vaiguvos parapijų klebonas; 1957-1958 m. ruošėsi Kaune teologijos licenciatui. Licenciato darbą parašė tema: „Jėzaus Kristaus istoriškumas nekrikščionių istorikų raštuose“ įteikė Kauno arkivyskupijos valdytojui, kuris jį paskyrė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. Po savaitės jį pasišaukė Telšių vyskupas P. Maželis ir pasakė, kad sovietinis saugumas įsakė jį išbraukti iš dėstytojų tarpo ir sustabdyti šioje srityje mokslinę veiklą. Dirbo įvairiose parapijose, tačiau 1988 m. vėl paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. 1989 m. vysk. A. Vaičiui atkūrus Telšių kunigų seminariją, paskirtas seminarijos rektoriumi. 1990 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam monsinjoro titulą. 1993 m. paties prašymu buvo atleistas iš rektoriaus pareigų ir paliktas dėstytoju. Nuo 2007 m. nusilpus sveikatai, liko Telšių Katedros rezidentu. Mirė 2009 02 22 Telšiuose.
1821 03 06 Pavandenės apylinkėse, Telšių r., gimė Ambraziejus Pranas Kašarauskas, gamtininkas. Mirė 1880 12 26 Tomske.
1861 03 06 (s.st. 1861 02 23) Rakandžių k., Gruzdžių par., Šiaulių aps., gimė dr. Jonas Šliūpas, garsus lietuvių visuomenės veikėjas, aušrininkas. Už savo tautinę veiklą carinės valdžios persekiotas turėjo slapstytis. Išvyko į Hamburgą, vėliau – į JAV. Redagavo lietuvių laikraščius ir žurnalus, įsteigė (vienas ar su bendraminčiais) daugelį draugijų. Aktyviai dalyvavo „Aušros“ draugijos (įk.1901 m.), „Sandaros“ politinės organizacijos (1914-1915 m.) veikloje. 1919 m. grįžo į Lietuvą. Čia tęsė aktyvią visuomeninę veiklą. Mirė 1944 11 06 Berlyne.
1311 03 05 Marienburge mirė Zygfridas Foichtvagenas, Kryžiuočių ordino didysis magistras, perkėlęs Ordino sostinę iš Venecijos į Marienburgo pilį Prūsijoje ir iš jos valdė kraštą. Būdamas silpnos sveikatos valdė nominaliai, jį pavadavo Heinrichas Plotzkė.
1916 03 07 Burveliuose, Surviliškio vlsč., mirė Vincas Svirskis, dievdirbys, vienas žymiausių Lietuvos kryždirbių ir talentingiausių senosios lietuvių liaudies monumentalistikos kūrėjų. Po 1863 m. sukilimo Svirskių šeima labai nukentėjo: brolis žuvo sukilime, kiti šeimos nariai ištremti į Sibirą. Dirbdamas giedodavo šventas giesmes ir melsdavosi. Gimė 1835 01 28 Krekenavos valsčiuje, Glitėnuose.
1921 03 07 Velaikių k., Daugailių vlsč., Utenos ap., gimė Pranas Čepėnas, Lietuvos patriotas, aktyvus ateitininkas, literatas ir poetas, muzikalus dainininkas ir sportininkas. 1940 m. suimtas už Vėlinių paminėjimą Utenos kapinėse. 1944 m. įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, 1944 10 07 dalyvavo Sedos kautynėse. Žuvo 1944 10 11, traukiantis į Vakarus, keliantis per Nemuną, prie Rusnės.
1831 03 09 Prancūzijos karaliaus Liudviko Filipo iniciatyva Alžyre įkurtas Prancūzijos kariuomenės Svetimšalių legionas – iki šiol gyvuojantis gana paslaptingas garsus visame pasaulyje, karinis junginys, kuriame tarnauja ir jaunuoliai iš Lietuvos.
