Kultūros sostinės metai Druskininkuose ir kurorto gidų maršrutai sakraline tema

Lietuvos kultūros sostinėje 

Dr. Antanas Lankelis, 

Druskininkų gidų asociacijos vadovas

Nuostabus sutapimas – Druskininkai paskelbti kultūros sostine ir šis įvykis sutampa su M. K. Čiurlionio jubiliejumi, jo gimimo 150-mečiu.

Kurorte dirbančios valstybinės, visuomeninės organizacijos, klubai ir privačios įmonės šiems metams ruošėsi iš peties. Kultūros sostinės atidarymo akordas vyko dar sausio pradžioje. Atidarymo šventėje labai apgalvotai, įtaigiai, gal net psichologiškai jautriai, atvirai išsakytas žmogiškas jautrumas čiurlioniškos dvasios efektu. Kultūros sostinės atidarymo akcentas „Didysis čiurlys“, jo originali režisūra per čiurlionišką filosofiją paklausia: „Kaip atrodo žalia spalva?“ Hamletiškas klausimas. Tai ir ieškome atsakymo sau ir kurorto svečiams. 

Gidų asociacijos narių veiklos Druskininkuose paletė pakankamai plati. Pirmoji gidų organizacijos forma, „Turizmo biuru“ įvardinta, įkurta jau 1964 metais, daug kartų reformuota, net „Gidų gildija“ vadinta. Dabartinė asociacija jungia daugiau kaip 20 aktyviai dirbančių narių. 

Kurorto svečiai, poilsiautojai, besigydantys ir reabilitacijos tikslais atvykstantys žmonės ne tik iš mūsų šalies miestų, miestelių, bet ir iš kaimyninių ir net iš už Atlanto ar iš tekančios saulės šalies, besilankančių žmonių srautas nuolat didėja. Drus­ki­ninkų kurortas garsėja legendinių, nuolat srūvančių mineralinių vandenų mįslingomis savybėmis, gydymo ir poilsiavimo, gal net pramogavimo istorijomis. Kurortinio miesto gyvastis – tai įvairiapusiškas kultūrinis gyvenimas, nuo kasdienės rutinos (mankštos ar repeticijų) iki išskirtinio, atmintino, šventinio išgyvenimo. Miesto gyventojams galbūt įprasta regėti veržlaus Ratnyčios upelio tėkmę, klausyti krintančio van­dens ūžesį kaskadose, šniokščiantį tarp didelių akmenų žiotyse prie Nemuno, užtat svečiams, poilsiaujantiems ar besigydantiems tie kraštovaizdžio elementai suteikia teigiamų, atmintinų emocijų. Nutinka ir taip, kad bendraujant su svečių grupe, diskutuojant prie lankomo objekto, netikėtai įsilieja dar vienas kurorto gyventojams jau lyg ir įprastas, bet svečius stebinantis – iš aukštų bažnyčios bokštų sklindantis kariliono varpų gaudesys, net „Tautiškos giesmės“ melodija nuvingiuoja upelio tėkmėje, o jos besiklausantiesiems kartais net lengvi šiurpuliukai nubėga. Ne veltui čia Broniaus Vyšniausko įkūnyta Ratnyčėlė vandenį kriauklyte čiurlena. Nuo Ratnyčėlės, nuo Nemuno krantų, kuriuose nuo neatmenamų laikų srūva paslaptingi mineraliniai vandenys, galime keliauti toliau, suprantama, iš to vandens stiprybės įgavę. Mūsų maršrutas driekiasi link svarbiausio objekto – senųjų, dar vadinamų Žaliųjų gydyklų. Tik čia pačiam pėsčiųjų tako vidury dėmesį atkreipia šviesaus granito stela ir dar karūnuota. Šit jau tada, kone prieš 500 metų, ėmė vingiuoti karalaičio Žygimanto Augusto kelias nuo Krokuvos į Vilnių, į kunigaikščių Radvilų dvarą, pas nuostabiąją gražuolę Barborą, galbūt ir pro Ratnyčią, gal jis net Druskininkų šaltiniuose sveikatos sėmėsi?.. 

