Kristus yra mūsų piligrimystės tikslas

Trečiadienio katechezė

Gruodžio 18 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pradėjo naują katechezių ciklą, kuris tęsis per visą Jubiliejų, skirtą vilties temai. Panaši bus ir jubiliejinių katechezių tema – „Jėzus Kristus – mūsų viltis“. Nes, pasak Pranciškaus, Kristus yra mūsų piligrimystės tikslas, jis pats yra kelias, kuriuo turime eiti. 

Jėzus į pasaulį atėjo kaip visi žmonių vaikai 

Gruodžio 18 dienos trečiadienio katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie Jėzaus vaikystę, kuri yra minima Evangelijose pagal Luką ir Matą (Mt 1–2; Lk 1–2).

Čia pasakojama apie Jėzaus pradžią iš Šventosios Dvasios, apie per Jėzaus asmenį išsipildžiusias mesijines pranašystes, apie Juozapo juridinę tėvystę, kuri įskiepija Jėzų į Dovydo dinastijos medį. Čia skaitome apie Jėzų – kūdikį, vaiką, jaunuolį – kuris yra paklusnus savo tėvams ir tuo pat metu visiškai atsidavęs Tėvui ir jo Karalystei. „Skirtumas tarp šių dviejų evangelistų yra tas, kad Lukas aprašo įvykius Marijos akimis, o Matas – Juozapo akimis, pabrėždamas negirdėtą tėvystę“, – pažymėjo Popiežius. 

Evangelija pagal Matą ir visas Naujasis Testamentas prasideda „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga“. Tai žydų Raštuose esančių vardų sąrašas, kuriuo siekiama parodyti istorijos tiesą, nenutylint ir tokių, galima sakyti, problematiškų vardų, kaip paties karaliaus Dovydo. Taip pat siekiama parodyti žmogaus gyvenimo tiesą, perduodamus iš kartos į kartą tris dalykus – unikalią tapatybę ir misiją, priklausymą šeimai ir tautai, galiausiai tikėjimą Izraelio Dievu.

Kilmės knyga, genealoginis medis Evangelijoje yra literatūrinis žanras, kuriuo perduodama labai svarbi žinia: niekas pats sau nesuteikia gyvybės, bet gauna ją kaip dovaną iš kitų. Be to, šiuo atveju kalbama apie išrinktąją tautą – jos nariai, iš savo tėvų paveldėję tikėjimo lobį, kurį perduoda savo vaikams.

Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad, skirtingai nuo Senojo Testamento, kurio genealogijos mini tik vyriškus vardus – Izraelyje vaikams vardus skirdavo tėvas – Mato genealogijoje aptinkame ir penkių moterų vardus: Tamaros, kuri, likusi našle, apsimetė prostitute, kad užtikrintų palikuonių liniją savo vyrui (žr. Pr 38), Rachabos, prostitutės iš Jericho, leidusios žydų žvalgams įžengti į Pažadėtąją žemę ir ją užkariauti (Joz 2), moabitės Rutos, kuri, kaip pasakoja jos vardo knyga, tapo karaliaus Dovydo prosenele. Taip pat minima Urijo žmona Betšeba. Jos geisdamas karalius Dovydas nusidėjo svetimavimu, o vėliau, nužudęs jos vyrą, susilaukė sūnaus Saliamono (žr. 2 Sam 11). Galiausiai minima Marija iš Nazareto, Juozapo iš Dovydo namų sužadėtinė. Ji pagimdė Mesiją – Jėzų.  

Pirmąsias keturias moteris vienija ne tai, kad jos yra nusidėjėlės, kaip kartais buvo sakoma, bet tai, kad jos nebuvo iš Izraelio tautos, buvo svetimšalės. Kaip rašė Benediktas XVI knygoje apie Jėzaus vaikystę, per jas pagonių pasaulis įeina į Jėzaus genealogiją. Jėzaus misija yra visuotinė. 

Pirmosios moterys minimos kartu su vaiku, kuris iš jų gimė, arba su vaiko tėvu. Marija minima kitu būdu – ji žymi naują pradžią, ji pati yra nauja pradžia, nes jos istorijoje veikia nebe žmogiška būtybė, bet pats Dievas. „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju“, – rašo evangelistas (Mt 1, 16). Jėzus yra Dovydo sūnus, Juozapo įskiepytas į šią dinastiją ir skirtas būti Izraelio Mesiju, tačiau jis taip pat yra Abraomo ir svetimšalių moterų sūnus, kuriam yra skirta būti „pagonių šviesa“ (žr. Lk 2, 32) ir „pasaulio Išganytoju“ (Jn 4, 42).