1901 03 09 Bažnytgirio k., Jankų vlsč., Šakių ap., gimė Juozas Skaisgiris, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, miškininkas. 1919-1923 tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. baigė Dotnuvos žemės ūkio akademijos miškininkystės skyrių. Dirbo miškininku, vėliau miškų departamente, o nuo 1938 m. kovo – žemės ūkio ministro pavaduotoju. XIX (V. Mirono) ministrų kabinete buvo žemės ūkio ministras. Tautininkų sąjungos narys, Lietuvių tautos jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ korporacijos narys. 1940 m. liepą sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Sibirą. kalėjo Pečioros lageryje, 1946 m. grįžo, dirbo miškotvarkoje. 1948 m. ištremtas į Krasnojarsko kr. 1958 m. grįžo į Lietuvą, dirbo miškininkystės įstaigose. Mirė 1977 01 25 Kaune.
1946 03 09 Vilniaus KGB rūsiuose sušaudytas Adolfas Kubilius-Balys, Žemaitijos Lietuvos Laisvės Armijos vadas, vadovavęs desantui nuleistam 1944 11 17 į Platelių-Alsėdžių miškus, sujungęs žemaičių LLA būrius į Žemaičių Legioną ir jo vadas. Kartu sušaudytas LLA vadas-organizatorius Adolfas Eidimtas-Žybartas. Kūnai buvo užkasti Tuskulėnuose. Gimė 1918 07 26 Budrių k., Kartenos vlsč., Kretingos ap.
1961 03 09 Toronte, Kanadoje, mirė Adolfas Šapoka, Lietuvos istorikas, pedagogas, „Lietuvos istorijos“ autorius, parašė per dešimtį svarbių Lietuvai istorinių darbų. Mokėsi Utenos progimnazijoje, 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių. 1929 m. spalį Universitetą baigęs buvo pašauktas į karinę tarnybą. 1930 m. išėjo į atsargą turėdamas jaunesniojo leitenanto laipsnį. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1930-1931 m. istorijos žinias gilino Prahoje, Karolio IV universitete. 1932-1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete Istorijos katedros dėstytoju. 1933 m. vasarą buvo nuvykęs į Stokholmo universitete užsienio istorikams suorganizuotus specialius kursus, dirbo Baltų institute. Nuo 1934 m. dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Tuo pat metu su kitais parengė ir 1936 m. išleido „Lietuvos istoriją“. Taip pat redagavo ir kitą jaunų istorikų darbą „Jogaila“ (1935), skaitė paskaitas, vadovavo seminarams ir kursiniams darbams. Publikavo straipsnius žurnaluose „Praeitis“, „Senovė“, „Vairas“, „Židinys“ ir kt. 1938 06 13 apgynė disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis. 1939 m. vasarą apgynė habilitacinį darbą „1655 m. Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 m.“, suteiktas docento vardas. 1940 m. Istorijos fakultetą perkėlus į Vilnių, važinėjo skaityti paskaitų, bet tų pačių metų vasarą sovietų valdžia pašalino jį iš VDU. Šeimą išlaikė žmona, turėjusi Kaune dantų gydymo kabinetą. 1940-1941 m. Vaclovo Biržiškos kvietimu dirbo „Lietuviškos enciklopedijos“ redakcijoje, dėstė istoriją Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Vokiečių okupacijos metais, nuo 1941 08 01 iki uždarymo 1943 m. kovą –VU Humanitarinių mokslų fakulteto docentas. 1944 m. liepą su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno Neumarkte, o vėliau – Hechfeldo stovykloje. Čia dirbo pedagoginį darbą lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, rašė straipsnius, redagavo knygas, rūpinosi nauju „Lietuvosistorijos“ (1950) leidimu. 1948 m. emigravo į Kanadą. Gyveno Monrealyje, nuo 1949 m. – Toronte, 1949-1951 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“, buvo jo vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Pasirašinėjo Stanio, Mikulėno, Grybo ir kitais slapyvardžiais. A. Šapoka pasižymėjo, kaip aktyvus visuomenininkas, buvo renkamas į Kanados lietuvių bendruomenės tarybą, pirmininkavo Kanados lietuvių katalikų federacijai, priklausė Lietuvių katalikų kultūros draugijai, buvo Ateitininkų federacijos tarybos narys. Palaidotas Park Lawen kapinėse. Mirus jo dukrai Aldonai ir žmonai, A. Šapokos palaikai perkelti į Šv. Jono lietuvių kapines Anapilyje, Toronto mieste, kurios yra viena įspūdingiausių lietuviškų vietų Kanadoje. Gimė 1906 02 13 Grybeliuose, Utenos apskr.
