Kristus gimsta širdžių betliejuose
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Netikėta naujiena
Šv. Juozapas galėjo ne vieną naktį dažnai prabusti ir samprotauti: „Mano mylima sužadėtinė Marija laukiasi kūdikio, mudviem artimai nebendravus. Viešpatie Dieve, kas šio kūdikio tikrasis tėvas? Ir ką man dabar daryti?“ Juozapas per ypatingą sapną gavo Viešpaties angelo pamokymą, ir to pakako, kad jis nesvyruodamas paklustų Aukščiausiojo valiai: parsivestų namo Mariją ir tvirtai tikėtų, kad Dievui nėra negalimų dalykų, – Jos kūne nauja gyvybė tikrai užgimė „ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13).
Gelbsti tikėjimas ir malda
Panašiai Dievas elgiasi ir su mumis. Kai mes kartais atsidūrę rūpesčių verpetuose, logiškai svarstydami, nežinome, koks sprendimas čia būtų geriausias, tai dažnai būna ženklas, jog šioje nežinomybėje reikia malda kreiptis į Visagalį, idant sulauktume Jo gelbstinčio gailestingumo… Nors toli gražu ne visada Jo mus aplankantis įkvėpimas įgyja konkretų aiškumą, bet vėliau, ypač tęsiant bendravimą su Dievu, ateina suvokimas, ką turime daryti… Beje, mūsų pasirinkimo sprendimas, reikalaujantis labiau pasitikėti Dievu, o ne savimi, gali tapti net išbandymu, nes, kai savikliovos vadėles atiduodame Jam, savaip ima skaudėti. Tai – mūsų natūralus Dieve augimas, kuris yra tiesiogiai susijęs su mūsų netikros tapatybės (tam tikros jos dalies, skirtos mūsų pačių labui) praradimu. Tada teguodžia žinojimas: kai iš tiesų viską patikime Jam, Jo palaimingo mumyse vadovavimo vaisiai visuomet pranoks visus mūsų žmogiškus lūkesčius.
Taigi kai mums iškyla neaiškumų, kaip tinkamai turėtume konkrečioje situacijoje pasielgti, maldingai prisiminkime visur Esantįjį bei viską Žinantįjį, ir sulauksime pagalbos, nes Dievui patinka mūsų žmogiškas bejėgiškumas, mažinantis mūsų perdėtą savimi pasitikėjimą bei pritraukiantis dievišką perkeičiančios malonės veikimą.
Pasitikėjimo nebūna be vaisių
Taigi mokykimės iš šv. Juozapo, kuris, paklusdamas dangiškai žiniai, parodė sektiną visiško Dievu pasitikėjimo gestą ir priėmė skaisčiąją Besilaukiančiąją. Garbingasis Juozapai, būk mūsų globėjas ypač tada, kai į mūsų širdžių ramybę mėgins kėsintis tamsybių pasiuntiniai arba mūsų įnorių agentai; padėk juos su malda vyti lauk, idant būtume verti išgirsti švelnų Šventosios Dvasios balsą, bylojantį: „Brangus žmogau, tik tikėk ir pasitikėk Viešpačiu, ir tuomet turėsi malonę išpažinti: Man vien Dievo gana!“
Ypatingos „slėpynės“
Kai Mergelėje Marijoje Jėzaus embrionas užsimezgė neregimu Šventosios Dvasios nužengimu, Dievui Sūnui pradėti savo gimimo epopėją žemėje visiškai nereikėjo savo kūrinių – vyro ir moters – meile grindžiamo tarpininkavimo. Jis Pats yra esminė visatos bei pasaulio gamtos dėsnių veikimo Ašis – Viešpats, kuris, įgyvendindamas neturintį precedento sprendimą, ateina iš dangaus, „pasislepia“ savo paties rankų kūrybos šedevre, Nekaltai Pradėtosios įsčiose, ir ruošiasi Įsikūnijimo atomazgai, tai yra Gimimo apsireiškimui tvarte bei žmonijos galutiniam Nuskaistinimui.
Dėl ko Jis atėjo?
Prisimename, kad nors Jėzus yra daugiau nei Saliamonas (Mt 6, 29), ir galėjo kasdien vilkėti kad ir iš gryno aukso drabužius, tačiau bet koks prabangos ženklas būtų savaip pritemdęs Visatos Karaliaus šlovę, nes Jis atėjimo į žemę pirmiausia tapatintis su pažeidžiamiausiaisiais. Taigi Gimusiajam užteko paprasčiausių vystyklų, rūpestingų Motinos Marijos bei globėjo šv. Juozapo rankų, ir Jam gera buvo būti ten, kur Jis ką tik gimė…
Kalėdų gyriaus giesmė
Pasveikinkime vieni kitus su Kristaus gimimu – su kūdikyje įsikūnijusio Dievo Sūnaus apsireiškimu! Tai – visam pasauliui… Nuo didingose katedrose susirinkusiųjų iki kukliose misijų bažnyčiose besimeldžiančiųjų – visų širdyse (malone per tikėjimą, Ef 2, 8) Viešpats Jėzus trokšta užgimti, – kad tik pats žmogus norėtų Jį priimti! Maldingą vaizdinį tepripildo Šventosios Dvasios įkvėpimas: atsargiai iš ėdžių paimame Dievo Motinos Pagimdytąjį, švelniai glaudžiame prie krūtinės ir su tikėjimu kreipiamės: „Aukščiausiojo Sūnau, nors visa žmonija galėtų tilpti ant mažo, bet dieviškai talpaus Tavo delno, dėkoju, kad su džiaugsmu laikau Tave ant savo rankų! Kadangi esame ypatingame artume, meldžiame Tave: „Išimki iš mūsų akmens širdį ir duoki jautrią širdį, kad laikytumės visų Tavo įsakų (plg. Ez 36, 26 – 27), ir mūsų gyvenimas Tau bus gyriaus giesmė“.
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 47–48 (2660–2661)