Krikščionių diskriminacija Europoje

Metinė ataskaita patvirtina stiprėjantį priešiškumą tikėjimo nuostatoms

Mindaugas BUIKA

Nerimą keliantys faktai

Pagal duomenis, kuriuos paskelbė Austrijos sostinėje Vienoje veikiantis tarptautinis Stebėjimo netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje centras (Observatory on Intolerance and Discrimination against Christians in Europe, OIDAC), galima spręsti, kad priešiškumo tikėjimui į Kristų incidentų skaičius mūsų labai sekuliarizuotame žemyne nemažėja, bet kai kuriose vietose netgi auga. Praėjusių metų pabaigoje publikuotame OIDAC dokumente minimi tokie 2024-aisiais užregistruoti antikrikščioniškos neapykantos nusikaltimai: vandalizmo išpuoliai prieš šventoves ir kitus sakralinius statinius, jų sąmoningas išniekinimas (profanacija), religinių simbolių grobstymas ir naikinimas bei padažnėję fizinio smurto prieš dvasininkus bei religingus pasauliečius atvejai bei netgi pasitaikančios jų žmogžudystės. Pranešama ir apie teisinį tikinčiųjų bei krikščioniškų institucijų diskriminavimą dėl labai prieštaringų motyvų, nesuderinamų su demokratiniu religijos laisvės principu. Ekspertai tvirtina, jog prie stiprėjančio aiškaus antireliginio nusistatymo, tikėjimo netoleravimo bei sekuliaristinio ekstremizmo neretai pri­sideda neigiamas ar pajuokiantis ti­kin­čiųjų atvaizdavimas pasaulietinėje žiniasklaidoje bei politinį ir socialinį religijos atmetimą plėtojanti neomarksistinė ideologija, išlaikiusi įtaką kai kuriuose akademiniuose ir valdžios sluoksniuose.

OIDAC ataskaitoje už, kaip minėta, 2024 metus analizuojant padėtį 40-yje Europos šalių, nustatyta 2011 neapykantos krikščionių tikėjimui apraiškų ir teisinės tikinčiųjų diskri­minacijos atvejų, taip pat 274 asmeniniai išpuoliai. Daugiausia tokių incidentų užfiksuota Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Iš gerai dokumentuotų neapykantos krikščionybei  įvykdytų nusikaltimų, didesnė pusė yra vandalizmo išpuoliai. Kiek mažiau yra skaudžių bažnyčių padeginėjimo atvejų (15 %), kitoks maldos namų išniekinimas (13 %), fiziniai pasikėsinimai į krikščionis (7,5 %), religinių objektų grobstymas (6,6 %) ir grasinimai (4 %). Ypač didelį susirūpinimą kelia šventovių padeginėjimai, kurių skaičius per vienerius metus išaugo net du kartus. Iš 94 užfiksuotų tokių incidentų, net trečdalis įvyko Vokietijoje, kur vietos vyskupų konferencijos vertinimais, šios neapykantos tikėjimui apraiškos „peržengė visas ribas“. Pagal OIDAC pateiktus statistinius duomenis galima daryti išvadą, kad tiksliau išsiaiškinti nusikaltėliško poelgio motyvus nėra lengva, kadangi tų išpuolių vykdytojai paprastai net nebūna nustatomi ir sulaikomi. Tačiau tais nedaugeliu atvejų, kai pavyko atlikti nuoseklų ir kvalifikuotą tyrimą, nustatyta, jog daugiau kaip trečdalį (37 %) išpuolių prieš krikščionis ir jų institucijas įvykdė radikalūs islamistai, apie penktadalį (20 %) – kairuoliški ekstremistai ir 17 % nusikaltimų buvo panaudota ar rasta satanistinė bei pagoniška simbolika.