1876 03 10 Vareikių k., Ukmergės vlsč. ir ap., neturtingų valstiečių šeimoje, gimė Jonas Varnas, Steigiamojo Seimo narys. 1890 m. baigė Deltuvos pradžios mokyklą. 1904 m. po tėvo mirties, mirus vyresniam broliui, perėmė ūkį, sėkmingai ūkininkavo. Domėjosi politika, jau tuomet prenumeravosi užsienyje leidžiamą spaudą – „Tėvynės sargą“, ,,Žinyčią“ ir kt. Buvęs socialistinių pažiūrų vėliau tapo krikščionių demokratų šalininku. Į Steigiamąjį Seimą išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Būdamas Seime (1920 05 15-1922 11 13) priklausė KDP frakcijai. Mirties data nežinoma.
1786 03 11 Beržtininkuose, Gintaro Pelkės dvare, prie Klaipėdos, gimė Ernstas Vilhelmas Berbomas, verslininkas, Klaipėdos burmistras, poetas, lietuviškų dainų ir žodyno rinkėjas. Ir šiandien aktuali E. V. Berbamo mintis: „Ištartas žodis, net jeigu jį motina kalbėtų vaikui, galų gale nutyla kaip aidas miške, lieka tik tai, kas parašyta, ir po daugelio metų kalba kiekvienam, kas nori žinoti“. Mirė 1865 02 20 Muižėje, Kintų par. Šilutės apskr.
1896 03 12 (s.st.02 29) Šatenių k., Kėdainių apskr., gimė Juozas Urbšys, Lietuvos diplomatas. Baigė Panevėžio realinę gimnaziją, įstojo į Rygos politechnikos institutą. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, mokėsi karo mokykloje, išsiųstas į frontą. 1918 m. grįžo į Lietuvą., iki 1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1926 m. vedė Mariją Mašiotaitę (rašytojo Prano Mašioto dukrą). Išėjęs į atsargą, įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje, dirbo Lietuvos atstovybėse Vokietijoje, Prancūzijoje, buvo ambasadoriumi Latvijoje. XIX (V. Mirono), XX (J. Černiaus), XXI (A. Merkio) ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. Dirbti teko labai sudėtingu tarptautinių santykių laikotarpiu. 1939 m. pavasarį Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą, o jau kitąmet, 1940-ųjų vasarą, Lietuvą grubiausia forma okupavo sovietai, Lietuva prarado nepriklausomybę. Visose situacijose J. Urbšys garbingai ir kilniai gynė Lietuvos valstybės reikalus, tačiau klasta ir niekšybės buvo aukščiau tiesos ir teisingumo. Netrukus sovietų valdžia suėmė ir kartu su žmona ištrėmė. Grįžo į Lietuvą 1956 m. J. Urbšys – vienintelis ministras, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Mirė 1991 04 30 Kaune.
1886 03 13 Joniškyje gimė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, rašytoja, kultūros ir visuomenės veikėja, didžiojo dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona. Susituokė Šateikių bažnyčioje. Mirė 1958 12 01 Kaune.
