Krikščionis misionierius ir patriotas

Apie nužudyto JAV jaunimo politinio ir dvasinio atsinaujinimo skatintojo Čarlio Kirko prasmingą pagerbimą

Mindaugas BUIKA

Popiežius minėjo maldoje

Jauno žymaus Jungtinių Amerikos Valstijų dešiniųjų politinių pažiūrų ir krikščioniškų nuostatų veikėjo Čarlio Kirko (Charlie Kirk) nužudymas praėjus vos savaitei po popiežiaus Leono XIV vadovauto ekumeninio naujųjų XXI amžiaus kankinių paminėjimo Romoje, atnaujino svarstymus apie kankinystės esmę esant šių dienų gyvenimo aplinkybėms. Vykstant masiniam rugsėjo 10 dieną renginio metu Jutos valstijos universitete pasikėsintojo nušauto Č. Kirko pagerbimui, JAV viceprezidentas Džeimsas Deividas Ven­sas (James David Vance) jį tiesiog įvardijo, kaip „kankinį už krikščionių tikėjimą“. Prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) savo kalboje žuvusį 31 metų bendražygį pavadino „kankiniu dėl Amerikos laisvės“, kuris drąsiai kalbėjo ir „apie teisingumą bei meilę Dievui ir savo šaliai“. Beje, JAV vadovas spalio 14 dieną Č. Kirkui po mirties suteikė aukščiausią šalies pilietinį apdovanojimą – „Laisvės“ medalį. Evangelikas protestantas Č. Kirkas išgarsėjo kaip didžiausio JAV jaunimo konservatyvių pažiūrų sąjūdžio „Turning point USA“ („JAV lūžio taškas“) įkūrėjas. Jis vedė aštrius ir atvirus debatus tarp studentų, kritikuodamas kairiąsias sekuliarias ideologijas – genderizmą, vienalytes santuokas, tautinių ir krikščioniškų vertybių neigimą, tvirtai pasisakydamas už pradėtos gyvybės gynimą. Č. Kirko žmona buvo krikštyta katalikė ir šeima, turėjusi trijų metų dukrelę bei vienerių metų sūnelį, dalyvaudavo katalikiškose pamaldose Skotsdeilo mieste Arizonos valstijoje, kur gyveno, palaikydama draugiškus ryšius su vietinės parapijos klebonu. Pranešama, kad Čarlis privačiai kalbėdavo Rožinio maldą, vertino pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, kaip atsvarą kraštutiniam feminizmui, vesdavo teologinius pokalbius su ganytojais bei katalikais politikais ir pats beveik buvo nusprendęs tapti kataliku.

Vatikane buvo patvirtinta, kad iš Jungtinių Valstijų kilęs popiežius Leonas XIV savo maldose su užuojauta minėjo Č. Kirką ir jo šeimą. Šventojo Sosto atstovas spaudai Matejus Brunis (Matteo Bruni) rugsėjo 16 dieną, atsakydamas į žurnalistų klausimus apie netrukus po žmogžudystės įvykusį Šventojo Tėvo susitikimą su JAV ambasadoriumi Brajanu Berču (Brian Burch), pranešė, jog toje privačioje audiencijoje tarnystę Vatikane pradedančiam diplomatui, tarp daugelio kitų aktualių tarptautinės politikos klausimų, buvo paminėtas ir pasikėsinimas į Č. Kirką. Popiežius sakė, jog meldžiasi už žuvusįjį, jo našlę ir jų vaikus, pabrėždamas susirūpinimą dėl politinio smurto didėjimo, kaip ir būtinumą vengti aštrios retorikos, kuri, užuot parodžiusi reikalingą taikingą dialogą, didina poliarizaciją visuomenėje. Būtent to ir siekė Č. Kirkas, stengęsis vesti pagarbius debatus su savo ideologiniais priešininkais, skatindamas nesutarimus aptarti ieškant krikščioniškos tiesos. Neatsitiktinai šiuo metu įtakingiausias JAV katalikų ganytojas, Niujorko arkivyskupas kardinolas Timotis Dolanas (Timothy Dolan), viename po Č. Kirko žūties duotame interviu televizijai sakė: „šis vaikinas buvo misionierius, naujųjų laikų apaštalas šv. Paulius. Jis buvo herojiškas evangelizuotojas ir, manau, vienas iš tų, kurie gerai žinojo, ką Jėzus turėjo galvoje, skelbdamas, jog „tiesa jus padarys laisvus““. 

