Krivūlėn suskrenda vis į kitą teatru pagarsėjusį miestelį ar kaimą
Petras Bielskis
Pakeliui iš Kauno į Prienus, pravažiavęs garsų atlaidais Išlaužą, Šaltupio kaime atsiremi į turistinės sodybos vartus – Prienų gatvė nr. 13. Nuo 2024 metų spalio 5 d. ši sodyba tapo istorine – sodybos šeimininkai Raimondas ir Gintarė Puišiai čia sušaukė Lietuvos klojimo teatrų XXXV krivūlę.
Klojimo teatro kultūra iki šiol kelia daug prieštaringų nuomonių. Vieni sako, kad klojimo kultūros iš viso nebuvo ir nėra ko paveldėti, o tuo labiau vystyti. Kiti mano, kad tai baisiausia saviveikla, kuri kaip visuomenės blogybė užima trečiąją vietą po karo ir maro. Dar kitiems atrodo, kad klojimo teatras turi profesionalėti ir įveikti provincialumą. Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką kalba. Pasiskaitykite Balio Sruogos teatrinį testamentą (Pasiaiškinimo vietoje. Lietuvių teatras Peterburge, 1930), Vytauto Kavolio kutūrologinį traktatą (Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę. Žmogus istorijoje, 1994), pagaliau kad ir Livonijos kronikas – šviesiau pasidarys. Kokia ten atsiveria galinga ir nuostabi lietuvių teatrinė savimonė! Ir ji yra jau įvardyta, tereikia tik atidžiai įsiklausyti į savo prigimtį ir bent nesipriešinti jai.
Klojimo teatras kaip kultūros reiškinys, kaip visuotinas judėjimas, pakilęs po gausybės negandos metų, okupacijų ir prievartos, yra tautos dvasinio gyvybingumo reiškinys. Kiekvienas kaimas, nekalbant apie miestus ir miestelius, tautodailės teatrą manė esant tautinės ir kultūrinės vertės etalonu. Remti tokį reiškinį buvo ir yra pilietinės brandos dalykas.
Šių laikų Lietuvos klojimo teatras išgyvena savo renesansą. Krivūlės, arba tautodailinio teatro suvažiavimai, kas metai šaukiami įvairiose Lietuvos vietose. Zastaučiai, Paragiai, Ožkabaliai, Agluonėnai, Niūronys, Panemunėlis, Smilgiai, Tauragnai, Šakiai, Laukuva… Renkamės vietovėse ir sodybose, kurios prisimena žymius mūsų kultūros žmones: J. Vaičkų, Lazdynų Pelėdą, J. Basanavičių, J. Biliūną, V. Kudirką, kun. J. Katelę… Kas metai sudaroma profesionali klojiminio teatro savitumą išmananti vertinimo komisija, keliamos ir svarstomos meninės ir pedagoginės idėjos universitetiniame lygmenyje. Komisijos nariais yra buvę profesoriai V. Jakelaitis, V. Maknys, K. Stoškus, R. Balsys, B. Vaškelis, J. Lankutis, P. Bielskis, vyskupas J. Kauneckas, rašytojai R. Černiauskas, E. Matuzevičius, teatrologijos magistrai D. Peckus, D. Budrytė, L. Galkauskienė, S. Kancevyčius ir kiti.
Klojimo teatrų renesansas sutampa su tautos išsivadavimo laiku. Tauta budo ir kėlėsi. Kartu kėlėsi ir senoji, unikalioji mūsų kaimo kultūra. 1988 m. liepos 17 d. Lietuvos klojimo teatrai Agluonėnuose suvažiavo į pirmąjį savo susirinkimą – krivūlę. Renginys priminė pirmųjų lietuviškų vakarų tradicijas: prie laukininko sodybos ant aukštų karčių, apipintų ąžuolų vainikais, iškeltas vežimo ratas, o virš jo suplevėsavo dar tuomet draudžiama trispalvė Lietuvos vėliava. Prisistatė milicininkai ir ilgai derėjosi, reikalavo nuleisti trispalvę. Organizatoriai nepakluso, o pareigūnams jau tada nebepakako drąsos panaudoti jėgą.
Apie pirmąją klojimo teatro krivūlę rašoma:
„Klojimo teatras yra labai sena liaudies vaidinimų forma. Ji aptinkama ne tik Lietuvoje, Latvijoje, bet ir ugrofinų (Udmurtija, Mordovija, Karelija, Estija, Suomija) tautų kultūroje. Būdinga, kad klojimo teatras čia ne vien tik reginys ar pramoga. Senovės baltams ir ugrosuomiams teatras turėjo ir apeiginės reikšmės. Todėl liaudies teatriniuose vakaruose tiek daug vietos skiriama dainavimui, žaidimams. Vaidinimas būdavo tik mažesnė vakaro sudėtinė dalis. Čia kiekvienas jausdavosi didelio apeiginio veiksmo dalyviu, o ne pašaliniu stebėtoju.
Lietuvoje klojimo teatras ypač didelę bendranacionalinę svarbą įgijo spaudos draudimo metais. Tai buvo veiksminga kultūrinio darbo ir kovos prieš rusifikaciją ir polonizaciją forma. Šį sąjūdį rėmė ir aktyviai jame dalyvavo V. Kudirka, P. Vileišis, V. Mickevičius-Kapsukas, J. Basanavičius, J. Katelė, L. Vaineikis, G. Petkevičaitė- Bitė, G. Žemkalnis, J. Vaičkus. Dabar žinome Lietuvoje veikus apie du šimtus tokių teatrų.