1921 03 14 Krekštėnuose, Krokialaukio vlsč., gimė Vaclovas Aliulis, kunigas marijonas (1937), daugelio religinių knygų ir periodinių leidinių autorius ir redaktorius, visuomenės veikėjas, Marijonų vienuolijos generalvikaras Romoje. 1940 m. baigė Marijampolės marijonų gimnaziją. 1945 m. baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Teologijos fakultetą, teologijos licenciatas. 1944 06 11 įšventintas kunigu. Nuo 1991 m. – Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys. 1945-1948 m. dirbo Varėnoje I, Marijampolėje, nuo 1948 m. –Vilniaus arkivyskupijos parapijose. 1965-1979 m. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos sekretorius, 1980-1990 m. – pirmininkas.1970-1974 m. – Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorius, atleistas sovietinės valdžios nurodymu. 1979-1993 m. dirbo keliose Vilniaus bažnyčiose. 1980-1989 m. – moterų vienuolių teologijos ir katechetikos slaptų kursų vienas vadovų; parengė daugumą vadovėlių. Dėstė slaptoje kunigų seminarijoje, parengusioje apie 20 kunigų Lietuvai ir Ukrainai. Prasidėjus Atgimimui, aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, organizavo katalikišką spaudą, rašė teologinius, publicistinius straipsnius. 1988-1991 m. – Sąjūdžio Seimo Tarybos narys. 1988-1992 m. – vienas katalikų blaivybės sąjūdžio organizatorių, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjų, 1992-1995 m. ir nuo 1999 m. – jos prezidentas. 1989 m. įkūrė žurnalą „Katalikų pasaulis“, iki 1991 m. buvo jo vyr. redaktorius. 1990-1993 m. – leidyklos „Katalikų pasaulis“ direktorius. 1989-1992 m. – Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadas. 1989-1993 m. – Lietuvos marijonų viceprovincijolas, 1993-1999 m. – marijonų vienuolijos generalinis vikaras, 1993-1996 m. – Romos marijonų vienuolyno, nuo 1999 m. – Vilniaus marijonų vienuolyno vyresnysis. Mirė 2015 05 26 Marijampolėje.
1926 03 13 Kaune, karo gydytojo Kazimiero Nasvyčio šeimoje, gimė dukra Undinė Nasvytytė, aktorė. 1945 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų vidurinę mokyklą. Mokėsi Vilniaus dramos teatro studijoje, baigė Vilniaus konservatoriją ir Vilniaus universitetą. 1950-1956 m. – dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pranešėja. Nuo 1956 m. – Lietuvos radijo diktorė, skaitovė, renginių vedėja. 2000-2008 m. – Lietuvos bajorų karališkos sąjungos narė. Apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Mirė 2016 06 27 Vilniuje.
1926 03 15 Kaune mirė Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė – viena iš dviejų seserų rašytojų savamokslių, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Sofija 1891 m. ištekėjo už gerokai vyresnio bajoro Rapolo Pšibiliausko, tačiau šeimyninis gyvenimas nenusiklostė. Pora išsiskyrė, skolose paskendęs vyras išvažiavo į Ameriką ir ten žuvo. Likusi su dviem vaikais gyveno įvairiose vietose Lietuvoje, vėliau grįžo į gimtuosius Paragius, o nuo 1938 m. gyveno Kaune. Rašyti pradėjo 1896 m. paskatinta Povilo Višinskio. Savo gyvenimą aprašė kūriniuose „Klaida“, „Ir pražuvo kaip sapnas“, „Motulė paviliojo“. Palaidota Tryškiuose. Gimė 1867 09 16 Paragiuose, Akmenės r.