Dievo Sūnus, pašvęstas Tėvui per misiją atskleisti jo veidą (žr. Jn 1, 18; Jn 14, 9), įžengia į pasaulį kaip ir visi žmonių vaikai. Todėl Nazarete jis bus vadinamas „Juozapo sūnumi“ (žr. Jn 6, 42) arba „dailidės sūnumi“ (žr. Mt 13, 55). Tikras Dievas ir tikras žmogus.

„Broliai ir seserys, pažadinkime savyje dėkingą protėvių atminimą. Pirmiausia dėkokime Dievui, kuris per Motiną Bažnyčią pagimdė mus amžinajam gyvenimui, Jėzaus, kuris yra mūsų viltis, gyvenimui“, – sakė popiežius Pranciškus gruodžio 18 dienos katechezėje. 

Vaikai – Dievo dovana

Sausio 8 dienos katechezę, skaitytą bendrosios audiencijos Pauliaus VI salėje Vatikane metu, popiežius Pranciškus skyrė temai apie vaikus. Šventasis Raštas daugybę kartų pabrėžia, jog vaikai yra Dievo dovana. O pasaulyje su šia dovana dažnai elgiamasi labai nepagarbiai. 

Pagalvokime apie vaikų išnaudojimą darbe. Šiandien, pasak Popiežiaus, tyrinėjame Marsą ar kuriame virtualius pasaulius, bet nesugebame pažvelgti į akis vaikui, kuris buvo apleistas ir yra išnaudojamas bei skriaudžiamas. Šimtmetis, kuriame kuriamas dirbtinis intelektas ir planuojamas gyvenimas kitose planetose, dar nerado, kaip panaikinti vaikų pažeminimo, išnaudojimo ir mirtino smurto prieš juos rykštės. „Pamąstykime apie tai“, – dar kartą pakvietė Šventasis Tėvas.  Jis priminė, kad žodis „vaikas“ Šventajame Rašte yra paminimas kone penkis tūkstančius kartų, ypač Senajame Testamente. „Vaikai iš tikrųjų yra Viešpaties dovana, įsčių vaisius – palaiminimas“, – sako 127 psalmė. Tačiau pačioje Bib­lijoje matome, kad dažnai džiaugsmo giesmes keičia aukų skundas.

Evangelistas Matas pasakoja, kaip ir virš naujagimio Jėzaus galvos susitvenkė Erodo pykčio ir prievartos debesys: jis paliepia išžudyti Betliejaus naujagimius, o Jėzus su tėvais tampa pabėgėliais svetimame krašte. Tai drama, kuri vėl ir vėl įvairiais pavidalais kartojasi istorijoje, kurią vėl ir vėl patiria daug vaikų ir suaugusiųjų.

Popiežius citavo Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Luką: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“. Jis juos ištarė tada, kai su mokiniais keliavo per kaimus ir pamokslavo. Mokiniai subarė mamas, kurios norėjo Jėzui atnešti savo kūdikius, kad palaimintų (žr. Lk 18). O Jėzus, savo ruožtu, subarė mokinius, taip, pasak popiežiaus, nutoldamas nuo paprotinės tradicijos, kuriai vaikas buvo tik pasyvus objektas. Priešingai, vaikas yra pavyzdys mokiniams. Panašiai ir kitoje vietoje pasakojama: „Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę““ (žr. Mt 18, 3).

Ir šiandien daug vaikų yra priversti dirbti, iš jų atimtos šypsenos ir svajonės, galimybės išvystyti savo talentus. Kiekvienoje žemės dalyje yra vaikų, kurie išnaudojami gyvybės ir gyvenimo negerbiančios ekonomikos, švaistančios ir deginančios didžiausią mūsų vilties ir meilės telkinį.

„Brangūs broliai ir seserys, tie, kurie pripažįsta save esant Dievo vaikais, ypač tie, kurie siunčiami skleisti gerąją Evangelijos naujieną kitiems, negali likti abejingi. Jie negali susitaikyti su tuo, kad mūsų mažieji broliukai ir sesutės, užuot būdami mylimi ir saugomi, netenka savo vaikystės, savo svajonių, tampa išnaudojimo ir marginalizavimo aukomis. Prašykime Viešpatį atverti mūsų protus ir širdis rūpesčiui ir švelnumui, kad kiekvienas vaikas „augtų amžiumi, išmintimi ir malone (žr. Lk 2, 52), priimdamas ir dovanodamas meilę“, – meldė Pranciškus.