Masinis lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis, vadinamas lietuviškais vakarais, aktyviai vystėsi 30 metų (1885–1917) ir įvairiomis formomis pasiekė mūsų dienas. Punsko ir Suvalkų kraštuose klojimų vaidinimai niekada nebuvo išnykę. Margionių kaime (Varėnos r.) liaudies režisierius ir dramaturgas J. Gaidys klojimuose rengė vaidinimus baltalenkių ir vokiečių okupacijos metais. Vaidina ir dabar.
Mūsų laikų klojimo teatrų sąjūdis prasidėjo 1980 metais, kai Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros šeštoji laida (vadovas dr. doc. P. Bielskis) ėmė tirti klojimo teatro kūrybinius principus ir taikyti juos praktikoje. Kūrybine baze buvo pasirinkta Klaipėdos rajono Agluonėnų kaime miškininko J. Čepo restauruota laukininko sodyba ir čia susikūręs klojimo teatras“ (Jovita Saulėnienė, Esate mito gyvam išreiškime…, Tarybinė Klaipėda, 1988 10 09).
Labai svarbu, kaip buvo sutikti pirmieji bandymai prikelti klojimo teatro idėją. To meto spauda noriai skelbė rašinius apie klojimo teatro vaidinimus. Yra išlikę žymių meno ir mokslo žmonių vertinimai. Prisiminkim.
Į naujausią klojimo teatro šventę – jungtinį Vydūno pjesių „Piktoji gudrybė“ ir „Numanė“ spektaklį, kurį režisavo V. Vyšniauskas, buvo atvykę garbingų svečių: lietuvių teatro tyrinėtojas, akademikas J. Lankutis, poetas E. Matuzevičius, taip pat Konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius prof. V. Jakelaitis.
Agluonėnų teatro kūrėjams labai svarbi Jono Lankučio nuomonė: „Kai sėdom žiūrėti, suabejojau, ar nėra per daug nutolę tie Vydūno tekstai, ar nesustingę. Paskui kažkas įsižiebia, kaupiasi, esi įtrauktas to veiksmo. Ir jau vyksta ne vaidinimas. Tai pasidarė didelės reikšmės aktu.
… Žmonės ne šiaip sau vaidina. Dažnai scenoje mes įpratę matyti aktorių kaip režisieriaus dresuojamą padarą. Čia matau asmenybę, kuri vykdo misiją.
… Vaidinamas primityvistinis veikaliukas, bet esmė kur kas giliau.
… Šita veikla, tai, ko ėmėsi Klaipėdos fakultetai, yra su didele perspektyva. Tai daro jauni žmonės. Tokie žmonės gali padaryti kultūrinę revoliuciją mūsų kaime.
… Etnografinis vaidinimas. Jei tai gaivinti kaip muziejinę retenybę, vien senom formom – vargu ar užtektų. Klojimo teatras turi plėtotis kaip gyvas organizmas. Ir parenkant dramaturgiją reikia taikyti mūsų dabartį paliečiančius reiškinius.
… Šis judėjimas gali tapti dideliu, reikšmingu, atgaivinti kultūrinę atmintį.“
Poetas Eugenijus Matuzevičius: „Spektaklis daro didelį įspūdį. Jis yra giliai natūraliai liaudiškas. Publika, vaikučiai, palikta karieta, tas stovėjimas tarpdury, choras, velnio vaidyba – yra kažko iš karnavalo, Užgavėnių, iš senųjų papročių… Šitam klojime suskambėtų ir Justino Marcinkevičiaus poezija, ir Juozas Macevičius, ir ypatingai – Donelaitis, Vienažindis, Strazdas.“ (Lankučio ir Matuzevičiaus citatos iš: Patricija Šmitaitė, Teatras yra, teatras kuriasi, Tarybinė Klaipėda, 1984 08 19)
Mums svarbus ir reikšmingas legendinio režisieriaus Juozo Miltinio tautodailinio teatro viešas vertinimas. Paprastai jo nuomonė visada būdavo aštri ir kategoriška: „Profesionalai yra daugiau suakmenėję, daugiau susispecifikavę į komercinį tokį atsirėmimą, į komercinį laimėjimą, o mėgėjai daugiau iš dvasios, duoda universalesnį peną, psichologiškai gilesnį meną, jeigu jie iš tikrųjų yra talentingi. Profesionalas yra padarytas valdininku. Profesionalai dabar jau eina į dekadansą tam tikrą, pasidarė kažkokie išraiškiniai, atskirų atributų, atributiniai teatrai… Jau neigia literatūrą… O jūs, mėgėjai, dar, galima sakyti, esate mito gyvam išreiškime. Jūsų pasirinkimas tokių folklorinių pjesių, savo dramaturgijoje, kompozicijoje beveik siekiančių mitologinio prado, yra labai vertingas dalykas. Jūs neduosite mirt teatrui. Tik jūs“. (J. Saulėnienė. ten pat).
