Kunigas Bronius Laurinavičius – žmogus, paskui kurį ėjo tūkstančiai tikinčiųjų

Atmintis

Laura RAGINYTĖ

Klausantis prisiminimų apie kunigą Bronių Laurinavičių, visą laiką lydėjo viena, iki skausmo gelianti mintis: kas mums atsitiko? Kur dingo tokios stiprios, tvirtos dvasios žmonės, kurių tikėjimu ir gyvenimo pavyzdžiu taip pasitikėta, kad paskui juos ėjo tūkstančiai?

Jie gyveno laiku, kai už ištartą tiesą ar įsitikinimus galėjai būti sekamas, tardomas, baudžiamas, netekti ramybės, laisvės, o kartais – ir gyvybės. Jie tai žinojo. Kasdien žvelgė persekiojimui į akis ir vis dėlto nesitraukė. Gynė žmogų, jo orumą, teisę tikėti, teisę mylėti savo Tėvynę, savo kalbą. O svarbiausia – nelikdavo nuošalyje tada, kai buvo skriaudžiamas kitas. Kun. Bronislovas Laurinavičius buvo vienas iš tokių žmonių.

Rugsėjo 5-ąją Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje, minint 45-ąsias jo žūties metines, rinktasi ne vien prisiminti istorinę asmenybę, kovotoją už lietuvybę ir žmogaus teises, Lietuvos Helsinkio grupės narį. Tądien daug svarbiau buvo priartėti prie paties žmogaus – kunigo, kurį dar prisimena jį pažinojusieji, ir suprasti, kas jame buvo tokio, kad jo sutiktų žmonių gyvenimuose šis susitikimas liko dešimtmečiams.

Į Adutiškį kartu su bičiuliais ir Ignalinos dekanato kunigais atvyko ir Ignalinos parapijos maldos grupelės „Kelias“ tikintieji. 

Kunigo Broniaus atminimas Ignalinos kraštui nėra svetimas – 1945–1948 metais jis tarnavo Ceikinių parapijoje. Tad važiuota prisiminti ir žmogaus, kurio žingsniai kadaise vedė šio krašto vieškeliais.

Iškilmingas šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo kun. Auš­vydas Belickas, mons. Edvardas Rydzikas, kun. Jonas Naujokaitis, kun. Vytautas Pūkas, kun. Edmundas Paulionis, kun. Ronaldas Kuzmickas ir Adutiškio parapijos klebonas kun. Antanas Domeikis.

Susitelkę prie altoriaus tikintieji meldė, kad kunigo Broniaus gyvenimo ir mirties liudijimas uždegtų jų širdyse ugnį daryti gera, mylėti savo Tėvynę ir nelikti abejingiems kito žmogaus nelaimei.

Po šv. Mišių bažnyčioje surengtas susitikimas turėjo konferencijos pavadinimą – „Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti Motiną Bažnyčią ir skriaudžiamuosius“. Tai paties kunigo Broniaus žodžiai. Tačiau įprasta konferencija šį renginį būtų galima vadinti nebent formaliai. Susitikime kalbėjo žmonės, kurie kunigą Bronių pažinojo asmeniškai, iš jo gavo gyvenimo ir tikėjimo pamokų ir po daugelio metų tebesinešioja jas savyje. Jie pasakojo ne tiek apie tai, ką kunigas Bronius nuveikė, kiek apie tai, koks jis buvo žmogui, stovėjusiam priešais jį.

Iš skirtingų prisiminimų pamažu dėliojosi labai gyvas paveikslas. Kunigas, mokėjęs pamatyti kiekvieną – nuo mažiausio vaiko iki seno žmogaus. Pastebėti ne vien dideles visuomenės skriaudas, dėl kurių jis stojo prieš sovietinę sistemą, bet ir mažą, asmeninį vieno žmogaus rūpestį. Atjausti. Išklausyti. Ir nelaukti, kol kas nors paprašys – pačiam pirmajam ištiesti pagalbos ranką. Ne kartą liudijimuose nuskambėjo paprasti, bet labai daug pasakantys žodžiai: tai buvo tikras kunigas, ganytojas, tėvas.

Savo prisiminimais dalijosi vys­kupas Jonas Kauneckas, kunigo Bro­niaus giminaitė Jūratė Šimkūnienė, bibliotekininkė ir aktyvi vi­suo­menininkė iš Panevėžio Albina Saladūnaitė, švenčionėliškis Zigfridas Jankauskas, adutiškiečiai Jūratė Skrebutėnienė, Marytė Rančienė, Regina ir Vaclovas Vaitekian. Aktorius Virgilijus Kubilius skaitė kunigo Broniaus testamentą bei kitų tikinčiųjų prisiminimus. O kai Švenčionėlių parapijos choras, vadovaujamas Gyčio Šalnos, užtraukė kunigo mėgtą „Oi neverk, motušėle“, atrodė, kad kelioms akimirkoms išnyko tie keturiasdešimt penkeri metai, skiriantys dabartį nuo jo žūties.

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas tądien priminė du žodžius, kurie galbūt tiksliau už ilgus apibūdinimus nusako kunigo Bro­niaus dvasią: „Viešpats arti.“ Klau­santis jo gyvenimo istorijos, šie žodžiai įgauna visai kitą prasmę. Ne „Viešpats arti“, kai gyvenimas ra­mus, durys atvertos ir kelias aiškus. Viešpats arti ir tada, kai žmogui prieš akis – siena. Kai valdžia sako „negalima“, o visi žmogiški argumentai, regis, jau išbandyti.