Ateizmo ideologijos auka

Gerai JAV visuomeninį ir bažnytinį gyvenimą pažįstantis bei sekuliarizmo blogį griežtai kritikuojantis Tikėjimo mokslo dikasterijos prefektas emeritas vokietis kardinolas Liudvigas Miuleris (Ludwig Müller) pavadino Č. Kirką „ateistinės ideologijos auka“. Rugsėjo viduryje duotame interviu italų katalikų žiniasklaidai jis sakė, jog tos ideologijos šalininkai „tiesiog su šėtonišku proveržiu šventė pavyzdingo šeimos tėvo pasibaisėtiną nužudymą“. Nors dauguma visuomenės ir žymių asmenų pasmerkė pasikėsinimą į Č. Kirko gyvybę, bet buvo ir tokių, kurie, prieštaraudami jo pažiūroms, jį vadino „seksistu“, „homofobu“, netgi „rasistu“ ir teigė, kad „gavo pagal nuopelnus“. Č. Kirkas  buvo iš toli jaunuolio nušautas, kai su universiteto studentais diskutavo apie lyties pakeitimo ir polinkio į smurtinę prievartą sąsajas. Kaip žinoma, pastaruoju metu Jungtinėse Valstijose iškilo dramatiškų atvejų, kai vadinamieji translyčiai surengė išpuolius prieš krikščioniškas mokyklas ir dėl to patirta daug moksleivių aukų. Įtariamas pasikėsintojas į Č. Kirką, kaip pranešama, turėjo „romantiškus santykius“ su lytį pakeitusiu asmeniu. „Velnias visuomet užvaldo tuos, kurie neapkenčia gyvenimo tiesos“, – tvirtino kardinolas L. Miuleris. Jis priminė Jėzaus evangelinį perspėjimą žydams, kad velnias „nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekada nesilaikė tiesos. (...) Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44). Ir tik tie, kurie tiki Dievą, yra iš Dievo ir klauso Dievo tiesos žodžių (plg. Jn 8, 47).

„Čarlis buvo pamaldus krikščionis ir, žvelgiant iš antgamtinės perspektyvos, jis žuvo ne tiek, kaip politinio pasikėsinimo auka, bet kaip kankinys dėl Jėzaus Kristaus“, – aiškino Bažnyčios hierarchas. Žinoma, jis nebuvo katalikas, todėl jo kanonizavimo procesas negali būti pradėtas, tačiau turi būti pagerbtas, kaip tikėjimo liudijimo nešėjas (graikų kalba „martyros“) ir dėl to paaukojęs savo gyvybę. Visu savo gyvenimu jis sekė Viešpačiu, pasiaukodamas dėl tiesos, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, vyras ir moteris, prieštaravo genderizmo ideologijai, skatinančiai savęs žalojimą ir darkymą dėl norimos lyties įgijimo bei įtvirtinimo. „Kirkas skelbė ir gyveno gindamas santuokos ir šeimos grožį ir šventumą, kaip sutvarkė Dievas“, – kalbėjo kardinolas G. Miuleris, priminęs jo raginimą jauniems žmonėms tuoktis, o ne gyventi susidėjus. Buvo paminėtas ir žuvusio jauno krikščionio visuomenininko tvirtas nusistatymas ginti motinų įsčiose pradėtų kūdikių teisę gimti ir gyventi, palaikant kiekvieno asmens orumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Pokalbį vedusiai žurnalistei Dianai Montanjai (Diane Montagna) paminėjus, kad Č. Kirko žmona buvo katalikė ir šeima dalyvaudavo katalikiškose pamaldose bei kad Čarlis kalbėdavo Rožinio maldą, kardinolas darė išvadą, jog tuo būdu jis pripažino Švč. Mergelės Marijos pavyzdžio svarbą įveikiant mūsų laikų negeroves: savuoju „taip“ Dievo įsikūnijimui, ji tapo Motina Jėzaus, žmonijos Atpirkėjo, kuris vie­nintelis mus gali išvaduoti nuo melo ir nuodėmės, nuo visų žudančių ideologijų.