Vilniuje, pažiūrėjęs Dailės instituto studentų vaidinimą instituto koridoriuje (Arvydas Ambrasas, „Maratonas“), Miltinis džiūgaudamas dalijo studentams kontramarkes į savo gastrolinius spektaklius (bilietai jau buvo išparduoti gal prieš pusmetį) ir vis kartojo: „Aš taip kaip jūs nemoku!“
Antroji Lietuvos klojimo teatrų krivūlė buvo sukviesta Zastaučiuose, čia dar išlikusi Juozo Vaičkaus gimtoji sodyba. Jaučiamas pagyvėjęs susidomėjimas atgyjančia senojo teatro klojimine forma. Į šventę atvyko buvę J. Vaičkaus mokiniai – teatro istorikas Vytautas Maknys ir Šiaulių dramos teatro režisierius Kazys Tumkevičius, taip pat teatrinių mokyklų pedagogai, istorikai Zenonas Buožis ir Aleksandras Guobys. Tarp spektaklių senojoje Vaičkaus troboje vyko diskusijos, pasitarimai, naujų idėjų analizė – kūrybiniai pokalbiai. Čia aktyviai įžvalgomis dalijosi Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininkas filosofas Krescencijus Stoškus. „Klojimo teatrų krivūlės lietuvių teatrinėje kultūroje – šviežias reiškinys, – kalbėjo filosofas, – reikšmingas savo nauja orientacija. Laikas jau šiam judėjimui duoti platesnį kelią. Respublikos etninė draugija rems šį judėjimą. Reikia atgaivinti kuo įvairesnį liaudies meno pasaulį. Mūsų kaimas buvo dirbtinai sunaikintas. Šlovė ir garbė Klaipėdos fakultetų Režisūros katedrai, kuri ėmėsi senosios mūsų kultūros atgaivinimo. Jų sėjamas grūdas krenta į palankią dirvą. Klojimo teatras gali atgimti etnografinio meno ribose. Neišsenkamas galimybes teikia unikalūs kaimo žmonių tipažai. Klojimas atlieka ne tik dekoratyvinę funkciją, bet ir etnografinę“ (Lietuvos klojimo teatrų krivūlė, Tarybinė Klaipėda, 1989 08 13).
Doc. Z. Buožis irgi akcentavo klojimo teatro perspektyvų novatoriškumą: „Šitas teatras neša didelį tautinį užtaisą. Laikmetis irgi palankus. Laužo psichologinio teatro stereotipus, jo diktatą prieš kitas teatro formas. Tautinis stilius atsisako agresyvumo, konfliktas netenka tiesmukiškumo, perauga į poetinį apibendrintą konfliktą. Psichologinis teatras atmesdavo mūsų senąją dramaturgiją, kuri paremta poetiškumu, iškelia tautos dorovinius pagrindus. Tokio teatro dabar reikia mūsų tautai. Jaunimas, kuris šiuo metu vadovauja klojimo teatrų judėjimui, suvokia savo misiją, ir tai daro jiems garbę“ (ten pat).
Kiekviena sušaukta krivūlė – lyg atskiras ir savitas kultūros įvykis. Griežionėlės, L. Didžiulienės-Žmonos išlikusi sodyba. Ketvirtoji respublikinė krivūlė. Pastatytos ir vainikais apipintos bromos (vartai), iškelta trispalvė vėliava. Lauko keliukas, nuo kalvelės vedantis į kiemą, baigiantis užželti… Klaipėdos universiteto teatras, vaidinęs B. Dauguviečio „Žaldokynę“, sodybą pavertė Žaldoko kiemu ir keliukas virto scena – juo nuo kalvelės į kiemą atidardėjo raudonosios gurguolės orgija. Pyliavų rinkėjai siaubia sodybą, kažkas persirengęs avinu, kiti neša maišus iš svirno, rūsio, jaujos. Sukurtas dinamiškas tarybų valdžios reginys. Griežionėlėse Viešintų klebonas kun. Bronius Žilinskas pašventino Lietuvos klojimo teatrų draugijos vėliavą, kurią sukūrė ir padovanojo dailininkė Sofija Kanaverskytė.
Kasmet teatrai suskrenda vis į kitą teatru pagarsėjusį miestelį ar kaimą. Per penkerius metus dar buvo suvažiavę į Lazdynų Pelėdos dvarelį Paragiuose (1990), į Punską (1992). Tais metais Rusija paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Siena į Punską dar buvo aklina. Klojimo teatrai turi ilgą ir didelę patirtį kovoje su žandarais dėl slaptų vaidinimų, spaudos draudimo. Punsko klojimo teatrai kaimuose irgi veikė per visą lenkmetį ir rusmetį. 1992 metais patys įdomiausi susitikimo vakarai vyko lietuvių sodybose – Klevų kaime (ūkininkas Juozas Griškevičius), Dusnyčiose (Juozas Skripka), Burbiškėse (Vitas Žukauskas), Pristavonyse (Sigitas Radzevičius). Įdomi detalė: Punsko krašto lietuviai į vaidinimus pėsčiomis nevaikšto. Rodos, Dusnyčiose vienas žiūrovas gal neturėjo automobilio, o gal jis sugedo – tai į Skripkos kiemą triukšmingai įburzgė traktorium.
Šeštąją krivūlę (1993) vėl sušaukia Agluonėnai. Nuo pirmojo čia klojime suvaidinto vaidinimo („Elegija Jonui Biliūnui“ pagal P. Venslovą, 1983) praėjo dešimt metų. Klojimo teatru jau niekas neabejoja. Kaimo sodyba. Žmonės stovi apie vežimą kieme, sako sveikinimo kalbas ir staiga mato, kad po jų kojomis ima siūbuoti žemė, plyšta velėna ir išlenda ranka, paskui ir kipšiuko galva. Staigmena, nepaprastas zbitkas… Šeštoji krivūlė dar ypatinga tuo, kad aptarimuose iškilo ir įsitvirtino regioninė teatro idėja. Tam pagrindą davė Jurbarko ir Viešintų teatrų režisieriai D. Budrytė ir V. Germanavičius. Jiedu savo teatrų repertuarą formuodavo iš dramaturgų, kurie kilę iš jų apylinkių (Jurbarke – B. Mačionis, E. Vichertas, G. Velička; Viešintose – L. Didžiulienė-Žmona, Vaižgantas, A. Kazakevičienė). Tokiu būdu mažiau žinomiems dramaturgams priartėja teatras ir turtėja teatrų repertuaras.