1846 03 16 Purviniškėse, Biržų r., gimė Jurgis Bielinis, knygnešys, metraštininkas, vadinamas knygnešių karaliumi, publicistas, „Aušros“, „Varpo“ bendradarbis, laikraščio „Baltasis erelis“ leidėjas. J. Bielinis vienas pirmųjų Tautos šviesuolių pradėjo skelbti Lietuvos Nepriklausomybės idėją. Per 31 metus aktyvios veiklos vienas arba su talkininkais pargabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Jo gimtadienio proga šiandien minima „Knygnešių diena“. Žuvo 1918 01 18 Purviškiuose, palaidotas Suoste. Jurgio Bielinio sūnus Kipras (1883 09 26–1965 12 07) caro valdžios buvo ištremtas į katorgą. Įspūdžius iš to laiko parašė prisiminimuose „Katorga ir trėmimas“. „Naujojo lanko“ leidyklos knyga išleista tik 2012 metais. Ją galite įsigyti „XXI amžiaus“ redakcijoje.
1836 03 17 Nansi, Prancūzijoje, mirė Anupras Jacevičius. Buvo Telšių apskrities bajorijos sekretorius. 1831 03 28 sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Po pralaimėto sukilimo pasitraukė į Prancūziją. Jo vertingus atsiminimus apie 1831 m. sukilimą Lietuvoje lenkų kalba išspausdino F. Vrotnovskis knygoje „Atsiminimai apie 1831 m. sukilimą Lietuvoje“. Gimė 1800 m. Maironiuose, Telšių ap.
1931 03 17 Vytautiškėje, Krosnos vlsč., Lazdijų r., gimė Aldona Sabaitytė-Vilutienė, Tauro ir Dainavos apygardų partizanų ryšininkė (slap. Neužmirštuolė, Viltis), ilgametė mokytoja, kraštotyrininkė, aktyvi visuomenininkė, Tauro partizanų ir tremties muziejaus įkūrėja ir ilgametė jo vadovė. A. Vilutienė už nuopelnus saugant istorinę atmintį apdovanota Vyčio Kryžiaus Ordino medaliu (2004), už Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynimą bei muziejinę ir publicistinę veiklą – Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinu (2011), Lietuvos kariuomenės medaliu (2019), TS-LKD auksiniu ženklu „Lietuvos ąžuolai”(2017) ir kitais apdovanojimais. Mirė 2020 09 26.
1941 03 17 Vilniuje mirė Jurgis Šlapelis, gydytojas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, lietuvių kalbos žinovas ir puoselėtojas, lietuviškų knygų leidėjas ir platintojas rusų ir lenkų okupuotame Vilniuje, lietuviškos kultūros, lietuviškos dvasios stiprintojas. Kartu su žmona Marija Piaseckaite-Šlapeliene 1906 m. Vilniuje įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną, kurio ilgametė veikla yra neįkainojama – šis knygynas Lietuvos istorijoje iki šiol tebėra vienintelis unikalus. Gimė 1876 04 18 Galsiškių k., Ukmergės apskr.
1861 03 18 Puziniškio dvare prie Smilgių, Panevėžio r., bajorų šeimoje, gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, rašytoja, publicistė, literatūros kritikė, Lietuvos visuomenės politinė veikėja. Nors būdama silpnos sveikatos, 1878 m. baigė vokiečių aukštesniąją mokyklą, išlaikė egzaminus Mintaujos vyrų gimnazijoje. Susipažinusi su Jurgiu Bieliniu, gaudavo draudžiamos literatūros, pradėjo bendradarbiauti spaudoje, rašė į „Varpą“, „Ūkininką“ slapyvardžiu „Bitė“. 1920 m. išrinkta į Steigiamąjį Seimą, pirmininkavo pirmajam posėdžiui kaip vyriausioji Seimo atstovė, pasakė įžanginę suvažiavimo kalbą. Tada ji kalbėjo: „Laiminga esu galėdama čia kalbėti kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja… Reikėjo be galo daug moralinių jėgų kovoti su priešais, mus pasmaugti pasiryžusiais… Su priešais, laikiusiais visą žandarų ir kitų visokių tarnų armiją vienam tikslui – panaikint, išrauti iš šaknų ir pamatų visa, kas lietuviška: ir kalbą, ir raštą, ir tautos vardą, ir net tautos atminimą. Norėta lietuvių vardas išbrėžti iš istorijos lapų…“. Minint 75-ąsias gimimo metines Panevėžyje dalyvavo švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas. Mirė 1943 06 14 Panevėžyje.