Vienas ryškiausių tokių kunigo Broniaus gyvenimo liudijimų liko Švenčionėliuose. Siekdamas gauti leidimą užbaigti ten pradėtą statyti bažnyčią, kunigas rašė valdžiai vieną raštą po kito. Pasak vysk. J. Kaunecko, jų buvo net 180. Šimtas aštuoniasdešimt bandymų pralaužti sieną, kurią sistema laikė nepajudinama. Kai ir to neužteko, kunigas išvyko į Maskvą. Ir ten išgirdo tą patį: „Нельзя“ – negalima.

Tačiau kun. Bronius Laurinavičius nebuvo žmogus, kuriam valdžios pasakytas „negalima“ savaime tapdavo paskutiniu žodžiu. Kaip prisiminė vyskupas Kauneckas, kunigas atkirto: „Как нельзя? В Москве всё можно“ – „Kaip negalima? Maskvoje viskas galima.“

Ir leidimą gavo.

Ši istorija šiandien sukelia ir šypseną – joje justi kunigo charakteris, greita mintis, atkaklumas. Tačiau už jos slypi daug daugiau. Reikėjo ne vien drąsiai atsakyti valdininkui Maskvoje. Prieš tai reikėjo šimtą aštuoniasdešimt kartų nepasiduoti.

Gavęs leidimą jis neatsistojo nuošalyje vadovauti kitiems. Kunigas Bronius pats statė. Dviračiu vežiojo cementą, nešiojo akmenis, dirbo kartu su žmonėmis. Tikinčiųjų prašė, kad eidami melstis kiekvieną kartą atsineštų bent po akmenį būsimiems Dievo namams.

Ir žmonės nešė. Vienas – vieną akmenį, kitas – kitą. Gal vienas akmuo žmogaus rankose atrodo menkas. Bet kai jį atneša šimtai ir tūkstančiai, iš tų mažų aukų pradeda kilti sienos.

Taip kilo Švenčionėlių bažnyčia.

Ir gal kaip tik todėl, kai vėliau valdžia mėgino sutrukdyti bažnyčios pašventinimą, užtvėrė kelius į Švenčionėlius, žmonės vis tiek rado kelią – ėjo pėsčiomis. Štai čia ir norisi sustoti ties klausimu: koks turėjo būti kunigo pasitikėjimas Viešpačiu, kad žmonės taip juo pasitikėjo?

Juk kunigas Bronius neturėjo pasaulietinės valdžios, kuria būtų galėjęs ką nors priversti. Neturėjo privilegijų, kurias galėtų pažadėti einantiems paskui jį. Priešingai – būti šalia tokio kunigo tais laikais galėjo reikšti sovietinio saugumo dėmesį, persekiojimą ar net grėsmę gyvybei.

Tačiau žmonės ėjo todėl, kad matė: jis pats pirmasis daro tai, ko prašo iš kitų. Pirmasis beldžiasi į užvertas duris. Pirmasis prisiima riziką. Tikrasis autoritetas turbūt būtent taip ir gimsta – tada, kai žmogaus tariamas žodis ir jo gyvenimas nesiskiria.

Konferenciją moderavęs kun. Aušvydas Belickas, žurnalistas, sovietmečiu seminarijoje mokęsis pogrindyje, vėliau tarnavęs Ignalinos krašte, Naujajame Daugėliškyje, pri­minė dar vieną svarbią to laikmečio pusę. Jis pasakojo lankęs šio krašto parapijas ir savo akimis matęs daugybę dalykų, kurių istorija šiandien nebemini. Nes istorija užrašo datas, dokumentus, represijas, pavardes, tačiau labai dažnai neužrašo tylaus kunigo ir žmogaus pokalbio, kažkam suteiktos pagalbos, perspėjimo, padrąsinimo, slapta saugoto tikėjimo. Tų mažų kasdienės drąsos pasirinkimų, iš kurių iš tiesų ir susideda didžioji istorija.

Išreikšdamas pagarbą senosios kartos dvasininkams kovotojams – kun. Broniui Laurinavičiui, kun. Karoliui Garuckui ir jų bendražygiams – kunigas Aušvydas priminė ir tuos, kurie atėjo po jų. Kunigus, augusius šios dvasios aplinkoje ir savo tarnyste saugojusius tai, ką ankstesnioji karta buvo iškovojusi. Jis išskyrė Naujajame Daugėliškyje ir Švenčionėliuose tarnavusį kun. Edmundą Paulionį, ilgametį Mielagėnų ir Cei­kinių parapijų kunigą Marijoną Savicką, kurį šiame krašte galima vadinti tikru dvasiniu patriarchu, Tverečiuje tarnavusį kun. Steponą Tunaitį ir Ignalinos parapijoje gilų pėdsaką palikusį šviesaus atminimo kun. Igną Jakutį.

Klausantis kun. A. Belicko, pradžioje kilęs klausimas – kur dingo dvasios galiūnai? – pamažu ėmė skambėti kitaip. Gal jie niekur nedingo? Vieno kunigo drąsa augino kitą kunigą. Vieno žmogaus tikėjimas stiprino kito tikėjimą. Vienos kartos iškovota laisvė tapo kitos kartos atsakomybe.

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas nutrūko 1981 metais. Tačiau nebuvo įmanoma nutraukti to, ką jis jau buvo spėjęs pasėti žmonėse. Klausantis Adutiškyje skambėjusių liudijimų vis aiškiau darėsi, kad pati svarbiausia kunigo Broniaus statyta Bažnyčia buvo ne iš akmens. Ji buvo statoma žmonių širdyse.

Ir gal todėl jo gyvenimas šiandien jaudina. Ne todėl, kad norėtume idealizuoti praeitį, o todėl, kad tokio žmogaus istorija neišvengiamai pastato mus pačius prieš labai nepatogų klausimą.