Dokumente pripažįstama, kad krikščionys Europoje patiria ne tik nusikaltėliškus išpuolius, bet ir juos diskriminuojančius teisinius suvaržymus ar net baudžiamuosius persekiojimus. Štai vienur keliamos bylos dėl katalikiškos maldos už gyvybę vadinamose „buferinėse zonose“ šalia abortus atliekančių klinikų, kitur dėl viešų pasisakymų prieš genderizmą vadovaujantis Šventuoju Raštu arba homoseksualų „santuokų“ kritiką. Taip pat prieštaringais teisiniais sprendimais nuimami kryžiai valstybinėse įstaigose ir mokyklose, tikintiems darbuotojams ir moksleiviams draudžiant susikaupti maldai laisvalaikio valandėlę bei priekaištaujant už religinių papuošalų nešiojimą, nes tai esą pažeidžia „neutralumą“. Štai Anglijos teisme iškelta byla pagyvenusiam kariuomenės veteranui, kuris nulenkęs maldai galvą stovėjo už 100 metrų nuo abortus darančios klinikos; Prancūzijos teismas pritaikė sankcijas mokytojai, kuri pamokoje citavo Lurdo Dievo Motinos apsireiškimų regėtoją Šv. Bernadetą; Šveicarijos teismas priėmė sprendimą, jog negalima finansiškai padėti vietinei katalikiškai mergaičių mokyklai, nes ten vyksta kažkokia „diskriminacija“; Ispanijos teismas nubaudė katalikišką vyrų broliją, į kurią nepriimamos moterys (Kai kuriose Lietuvos parapijose veikia Šv. Juozapo vyrų maldos grupės, tai gal ir jas reikia uždrausti?). Plačiai nuskambėjo tyrimas Suomijos Aukščiausiame Teisme sukurptos bylos Parlamento narei, kuri buvo apkaltinta vadinamąja „homofobija“, nes kritikavo homoseksualų „pride“ manifestaciją, pasiremdama Biblijos citata. Šie pavyzdžiai rodo, kad stiprėjant sekuliarizmui Europos visuomenėje bei didėjant religiniam neraštingumui tarp vadovaujančių pareigūnų, įvedama vis daugiau suvaržymų krikščioniškai veik­lai, pažeidžiant netgi esminę tikėjimo ir sąžinės laisvę. Įvedant apribojimus tikinčiųjų teisėms viešai išsakyti savo nuostatas, formuojasi iškreiptas ideologinis žmogiško orumo ir tapatumo supratimas, o viešasis gyvenimas tampa pavojingai atsietu nuo elementarių etikos normų, kurios gali ga­ran­tuoti socialinę ir politinę darną.

Sekuliarizmo plėtros pasekmės

Esant tokiai apverktinai padėčiai savo susirūpinimą išsakė Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE), ragindama Europos Sąjungos (ES) valdančias institucijas imtis veiksmų, kad žemyno krikščionys tikintieji būtų apsaugoti nuo netolerancijos, diskriminacijos, neapykantos ir ignoravimo apraiškų, tam reikalui įkuriant specialią ES koordinatoriaus tarnybą. Apie tai COMECE vicepirmininkas Danijos sostinės Kopenhagos vyskupas Česlavas Kozonas (Czeslaw Kozon) kalbėjo lapkričio mėnesį Briuselyje vykusiame Europos Komisijos atstovų ir religinių lyderių susitikime. Jame aptartas Europos Sąjungos funkcionavimo sutarties (vadinamosios Lisabonos sutarties) 17 straipsnio, numatančio atvirą, skaidrų ir reguliarų dialogą tarp ES institucijų ir Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių veikimas. Kalbėdamas šiame renginyje, nagrinėjusiame temą „Gy­venti kartu vis labiau poliarizuotoje visuomenėje“, ganytojas pripažino, jog šie siekiai gali būti labai nelengvai įgyvendinami. Juk neretai už tokią poliarizaciją atsakingos politinės ir socialinės grupės nori ne ieškoti bendro sambūvio pagrindo, bet išreikšti savo pirmumą kitos pusės atžvilgiu arba norą, kad ta kita pusė iš viso būtų „likviduota“. Jis pastebėjo, kad prieš tapdama poliarizuota Europos visuomenė ilgą laiką vadovavosi „sveiko pliuralizmo susiformavusia tradicija“, kai įvairios nuomonės bei nuostatos buvo skatinamos taikiai sugyventi ir kad jų skirtingumas ne supriešino, bet sudarė sąlygas abipusiškai suartėti. Deja, vykstant sekuliarizacijos procesui daugelyje nukrikščionėjusių Europos šalių susidarė tikėjimui nepakanti padėtis, kai mažumoje likę krikščionys patiria diskriminaciją, atmetimą, bauginimą ir netgi neapykantą bei smurtą. Vyskupas Č. Kozonas pažymėjo, jog įsivyravus šiai tendencijai, iš viešosios erdvės stengiamasi pašalinti tuos socialiai bei politiškai aktyvius asmenis, kurie laikosi tradicinio krikščioniško požiūrio į abortus, eutanaziją, santuoką ir šeimos gyvenimą. Jie yra verčiami susilaikyti nuo savo nuomonės išsakymo tais klausimais, kaip atsitinka šalyje veikiant primestai totalitarinei ideologijai (reikia prisiminti sovietinio ateizmo komunistinę sistemą). Tokiomis agresyvaus sekuliarizmo  aplinkybėmis stengiamasi uždrausti religinių simbolių  laikymą viešose vietose, atmetami tikinčiųjų prašymai įrengti koplyčias ar maldos bei dvasinio susikaupimo patalpas švietimo ir studijų įstaigose bei darbovietėse, jose draudžiami religinio pobūdžio susitikimai ir renginiai, krikščionių atviras nuomonės išsakymas aptariant socialinius bei politinius klausimus.