Tikėjimas, kankinystė ir atleidimas

Išskirtinai krikščioniškas, dalyvaujant įvairių konfesijų dvasinin­kams, buvo Č. Kirko pagerbimas jo laidotuvių dieną, rugsėjo 21-ąją, didžiausiame Arizonos valstijos „State Farm“ stadione, į kurį bei gretimas Glendeilo miesto gatves susirinko 90 tūkstančių žmonių minia, kartu su visais JAV vadovais. Savo kalboje viceprezidentas Dž. Vensas, pamaldus katalikas konvertitas, kuris, kaip sakė, dažnai su Č. Kirku aptarinėjo tikėjimo ir teologijos klausimus, pabrėžė velionio ištikimybę sąžiningoms diskusijoms, ypač studijuojančio jaunimo aplinkoje. „Nepajudinamas tikėjimas Evangelija jam leido matyti nuomonių skirtumus ne kaip mūšio lauką, kuriame reikia laimėti, bet kaip bendro kelio etapus ieškant tiesos“, – teigė Dž. Vensas. Jis aiškino, jog Čarlis žinojo, kad yra teisinga mylėti kitus, savo artimą, pašnekovą ir netgi  priešą. Bet jis taip pat suprato pareigą sakyti tai, kas yra teisinga ir bloga, atskirti melą nuo tiesos. Vicepreziden­tas pastebėjo, kad net ir po mirties Č. Kirko įtikinamas kvietimas ginti gyvybę bei tradicine santuoka paremtą šeimą, ištikimai sekti Kristų, pasiekia žmones ir duoda vaisių. Dž. Ven­sas prisipažino, kad pasikėsinimas į Čarlio gyvybę labai paveikia jo paties viešus pasisakymus. „Anksčiau privačiai nuolat pabrėždavau tikėjimą, tačiau viešuose pasisakymuose visada jaučiau nejaukumą kalbėti apie savo krikščionišką nusistatymą, kaip labai myliu Viešpatį, kiek tai svarbu mano gyvenimui, – sakė viceprezidentas. – Tačiau pastarosiomis dienomis (po Č. Kirko žūties) apie Jėzų Kristų kalbu žymiai daugiau nei anksčiau ir tai neabejotinai yra didžiojo Čarlio Kirko paveldo įtaka. Jis gi mylėjo Dievą ir norėjo geriau suprasti Jo kūriniją, vyrus ir moteris, sukurtus pagal Jo atvaizdą. Tuo vadovaudamasis jis vedė nuoširdų dialogą su visais, kairiaisiais ir dešiniaisiais, kalbėjo su kiekvienu ir stengėsi atsakyti į kiekvieną klausimą“.

Č. Kirko žmona Erika, jauna graži moteris, dviejų našlaičiais likusių mažylių mama, savo jausmingoje kalboje irgi pabrėžė savo velionio vyro ištikimybę Kristui, kad žiaurus pasikėsinimas į jį paveikė daugelio amerikiečių tikėjimą. „Pastarąją savaitę mes matėme žmones vėl atvertusius Bibliją, gal pirmą kartą nuo vaikystės laikų vėl sekmadienį apsilankiusius bažnyčioje, dedamas pastangas išsivaduoti iš šio pasaulio pagundų pančių“, – kalbėjo E. Kirk, kuri 2012 metais yra laimėjusi Arizonos valstijos grožio konkursą ir tapusi „Mis Arizona“. Ji pripažino, kad sekti Jėzų nėra paprasta, nes Viešpats visada siūlo atsižadėti savęs, atsisakyti savanaudiškų nuostatų ir kartu su Juo nešti kryžių, nepaisant galimos paniekos ir persekiojimo. „Čarlis tai žinojo ir laimingai nešė savo kryžių iki pabaigos“, – sakė Erika. Kaip tik to mokė jos vyras ir paskutiniajame susitikime su jau­nais žmonėmis, Jutos universiteto studentais, įtikinamai paaiškindamas, jog tai yra geras kelias, kuriuo verta žengti. „Jis norėjo išgelbėti jaunus žmones nuo blogio, kaip ir tą, kuris atėmė iš jo gyvybę“, – kalbėjo jaunoji našlė. Galiausiai, pasiremdama Evangelija, ji išreiškė krikščionišką atleidimą savo vyro žudikui. „Ant kryžiaus mūsų Išganytojas meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34), – sakė E. Kirk su ašaromis akyse. – Tam jaunam žmogui aš atleidžiu. Atleidžiu jam, kadangi tai darė  Kristus ir tą darytų Čarlis. Į neapykantą negalima atsakyti neapykanta. Atsakymas, kaip žinome iš Evangelijos, yra meilė, visada meilė. Meilė savo priešams, meilė tiems, kurie mus persekioja“.  