Kiek jų drąsos, tikėjimo ir atsakomybės už kitą žmogų yra mumyse? Ar pastebime šalia esantį, kuriam reikia pagalbos? Ar mokame ištiesti ranką pirmieji? Ar turime drąsos stoti už kitą tuomet, kai tai nepatogu? Ar meilė Tėvynei mums reiškia daugiau nei gražius žodžius? Ar mūsų tikėjimas lieka bažnyčioje, ar išeina kartu su mumis pro jos duris į kasdienį gyvenimą?

Gal atsakymo pirmiausia turėtume ieškoti savyje – kiek daug šiandien esame pasirengę iškeisti į patogumą, ramybę ir trumpalaikį malonumą? Kunigas Bronius Laurinavičius į šiuos klausimus atsakė savo gyvenimu: „Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti Motiną Bažnyčią ir skriaudžiamuosius.“

Ir to pakako, kad paskui jį eitų tūkstančiai. 

Toliau siūlome keletą tekstų iš „LKB kronikos“.

Autorės nuotrauka

Kun. B. Laurinavičiaus raštas Rugieniui 

Vilniaus arkivyskupija

Adutiškis. 1972.III.13. Šios parapijos klebonas kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas Religijų reikalų įgaliotinį J. Rugienį, kuris „atsakė“ į Vilniaus arkivyskupijos kunigų 1971.XI.24 pasiųstą pareiškimą TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui (žr. „LKB Kronika“ Nr. 1).

Įgaliotinis apkaltino kun. B. Laurinavičių įžūlumu, antitarybiškumu ir patarė „daugiau užsiimti pastoracija“. Kadangi pokalbio metu nebuvo galima atsakyti į valdžios atstovo kaltinimus, tai 1972.VII.20 klebonas pasiuntė išsamų raštišką atsakymą. Žemiau pateikiama dalis minčių ir faktų iš minėto pareiškimo, kuris akivaizdžiai atskleidžia, kaip yra persekiojama Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

„Rašai vyskupams ir kunigams, kurie 'dirba Tarybų Sąjungos įstatymų ribose'“.

Šio Rugienio kaltinimo kun. B. Laurinavičius nepaneigė, nes rei­kėjo rašyti. Pavyzdžiui, 1972.IV.11 einantieji pareigas Lietuvoje vys­ku­pai ir valdytojai savo ganytojų laiške pasmerkė tikinčiųjų kolektyvinius skundus tarybų valdžios atstovams. „Bažnyčios gyvenime priimta broliškai perspėti. Tai požymis Bažnyčios demokratiškumo. Kiekvienas klebonas gali sakyti savo nuomonę apie vyskupų potvarkius“, rašo kun. B. Laurinavičius.

Toliau kunigas primena, kad ypatingai ateistai daug skundų rašo prieš kunigus.

„1968.I.16 įgaliotinis man rodė apie trisdešimt pareiškimų, kur buvau kaltinamas. Kaip ir iš kur atsirado tie pareiškimai? Pasirodo, kad Švenčionėlių I vidurinės mokyklos direktorius Z. Baranauskas vaikučius užsidaręs tol laikė, kol jie neparašė padiktuotų pareiškimų. Kai kuriems mokiniams šie, prievarta išreikalauti, pareiškimai sugadino sveikatą.“

„1971 m. per K. Valadzkos laidotuves Jakelių kaimo kapinėse kalbėjau apie Dievą, mirtį ir amžiną gyvenimą. Tai nekalčiausia tema, o Jakelių tarybinio ūkio direktorius pasipiktino: „Čia ne vieta propagandai.“ Pasklido gandas, kad direktorius prieš mane net skundą rašęs. Kai giminės ir pažįstami paklausė skundikus: „Kuo kleboną apkaltinote?“ vienas atsakė: „Nežinau, nes pasirašiau ant tuščio lapo.“ Kiti sakė: „Pasirašiau, nes bijojau, kad iš darbo neatleistų.“ Juk dažnai pasirašoma ant skundų, nes „neduos arklio, šieno ar kitokių būtinai gyvenime reikalingų gėrybių.“ Netikintieji aibes prirašo prieš kunigus…“

Kun. B. Laurinavičius rašo, kad Lietuvos kunigai nori dirbti Tarybų Sąjungos įstatymų ribose, bet pati tarybinė valdžia nesilaiko įstatymų. „1968.1.16 įgaliotinis J. Rugienis aiškiai pasakė: „Jei neišvažiuosi iš Švenčionėlių, turėsi pasirinkti kitą profesiją.“

„1971.I.3 Švenčionių rajono DŽDT (Darbo Žmonių Deputatų Tarybos) Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas išdidžiai tvirtino, kad 1968 metais mane atleidęs iš Švenčionėlių parapijos pareigų.“

„Bažnytinė teisė reikalauja, kad kiekvienas kunigas mokytų vaikus ir jaunimą tikėjimo tiesų. Juk tėvai dažnai net neturi sąlygų mokyti tikėjimo tiesų: šiokiadieniais jie dirba, o sekmadieniais kai kurie bijo ateiti į bažnyčią. Lanką bažnyčią Jakelių tarybinio ūkio tikintieji būna nupiešiami ir į gėdos lentą kabinami. Jei kunigas, reikalo verčiamas, ką nors aplanko, jis kaltinamas: „Eini agituot į namus.“ Taip man priekaištavo 1972.I.11 Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas.

Jei Tarybų Sąjungoj dar leidžiama Bažnyčia, tai aišku, kad tikintiesiems turi būti leista pagal jos teisę gyventi. Jei tikintieji piliečiai iki 18 m. negali dalyvauti bendrose pamaldose, kai antai procesijose, giedojimuose, tai kodėl visai nesąmoningi vaikučiai rašomi į spaliukus, pionierius ir komjaunuolius?