Išskirtinai svarbi vienuoliktoji, 1998 metų, krivūlė Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus sodyboje. Platus atstovavimas: Seimo narė, mokytoja R. Hofertienė, etnologas J. Trinkūnas, Muzikos akademijos dėstytojai V. Maknys, A. Savickaitė, A. Guobys ir Z. Buožis, kalbininkas V. Vitkauskas ir beveik visų klojimo teatrų režisieriai, įskaitant ir Punsko kraštą. Liaudies kultūros centrui atstovavo režisierius V. Vičius. Spektaklių aptarimai peraugo į pasitarimus. „Nuspręsta, jog būtina surengti Palangos vaidinimo „Amerika pirtyje“ 100-mečio jubiliejų, nes tai visos tautos istorinis įvykis, pirmiausia – politine prasme. Pagerbiant ir įamžinant šį visuomeninį ir kultūrinį įvykį, nutarta kviesti dalyvauti ne tik visų lygių teatrus ir teatrinius kolektyvus – nuo mėgėjų iki profesionalų, bet ir valstybines bei visuomenines organizacijas, Bažnyčią (…), surengti visuose Lietuvos universitetuose konferencijas „Lietuvos teatrinės kultūros šimtmetis 1899–1999“. (…) O vienas iš svarbiausių užmojų – pastatyti klojimą – paminklą Palangoje istorinės Tiškevičiaus daržinės vietoje. (…) Stovėtų toks paminklas Palangoje kaip koplytstulpis, kaip mūsų kultūros egzotika.“ („Amerika pirtyje“ – 100 metų, Valstiečių laikraštis, 1999 03 06, nr. 18).
Jubiliejinę 1999 metų dvyliktąją krivūlę, skirtą Palangos pirmo viešojo lietuviško vaidinimo 100-mečiui, nuspręsta sušaukti Medvėgalyje. Liaudies kultūros centras respublikinę 100-mečio paminėjimo idėją bandė susiaurinti iki rajoninio renginio. „Birželio pradžioje jau buvo aišku, kad Medvėgalio suvažiavimo projektui prasidėjo atmetimo sindromas: visi rašyti laiškai vyriausybei buvo peradresuojami ir telkėsi Kultūros ministerijos stalčiuose be jokios eigos, skirtas valstybines lėšas pasiskirstė savo programoms Liaudies kultūros centras, jų organizacinė komisija neveikė. Spauda irgi turėjo svarbesnių reikalų“ (Darius Peckus, Šimtas metų nuo pirmojo lietuviško spektaklio Lietuvoje, Tautos teatras, t.2, p. 201).
Klojimo teatrai neketino trauktis. Šilalės rajono merė Zita Lazdauskienė patvirtino Medvėgalio suvažiavimo organizacinį komitetą, skyrė būtiniausias lėšas iš rajono biudžeto. Klojimo teatro draugija „susitarė su Žemaičių vyskupu Antanu Vaičiumi suvažiavimą Medvėgalyje pradėti šv. Mišiomis už visus žuvusius pasipriešinimo kovose dėl Lietuvos laisvės. Skeptikų vis daugėjo. Girdi, prieš šimtą metų suvaidintas kažkoks saviveiklinis spektaklėlis, o tuo labiau, kuo čia dėta Bažnyčia. (…) Bet čia susidurta su dviem žemaičiais – juos sustabdyti ne taip lengva. Tautos suvažiavimas, kitaip vadinamas Didžiąja Medvėgalio krivūle, įvyko 1999 m. rugpjūčio 21–22 dienomis“ (ten pat, p. 206).
Dar prieš vidudienį visi keliai į Medvėgalį užkimšti automašinų. Iš vakaro žvarbus vėjas su lietumi, o šeštadienis išaušo saulėtas ir jaukus – Dievo malonė. Minimas Lietuvos pasipriešinimo carinei okupacijai 100-metis. Lietuvos kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis pasirūpina, kad šventėje dalyvautų ginkluotųjų jūrų pajėgų garbės sargyba ir orkestras. Apie vėliavas telkiasi gausūs politinių kalinių ir tremtinių chorai.
Antra valanda dienos. Į suvažiavimą, Klojimo teatrų draugijos kvietimu, atvyksta Seimo kancleris J. Razma, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Ž. Jackūnas, Žemaičių frakcijos atstovas A. Bartkus, kultūros ministras A. Bėkša, žymūs kultūros veikėjai – J. Mikelinskas, H. Vancevičius, T. Vaisieta, profesoriai V. Jakelaitis, S. Vaitekūnas, V. Maknys, B. Vaškelis, teatro istorikas išeivijoje, poetas J. Blekaitis. Tauta apmąsto savo praeitį ir savo ateitį. Apie Medvėgalio Didžiąją krivūlę Blekaitis yra palikęs savo vertinimą: „Juk atsiminkite, kokios minios ten suvažiavo. Iš visos Lietuvos. Nuostabiai, triuškinančiai. Ir negalima kalbėti apie atskirus spektaklius. Čia būtų tik didelės mozaikos atskiros dalys“ (J. Grigaitienė, Šimtmečio suvažiavimas ant Medvėgalio, Klaipėdos universitetas, 1999. Nr. 8(48)).
