Krikščioniškos politikos bruožai

Popiežiaus Leono XIV pastabos, išsakytos europarlamentarams, priklausantiems Europos Liaudies partijos frakcijai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Leonas XIV pirmaisiais savojo pontifikato metais nuosekliai vystydamas dabarčiai ypač aktualų Bažnyčios socialinį mokymą, gana dažnai aptaria įvairius krikščioniškos politikos bruožus.

Į šią temą ypatingu būdu jis susitelkė ir balandžio 25 dieną audiencijoje priėmęs Europos Parlamento didžiausios frakcijos Europos Liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narius. Toliau apžvelgiamame pranešime kreipdamasis į beveik du šimtus vokiečio Manfredo Vėberio (Manfred Weber) vadovaujamų politikų grupę, Šventasis Tėvas, pasiremdamas ir savo pirmtakų nuostatomis, kvietė pirmenybę teikti ne siauriems partinės ideologijos principams, bet krikščioniškoms vertybėms ir bendrojo gėrio siekiui.

Dvasinis paveldas ir bendruomeniškumo pastangos

Pradėdamas pokalbį Vatikano apaštaliniuose rūmuose surengtame susitikime, popiežius Leonas XIV pirmiausia pažymėjo, kad jam malonu tęsti bendravimą su europarlamentarais iš Bažnyčiai artimos Europos Liaudies partijos (EPP), kurį vykdė panašius asmeninius bendravimus turėję pirmtakai Šv. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI. Buvo numatytas susitikimas ir su popiežiumi Pranciškumi 2023 metų birželį, tačiau jis neįvyko, nes dėl ligos Šventasis Tėvas buvo hospitalizuotas, bet iš ligoninės atsiuntė išsamų laišką jo Romoje laukusiems politikams. Iš esmės svarbu suprasti, kad ši partija stovėjo prie šiuolaikinės Europos vienijimosi ištakų ir būtent garsieji katalikai politiniai lyderiai vokietis Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer, 1876- 1967), italas Alčidė de Gasperis (Alcide de Gasperi, 1881-1954) bei prancūzas Roberas Šumanas (Robert Schuman, 1886-1963), teisėtai laikomi Europos Sąjungos tėvais kūrėjais. Būtent jų aiškaus dvasinio nusistatymo dėka EPP visuose savo programiniuose dokumentuose nuosekliai pripažįsta ištikimybę Europos krikščioniškam paveldui. Kaip tik juo remiantis iš Antrojo pasaulinio karo pelenų bent jau vakarinėje žemyno dalyje galėjo iškilti „Europos vienybės projektas“, kuris nepertraukiamai realizuojamas iki šiol. (Rytų ir Vidurio Europos tautoms Sovietų Sąjunga buvo primetusi savąjį „projektą“ ir jos kelias dešimtis metų buvo likusios už „geležinės uždangos“). Demokratinis bendrystės kūrimo procesas turėjo garantuoti, kad Europoje daugiau nepasikartos pasaulinio karo tragedija, nors laisvųjų Vakarų ir totalitarinių Rytų ideologinė ir karinė priešprieša vadinamojo „Šaltojo karo“ laikotarpiu ilgam išlaikė tokį pavojų, kuris dėl branduolinės ginkluotės sukūrimo galėjo reikšti ir visišką susinaikinimo baigtį. Tuo pat metu Vakarų Europoje didžiausią įtaką turėję krikščionys demokratai vadovavosi idealistine vizija, grindžiama troškimu, kad lygiateisis tautų bendravimas turi įveikti šimtmečius trukusį susipriešinimą, sakė popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, kad ši bendrystė buvo kuriama išsivadavus iš totalitarinės radikalaus nacionalizmo ideologijos, iš naujo atrandant bendražmogišką kultūrinį ir religinį paveldą. Europos Sąjungos tėvai kūrėjai buvo įkvėpti savo asmeninio tvirto tikėjimo ir buvo įsitikinę, kad krikščionybės principai turi būti baziniai politikos elementai, kurie padėtų įveikti bet kokio keršto ir neapykantos dvasią, kuri atvedė prie XX amžiaus pirmos pusės pasaulinių karų.