Prezidento guodžiantis padrąsinimas

Krikščioniškai jautri buvo ir net 45 minutes trukusi prezidento D. Trampo, kuris buvo nurodęs sekmadienį, rugsėjo 14 dieną, Č. Kirkui atminti iki pusės stiebo nuleisti JAV valstybines vėliavas, kalba. Jungtinių Valstijų vadovas pabrėžė, kad Čarlio asmenyje šalis neteko „vienos iš ryškiausių mūsų laikų žvaigždžių, savosios kartos milžino, bet pirmiausia, ištikimo, atsidavusio ir mylinčio šeimos vyro, tėvo, sūnaus, krikščionio ir patrioto“. Jis buvo baisiausiu būdu nužudytas „radikalizuoto ir šaltakraujo monstro, nes kalbėjo tiesą, kuri buvo jo širdyje, kalbėjo apie laisvę ir teisingumą, meilę Dievui ir savo šaliai, darė tai, kas buvo reikalinga mūsų tautai“. Pavadinęs Č. Kirką evangelizuotoju ir „kankiniu dėl Amerikos laisvės“, D. Trampas sakė, kad jo darbai išliks tautos istorijos atmintyje. „Dabar, kai Čarlis yra bendrystėje su Kūrėju danguje, jo balsas toliau aidės kartų gyvenime, – tvirtino prezidentas. – Jo vardas visam laikui bus minimas Amerikos didžiųjų patriotų kronikose“. Kreipdamasis į našlę ir padėkojęs, kad jos gilus tikėjimas suteikė paguodą milijonams amerikiečių, D. Trampas pažadėjo rūpintis jo šeima, ypač vaikais, kad jie „saugiai augtų šalyje, kurioje jų tėvas gerbiamas kaip didžiausias herojus“. Prezidento padrąsinantys žodžiai buvo skirti ir Č. Kirko tėvams, kurie liūdi dėl savo mylimo sūnaus netekties, bet turėtų žinoti, kad jis per trumpą savo gyvenimo 31 metų laiką davė daugiau gėrio ir meilės pasauliui, nei dauguma žymių žmonių galėjo duoti per savo ilgaamžį gyvenimą. Tačiau svarbu suprasti, kad Čarlio žmogžudystė buvo išpuolis ne prieš vieną asmenį ir jo sukurtą sąjūdį, bet išpuolis prieš visą tautą, išpuolis prieš Jungtines Amerikos Valstijas, pasikėsinimas į šventas Dievo duotas vertybes, teises ir laisves. „Ginklas buvo nukreiptas į jį, bet kulka skriejo į visus mus, kulka buvo skirta kiekvienam iš mūsų, – sakė D. Trampas. – Bet pasikėsintojui nepasisekė įgyvendinti šių užmačių, nes Čarlio žinia nebuvo nutildyta, ji tapo dar garsesnė ir stipresnė, nei anksčiau ir dar artimesnė kiekvienam“.