Kai kalbama apie suvaržymus viešai reikšti religingumą, neretai nurodomas siekis išvengti migrantų rodomo radikalaus islamizmo, nors dėl to labiausiai nukenčia būtent krikščionys. Beje, vis dažniau  atvirai nurodomas troškimas apriboti netgi nuosaikų krikščioniškų nuostatų išsakymą, teigiant, jog tai yra grėsmė šiuolaikinės visuomenės „neutralumui“, nes joje iš viso neturi likti religingumo, kad nebūtų esą įžeistos netikinčiųjų pažiūros. Vyskupas Č. Kozonas, vadovaujantis nedidelei katalikų bendruomenei Danijoje, kurioje didžioji dauguma vietinių gyventojų yra protestantai liuteronai ir ši konfesija turi valstybinės religijos statusą, atkreipė dėmesį į mažumos tikinčiųjų galimą „subtilią diskriminaciją“ daugumos naudai. Šiuo atžvilgiu pirmenybė valstybės pripažintai Bažnyčiai (established Church) teikiama ne dėlto, kad ji visiškai įtvirtina tradicines krikščioniškas nuostatas (atvirkščiai, suliberalėjusi Danijos Liuteronų Bažnyčia toleruoja abortus, pripažįsta santuokines skyrybas ir netgi bažnytiškai tuokia homoseksualus), bet kad tokiu būdu galima būtų marginalizuoti katalikiškas iniciatyvas šeimai ir pradėtai gyvybei palaikyti. Ganytojas taip pat nurodė dar vieną iššūkį, su kuriuo galimai susiduria religinių mažumų bendruomenės: daugelis jų priklauso nuo iš svetur atvykstančios dvasininkijos ir kito pastoracinio personalo, o dažnai jų kvietimas būna susijęs su teisinėmis problemomis bei finansine mokesčių našta. Net jeigu šių kliūčių šaknys glūdi griežto migracinės politikos kontekste, tačiau toks užsienio dvasininkų kvietimo tikinčiųjų bendruomenės reikalams  apribojimas irgi gali būti laikomas, kaip religijos laisvės pažeidimas. Vyskupas Č. Kozonas aiškino, kad šiuolaikinės sekuliarizuotos vi­suo­menės išranda ir plėtoja naujas prieštaringas vertybes, kurias bando įterpti į demokratinės santvarkos sanklodą ir jos tampa simboliais naujos pasaulėžiūros, kurią galima vadinti „sekuliaristine religija“ („seculiar religion“). Vis labiau įsivyraujant tokiam nusistatymui, tradiciniai krikščioniški principai ir dorybės pradedami laikyti kaip priešingi moderniajai visuomenei ir net esą keliantys jai grėsmę. Kartais tai išprovokuoja tokias su laisvu gyvenimu nesuderinamas iniciatyvas, žinomas iš totalitarinių ideologijų primetimo praėjusiame amžiuje, kai suvaržomos švietimo ir auklėjimo pagal krikščioniškus principus teisės ir netgi keliamas klausimas ar iš viso šeimų tėvai gali ugdyti savo vaikus pagal „pasenusias“ jų tikėjimo nuostatas.