Ir dar būtina, svarbu bent įvardyti su klojimo teatro krivūlėmis susietus režisierius: D. Budrytė-Samienė, A. Lenkauskas, E. Galvydis, E. Daugnora, R. Šilanskas, A. Šutkus, R. Radžius, V. Germanavičius, V. Bačanskienė, E. Kupčiūnas, L. Pocevičienė, V. Česnaitis, T. Paransevičienė, J. Malinauskaitė, D. Uzdilienė, J. Kardauskienė, E. Pakutkienė, D. Musejukienė, K. Krasnickas, V. Gajauskienė, A. Eigerdienė, G. Guzovijienė, M. Nogaitis, L. Zdanavičienė, O. Miliauskienė, S. Kancevyčius, J. Kazlauskienė, V. Varneckas, A. Armonas, V. Andriuška, V. Slavinskas, V. Bladykaitė, R. Targanskis, N. Gedminas, E. Untulis, R. Avižinienė, Z. Grūdienė, L. Petkuvienė, M. Januška, V. Mikalauskas… Ir tai tik didelės mozaikos dalis. Greta paminėtųjų, mažesniuose miesteliuose, gyvenvietėse, ūkiuose dar dirba dešimtys pasišventėlių režisierių ir šimtai, ko gero, net daugiau, įvairiausio pašaukimo žmonių, kas vakarą viešai iškeliantys Žemaitės, Vydūno ar Valančiaus, Sruogos, Sajos jau pamirštus, bet gyvybiškai svarbius tekstus. Ir tai yra mūsų laikų stebuklas, „nuostabiai, triuškinančiai“.
„Pagaliau nuo Požerės pusės atlekia Žemaičių vyskupo kortežo raitelių eskadronas. Pats vyskupas Antanas Vaičius, lydimas Klaipėdos prelato kun. J. Gedvilo ir Telšių prelato (jau Romos nominuoto vyskupu) kun. J. Kaunecko atvažiuoja senovine karieta. Iš kažkur pasipylė Telšių kunigų seminarijos klierikai, gal koks trisdešimt kunigų ir Žemaitijos parapijų klebonų… Užgrojo orkestrai, pasigirdo giesmės, vyskupas laimina žmones, džiugi eisena pajudėjo į Vėliavų kalną. Niekada Medvėgalis dar to nematė“. (E. Galvydis, Tautos suvažiavimas Medvėgalyje, XXI amžius. 1999 09 01).
Medvėgalio krivūlė išsiskiria dalyvavimo visuotinumu. Pirmą kartą istorijoje Žemaičių vyskupas ant kalno minioms aukoja šv. Mišias, gamtameldžiai atsisakė drauge su katalikais dalyvauti Saulės laidos ir patekėjimo apeigose, teatrinis vyksmas plėtojosi dideliame natūralios gamtos plote. Alkos muziejaus direktorius S. Kasparavičius iš lėktuvo barstė gėles, šventės vyksmą perkeldamas į erdvę. Švenčiama dvi paras be pertraukos. Naktį didelėje kareiviškoje palapinėje liaudies giedoriai iš Laukuvos gieda žemaičių Kalnus (Kristaus kančios istorija). Kitoje kalno pusėje, irgi erdvioje palapinėje, juokus skaldo anekdotų karalius R. Šilanskas. Aptarimai, diskusijos panašėjo į konferenciją – bandoma aptarti liaudies teatro meninės kalbos savitumą, artėta prie ženklo, kaip meninės raiškos priemonės, liaudies vaidinime, kompensacinių elementų jausmui išreikšti. Vaidinimas – kaip tautodailės dalis. Viešintų teatro režisierius V. Germanavičius spektaklyje „Žemės ar moteries“ į piršlybų sceną įveda jaunamartę su balta antimi krepšelyje. Senutė (Skrebūnienė) sėdi prie stalo, laužo duonelę ir lesina paukštį. Aplink ją vyksta energingos „žemės“ piršlybos. Antis mitologijoje yra pomirtinio pasaulio ženklas ir su piršlybų tema savaime sukuria konfliktą. Vienu metu vyksta dviejų lygių gyvenimas. Taikliai surastas ženklas kompensuoja arba sustiprina jausmą.
Visos krivūlės keldavo mažiau ar daugiau svarbias kūrybines temas, bet kai kurios tapo istorinėmis.
Kai 2010 metais Tautkaičiuose Onos Miliauskienės sodyboje susirinkę Lietuvos klojimo teatrai nutarė savo 23-iąjį suvažiavimą, pagerbiant klojimo teatrų patriarchą Joną Katelę, sušaukti Panemunėlyje, buvo daug abejonių. Kun. J. Katelė per visą lietuviškos spaudos draudimą išlaikė veikiantį slaptą teatrą, bet dabar viskas užmiršta, kunigo statyta bažnyčia apleista, nebeveikia. Net Tarybinė Lietuvos enciklopedija apie kun. J. Katelę rašo, kad „norėdamas pritraukti jaunimą, organizavo lietuviškus spektaklius“ (TLE, 1986, t. 2, p. 237). Ką tais laikais reiškė parapijos klebonui organizuoti slaptus vaidinimus? Jo parapija tais laikais visa buvo raštinga! Tai ištisa lietuvybės odisėja. Bet Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE, 2006, t. 9, p. 568) dabartiniais laisvos Lietuvos laikais ir tos skurdžios formuluotės nebevartoja, kun. J. Katelė sąmoningai išstumiamas iš mūsų teatrinės kultūros atminties.
Įvyko dvasios stebuklas – kun. J. Katelės prikėlimo idėja pasiekė Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką. Kaimiškieji teatrai vyskupo asmenyje įgijo šviesų globėją ir bičiulį, o kun. J. Katelė – savo atstovą žemėje. Susivienijo Bažnyčia ir kultūros žmonės. Tiesą pasakius, lietuviams nėra tai visiškai nauja. Mes dar nuo vyskupo Merkelio Giedraičio laikų Mikalojaus Daukšos lūpomis tebekartojame: „Dievui ir Tėvynei“. Daugelis žemaičių vyskupų ir vėliau rėmė nacionalinį kultūrinį judėjimą. Ir daug sunkesnėmis sąlygomis. Nekalbant apie vysk. M. Valančiaus lietuvybės epopėją, G. Petkevičaitė-Bitė liudija prie Palangos klojimo vaidinimo (1899) renginio prisidėjus vyskupą Mečislovą Paliulionį: „Be galo simpatinga buvo iš vyskupo pusės tai, kad jis drauge su mumis visus vargus tada gyveno. Nepraslinkdavo kelių dienų, kad nebūtų manęs kvietęsis atpasakoti jam smulkiai mūsų ruošimosi ir džiaugdavosi kiekvienu laimėjimu, ir nuliūsdavo nepasisekimais“ (G. Petkevičaitė-Bitė, Iš mūsų vargų ir kovų, Kaunas, 1927, p. 29).
