Kryžius ir ąžuoliukas partizanams atminti

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate

ROKAI. Liepos 27 dieną Šv. Antano Paduviečio bažnytėlėje klebonas kun. Vytautas Juozas Insoda aukojo šv. Mišias už Stasiulevičių giminę ir jų sodyboje žuvusius partizanus, pasakė susirinkusiųjų širdis sujaudinusį pamokslą. Po to Gustaitynėje (kunigo ir poeto Motiejaus Gustaičio gimtinė) klebonas pašventino kryžių partizanams Simonui Kunauskui-Tautmyliui, žuvusiam 1945 metais per Šv. Kalėdas, Juozui Miliauskui-Sapnui, Albinui Juozui-Šturmui, žuvusiems 1950 m. sausio 19 d., ir pasakė kalbą, prisimindamas partizanus. 

Onutė Stasiulevičiūtė-Čepienė, kryžiaus pastatymo partizanams atminti iniciatorė, papasakojo, kad Gustaitynėje įsikūrę Stasiulevičiai 1948 metais savo sodyboje įrengtame bunkeryje slėpė ne vieną partizaną, o žuvus partizanams Sapnui ir Šturmui, Stasiulevičiai su septyniais vaikais buvo ištremti į Sibirą. Onutė sakė, kad iš Sibiro taigos, Tomsko statybų, parsivežė tai, ką išsivežė – išsaugotą, neišmainytą ir nesuteptą savo Tėvynės meilę. 

Su O. Stasiulevičiūte-Čepiene iš Šiaulių atvyko dar 8 tremtiniai ir vagono draugė iš Vilniaus. 

Kalbą prie kryžiaus partizanams sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas. Renginio dalyviai sugiedojo Lietuvos himną, giesmę „Marija, Marija“. Buvo pasodintas atminimo ąžuoliukas. Pagerbę partizanų ir tremtinių atminimą, susirinkusieji grožėjosi Linos ir Valentino Stasiulevičių išpuoselėta sodyba – botanikos sodu, vaišinosi Linos paruoštomis vaišėmis, dalinosi prisiminimais, dainavo partizanų ir tremtinių dainas. 

Įsiminė O. Stasiulevičiūtės-Čepienės žodžiai: „Prisimenu kunigo Alfonso Lipniūno frazę: „Be mirties – nėra prisikėlimo“. Daug mirčių reikėjo, kad Lietuva prisikeltų. Lietuva prisikėlė. Ji formaliai laisva, nepriklausoma. Tik ar mūsų dvasia prisikėlė?“

Vanda Mažeikienė

„Katalikas“, 2024 m. rugpjūčio 9 d., nr. 15 (450)