Kiekvienoje tarptautinių santykių politikoje galimi du kraštutiniai pasirinkimai: bendrystės paieška arba konfliktinis susidūrimas, aiškino Šventasis Tėvas. Kiekvienu atveju, net ir susidūrus su neteisybe, kurią būtina ištaisyti, visada teiktina pirmenybė pirmajam pasirinkimui, nes, kaip savo apaštaliniame paraginime „Evangelium Gaudium“ yra nurodęs popiežius Pranciškus, bendrystė visada didingesnė už konfliktą. Jos paieškai tarptautinėje politikoje toli gražu ne visada gali būti susidariusios palankios sąlygos, ypač atsižvelgiant į prieštaringą neseną praeitį bei istorinę sanklodą. Todėl reikia drąsiai peržengti kartais paviršutiniškus susipriešinimą skatinančius kaimynystės bruožus ir matyti kituose jų gilųjį žmogišką orumą. Veikiant šiuo būdu politikoje tampa įmanoma kurti kažką naujo ir konstruktyvaus, tuo tarpu konfliktavimas tik išryškina skirtumus, skatina galios siekimą ir savojo pranašumo įtvirtinimą, galiausiai vedantį į santykių suardymą ir taikaus sambūvio naikinimą, pabrėžė popiežius Leonas XIV. Jo įsitikinimu, pirmoji tokio sutaikinančio ir bendrystės paieškos politinio veikimo užduotis – siūlyti idealią viziją, nes net vertybėmis grindžiamai politikai „reikia plataus požiūrio į ateities perspektyvas, nesibijant daryti sunkių ir netgi nepopuliarių pasirinkimų, kai tai būtina bendrojo gėrio labui“. Šiuo atžvilgiu, kaip beveik prieš šimtą metų yra pastebėjęs popiežius Pijus XI, dar praėjusio amžiaus pirmoje pusėje pasižymėjęs tarptautiniais taikos siekiais, „politika yra aukščiausia artimo meilės forma“. Šis Šventasis Tėvas, tiek nusipelnęs Šventojo Sosto ir Lietuvos bažnytinių ir politinių santykių normalizavimu, savojo pontifikato devizu tarptautinei politikai buvo pasirinkęs evangelinį tvirtinimą: „Pax Christi in Regno Christi“ („Kristaus taika Kristaus karalystėje“), tai yra pripažinimą, jog krikščioniškų nuostatų taikiam sambūviui reikia laikytis visuose socialinio gyvenimo aspektuose. Iš esmės tai buvo apaštalavimo priesakas politiniams santykiams, nes kaip jis rašė šiai temai skirtoje 1922 metų enciklikoje „Ubi arcano Dei consilio“, kai tautos ir valstybės „jaus šventą pareigą susitvarkyti politinio gyvenimo atžvilgiu tiek savo viduje, tiek išorėje pagal Kristaus mokslą ir Jo įsakymus, tada ir tik tada, jos džiaugsis taikos palaima, išlaikys abipusio pasitikėjimo santykius ir taikiai išspręs galimus kilti konfliktus“.

Tiesa, teisingumas ir Evangelija

Tačiau, pasak popiežiaus Leono XIV, svarbu suprasti, kad idealo politikoje siekimas, jokiu būdu nereiškia kokios nors partinės ideologijos šlovinimo. Iš tiesų, dirbtinai sukurta ir siauriems grupiniams ar klasiniams interesams skirta ideologija yra realybės iškraipymo ir vieno ar kito pobūdžio prievartos primetimo rezultatas. Kiekviena tokia ideologija sąmoningai suplaka ir supainioja idėjas ir pajungia jas partiniam valdžios siekiui, bandant suvilioti žmones, ypač rinkėjus, apgaulingais lozungais, tuo pat metu bandydama nuslopinti tikrąjį laisvės, laimės ir asmeninės bei visuomeninės gerovės troškimą. Reikia prisiminti, kad šiuolaikinė klestinti ir taiki Europa iškilo pripažinusi žalą totalitarinių ideologijų, komunizmo ir nacizmo, kurios buvo suskaldę bei sugriovę žemyno tautų taikų gyvenimą. Šventasis Tėvas priminė vieno iš naujosios Europos tėvų kūrėjų, pokarinės Italijos krikščionių demokratų lyderio A. de Gasperio pastebėjimą, kad politikoje idealo siekis reiškia žmogiškojo asmens statymą į centrą evangelinės brolybės dvasioje. Jis visuomet pabrėždavo, kad stengiantis Europos atsikūrimo reikia vadovautis per šimtmečius suformuotos krikščioniškosios civilizacijos nuostatomis bei istoriniu patyrimu su aiškiu įsipareigojimu tiesai ir teisingumui. Tokia visuomet aktualumą išlaikiusi krikščioniška politikos sankloda turi būti praktikuojama iš šiandien, o kur jos atsisakyta, turi būti sugrąžinta į visuomeninį veikimą, kaip taikos ir santarvės garantas. Tai kaip tik svarbu prieš 50 metų (1976-ųjų liepos 8 dieną) įkurtai Europos Liaudies partijai, kuri jau savo pavadinimu nori pabrėžti savo visuotinumą, rūpinimąsi visais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. „Taigi, liaudis, tai yra visi žmonės, yra jūsų įsipareigojimų centre ir jūs negalite nuo to nusišalinti“, – tvirtino popiežius Leonas XIV, kalbėdamas Europos parlamento EPP frakcijos nariams. Jis pabrėžė, jog tie žmonės nėra tik pasyvūs politinių sprendimų gavėjai, bet pašaukti būti aktyviais visuomeninio gyvenimo proceso dalyviais, sąmoningai prisiimti atsakomybę už kiekvieną politinį veiksmą, įvertindami jį teisingai suformuotos sąžinės nuostatomis. Profesionalūs politikai ir aktyvūs visuomenininkai, savo ruožtu, patys turi būti tarp žmonių, stengtis įtraukti juos į politinį veikimą, nes tai yra geriausias priešnuodis neigiamam populizmui, kuris veda į paviršutinišką pasidavimą rėksmingai reiškiamoms ekstremistinėms nuostatoms vadinamojo elito, besistengiančio ne vienyti, bet supriešinti įvairias gyventojų grupes ir sluoksnius. Šventasis Tėvas pripažino, kad šios didelį susirūpinimą Bažnyčiai keliančios tendencijos yra plačiai paplitusios šiandienos politiniame kraštovaizdyje, Nors tikrai „populiariai“ ir daugumai priimtinai nuosaikiai bei išmintingai politikai reikia laiko, bendrų projektų ir meilės tiesai.