Karingojo ateizmo metai įkalė pleištą tarp tautos ir Bažnyčios. Vietoje aiškių kaip sąžinė Giedraičio žodžių vis kartojo, kad kunigo paskirtis tik „altorius ir brevijorius“. Mūsų naujųjų laikų vyskupas Jonas Kauneckas vėl pakėlė garsaus savo pirmtako vyskupo M. Giedraičio vėliavą – 2011 metais Panemunėlyje suremontavo ir prikėlė iš užmaršties kun. J. Katelės bažnyčią, surado ir atnaujino jau beveik išnykusį jo kapelį, surengė diecezijos lygmenyje jo 180-ties metų iškilmingą minėjimą. Pilnutėlė bažnyčia sujaudinta klausė vyskupo pamokslo: „Ar girdite kaip plaka kun. Jono Katelės širdis?“
Tais metais vyskupas įsteigė kun. Jono Katelės Didįjį prizą ir 300 eurų premiją, kurią teikia jau trylika metų, net būdamas emeritu. Pirmasis prizas buvo įteiktas Skapiškio teatrui už V. Krėvės spektaklį „Grainio liepa“ (rež. V. Vadoklytė).
Įsimintina 24-oji krivūlė Bernotuose, Maironio gimtinėje. Vaidinimai vyko Mačiulių sodybos kieme. Moderatorius paskelbė krivūlėje dalyvaujantį Klaipėdos universiteto teatrą, jo vaidinamą Maironio dramą „Vytautas pas kryžiuočius“, ir į baltą kėdę, stovinčią tarp svečių, pakvietė ateiti patį Maironį. Publika iš pradžių sukluso, pasigirdo pavieniai plojimai, paskui jau plojo visi. Ir plojo stovėdami. Tik keista, kad vėliau kažkuris iš elektroninių laikraščių įžiūrėjo pagonybę ir dėl to atsisakė skelbti recenziją. O iš tikrųjų žmonės prisiminė, kad į šventę mūsuose kviečiami ir artimi išėjusieji žmonės (kad ir Kūčių vakarienei). Visi suprato, kad Maironis atėjo ir stebėjo spektaklį. Ir tiek.
Per trisdešimt penkerius metus suvaidinta šimtai spektaklių, spauda paskelbė šimtus straipsnių ir to kultūros reiškinio apžvalgų, susiformavo teatro, kaip tautodailės reiškinio, literatūra. Beveik nėra savaitgalio, kad kurioje nors Lietuvos vietoje, o neretai ir keliose iš karto, nesusirinktų tautodailiniai teatrai. Kiekviena save gerbianti vietovė turi savą teatrą.
Reikėtų paminėti Laukuvą. Ir ne tik už tai, kad surengė dvi krivūles (klojimo teatrų X ir XV suvažiavimus). Laukuvoje nuo seno gyvos teatrinės tradicijos. „Laukuvos pavasarininkų kuopa gyvuoja nuo 1918 m. gruodžio 11 d. 1925 metais kuopa turėjo 50 narių, turi savo vėliavą, knygyną, suolų ir daug scenos įrengimų“ (Pavasaris, 1925, nr.17). Kitoje korespondencijoje rašoma, kad „mūsų gerbiamas klebonas kun. Steikūnas padeklamavo „Apetitas nebetarnauja“, kuo publiką nustebino ir prijuokino ligi soties“ (Pavasaris,1922, nr. 3). Teatras čia tampa visuotinai pripažintu kultūros faktu ir netgi kultūrinio bendravimo forma. Solidūs Laukuvos žmonės (vaistininkas K. Stropus, mokyklos vedėjas Albinas Monstvilas) nesibodi atlikti vienokį ar kitokį vaidmenį spektaklyje ar teatralizuotuose renginiuose. Tais metais bendruomenė buvo susitelkusi, didelis draugijų skaičius. Laukuvoje buvo aktyvios Šaulių sąjungos, Laukuvos kanklių draugijos, Katalikių moterų Laukuvos skyriaus, jaunųjų ūkininkų, jaunalietuvių, Laukuvos gimnazijos vaidintojų grupės, Šaulių teatrinės kuopos veikė net kaimuose – Vaitkaičiuose, Bilionuose. Turėjo gabius ir veiklius vadovus: Marija Tallat-Kelpšienė, Juozas Būdvytis, Stasys Jurgutis, kun. Henrikas Pralgauskas. Laukuvos teatrai vaidindavo erdviame klebono klojime. Svarbu, kad mokytojai ir dabartiniais laikais nesidrovi vaidinti su gimnazistais. Metodiškai svarbu ir kūrybinės atmosferos prasme. Dabartinių laikų gimnazijos direktoriai (Vincas Jurgaitis, Raimonda Kauneckienė) tiesiogiai vadovavo mokyklos teatrui, dalyvavo Rusnės 30-osios krivūlės suvažiavime ir laimėjo pagrindinį kun. J. Katelės prizą bei vysk. J. Kaunecko premiją (P. Tilainės „Raganos“, rež. Lina Petkuvienė, 2018). Bet svarbiausia, kad nuo pat pirmosios krivūlės ištikimai remiamas klojimo teatro judėjimas – įsteigta Laukuvos vardinė premija. Ūkio vadovai, seniūnai (Kazimieras Jokubauskas, Kęstutis Auškalnis, Virgilijus Ačas), skirdami kasmetines krivūlės premijas geriausiems teatrams, kartu ugdo miestelio estetinę kultūrą. Laukuvos premija apdovanotas teatras privalo savo spektaklį suvaidinti laukuviškiams ir tik tada, vietoje, atsiimti premiją. Tokiu būdu Laukuva pamato visus geriausius respublikos klojimo teatrų spektaklius.