Tolimesnis maršrutas krypsta į kurorto lankomiausią vietą – bažnyčios skverą, į neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią. Jos raudonų plytų grakščiomis aukštyn bėgančiomis linijomis bokšte ir slypi kariliono varpai savo melodingu skambesiu skelbiantys ne tik laiką, bet ir gyvenimo svarbiausius įvykius, o jų garsas, besiritantis Nemuno vandens veidrodžiu, nuaidi toli, net aplinkiniuose Baltašiškės, Gailiūnų, Neravų ir kituose kaimuose girdimas. Šie maldos namai sumanyti ir pradėti statyti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o jo metu visa tai, kas pastatyta, buvo labai apgriauta. Nuo patrankų sviedinių ir ugnies kurortas labai nukentėjo, sugriautos mūrinės gydyklos, gyvenamieji namai, neišliko nei romantiškosios kolonados. Bažnytėlės statyba 1912-1931 metais rūpinosi tragiško likimo kunigas B. Valeika, vėliau jos būkle rūpinosi 1965-1993 metais klebonavęs kun. K. Gajauskas, kvietęs meistrus. Bažnyčioje buvo sudėtos grindys (lig tol buvo asla), ji išdažyta, kunigas parūpino įspūdingas „Kryžiaus kelio“ stacijas. Kun. Konstantino Gajauskui dar­bai įvertinti – už kilnius dvasininko darbus, Švč. Mergelės Ma­rijos Škaplierinės bažnyčios atnaujinimą, turtinimą, puošimą bei lietuviškos kultūros puoselėjimą 2000 metais miesto tarybos sprendimu jam suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas. 

Dar vienas svarbus kun. K. Gajausko rūpestis ir nuopelnas – kai 1949 metais komunistų partija Vilniuje nutarė uždaryti Katedrą ir nugriauti Aušros Vartų koplyčią, šių šventos vietų išsaugojimo misija buvo patikėta kun. K. Gajauskui. Jis sugebėjo šias šventoves apginti.

Dabar Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia labai išpuoselėta, balta baltutėlė nuo grindų iki skliautų, gausiai lankoma vietos gyventojų ir poilsiaujančių šv. Mišiose lietuvių, lenkų kalbomis. Jau daugel metų po bažnyčios skliautais vyksta muzikiniai renginiai „Druskininkų vasara su Čiurlioniu“ juose skamba ne tik vargonų, bet ir styginių instrumentų muzika, kasmet koncertuoja M. K. Čiurlionio kvartetas, gausių aplodismentų susilaukia chorų atliekami klasikiniai ir naujausi kūriniai, pa6r+41minėtinas šią vasarą koncertavęs moterų choras „Chorus INFINI☆“ iš Japonijos. 

Kartais sąmoningai, kartais pagal svečių pageidavimą, gidų maršrutas driekiasi tolyn, anapus Druskonio ežerėlio. Ten, pušų apsuptyje, smėlėtose kalvose, dunkso senosios kapinės. Ši rimties vieta gana sudėtinga visais atžvilgiais: kraštovaizdžiu, istorija, religiniais papročiais, ženklais. Tai katalikų, stačiatikų, senosios (buvusios) žydų, Antrojo pasaulinio karo metų 1944 vasarą fronto linijoje žuvusių karių kapinės. O tolėliau, Mergelės Akelių užankančiuose akivaruose, išsiaiškinta, kad 1945-1953 metais NKVD tardytojų, budelių nužudytų partizanų, jų ryšininkų palaikai, dalis jų iškelta ir greta kalvelėje, kukliame memoriale iškaltos jų pavardės.

Plėtodami šį pažintinį maršrutą keliaukime kitapus Nemuno, link Liškiavos. Ten vykti žmonės kviečiami įvairiai, pagal norus ir galimybes: dviračiais, automobiliais, baidarėmis arba laivu. 

Liškiava patraukli įvairiais atžvilgiais ir aktyviai lankoma vietovė. Keliautojų dėmesį patraukia raiškus reljefas, nes čia ryškūs poledynmetyje vykę aktyvių vandens srautų dariniai: rėvos, nuardyti kalvų pakraščiai, net ir nedidukas vos 3 km ilgio Krūčiaus upeliukas, ištekantis iš Liškiavos ežero, savo šlaituose atveria visą geologinės sąrangos profilį: smėlis, žvyras, net įvairaus dydžio rieduliai ir glūdaus molio mozaika. 

Upelio su Nemunu santakoje, įžvalgiai parinktoje vietoje, stūkso įspūdingos kalvos, gal jų liekanos, o gal milžinų supilti piliakalniai, net du greta. 

Archeologų atliktų tyrimų išvadose – neginčijamas faktas, kad dar 2000 metų prieš Kristų, čia iki jotvingių viešpatavimo pabaigos stūksojo medinė pilaitė su apsauginiais ąžuolo ir pušies įtvirtinimais, sienomis. Tai liudija gausūs degėsių likučiai, keramikinės šukės, net akmeninių (trinamų) girnų radinys. Didelį galvosūkį, ne tik lankytojams, bet ir profesionalams archeologams, istorikams užduoda tai, kodėl pilis sumanyta statyti Nemuno kairiajame krante? Net ir pilies bokšto statymo laikas – prieš Žalgirio mūšį, ar, kaip dabar teigiama, kad po Žalgirio mūšio. Galvosūkis rimtas.