Aš nieko neverčiau eiti į bažnyčią. Jei versčiau, nusikalsčiau prieš Tarybų Sąjungos Konstituciją, kuri garantuoja sąžinės laisvę. Tad kokiais įstatymais pasiremdama Adutiškio vidurinės m-los lietuvių kalbos mokytoja Turlienė 1972.IV.14 išvedė vaikus iš bažnyčios?

Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 str. rašo: „Bažnyčia atskirta nuo mokyklos“ ir „Valstybė atskirta nuo Bažnyčios.“ Negirdėta, kad kunigas būtų nuėjęs į tarybinę mokyklą! Negirdėta, kad kunigas būtų nuėjęs į partinį susirinkimą, o ateistai ir jų tarnai labai dažnai ateina į bažnyčią. Eina pašnipinėti, ko kunigas moko. Jau minėtas V. Sauliūnas 1971.I.5 atvirai pasakė: „Jūsų pamokslai mums žinomi, mes visuomet galime juos atidengti.“

Bažnyčia turi įsakymą, kad tikintieji gavėnios metu nesilinksmintų, nepuotautų. Kai aš šį įstatymą paaiškinau tikintiesiems, atėjęs Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius perspėjo: „Klebone, nesikišk į saviveiklininkų reikalus!“ Štai ko sulaukėme – klebonas neturi teisės net Bažnyčios įsakymų aiškint apie pasninkus ir susivaldymą kalbėti!

Iš tikrųjų valstybė kuo artimiausiai susijusi su Bažnyčia. Ji tiesiog skverbte skverbiasi į mūsų vidaus reikalus: kunigai verčiami vaikyti vaikus nuo altoriaus, choro, turi drausti giedot, vėliavas iš tikinčiųjų surinkti, neleisti katalikiškai, pagal Bažnyčios ritualą, laidot mirusius, nemokyti vaikų.

„Kaltinate: „Rašai antitarybinius raštus!“

1972.11.13 įgaliotiniui atsakiau, kad jokių antitarybinių raštų nerašiau. Vilniaus arkivyskupijos 1972. XII.24 pareiškime, adresuotame TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, jokių antitarybinių išpuolių nebuvo. Čia tik buvo išvardinti faktai:

1. Į Kauno Kunigų seminariją laisvai įstoti negalima.

2. Nei katekizmas, nei giesmynas, nei Šv. Raštas tarybiniais laikais neišspausdintas. Maldaknygių išleista tik dėl propagandos. Jei būtų išleista kiek reikia, tai tikintieji nesiūlytų 30 rub. už ją. Maldaknygę gavo tik išrinktieji: choristai ir laimingieji burtų keliu.

3. J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus ir J. E. vysk. V. Sladkevičiaus jėga į postus negrąžinome. Mes ne pirmieji prašome ir sielojamės dėl savo teisėtų viršininkų skriaudų. Mums brangūs idėjos draugai – broliai ukrainiečiai, brangūs įkalintieji už tikėjimą Zdebskis ir Bubnys. Prieš karą komunistai taip pat sielojosi dėl savo draugų. Jie rašė, prašė, rinko parašus. Pasiskaitykite A. Venclovos „Jaunystės atradimą“ (Vilnius, 1970).

Po antrojo pasaulinio karo Religijų reikalų įgaliotinis, suredagavęs šlykščiausią raštą prieš Jo Šventenybę Popiežių Pijų XII, reikalavo, kad kunigai pasirašytų.

„Lietuvos pionierius“ (Nr. 34, 1972.IV.22) rašė: „Kėdainių II vidurinės m-los pionieriai surinko 1600 protesto parašų ir į Taikos fondą įnešė 150 rub.“ Tarybų Sąjungoje vaikams leidžiama rinkti protesto parašus ir aukas, o jei kunigai kreipiasi su prašymu į tarybinius organus, tai čia įžiūrima kažkas pikto ir antitarybinio.

Prašėme įdarbinti kunigus ukrainiečius, nes Ukrainos tikintieji mums neduoda ramybės – kviečia mus pas save dirbti. Prašėme jų kunigus įdarbinti, nes jie teismo nebausti.

1964.III.17. Įvyko Švenčionių rajono liaudies teismo posėdis, per kurį man teisėjas neleido atsakyti į oponentų šmeižtus. Nesuteikė paskutinio žodžio, nors aš prašiau ir reikalavau. Neleido savo nutarimo apskųsti aukštesnei instancijai. O juk LTSR baudžiamojo proceso 2 str. parašyta: „Tarybinio baudžiamojo proceso uždaviniai yra greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, įkalinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nekaltas ir nubaustas.“

J. E. vysk. J. Steponavičius daugiau nei dešimt metų baudžiamas neišaiškinus nusikaltimo.

LTSR BPK 4 str. rašoma: „Niekas negali būti traukiamas kaltinamuoju kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.“

J. E. vysk. Steponavičius įkalintas be jokių įstatymų.

LTSR BPK 11 str. rašoma: „Teisingumą baudžiamosiose bylose vykdo tik teismas. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu ir baudžiamas kriminaline bausme kitaip, kaip tik teismo nuosprendžiu.“

J. E. vysk. J. Steponavičius teismo nenubaustas. Todėl mes prašėme, kad jį, teismo nepripažintą kaltu, grąžintų į priklausantį postą, nes Vilniaus arkivyskupijai reikalingas ordinaras tikrąja šio žodžio prasme.“