1951 03 19 Labanoro girioje žuvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės, veikusios Utenos apskrityje, vėliau Vytauto apygardos štabo viršininkas, apygardos vadas Vytautas Pakštas-Naras, Vaidotas. 1941 m. baigęs Utenos gimnaziją dirbo spaustuvėje. 1944 m. rudenį mokytojavo Utenos gimnazijoje. NKVD suimtas ir verčiamas dirbti agentu tariamai sutiko, bet paleistas 1945 02 išėjo pas partizanus. Vienas pirmųjų organizavo Lietuvos laisvės armijos Šarūno (Utenos) rinktinę (veikė 1945 06-1946 06), 06 15 paskirtas jos štabo viršininku. 1945 12 01 žuvus rinktinės vadui V. A. Mikulėnui, V. Pakštas tapo jos vadu. Vėliau Liūto rinktinės vadas. 1946 08 25 tapo Vytauto apygardos vado pavaduotoju, štabo viršininku. 1950 07 atkūrus Šiaurės rytų Lietuvos srities štabą, buvo paskirtas štabo ir Vytauto apygardos visuomeninio skyriaus viršininku. Redagavo apygardos laikraštį „Aukštaičių kova“. Žuvo išduoti Vytauto apygardos štabo bunkeryje su žmona N. Deveikyte (slapyvardis Vaidilutė), apygardos agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku A. Bulka (slapyvardis Dainius) ir 5 partizanais. Jų kūnai užkasti prie Alguvos kaimo, Rašios ežero paraistyje, 1990 m. palaidoti naujosiose Utenos kapinėse. V. Pakštas gimė 1922 02 14 Vabolių k., Obelių vlsč., Rokiškio ap.
1871 03 22 (s.st. 03 10) Akmenėje gimė Liudas Jakavičius, liaudies švietėjas, lietuviškų vaidinimų režisierius bei vaidintojas. 1919 m. Šiauliuose atidarė knygyną, leido kalendorius ir įvairias praktiškas knygeles kaimo žmonėms. Mirė 1941 08 20 Janydžių vns., Anykščių r.
2001 03 22 Kaune mirė Stepas Butautas, Lietuvos krepšinio patriarchas, nusipelnęs sporto meistras, žymus krepšinio treneris. Gimė 1925 08 25 Kaune.
1846 03 24 Lepelyje, Baltarusijoje, mirė Liudvikas Adomas Jucevičius, lietuvių folkloristas, etnografas, aprašęs žemaičių krašto gyvenimą, papročius, pirmasis papasakojęs legendą apie Jūratę ir Kastytį.
1906 03 25 Antringyje, Raseinių r., gimė Petras Jonikas, lietuvių kalbininkas, daktaras. 1937-1943 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, 1944 m. – lietuvių kalbos draugijos narys. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1957-1973 m. dirbo Čikagos universiteto bibliotekoje, 1969-1978 m. – Čikagos Lituanistikos instituto (kurį pats įkūrė 1951 m.) prezidentas. Tyrinėjo bendrinės kalbos istorijos, kalbos kultūros problemas, lietuvių pavardes, vietovardžius, paskelbė straipsnių apie kalbininkus. Mirė 1996 02 03 Riversaide, Čikagos priemiestyje, palaidotas Čikagoje.