Greta – Alkakalnis, ne mažiau įdomus. Jame jau XV amžiuje buvusi medinė bažnytėlė, ji sudegusi, atstatyta kita virš degėsių liekanų ir senųjų raudonomis plytomis grįstų grindų. Kai jos neliko, buvo pastatyti didikų mediniai rūmai, kuriuos gaisras sunaikino. Archeologų surasti koklių likučiai liudija to meto kultūrinį, socialinį gyvenimo lygmenį.

Nuo Alkakalnio kalvos akį patraukia Krūčiaus upelio kairėje, dabartinis Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Tai puikiausias XVIII a. pradžios barokinės architektūros šedevras, graikiško kryžiaus plano Švč. Trejybės bažnyčia. Darbščių Dominikonų vienuolių triūsas ir palikimas. Per tris šimtmečius ši bažnyčia daug ko patyrė, bet išgyveno, deja, vienuolynas okupacinių valdžių buvo niokojamas, galiausiai bolševikai vienuolyną nusavino ir 1941 m. vasario 1 d. uždarė. Komplekso sudėtingą istoriją galima suvokti, išgirsti, regėti lankantis naujose vienuolyno pusrūsio ekspozicijose, kur surinktos ir eksponuojamos liturginio, kultūrinio paveldo vertybės. Mažame, jau nykstančiame kaimelyje, bažnyčia rūpestingai prižiūrima, joje gyvenimas vyksta pilna šio žodžio prasme. Ketvirtį amžiaus ten klebonavęs kan. Valius Zubavičius pasirūpino jos rekonstrukcija, inter­jero atnaujinimu viduje, pasistengė sutvarkyti kiemą, aplinką, pagalbinius statinius. Ne mažesnės pagarbos nusipelnė ir dabartinis bažnyčios šeimininkas ir parapijos klebonas kun. Vidmantas Striokas. Dėmesys skiriamas bažnytinei istorijai, Amžinybėn išėjusiems Bažnyčios tarnams, naujai sutvarkyti antkapiniai paminklai – užrašai šalia esančiose kapinėse.  Senosios medinės Šv. Jurgio kankinio bažnyčios vietoje, kuri sunykusi nugriauta 1846 metais kaip atminimo ženklą klebonas sumanė pastatyti stogastulpį, kurį sukūrė tau­to­dai­li­nin­kas Antanas Česnulis, o į atminimo ir ženklo atidengimo šventę buvo pakviestas Vilniaus Arkikatedros cho­ras. Atmintinas Punsko bažnytinis choras – į šv. Mišių iškilmes net ir vargonus atsivežė. Šventovėje įspūdingai skamba vokalo solistų atliekamos giesmės, dėl nuostabios akustikos net ir nerimas suima, kad aštuoniabriaunis bažnyčios kupolas su senomis freskomis skambesį atlaikytų…

Greta esantys pagalbiniai statiniai suteikia galimybę besilankantiems, minintiems šventes, organizuojant renginius sudominti, pasikviesti įvairaus amžiaus ir interesų žmonių. Tai ir puiki vieta kolektyvų šventiniams, dabiniams susibūrimams. Įdomu ir tai, kad šioje bažnyčioje savo profesinį vargonininko kelią ir šeimyninį gyvenimą pradėjo Konstantinas Čiurlionis su Adele Rodmanaite – 1874 metais čia registravo santuoką. 

Liškiavon laivu atplaukę lankytojai ir svečiai toliau Nemunu jau tęsti kelionės nebegali, nes upės gilinimo darbai dar tik planuose. Toje pačioje Liškiavos parapijoje gidai dar turi ką parodyti, pristatyti. Kad ir Panaros Dievo Gailestingumo koplyčią – buvusios Pilnų namų bendruomenės, katalikų asociacijos, siekusios vienuolijos statuso, reikmėms skirti maldos namai su pagalbiniais pastatais, vaistažolių lysvėmis, medžio ir akmens skulptūromis ir daugeliu kitų besiformuojančios bendruomenės iniciatyva sukurtais darbais. Deja, dabar nykstančiais.

Apie šio krašto darbščius žmones, jų gyvenimo vingius, atliktus darbus, apmąstant tą hamletišką klausimą „Kaip gi atrodo žalia spalva“ gidai, bendraudami su jaunimėliu ar senjorais, tik trumpam užklydusiais ar poilsiaujančiais bando, stengiasi atsakyti. Dar ir šias metais likę nemažai dienų – taigi maloniai kviečiame lankytis Druskininkuose, finišuojančios šalies Kultūros sostinės renginiuose.

„Abipus Nemuno“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 19 (244)