Toliau suminimi faktai, kaip rajonų ir vietinės valdžios pareigūnai sauvaliauja kunigų atžvilgiu:

a) Kažkuriais metais Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Telyčėnas viso Švenčionių dekanato kunigams paskyrė tą patį sekmadienį rekolekcijoms. Kai jam buvo priminta, kad be talkininkų kokios gali būti rekolekcijos, jis ironiškai atsakė: „Kaip čia pas tave kaimynas neatvažiuos, jei paprašysi?“

b) Gatvėse paprastai eismą tvarko milicija, o 1971.I.5 Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas reikalavo, kad aš, lydint mirusį, tikintiesiems uždrausčiau gatvėje giedot ir vėliavas nešt. Koks pasityčiojimas! Kunigas turi uždrausti tikintiesiems melstis ir vėliavas nešti!

c) 1971 m. Kūčių vakarą atėjusius pas mane svečius pavaišinau saldainiais. Kūčių vakaras mums, tikintiesiems, ne eilinis. Visur tą vakarą rodomas itin didelis svetingumas. O aš už tai buvau valdžios išbartas. V. Sauliūnas dėl to net 29 km važiavo. Koks įžūlus kišimasis į privatų kunigo gyvenimą!

d) 1972.I.11 V. Sauliūnas reikalavo, kad surinkčiau iš kaimų gedulingas vėliavas, kurias tikintieji neša per laidotuves. Matai, ko patys nedrįsta padaryti, bijodami Dievo ar gėdydamiesi žmonių, kunigą verčia.

e) 1971.III.10 Švenčionių rajono Finansų skyriaus vedėja J. Valadkienė pareikalavo, kad parodyčiau krikštų registracijos knygą, reikalingą apmokestinimui. Vėliau paaiškėjo, kad ji norėjo sužinoti, ar tam tikri asmenys krikštijo savo vaikus, ar tuokėsi. Laimė, kad ne visi buvo įrašyti.

f) 1971.IV.5 Adutiškio apylinkės sekretorė Kluonienė pareiškė: „Klebone, jei pasitiki manimi, duok krikšto ir jungtuvių knygas, jei nepasitiki – pats nešk į apylinkę.“ – „O kam reikia?“ paklausiau. „Kažkokie du atvažiavę reikalauja.“ Pasiūliau kreiptis į CBAIB. Knygų nerodžiau, nes tikintieji būtų nukentėję, o aš būčiau likęs išdaviku.

g) 1966 m. Švenčionėlių Vykdomojo komiteto pirmininkas V. Bukielskis išdrožė: „Jei nori dalyvauti laidotuvėse, eiti į kapus, tai lįsk liaudžiai užpakalin!“.

Iš šių faktų matosi, kieno rankose mes atsidūrėme.

4. Buvo prašoma atšaukti LTSR Baudžiamojo kodekso 143 str. neteisingą pritaikymą, prieštaraujantį Tarybų Sąjungos Konstitucijai.

5. Buvo prašyta panaikinti mums nežinomas slaptas instrukcijas, liečiančias religinį gyvenimą. Instrukcijos, pagal kurias tvarkomas piliečių gyvenimas, turi būti visiems žinomos. Visur galioja dėsnis: „Nepaskelbtas įstatymas nesaisto.“

6. Buvo prašyta peržiūrėti dėl tikėjimo nuteistųjų asmenų bylas ir juos išteisinti, nes jie dirbo TSRS Konstitucijos 124 ir 125 str. ribose, atlikdami tiesiogines savo pareigas.

„Esi iš prigimties antitarybiškai nusiteikęs,“ kaltino J. Rugienis.

Įgaliotinis, taip sakydamas, klysta. Jei būčiau antitarybiškai nusiteikęs, tai 1944 m. būčiau pasitraukęs į vakarus. Tada gyvenau pas tėvelius, jokio posto neužėmiau. Kai daugelis skubėjo į vakarus, aš pasukau į rytus, į Švenčionis.

„Laurinavičius įsikalbėjęs, kad esąs nepažabojamas.“

Įgaliotinis 1972.III.13 nešaukė taip, kaip 1968.I.16. Šiemet jis kalbėjo, galima sakyti, patyliukais, daugtaškiais.

Jūsų žinioje įstatymai ir teismai, potvarkiai ir slaptos instrukcijos, jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėje tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote.

„Esi įžūlus!“

Jei būčiau įžūlus, būčiau priminęs: kai Jūs mane 1968.I.16 su katinu lyginote; kai vadinote fanatiku; kai neteisėtai iš Švenčionėlių gujote; kai kaišiojote į akis likusias nuo pastatytos Švenčionėlių bažnyčios medžiagas – aš tylėjau.

Kad paaiškėtų, kas toliau buvo įžūlus, prisiminkime kai ką iš praeities.

Kaip atrodė Švenčionėlių bažnyčia, manau, įgaliotinis gerai prisimenate, nes 1957 m. pavasarį atvažiavote jos pažiūrėti. Devynis mėnesius važinėta, prašyta, reikalauta. Kiek teko sielotis dėl leidimo! Visos istorijos net įsivaizduoti negalite, nes Jūsų šiame poste dar nebuvo. Švenčionėlių Vykdomajame komitete buvo atsakyta: „Negalvokite apie leidimą. Niekas jums neduos!“ DŽDT VK pirm. K. Dudlauskas grasino: „Jei nori Švenčionėliuose sėdėt, sėdėk ramiai!“ Lietuvos TSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkas J. Paleckis, pirmą kartą priėmęs labai maloniai, antrą kartą elgėsi labai grubiai.