Apžvelgęs Č. Kirko gyvenimą, pradedant moksleiviška jaunyste, pomėgį sportui (turėdamas 196 cm ūgį, jis buvo mokyklos krepšinio komandos kapitonas), krikščionišką atsivertimą, jaunimo sąjūdžio „Turning point USA“ įkūrimą turint tik 18 metų amžiaus bei nuveiktus darbus (organizuotus 250 debatų, aplankytuose 200 universitetų ir kolegijų), prezidentas tvirtino, jog tai buvo tikra krikščioniška tarnystė. Prieš kiekvieną viešą kalbėjimą, Čarlis susikaupdavo maldai ir visada prašydavo vieno dalyko: „Dieve, panaudok mane Tavo valiai išpildyti“. Dievas jam tikrai padėjo: visuose surengtuose debatuose jis patraukdavo jaunų žmonių širdis ir protus. Tačiau kuo sėkmingesnė buvo Čarlio misija, tuo didesnis pavojus augo iš kairiųjų radikalų rodomos neapykantos. Neretai jaunimo susitikimuose, kuriuos organizuodavo Č. Kir­kas, būdavo daužomi langai, pro kuriuos banditų gaujos mėtė akmenis, pasirodydavo grasinimų susprogdinti užtaisus, sukelti gaisrus, kartais reikėdavo iškviesti policiją, kad apsaugotų nuo smurtinių išpuolių, gerai apmokomi agitatoriai nutraukdavo geranorišką dialogą neapykantos kupinomis kalbomis. D. Trampas sakė, jog pats nuolat perspėdavo Čarlį dėl visų pavojų, jis pats tai žinojo, nes irgi sulaukdavo grasinimų, bet tvirtai laikėsi savojo motto: nenusileisti blogiui, nepasiduoti, ir jis buvo visiškai teisus. Prezidentas pripažino, kad pirmiausia Č. Kirko pastangomis pavyko patraukti jaunų žmonių daugumą, kas apsprendė jo pergalę praėjusių metų rinkimuose. „Mano įsitikinimu Čarlis Kirkas, be abejonės, buvo labai įtakinga figūra tuose svarbiausiuose rinkimuose mūsų šalies istorijoje“, – teigė D. Trampas, pripažinęs, jog nuolat jam jaučia dėkingumo skolą. Čarlis tiesiog norėjo gėrio savo šaliai ir žinojo, kad su šūkiu „Vėl padaryti Ameriką didžia“ („Make America great again“, MAGA), mes einame teisingu atsikūrimo keliu.

Pasak JAV prezidento, atviri debatai, vadovaujantis sveiku protu, kuriuos praktikavo Č. Kirkas, yra ne tik svarbus demokratijos bruožas, bet ir darnaus visuomeninio gyvenimo pagrindas, vienas iš svarbiųjų civilizacijos pasiekimų. „Mes visomis jėgomis tai ginsime ir nešime laisvės fakelą, kurį Čarlis Kirkas išdidžiai laikė iškėlęs, – sakė D. Trampas. – Niekada jo nenuleisime, bet stengsimės iškelti dar aukščiau“. Jis atkreipė dėmesį, kad Č. Kirkas, bendraudamas ir diskutuodamas su įvairių pažiūrų žmonėmis, aiškiai suprato, jog reikalinga ne tik politinė pertvarka, bet ir sekuliarizuotos visuomenės dvasinis atsinaujinimas. 

„Mes tą darome ir darysime toliau, grąžindami religinį gyvenimą į Ameriką, kadangi be saugių sienų, teisinės tvarkos ir religijos negalime turėti stabilios šalies, – tvirtino JAV prezidentas. – Todėl norime grąžinti religiją į Ameriką, grąžinti pamaldumą Dievui į savo šalį“. Jis svarstė, jog Čarliui turbūt dabar iš dangaus malonu matyti, kaip jo draugai ir kiti žmonės liudija sustiprėjusią pagarbą Dievui. Po pasikėsinimo jie puolė ant kelių melsdami Viešpaties stebuklo, kad Čarlis išgyventų: nors jis paliko žemę ir danguje šlovina Dievą, bet stebuklas įvyko, nes po jo mirties daug žmonių sugrįžo į bažnyčias, o kai kurie atėjo pirmą kartą. Apie tokį „Čarlio Kirko efektą“ pranešama iš daugelio JAV krikščionių, taip pat ir katalikų bendruomenių, patvirtinant didesnį tikinčiųjų, ypač jaunimo, dalyvavimą pamaldose. „Šiandien Čarlis Kirkas ilsisi amžinoje dangaus garbėje, – baigdamas savo pastabas kalbėjo D. Trampas. – Mes liūdime prarasto bičiulio ir lyderio, bet žengiame pirmyn sustiprinti jo tikėjimo, skatinami jo drąsos, įkvėpti jo pavyzdžio ginti šalį ir laisvę, dėl kurių jis žuvo bei vertybes, kuriomis jis giliai tikėjo“. Prezidentas prašė Dievo palaimos Čarliui už tuos nepaprastus dalykus, kuriuos jis atliko, palaimos žmonai Erikai ir jų vaikams, palaimos Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

„XXI amžius“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 39–40 (2652–2653)