Tęsdamas svarstymus, popiežius Leonas XIV pastebėjo, jog viena iš pagrindinių pastarojo laikmečio politikos problemų yra nuolatinis darnos, platesnio bendravimo bei abipusių ryšių tarp eilinių piliečių ir jų renkamų atstovų mažėjimas. Todėl reikia iš naujo atkurti tikrąją „liaudies“ sampratą, apimančią ir asmeninius kontaktus tarp žmonių ir politikų, kad tokiu būdu būtų sparčiau ir veiksmingiau reaguojama į konkrečias daugumos gyventojų problemas siekiant jų galimo realaus sprendimo. Metaforiškai galima netgi sakyti, jog dabar vyraujant „skaitmeniniam ryšiui“ politiniuose santykiuose ir veiksmuose bei siekiant, kad jie būtų tikrai orientuoti į bendrąjį gėrį, reikia bent iš dalies sugrįžti prie tų santykių „analoginio modelio“. Tiems, kurie savo politinį veikimą grindžia krikščioniškosios demokratijos principais, reikia pirmiausia iš naujo atrasti ir priimti Bažnyčios socialinio mokymo paveldą, iš kurio ir kilo Europos Liaudies partijos politika. Žinoma, reikia matyti skirtumą tarp pranašiško religinio liudijimo, būdingo bažnytinei bendruomenei ir krikščioniško socialinio liudijimo, išreiškiamo konkrečiais politiniais pasirinkimais. Buvimas krikščioniu politiku reiškia ne perdėtą savos konfesijos akcentavimą, bet leidimą, kad Evangelijos patarimai tikrai nušviestų sprendimus, kurie turi būti padaryti, net jeigu ir nesulaukia lengvo konsensuso. Taip darbuojantis reikia išsaugoti glaudų ryšį tarp prigimtinės teisės ir pozityviosios įstatyminės teisės, tarp krikščioniškų šaknų ir realių politinių veiksmų. Taigi, norint būti krikščioniu, vertingai įsitraukusiu į politiką, reikia matyti tikrąją gyvenimo perspektyvą, kuri prasideda nuo rūpinimosi konkrečiais žmonių poreikiais, ypač turėjimu orių darbo sąlygų, kurios skatintų kūrybinį išradingumą vis labiau nužmoginančioje ir neleidžiančioje savęs įprasminti rinkoje. Toks požiūris ir veikimas turi padėti jauniems žmonėms įveikti šeimos kūrimo baimę, vengimą turėti daugiau vaikų, kuris ypač paplitęs demografinę krizę išgyvenančioje Europoje. Šventasis Tėvas taip pat nurodė krikščioniškos politikos užduotį spręsti aktualias migracijos problemas, aiškinantis ir likviduojant pasitraukimo iš gimtųjų vietų priežastis, kaip ir atsižvelgiant į realias galimybes priimti bei integruoti svetimšalius į vietines bendruomenes. Taip pat reikia, nesivadovaujant kokia nors ideologija, atsiliepti į kitus didžiuosius laikmečio iššūkius: kūrinijos apsaugą ir dirbtinio intelekto naudojimą, žinant jo galimybes bei keliamus pavojus. Galiausiai popiežius Leonas XIV linkėjo, kad krikščionys politikai „nebijotų investuoti į laisvę – ne trivialią laisvę, kuri būtų sumenkinta iki asmeninių įgeidžių, bet į tokią, kuri pagrįsta tiesa ir gina religijos, minties bei sąžinės teises kiekvienoje vietoje ir visomis aplinkybėmis“. Baigdamas pastabas, išsakytas Europos parlamento EPP frakcijos nariams, Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad jos taps išeities tašku apmąstant svarbiausią krikščioniškos politikos tikslą – tarnavimą žmonių ir tautų bendrystei.