Gavus leidimą, reikėjo rasti medžiagų. Pirmaisiais metais tik medienai gavome leidimą pirkti. Reikėjo pinigų. 1957 m. jūsų sudaryta komisija beveik tiksliai atspėjo: numatė sąmatą – milijoną rublių! Reikėjo rasti specialistų, gauti transportą. Negavęs transporto, vieną toną cemento iš krautuvės susivežiau į statybos aikštelę dviračiu. Prie statybos sunkiai dirbau ketverius metus.

Dievui laiminant ir geriems žmonėms padedant, darbas baigtas. Gerai – taip įvertino Valstybinė komisija.

Vykstant statybai, Švenčionėlių bažnyčios komitetas man už darbą nemokėjo, nes dažnai trūko pinigų. Užbaigus statybą, komitetas man atlygino likusiomis nuo statybos medžiagomis, iš kurių aš, nupirkęs 10 t. cemento, pasistačiau gyvenamą namą. Pasistačiau ne kur kitur, bet prie pat Švenčionėlių bažnyčios. Pradėjęs statyti, padariau testamentą pas Švenčionių rajono notarą: po manęs tame name gyvens kunigai, kurie dirbs prie Švenčionėlių bažnyčios. Į namo statybą investavau savo ir tėvelių santaupas, nes jie norėjo erdviau gyventi ir likti Švenčionėlių parapijos geradariais. Paprastai geradarius parapijos prisimena. Namo statybai taip pat buvau pasiskolinęs iš draugų. Pagyvenome ramiai dvejus metus. 1962 m. iš Vilniaus pas mane atvažiavo kažkoks Sprindys. Jis pasirodė esąs saugumo atstovas. Po pasikalbėjimo jis man pasiūlė nuvažiuoti pas J. E. vysk. J. Steponavičių ir pas kai kuriuos draugus. Žadėjo net transportu aprūpinti. Mano kelionių tikslas turėjo būti, kaip jis sakė: „Padėt išaiškinti kai kuriuos klausimus“. Nesileisdamas į jokias derybas, atsakiau, kad Antanavičium nebūsiu. (Tarybinėje spaudoje kun. Antanavičius buvo vadinamas caro valdžios šnipu.)

Pirmiausia buvau išjuoktas „Šluotoje“ – satyriniame žurnale. Paskui Jūs, mane pasišaukę 1962.VI.24, „išaiškinote“, kad likusios nuo pastatytos bažnyčios medžiagos priklausė valstybei. Kai aš Jums išdėsčiau, kad bažnyčios komitetas likusiomis medžiagomis man atlygino už ketverių metų sunkų darbą, statant bažnyčią, Jūs man atsakėte, kad komitetas neturėjo teisės. Keista: komitetas neturėjo teisės atlygint už darbą dirbusiems prie statomos bažnyčios, o tik turi teisę mokesčius mokėti. 1962.VI.24 Jūs sakėte: „Reikėjo nedirbti!“ Aš dirbau teisėtai. Mane bažnyčios komitetas išrinko bažnyčios komiteto pirmininku, o Jūs 1957.III.19 (raštas Nr. 2429) tai patvirtinote savo parašu. Nors tuomet, kai Jūs iš manęs tyčiojotės, aš nebuvau įžūlus ir jokio įžūlumo nerodžiau. O iš Jūsų mano adresu veržte veržėsi įžūlumas. Aš, ramiai išklausęs Jūsų pasityčiojimus, grįžęs parašiau Švenčionėlių bažnyčios komitetui ir Jums pareiškimą, kad gautas iš bažnyčios komiteto statybines medžiagas už ketverių metų sunkų darbą grąžinau bažnyčios komitetui. O sumą, kurią aš pats investavau į namo statybą, pasilikau.

Daug visur rašiau. Į visus pareiškimus gaudavau atsakymus: „Teismas nutarė, nėra pagrindo.“ O kaip teismas galėjo nutart, neišklausęs abiejų pusių! Trys mano pareiškimai, adresuoti TSRS Generaliniam prokurorui Rudenko, buvo persiųsti į Lietuvos TSR prokuratūrą. Iš kur vis atsakydavo: „Nėra pagrindo Švenčionių rajono liaudies teismo nutarimą užprotestuoti.“ Ketvirtas mano pareiškimas, adresuotas TSRS Generaliniam prokurorui, pateko į žmogaus rankas. Šis nurodė Lietuvos TSR vyriausio prokuroro pavaduotojui A. Kirijenko, kad Švenčionių rajono liaudies teismo 1964.III.17 nutarimą užprotestuotų.“

Kun. Laurinavičius pateikia Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1965.VI.3 nutartį, kur rašoma: „Kadangi statybinės medžiagos buvo pirktos Bažnyčios komiteto, todėl yra jo nuosavybė, ir galėjo bet kam padovanoti. Dovana nėra darbo pajamos. Be to, matyti iš pil. Laurinavičiaus paaiškinimų, kad namo statybai buvo panaudotos ir jo asmeninės pajamos, gautos už religinių apeigų atlikimą. Minėtos aplinkybės nėra paneigtos, taip pat nėra įrodyta, jog namas būtų pastatytas pil. Laurinavičiaus piktnaudžiavimo rezultate.

Teisminė kolegija nutarė: „…Švenčionių rajono liaudies teismo 1964.III.17 nutarimą panaikinti.“

Byla perduota Ignalinos rajono liaudies teismui, kurio teisėja net į nutarimą drįso įrašyti tai, ką ji norėjo. S. Janulis per teismo posėdį pareiškė, kad jis jokioje komisijoje nedalyvavo, o ji įrašė, kad dalyvavo. Pastatytas namas yra mažesnis, negu buvo leista statyt, o teisėja, priešingai mano dokumentacijai, apkaltino mane, kad namą padidinau. Norint užmaskuoti teisėjos išmones, mane iš namo išmetus, 1966 m. pastogėje buvo įrengtas kambariukas.