1906 03 25 Parausiuose, Paežerių vlsč., Vilkaviškio r., Katrės ir Kazio Kupčinskų šeimoje, gimė Juozas Kupčinskas, gydytojas terapeutas, medicinos mokslų daktaras (1937), profesorius (1941), Lietuvos politiko ir visuomenės veikėjo Ryto Kupčinsko tėvas. Lankė Paežerių, o vėliau Parausių pradinę mokyklą. 1924m. su pagyrimu baigė Marijampolės realinę gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto biologijos skyrių. 1932 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. 1933 m. pelnė medicinos gydytojo diplomą. 1934-1935 m. stažavosi Paryžiuje, gilinosi į medicinos filosofijos klausimus. 1937 m. išleido knygelę „Likimas“. 1937 m. apgynė pirmąją vidaus ligų disertaciją Lietuvoje „Ūminio reumato etiologijos ir patogenezės klausimu“ ir 1938 m. tapo vyresniuoju asistentu, 1939 m – privatdocentu, 1940m. – docentu, o nuo 1941 m. – Kauno universiteto Vidaus ligų katedros profesoriumi. 1941m. nacių pašalintas iš universiteto, dirbo Vilniaus tuberkuliozės sanatorijos direktoriumi. 1944-1950 m. dirbo Kauno universiteto Vidaus ligų katedros vedėju, kartu 1944-1946 m. ėjo VDU prorektoriaus pareigas, o prieš reorganizuojant universitetą, 1947-1950 m. dirbo VDU rektoriumi. 1951-1953m. – Kauno valstybinio medicinos instituto direktorius, o 1951-1971 m. – Kauno medicinos instituto Fakultetinės terapijos katedros vedėjas. Profesorius, vienas arba su bendraautoriais, parašė 17 monografijų ir vadovėlių, reumato, tuberkuliozės, širdies, kraujagyslių ligų, medikamentinės alergijos gydymo ir kitais klausimais. Parengė ir kartu vadovavo bendraautorių kolektyvui, išleidžiant tuomet populiarų vadovėlį medicinos studentams „Vidaus ligos“. Profesoriui vadovaujant, apgintos 34 kandidatinės (dabar daktarinės) ir 8 daktarinės (dabar habilituoto daktaro) disertacijos. Jis aktyviai domėjosi lietuviškos medicininės terminijos klausimais. Pokario metais retkarčiais buvo slaptai susitikęs su Tauro apygardos partizanų vadu Antanu Baltūsiu-Žveju (su kurio žinia 1947 m. tapo komunistų partijos nariu ), teikė paramą medikamentais, palaikė ir rėmė savo seserį Teofilę Kupčinskaitę, Tauro apygardos ryšininkę. Mirė 1971 01 26 Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 2015 m. čia palaidota ir žmona Sofija.
1736 03 29 Pašiaušėje mirė Mykolas Beržanskis. Mokėsi Vilniuje, po to mokytojavo, vėliau buvo Pašiaušės jėzuitų kolegijos rektorius. Vilniuje pastatytos dvi jo dramos „Lemtingi dieviškos meilės ženklai virš Romos“ ir „Karališka gėlė“. Gimė 1691 07 03 Žemaitijoje.
1886 03 29 Vilkijoje gimė Mykolas Marma. Baigęs Vilkijos liaudies mokyklą, mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kurią baigęs 1905 m. įstojo į Dorpato (Tartu) universiteto teisių skyrių. Už agitacijas savo tėviškėje buvo rusų kalinamas. Dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime. 1906 m. buvo vienas Dorpato Lietuvių Studentų Draugijos įkūrėjų. 1917 m. dalyvavo lietuvių Seime Peterburge, atstovavo Tartu lietuviams. 1918 04 08 grįžo į Lietuvą, laikinai apsigyveno Kriukuose, Šiaulių ap. Buvo Kriukų vlsč., vėliau Joniškėlio ap. komitetų pirmininkas. 1919 m. suorganizavo partizanų būrius, kovojo prieš bermontininkus. Į Steigiamąjį Seimą pateko 1922 01 13 mandato atsisakius K. Škirpai. 1923-1925 m. M. Marma dirbo Marijampolės ap. viršininku. Prieš II pasaulinį karą vertėsi advokato praktika Vilkijoje. 1935 m. už nuopelnus nepriklausomybės kovose apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio medaliu. 1945 m. sovietų valdžios suimtas ir nuteistas 5 m. kalėjimo. Kalėjo Komijos ASSR. 1949 m. į Irkutsko sr., Čerenchovo r., ištremta ir šeima – žmona Elena Marmienė su trimis vaikais. M. Marma atlikęs bausmę, atvyko pas šeimą, kur netrukus, 1954 09 04 mirė. Palaidotas Grišino miesto kapinėse. 1989 m. šeimos narių rūpesčiu M. Marmos palaikai pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti naujosiose Vilkijos kapinėse.