Esant tokiai „socialinei kontrolei“ suduodamas stiprus smūgis religijos laisvei ir netgi įstatyminėmis priemonėmis bandoma pažeidinėti tikinčių piliečių teises. Ganytojas pabrėžė, kad šiuos apribojimus sąlygojančios tendencijos rodo jeigu ne atvirą priešiškumą krikščionybei, tai bent visišką europietiškos kultūros ištakų ignoravimą ir nesupratimą to pozityvaus vaidmens, kurį visuomeniniam gyvenimui daro mūsų krikščioniškas tikėjimas. Galima kalbėti ir apie demokratijos sekuliaristinį žalojimą, nes atmetamas bazinis poreikis individams gyventi ir veikti pagal savo įsitikinimus ir teisė, kad tai būtų garantuota bei apsaugota teisiniais aktais. Viena iš tokios stebėtinos netvarkos priežasčių yra ne tik beplintantis atviras priešiškumas krikščioniškam tikėjimui, bet ir minėtas religinis neraštingumas, tai yra Apreiškimo prigimties nesupratimas bei gilesnių žinių stoka apie pagrindinius jo elementus ir bažnytinio gyvenimo struktūrą. Tad nėra ko stebėtis, jog tokiomis aplinkybėmis iškyla liūdni faktai, tiesiogiai gal ir nesusiję su teisiniais tikėjimo suvaržymais, kai individualūs krikščionys ar jų grupės patiria viešas pajuokas ar išpuolius dėl savo tradicinių pažiūrų į seksualinę moralę, santuokinį gyvenimą ar gyvybės gynimą, jau nekalbant apie vandalizmo aktus prieš sakralinius objektus, netgi istorines šventoves. Pasak vyskupo Č. Kozono reikėtų tik pasidžiaugti, kad Europos Komisija, pripažindama šių išpuolių kriminalinį pobūdį, pastaruoju metu skyrė finansinę paramą tiems statiniams apsaugoti. COMECE irgi įsitraukė į šią akciją, kvalifikuotai padėdama išsiaiškinti tinkamesnes galimybes šių lėšų paskirstymui ir panaudojimui. Tačiau reikia suprasti, kad ši apsaugos politika turi būti aiškiau susieta su religijos laisvės garantijomis, nes sakralinius objektus reikia saugoti ne tik dėl jų kultūrinės ir istorinės vertės, bet būtent todėl, kad juose laisvai ir saugiai galėtų vykti su tikėjimo išpažinimu susiję renginiai, pirmiausia religinės pamaldos. Kai civilinė valdžia nori garantuoti sakralinių vietų saugumą, ji turi suprasti, kad reikia ne tik įveikti kriminalinius išpuolius ir patraukti atsakomybėn pažeidėjus, bet ir rodyti didesnį palankumą viešam krikščionių tikėjimo išpažinimui Europoje, kuri vis dar vadinama krikščioniškos civilizacijos pagrindine atrama. Ganytojas siūlė iš naujo svarstyti šventvagystės arba piktžodžiavimo prieš tikėjimą įstatymų palaikymą ir taikymą bei sugrąžinimą tais atvejais, kai jie iš baudžiamojo kodekso jau pašalinti. Nors tokius įstatymus būtų sunku taikyti visais pažeidimų atvejais, bet jau pats jų buvimas ir galiojimas rodytų, kad netgi sekuliarizuotoje visuomenėje gali būti pripažinta, jog reikalinga saugoti ir ginti tai, ką tikintys žmonės laiko šventais dalykais.