Laukuva – tarsi etalonas, pagal kurį vyko ir vyksta teatrinis gyvenimas visuose Lietuvos regionuose. Kad ir praėjusiais metais vykusi 35-oji krivūlė.
Iš teatro režisierės Angelės Dalios Jaruševičienės pasakojimo lengvai atsekame tipiškus tautodailinio teatro bruožus: „Jiezne mėgėjų teatras gyvuoja jau nuo 1959 metų. Daug spektaklių suvaidino tuometinės Jiezno vidurinės mokyklos mokytojai. Spektaklių režisieriais buvo tiesiog patys mokytojai, kaip Anatolijus Bernatavičius, M. Totoraitytė-Džervienė. Mokytojai nevaidino vieni, į šią malonią veiklą įtraukdavo ir mokinius. Statydavo daugiausiai komedijas, o ten jų mylimi ir puikiai pažįstami žmonės įsikūniję į kitų gyvenimus, užvaldo salės protus ir jausmus. Sukūrę spektaklį, važinėjo visur, po aplinkinius kaimus ir miestelius, po kaimyninius rajonus, jų pasirodymų sulaukdavo Kaišiadorių, Alytaus, Žiežmarių, Daugų, Butrimonių, Aukštadvario, Punios ir kitų kraštų žmonės. Susikraudavo dekoracijas į nedengtą sunkvežimį, sulipdavo ir patys į tą patį sunkvežimį ir, linksmai juokaudami bei padainuodami, vežė tą turtą, tą džiaugsmą žmonėms. 1985 metais į gimtąjį Jiezną rengti diplominio darbo sugrįžo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatrinio meno fakulteto režisūros katedros diplomantas Rimantas Jacunskas. Subūrė mėgėjų meno kolektyvą ir pastatė spektaklį – B. Dauguviečio „Žaldokynę“. Tačiau jam išvykus į Birštono teatrą – vėl tyla“.
A. D. Jaruševičienė „Žaltvykslėje“ režisiere pradeda dirbti 2005 metais, baigusi buvusią Kapsuko kultūros mokyklą. Grįžta buvę seni artistai, teatru domisi jaunimas. Naująją trupę lanko šeimomis – Zujai, Januškevičiai, Stoškai. Pagirtinas repertuaro formavimas tiek tematiniu, tiek meniniu požiūriu: K. Sajos „Kepurė dega“ (2010),. V. Raminavičiūtės „Sunki našta“ (2012), J. Skinkio „Moderniška kaimo moteris“ (2013), J. Židanavičiaus „Moterims neišsimeluosi“ (2014), L. Didžiulienės komedija „Paskubėjo“(2016). Teatro kraitį papildė Marijos Alytienės spektaklis „Kurčias Žentas“ (2021) ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės komedija „Pinigėliai“ (2023). Pastarojo spektaklio herojai labai charakteringi. Teatras nekuria charakterių, o išmintingai ieško tipažų. Į teatrą ateina nauji žmonės: Rasa Valatkaitė, Gintaras Dubikovas, Edita Maceinaitė, Juozas Bagušinskas, Mantas Kalinkevičius. 2024 metais jiezniškiai išvydo naują spektaklį – Viktoro Galinaičio komediją „Vaiduokliai“. Čia tipažinis principas dominuoja. Užtai krivūlės vertinimo komisija diplomais apdovanojo E. Maceinaitę ir G. Dubikovą.
Pagirtinos teatro pastangos panaudoti vietinę medžiagą: Kašonių bibliotekininkė Danutė Bajorienė surinko ir dramine forma pateikė iškilaus kraštiečio Antano Klimo likimą. Dar buvo sukurta daug trumpų spektaklių tradiciniam rajoniniam konkursui „Oi būdavo būdavo…“ – tokių kaip „Mergvakaris“, „Krikštynos“, „Vestuvės“ ir kiti. Šiuos trumpus spektaklius, kurie byloja apie mūsų tautos iš kartos į kartą perduodamas tradicijas, papročius ir prietarus, režisierė A. D. Jaruševičienė sukūrė, remdamasi surinkta informacija iš senolių pasakojimų ir interneto. Džiugu, kad mėgėjų teatro veikla įgavo tęstinumą ir atsiranda entuziastų, norinčių bei sugebančių vaidinti. Ir, aišku, malonu, kad nemažėja mylinčių teatrą žiūrovų. Vertinimo komisija 35-osios klojimo teatrų krivūlės Laukuvos premiją paskyrė Jiezno „Žaltvykslės“ teatrui.