1956 03 29 kunigas (nuo 1954 10 03) Alfonsas Svarinskas po pirmosios tremties (1947-1956), kalėjęs Komijos Intos ir Abezės lageriuose, grįžo į Lietuvą.
1961 03 29 Kaune mirė Jurgis Kubilius, Lietuvos kariuomenės generolas. Vienas iš aštuonių Lietuvos kariuomenės generolų (Leonas Radus Zenkevičius, Pranas Liatukas, Petras Šniukšta, Motiejus Pečiulionis, Viktoras Giedrys, Jonas Jackus, Juozas Barzda-Bradauskas) kurie liko bolševikų okupuotoje teritorijoje. Du generolai (VincasVitkauskas ir Vladas Karvelis) tuo metu tarnavo okupacinėje sovietinėje kariuomenėje. Jurgis Kubilius tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918 11 23 paskirtas Apsaugos ministerijos štabo viršininku. 1919 01 06 paskirtas Tauragės srities apsaugos viršininku. Nuo 05 18 – bataliono vadas Ukmergėje. Dalyvavo kovose su bolševikais. Nuo 1919 10 11 paskirtas Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininku. 1919 11 18 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Nuo 1920 07 10 ėjo Vietinės kariuomenės brigados vado pareigas. Nuo 1921 09 07 – ypatingųjų reikalų karininkas prie kariuomenės vado ir kitos aukštos pareigybės kariuomenėje. 1926 m. paties prašymu buvo išleistas į atsargą. Gyveno Kaune. Palaidotas Kalvarijos miesto kapinėse. Gimė 1875 03 28 Armoniškių km., Liudvinavo vlsč., Marijampolės ap.
1891 03 30 Rokiškyje gimė Juozas Švaistas ( tikr. Balčiūnas), rašytojas, Lietuvos kariuomenės karininkas, 1928-1935 m. redagavęs žurnalą „Karys“. Mirė 1978 09 21 Los Andžele, JAV.
1976 03 31 Čikagoje, JAV, mirė Mikas Rėklaitis, Lietuvos kariuomenės divizijos generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 01 15 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko jaunesniuoju karininku. Dalyvavo kovose su bolševikais ir lenkais. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, tarnavo I karinėje apygardoje. 1927 02 08 paskirtas Kėdainių karo srities viršininku, vėliau – Kėdainių miesto ir apskrities komendantu. Nuo 1930 02 17 ėjo I-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vado pareigas. 1935 09 17 paskirtas III-iosios pėstininkų divizijos vadu. 1935 11 22 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Nuo 1940 06 25 – KAM atstovas santykiams su sovietine kariuomene Lietuvoje. 1940 06 25 išleistas į atsargą. 1941 m. NKVD suimtas ir įkalintas Kaune. Kilus karui išlaisvintas ir Laikinosios vyriausybės paskirtas Krašto gynybos tarybos nariu ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku. Vokiečiams paleidus Laikinąją vyriausybę apsigyveno tėviškėje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV. Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero tautinėse kapinėse. Gimė 1895 09 06 Daugirdėlių k., Alytaus vlsč. ir ap. .
Parinko Gediminas Adomaitis
„XXI amžius“, 2026 m. kovo 6 d., nr. 9–10 (2670–2671)