Pirkti daiktus, pagamintus išnaudojant vaikų darbą, – nusikaltimas

Sausio 15-osios trečiadienio rytą per bendrąją audienciją popiežius Pranciškus tęsė prieš savaitę pradėtą savo katechezę apie vaikus. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus ne kartą kalbėjo apie tai, kaip svarbu saugoti, priimti ir mylėti nekaltus ir pažeidžiamus mažutėlius. Tai labai svarbu ir mūsų laikais, sakė popiežius. Šiandien pasaulyje milijonai nepilnamečių yra priversti dirbti, dažnai jie dirba labai pavojingomis sąlygomis, nors dar nėra sulaukę minimalaus amžiaus, kad galėtų prisiimti suaugusiųjų įsipareigojimus. Berniukai ir mergaitės tampa prekybos žmonėmis, prostitucijos, pornografijos, priverstinių santuokų aukomis. Pasak popiežiaus, reikia vieną kartą visiems laikams įsiminti, kad bet kokio pobūdžio prievarta prieš vaikus yra niekinga ir bjauri.  Tai ne tik socialinė problemą, bet nusikaltimas. Tai šiurkštus Dievo įsakymų pažeidimas. Nė vienas vaikas neturėtų būti išnaudojamas. Net jei būtų tik vienas toks atvejis, jo jau būtų per daug. Todėl, sakė popiežius, turime pažadinti savo sąžines, skubėti padėti skriaudžiamiems vaikams ir jaunuoliams, o kartu kurti pasitikėjimą ir sąveiką tarp tų, kurie turi pareigą užtikrinti jiems saugų gyvenimą ir galimybes ramiai augti.

Pranciškus prašė savęs paklausti: ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti? Pirmiausia turėtume pripažinti, kad jei norime panaikinti vaikų darbą, negalime būti jo bendrininkais. Kaip tai padaryti? Pavyzdžiui, jei perkame kokį nors daiktą, pasidomėkime, kur jis pagamintas, ar jo pagaminimui nebuvo išnaudojamas vaikų darbas. Kaip aš galiu valgyti ar rengtis, žinodamas, kad tuos maisto produktus užaugino ar tą drabužį pagamino išnaudojami vaikai. Išsiaiškinti, ką perkame, yra pirmas žingsnis, kad netaptume nusikaltimo bendrininkais.

Kas nors galėtų pasakyti, kad mes, kaip pavieniai žmonės, nedaug galime nuveikti. Tai tiesa, tačiau kiekvieno mūsų indėlis gali būti tarsi lašas, kuris kartu su daugybe kitų lašų gali tapti jūra. Taip pat reikia nuolat kalbėti apie institucijų atsakomybę, priminti, kad jos turi pareigą nukreipti savo investicijas į ten, kur neišnaudojamas vaikų darbas. Daugelis valstybių ir tarptautinių organizacijų jau priėmė įstatymus ir direktyvas, nukreiptas prieš vaikų darbą, tačiau galima padaryti daugiau. Popiežius taip pat paragino žurnalistus atlikti savo vaidmenį: kelti į viešumą šią problemą ir padėti ieškoti sprendimų.

Galiausiai popiežius dėkojo visiems, kas nežiūri pro pirštus, kai mato, kad vaikai per anksti verčiami tapti suaugusiaisiais. Visada prisiminkime Jėzaus žodžius: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), – sakė Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams.

Audiencijos pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius paminėjo prieš porą dienų Mianmare įvykusią nelaimę: nuošliauža užgriuvo kelis namus, nusinešė daug žmonių gyvybių. „Esu artimas nuo šios nelaimės nukentėjusiems žmonėms ir meldžiuosi už žuvusiuosius ir jų šeimas. Tegul šiems mūsų broliams ir seserims, kurie patiria sunkius išmėginimus, netrūksta tarptautinės bendruomenės paramos ir solidarumo“, – sakė Pranciškus. Jis taip pat pakartojo prašymą nepaliauti melstis už taiką pasaulyje, ypač iškankintoje Ukrainoje, Mianmare, Palestinoje, Izraelyje ir kitur, kur žmonės kenčia dėl karų. 

Vatican News

„Katalikas“, 2025 m. sausio 24 d., nr. 2 (461)