Diplomatijos tarnystė taikos labui

Kadangi svarbi tarptautinės politikos dalis tenka diplomatinei tarnystei, tai baigiant šią apžvalgą, norisi priminti popiežiaus Leono XIV palinkėjimus, išsakytus kiek vėliau priimant grupę prie Šventojo Sosto akredituotų ambasadorių, kurie jam įteikė savo skiriamuosius raštus. 

Gegužės 21 dieną kreipdamasis į aštuonių šalių – Siera Leonės, Bangladešo, Jemeno, Ruandos, Namibijos, Čado, Mauricijaus ir Šri Lankos – atstovus, Šventasis Tėvas pirmiausia priminė tuomet artėjusią Sekminių iškilmę, švenčiant Šventosios Dvasios nužengimą ant apaštalų, kurie pradėjo drąsiai bei draugiškai kalbėti kitų tautų kalbomis. „Tikiuosi, jog panaši vizija įkvėps ir diplomatinį pasaulį, kuriame konstruktyvūs santykiai klestėtų per nuoširdų atvirumą, abipusės pagarbos puoselėjimą ir bendros atsakomybės pojūtį“, – sakė popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, kad šiuo laiku, kai taikos neretai siekiama ginklais įtvirtinant savąjį dominavimą iškilus konfliktams, būtina vėl grįžti prie diplomatijos, kuri skatintų dialogą ir siektų sutarimo (konsensuso) visais lygmenimis – dvišaliu, regioniniu ir visuotiniu. Toks dialogas, motyvuotas kelių į taiką paieškos, reikalauja, kad derybose išsakyti žodžiai aiškiai apibūdintų susidariusią tikrą padėtį be iškraipymų ir priešiškumo. Tik tada bus galima įveikti realius ar dirbtinai išprovokuotus nesusipratimus ir atkurti pasitikėjimą tarptautinių santykių kontekste. Ttačiau  Šventasis Tėvas nurodė, jog toks mandagus dialogas, kad ir koks svarbus bebūtų, turi būti lydimas gilesnio širdies atsivertimo, pasirengimo atidėti į šalį dalinius interesus, bendrosios gerovės labui. Jokia tauta, jokia visuomenė ir jokia tarptautinė tvarka negali vadintis teisinga ir humaniška, jeigu savo sėkmę vertina tik galia ir savo klestėjimu, ignoruodama tuos, kurie kenčia ir gyvena tos gerovės paraštėse. Taip kalbėdamas diplomatams, popiežius Leonas XIV pasirėmė savo apaštaliniu paraginimu „Dilexi Te“, kuriame pabrėžta, jog Kristaus meilė mažiausiems ir užmirštiesiems, turi skatinti mus atmesti bet kokias savanaudiškumo formas, kurios palieka vargšus ir pažeidžiamuosius nepastebėtais.

Būtent pasiaukojančio solidarumo dvasia turi įkvėpti diplomatų tarnystę ir visą tarptautinę tvarką, kad būtų kuriamos erdvės susitikimo ir tarpininkavimo kultūros  raiškai, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pripažino, jog derybinės institucijos išlieka nepakeičiamais įrankiais sprendžiant visus ginčus bei nesutarimus, skatinant platų tarptautinį bendradarbiavimą. Šiuo metu, kai geopolitinė įtampa tolia skaldo mūsų pasaulį ir supriešina netgi kaimynines tautas, būtina diplomatiją padaryti labiau reprezentatyvią, veiksmingą ir orientuotą į žmonijos šeimos bendrystę. Popiežius Leonas XIV pažymėjo, jog ir prie Šventojo Sosto akredituoti ambasadoriai, o Vatikanas palaiko diplomatinius santykius beveik su visomis pasaulio valstybėmis, turi ypatingą užduotį stiprinti pasitikėjimą bei tarpusavio supratimą, dedant tvirtus pamatus teisingesniam, broliškesniam ir taikesniam pasauliui. Todėl neatsitiktinai kiekvienų metų pradžioje Šventasis Tėvas, sukvietęs visus Vatikane tarnystę einančius užsienio diplomatus, padaro vieną svarbiausių savo politinių pareiškimų, išsamiai apžvelgdamas susidariusią tarptautinę padėtį ir išsakydamas Šventojo Sosto direktyvinius siūlymus dėl svarbiausių taikos problemų sprendimo. Baigdamas susitikimą popiežius Leonas XIV išreiškė viltį, kad tarptautinė diplomatinė misija Vatikane stiprins bendrąjį dialogą tarp Bažnyčios ir pasaulio, gilins abipusį supratimą ir prisidės prie taip reikalingos stabilios taikos kūrimo.

„XXI amžiaus horizontai“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 7 (409)