Kristaus ir mūsų Epifanija
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Paklusti Jam svarbiau nei sau
Tačiau, išgirdęs, jog Jėzus čia ir dabar būtinai turi būti pakrikštytas, nes turi įvykti visa, kas reikalinga teisumui, Jonas paklūsta Mokytojui, ir su nuolankumu atlieka krikšto apeigą, įgydamas klusnumo lobį Karalystėje.
Taigi daryti tai, kas atitinka Jo planus, visada yra verčiau nei daryti neapgalvotus sprendimus, kuriuose glūdi vien netikrojo aš pasitenkinimas savimi.
Kelyje į galutinį Atpirkimą
Verta pastebėti, jog anuomet judaizmo kultūriniame kontekste buvo manoma, jog teisumas yra ištikimybė Toros vykdymui ir kad tai – be išlygų Dievo valios priėmimas. Taigi Viešpats priėmė Jono krikštą, kaip Dievo valiai atitikimo ženklą. Tačiau tik Jėzus iš anksto žinojo, kiek daug Jam kainuos pastangų, idant įvyktų Atpirkimas, kuris vienintelis įprasmino mūsų gyvenimo kelionę su Juo, Jame ir pas Tėvą…
Dvasios patepimas ir Tėvo prabilimas
Kai Jėzus kaip nusidėjėlis (taip aplinkiniai manė) nuolankiai priėmė atgailos krikšto apeigą, įvyko ne tik Dievo Sūnaus, bet ir Trivienio Dievo Epifanija (apsireiškimas); ant Jėzaus nusileido Dievo Dvasia ir iš dangaus prabilo Dievas Tėvas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Pasaulis nieko nuostabesnio iki šiol nematė, – visi Trejybės Asmenys ėmė veikti savo neprilygstamos meilės apstume. Šventoji Dvasia tarsi švelniai pastūmėjo Jėzų pradėti viešąją visų mūsų išganymo misiją, nes, pasak šv. Ireniejaus, ant Jo nužengė Šventoji Dvasia, kad mes, dalyvaudami šio patepimo pertekliuje, būtume išgelbėti. O Dievas Tėvas ant šio žmonijos Atpirkimo plano tarsi uždėjo antspaudą, dar kartą patvirtinantį Jo ir mylimiausio Sūnaus amžinai neišskiriamos meilės sandorą, kuriai priklausys ir visi tie žemės gyventojai, kurie klausys Jo Sūnaus balso ir laikysis Jo tiesos mokslo.
Taigi po krikšto Jordane, Jėzaus gyvenime vis plačiau atsiskleis Švenčiausiosios Trejybės kūrybinis, atperkamasis ir pašventinantis veikimas Jo mokyme, stebuklingų ženklų daryme, kančioje, mirtyje ir prisikėlime.
Mums suteiktas patepimas tarnauti
Jėzaus krikštas primena mūsų krikštą. Daugelis Krikšto sakramento malones priėmėme būdami kūdikiai, todėl tolimesniu mūsų dvasiniu ugdymu savaip įsipareigojo rūpintis tėvai ir krikštatėviai… Žodis „krikščionis“ yra labai artimas žodžiui „krikštas“. Būti pakrikštytam reiškia tapti krikščioniu ir visuotinės Katalikų Bažnyčios nariu. „Christos“ (graikiškai) reiškia „pateptasis“. Po krikšto ne tik Jėzus buvo pateptas Šventąja Dvasia, bet ir kiekvienas pakrikštytasis yra malonės šaukiamas sąmoningai dalyvauti Jo patepime. Kaip Jėzus, taip ir mes buvome patepti tarnauti bei padėti kitiems siekti galutinio nuskaistinimo. Pirmiausia tikinčiųjų pagalbos laukia mažiausieji Kristuje – vargšai, kenčiantys, kamuojami įvairių ligų, nuo Dievo nutolusieji, gyvenimo viltį bei prasmę praradusieji… Esame kviečiami išdrįsti (su tikėjimu bei pasitikėjimu) liudyti Kristų savo aplinkoje: šeimoje, darbo aplinkoje, pažįstamų ir draugų rate…
Nuopelningiausia auka
Viešpats Jėzus, kybodamas ant kryžiaus, buvo pakrikštytas, pasak šv. Grigaliaus Nazienziečio, kankinyste ir krauju. Todėl Jo Aukoje pasaulio kankiniai, kurie dėl kilniausių vertybių paaukojo neįkainuojamą turtą – savo gyvybę – turi visiško nuskaistinimo ir Jame prisikėlimo iš numirusių dalį… Prisimintina, kas savo asmeninę auką jungia su Nukryžiuotojo auka ir ją skiria didesnei Dievo garbei bei kitų gerovei, atlieka teisingiausią veiksmą. O kas dėl tam tikrų priežasčių nepažindamas Dievo valios ir vadovaudamasis sąžinės vidiniu balsu irgi altruistiškai savo triūsą bei visą gyvenimą aukoja visuomenės labui, nepraras atlygio Viešpatyje.
Nemari Laisvės Gynėjų šviesa
Tad kas dėl Viešpaties atsisako asmeninės laisvės, tas paradoksaliu būdu artėja prie jos pilnatvės, nes tik įsišaknydamas tiesoje, tolsta nuo vergavimo nuodėmei (Jn 8, 34) ir „eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 21). Dėl Tėvynės laisvės žuvusieji Sausio 13-osios gynėjai paliudijo, jog jie mirė, kad mes, prasmingai gyvendami, būtume verti jų krauju apšlakstytos Nepriklausomybės iškovojimo. Tai – panašu į Kristaus pasiaukojimą Golgotoje. Jis mirė, kad mes amžinai gyventume, o jie mirė, kad mes, sąžiningai kurdami gerovę savo laisvoje šalyje, ne tik būtume verti Dievo globos bei apsaugos, bet dėl begalinių Jėzaus aukos nuopelnų apsivilktume asmeninių dorybių drabužiais ir įgytume malonę įžengti į prakilnesnį būsimos Tėvynės gyvenimą.
„XXI amžius“, 2026 m. sausio 9 d., nr. 1–2 (2662–2663)