Dažnas krivūlių svečias ir Skapiškio „Stebulės“ teatras. Šios krivūlės spektaklis „Nulaužytų šakų giesmės“ sukurtas pagal rašytojo tremtinio Jurgio Usinavičiaus (Napalio Augulio) kūrybą. Savu laiku režisierė Vita Vadoklytė praktiškai patikrino liaudinio vaidinimo teorijas, pastatydama V. Bičiūno „Varnalėšas“. Prieškariu režisierius A. Sutkus drauge su V. Bičiūnu daug nuveikė, ieškodami lietuvių teatro nacionalinio savitumo, o V. Bičiūnas kai kuriuos principus užkodavo savo dramose. Sutkaus spektaklių erdvė „užpildyta liaudies teatro formų gausa ir jų talentinga interpretacija. Jau pirmieji „Vilkolakio“ pastatymai patvirtino atlikėjų veikimo laisvę, aktualios medžiagos tai dienai panaudojimo galimybes. Artistai sėkmingai naudojo savitas kalbos intonacijas, išraiškingą scenos judesį, pamėgdžiojimus, atitinkamo charakterio tipo kūrybos savitumus, kaukės, kostiumo reikšmę. Išskirtinis A. Sutkaus kūrybos atvejis – jo sukurtas Tautos teatras. (Sukanka 100 metų Tautos teatro įkūrėjui Antanui Sutkui, bernardinai.lt, 2012 05 17). Už meninės kalbos liaudiškumą diplomais apdovanotos „Stebulės“ aktorės Jurgita Pakalnytė ir Audronė Vaičiūnienė.
Jurbarko Konstantino Glinskio teatrui jau 48 metai vadovauja Klaipėdos universiteto teatrologijos magistrė Danutė Budrytė-Samienė. Jau 1984 metais, statydama H. Zudermano pjesę „Kelionė į Tilžę“, ji parodė liaudinio vaidinimo išmanymą. Jubiliejinėje krivūlėje teatras suvaidino kviestinio režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklį A. Fromo-Gužučio „Gudrią našlę“. Vertinimo komisijos narė teatro magistrė Laima Galkauskienė stebėjosi scenos judesio meistriškumu, kuriama mistiškai magiška atmosfera. Čia režisieriaus valia istoriją pasakoja mitologinis Gaidys, kuris sujungė atskirus epizodus, išradingais būdais paaiškindamas, kas vyksta. Net trys moterys vaidino vienos moters mintis, jausmus, vidinius išgyvenimus. L. Galkauskienės nuomone, teatras dėl savo apibendrinančios galios yra labai reikšmingas, žmonių dvasią pakeliantis saviraiškos būdas, vedantis į asmenybės šviesėjimą.
Kai kuriose krivūlėse pakeliama dramaturgų regioninė idėja: teatrai remiasi iš savo geografinės aplinkos kilusiais dramaturgais. Tuo pasiekiami platesni dramaturgų ir teatrų ryšiai. Šį sykį L. Galkauskienė atkreipia dėmesį į nacionalinio herojaus panaudojimo visuotinumą. Klaipėdos universitetas jau kelis dešimtmečius vaidina veikalus, kurių pagrindinis herojus – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius („Po angelo sparnu“, „Raganos“, „Vieškeliu praėjęs Dievas“). Asmenybė atidengiama istoriniu, socialiniu, moraliniu, tautinės kultūros požiūriu. Panaudojami autentiški dokumentai, Vyskupo pastoraciniai laiškai ir Vaižganto atsiminimai, inscenizuojami „Palangos Juzės“ tekstai, gubernatorių raportai ir skundai carui. 35-ojoje krivūlėje spektakliu „Du žemaičiai“, remdamiesi autentiškais Valančiaus ir Daukanto laiškais, universiteto teatro žmonės bando įspėti mūsų kultūros mįslę – kodėl tiedu Lietuvai besąlygiškai pasišventę žmonės taip nesutaikomai, fatališkai nesutarė.
Klojimo teatro judėjimas, arba Tautodailės teatras, pasidarė visuotinas. Vaidinti tokiame teatre tapo garbė. Beveik kiekvieną šeštadienį kur nors rengiami teatrų suvažiavimai, festivaliai. Šventės aptarimo metu krivūlės moderatorius, vertinimo komisijos narys, teatrologijos magistras Sigitas Kancevyčius kalbėjo: „Aišku, kad po Raimondo Puišio šeimos kaimo turizmo sodybos kluono stogu šių metų Klojimo teatrų krivūlės sustojimas – dėsningas įvykis. Tai, ką Puišiai septyniolika metų iš eilės darė mėgėjų teatro labui, buvo savotiškas Krivūlės kvietimas pas save. Šįmet tas kvietimas buvo išgirstas ir Krivūlė atėjo, nešina garbingu apdovanojimu sodybos šeimininkui ir visai jo rūpestingai šeimai. Kasmet čia lankydamasis su savo dramos kolektyvais ir vesdamas visus su teatru susijusius Puišių kaimo turizmo sodybos renginius, mačiau, kaip Raimondo specialiai teatro vaidinimams pastatytame kluone augo jo vaikai, kurie savo akutėmis stebėjo vaidintojų šėlsmą, o augdami ir jau visai užaugę tapo akylais pagalbininkais, kurie be žodžių suprasdavo, kada atvykusiam teatrui reikia padėti pastatyti dekoracijas, laiku paleisti muziką ar kartu su mama Gintare paruošti vaišių stalą artistams. Ir šių metų Krivūlėje sūnus Šarūnas sukosi kaip vijurkas – tam reikia vinies ir plaktuko, anam kažkokio paaukštinimo ir kėdės, trečiam dar kažin ko… Mačiau ir jo laimingą veidą, kai tėtis priėmė visai šeimai už nuopelnus skirtą apdovanojimą – klojimo teatro patriarcho kun. Jono Katelės didįjį prizą ir Lietuvos klojimo teatro draugijos dvasios vadovo vyskupo Jono Kaunecko premiją. O apie tai kalbu, nes, matau to reiškinio visuotinumą, kad ir ateityje bus kam globoti tą fenomeną, kuris vadinamas Klojimo Teatru.“
Autoriaus asmeninio archyvo ir Raimundo Puišio nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. sausio 24 d., nr. 3–4 (2616–2617)