Ignalinos rajono liaudies teismo teisėja 1965.VII.7 nutarimą leido apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam teismui. Buvo paskirta svarstymo diena, bet teismas bylos nenagrinėjo, mat, paaiškėjo, kad teisėja neturėjo teisės leist, kad jos nutarimas būtų apskųstas. Jei teisėja nesuprato, kad jos nutarimas apskundžiamas, ar ne, tai ji kaip galėjo nagrinėti bylą?

Ši komedija suvaidinta XX a., kai daug kalbama: žmogus žmogui turi būti draugas, bičiulis, brolis. Dabar kiekvienas gali daryti išvadą, kad ateistinė moralė gyva popieriuje, bet ne gyvenime…

Kuo aš nusikaltau? Už ką mane nubaudė? Kuo remiantis iš manęs atėmė atlyginimą už ketverių metų sunkų darbą? Kodėl pagrobtas tėvelių man skirtas palikimas?

„Kaip su vaikų choru? Ministrantais? Gėlių barstymu per procesiją?“

1972.III.13 atsakiau, kad Adutiškio bažnyčioje gieda visi. Tarnaujančių ministrantų nėra. Yra tik adoratoriai, o gėles barsto vaikučiai, nes procesija yra neatskiriama pamaldų dalis. Tikintieji Dievą garbina, kaip išmano: vieni gieda, kiti vėliavas neša, treti gėles barsto.

Į Rugienio patarimą daugiau užsiimti pastoraciniu darbu, kun. B. Laurinavičius taip atsakė:

„Kaip malonu buvo iš Jūsų lūpų išgirsti tokius žodžius.

Studijuojant Vilniaus universiteto teologijos fakultete, mums aiškino, kad žodžio „pastoracija“ sąvoka labai plati ir turininga. Čia paminėsiu bent kelias reikšmes: 1. Klebonas turi lankyti parapijiečius. 2. Lankyti ligonius. 3. Mokyti vaikučius, jaunimą ir visus tikinčiuosius tikėjimo tiesų ir doros. 4. Mokyt vaikučius katekizmo ir giesmių. 5. Laidoti mirusius pagal bažnyčios nustatytą ritualą.

Iš tikro šiandien klebonas neturi pastoracijos teisės.

1. Ne tik neturi teisės nueiti į tikinčiųjų namus ir ten juos palaiminti, bet neturi teisės palaiminti ir į bažnyčią atėjusių. Labai gerai atsimenu, kai Jūs, pasišaukę mane 1964.VI.24, išvanojote vien už tai, kad palaiminau vaikučius po Dievo Kūno pamaldų oktavos.

2. Net ligonį aplankant klebonas ne visuomet gauna leidimą. 1971.XI.17 rašiau, kad net mirštančio V. Stakausko prašymas nebuvo patenkintas – jis mirė neaprūpintas Šv. Sakramentais, nes jo sesutė negavo leidimo pakviesti kunigo. Esu tikras, kad mano raštą gavote, nes pasiunčiau jį registruotą. Iš Jūsų atsakymo nesulaukiau. Keista! Kai tik šaukia valstybiniai organai, kunigas privalo atvykti nurodytu laiku, o į jo pasiųstą raštą jokio atsakymo nesulaukia.

3. Vaikučių mokyti klebonas neturi teisės ne tik mokykloje, bet ir bažnyčioje. Už šį darbą skaudžiai nukentėjo šie kunigai: A. Šeškevičius, J. Zdebskis, P. Bubnys. Mokyti kitomis progomis – net pagalvoti neįmanoma.

4. 1971.XII.23 vaikučiai su suaugusiais pagiedojo. Po dviejų savaičių V. Sauliūnas mano adresu daug piktų ir aštrių žodžių pažarstė.

5. Mirusių laidoti pagal Bažnyčios ritualą negalima. Koks tad gali būti kunigiškų pareigų atlikimas, kokia pastoracija? Jei negalima rimtai dirbti kunigiško darbo, tai kodėl Jūs tyčiojatės?

1968.I.16 Jūs mane išvadinote fanatiku. Supratau tą žodį, bet sugrįžęs dirstelėjau į žodyną, kur rašoma: „fanatikas – kraštutinių įsitikinimų žmogus, pasižymintis didele neapykanta kitokio įsitikinimo žmonėms“. Nors ir sutikdavau gyvenime kitaip galvojančių, jiems neapykantos nerodžiau. Aš tik dėl savo oponentų fanatizmo buvau iš Švenčionėlių išguitas, iš namų išvarytas. Visa šita Jūs padarėte ne iš meilės kitaip galvojančiam, o tik iš neapykantos.“

„Kun. Laurinavičių lenkų kariuomenėje norėjo užverbuoti, kad jis skaldytų tautiečių vienybę. Jį žadėjo už tai „net ponu padaryti“. Pasiskundus lenkų pulkininkui, šis pasakė: „Laurinavičius yra lietuvis. Jį kalbint kenkti savo tautai – neleistina!“ Lenkų ponai kunigui nekenkė.

Jei ateistai, moderniosios ateistinės moralės apologetai ir propaguotojai, skelbia savo moralę virš visų kitų, tai dera parodyti bent šiek tiek tolerancijos visiems! Tai grąžinkite neteisėtai konfiskuotą namą, kuriame jau ne aš gyvensiu, o pagal mano padarytą testamentą, gyvens tie, kurie dirbs Švenčionėlių bažnyčioje. O taip pat nerodykite kitaip galvojantiems nesuprantamą neapykantą, duokite bent šiokias tokias sąlygas egzistuoti, o tuomet niekas ir prašymų neberašys.