Specialaus koordinatoriaus reikmė

Baigdamas savo pastabas vyskupas Č. Kozonas pabrėžė, jog COMECE aiškiai pasisako, kad būtų paskirtas specialus ES koordinatorius reguliuoti pastangas, kuriomis Europoje būtų įveiktos krikščionių diskriminacijos ir neapykantos išpuolių apraiškos. Europos Sąjungos vys­ku­pai neginčija, kad tokia pat priežiūra reikalinga ir žydų bei musulmonų bendruomenėms, kurioms tokie koordinatoriai jau anksčiau paskirti kovai su pasitaikančiu antisemitizmu ir islamofobija. Tačiau pastaruoju metu registruojant vis daugiau pranešimų apie nusikaltimus prieš krikščionis su neapykantos ir netolerancijos bruožais, jų atžvilgiu irgi reikalingas toks pareigūnas su jo vadovaujama tarnyba saugumui ir teisėms užtikrinti, nepriklausomai nuo to, ar denominacija priklauso gyventojų daugumai, ar mažumai. Tą patį aiškino ir COMECE generalinio sekretoriaus patarėjas fundamentalių teisių klausimais italas teisininkas Alesandras  Kalkanjas (Alessandro Calcagno), kalbėdamas kiek vėliau, lapkričio pabaigoje Briuselyje surengtame susitikime, kuriame įvairių Europos Parlamento frakcijų atstovai aptarė „Krikščionių diskri­mi­nacijos temą“ pagal paskelbtą OIDAC metinę ataskaitą. Jis pabrėžė, kad 2024 metais užregistruoti daugiau kaip 2000 neapykantos nusikaltimų prieš Europos krikščionis ir beveik 300 tokio pobūdžio asmeninių išpuolių patvirtina tokio ES koordinatoriaus poreikį. Tokio koordinatoriaus nebuvimas arba jo paskyrimo atidėliojimas gali sukelti prieš Europos Sąjungą nukreiptą retoriką ir naratyvus, jau ir taip iškylančius tikinčiųjų aplinkoje, kad sekuliarizuota ES vadovybė tampa vis labiau priešiška ar abejinga krikščionybei. A. Kalkanjas taip pat nurodė, jog svarbu nepainioti siekiamo paskyrimo koordinatoriaus kovai prieš neapykantos krikščionims apraiškas Europos Sąjungoje ir jau esamo ypatingo pasiuntinio religijos laisvės reikalams už ES ribų veiklos. Jų veiklos sritys yra skirtingos tiek geografiniu atžvilgiu, tiek kompetencijos ribomis. Kita vertus abiems pareigūnams –koordinatoriui ir ypatingam pasiuntiniui – reikalingi žmogiški bei finansiniai resursai, kurie įgalintų atlikti patikėtas užduotis, siekiant ne tik įveikti vandalizmo aktus prieš krikščionis, bet ir nepalikti religijos „už durų“ darbovietėse, švietimo ir studijų vietose, politikoje bei visame viešajame gyvenime. Šiuo atžvilgiu suprantant tikėjimo teigiamą vaidmenį taikiam sambūviui ir moralei palaikyti, vadinamoji „tolerancija“ negali būti aptakus pakaitalas siekiant fundamentalių tikinčiųjų teisių. Taip pat vėlgi primintas religinio raštingumo bei tikėjimo principų pažinimo poreikis visiems, netgi netikintiems, civilinės valdžios vadovams, kad būtų vykdoma teisinga religijos laisvės politika ir taikomos teisinės normos, kurios nepažeistų tikinčių piliečių jausmų bei nusistatymų ir būtų išvengta diskriminaciją skatinančio ignoravimo. Dialogas ir geranoriškas bendradarbiavimas tarp politinių institucijų, įvairaus lygio religinių bendruomenių ir praktikuojančių tikinčiųjų turi padėti užtikrinti normalų krikščionišką gyvenimą bei didesnį pasitikėjimą Europos Sąjunga.

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. vasario 6 d., nr. 3 (230)