Įgaliotinis paragino „užsiimti“ pastoracija, o apylinkė ir rajonas ir toliau trukdo. 1972.VII.14 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius liudininkų akivaizdoje vertė kun. Laurinavičių pasirašyti kaltinamąjį aktą, liečiantį jo pastoraciją. „Greičiau, greičiau“, ragino pirmininkas, „turiu vežti į rajoną.“

Negirdėta, kad kunigas savo pastoraciniu darbu kiršintų liaudį, o kaip už tai kaltina! Net saugumui perduoda. Tikrieji kiršintojai nebaudžiami.

Štai 1969 m. Davaisių kaimo kapinėse kažkoks piktadaris išvartė visus paminklus ir kryžius. Liaudis keikė piktadarį, valdžią ir laikus. Atrodo, kad šiais darbais turėjo susidomėti tvarkos ir saugumo darbuotojai. Bet kur tau – ir šiandien dėl to niekam galvos neskauda.

1971 m. gruodžio mėn. atvykę į Jakelių kaimo kapinyną du milicininkai, apylinkės pirmininkas su darbininkais nugriovė šimtmečius stovėjusį kapinyne koplytstulpį. Piktinosi tikintieji, dantis griežė, ypač už tai, kad plytas susikrovė ir nuvežė tvartų statybai.

Štai kas drumsčia piliečių tarpe ramybę, kelia nepasitenkinimą ir priešiškai nuteikia liaudį.

Adutiškis, 1972.VII.20.
Kun. B. Laurinavičius“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1972, nr. 4.

Adutiškio klebono B. Laurinavičiaus pareiškimas 

Adutiškis

Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotiniui Tarasovui, 
J. E. Kauno arkivyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. J. Labukui, 
Vilniaus arkivyskupijos kurijai, Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui, 
Švenčionių raj. Vykdomojo komiteto pirmininkei Purvaneckaitei

Kun. B. Laurinavičiaus,
gyv. LTSR Švenčionių raj. Adutiškyje
P a r e i š k i m a s

1973 liepos 16 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius pareikalavo bažnyčios raktų. Paklaustas, kokiu tikslu, atsakė: „Atvažiavo didelis svečias iš Maskvos – Tarasovas. Jis nori apžiūrėti bažnyčią“.

Šventoriuje sutikau Jus, Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną, Švenčionių raj. Vykdomojo komiteto pirmininkę Purvaneckaitę, kažkokį nepažįstamą vyrą ir Adutiškio apylinkės pirmininką A. Laurinavičių. Jūs manęs klausinėjote.

1. Į klausimą „Kiek ateina į bažnyčią?“ atsakiau, kad nežinau, nes neskaičiuojame. Kad galėčiau Jums į klausimą atsakyti, 1973 liepos 22 suskaičiavome 722 asmenis. Tik išvadų negalima daryti: daug ateiti į bažnyčią negali, nes toli, trūksta transporto ir daug kas kliudo. Štai vienas iš parapijiečių – Feliksas Kairys, veždamas mane iš ligonio, 1973.IV.14 tiesiog su ašaromis pasakojo: „Gerai padirbėjęs, nusipirkau eilutę, bet kas iš to? Jau dveji metai, kaip ruošiuosi apsivilkti ir nueiti į bažnyčią. Deja, negaliu, nes mane persekioja baimė – Jakelių tarybinio ūkio direktorius Galvydis pavasarį grasino: „Jei neateisi sekmadienį į darbą, negausi arklio, nei arams įdirbti, nei malkoms parsivežti, nei karvei šieno, nei kombaino miežiams iškulti.“

Povilas Burokas, gyvenantis Jakelių tarybiniame ūkyje, negavo nei šieno karvei, nei premijos tik dėl to, kad eidavo šventadieniais į bažnyčią.

P. Burokas, Steponėnų ir Trečiokų šeimos negavo nusipirkti iš tarybinio ūkio kviečių papiginta kaina irgi tik dėl to, kad eidavo į bažnyčią.

Einantys į bažnyčią atsidurdavo gėdos lentoje.

2. Į klausimą „Kiek parapijoje tikinčiųjų?“ atsakiau, kad nežinau. Jau keliolika metų, kai mums uždraudė lankyti parapijiečius – kalėdoti, o tikslų parapijiečių sąrašą galima sudaryti tik belankant šeimas. Galiu pasakyti tik tiek, kad prieš karą parapijoje buvo daugiau nei devyni tūkstančiai.

3. Klausėte „Kam bus panaudotos lentos?“ Bažnyčioje reikia pakeisti grindis. Jūs sakėte, kad grindys dar geros. Aš įrodžiau, kad jas grybas suėdęs. Parapija be reikalo išlaidų nedaro, nes neturi pinigų. Tuomet Jūs akcentavote, kad bažnyčia yra valstybinis pastatas, į kurią be leidimo negalima ir vinies įkalti. Nacionalizuojant bažnyčią, buvo nacionalizuotas ir prie bažnyčios esantis gyvenamas namas. Namą pastatė parapijiečių seneliai, – jis visiems brangus. Tikintieji jaudinasi, kad jis liko apleistas, be globos. Taigi, bažnyčios komitetas kreipėsi į dabartinius namo šeimininkus – Adutiškio apylinkės vykdomąjį komitetą. Kreipiausi ir aš, kaip nuomininkas, 1968.V.31 d., 1969. II.24 d., 1970.I.28 d., 1972.V.24 d., nes, lietui lyjant, varva į kambarį, dūmtraukis apgriuvęs. Nežiūrint, kad nuomos už mėnesį mokama 56 rub. 45 kap., namo ir šiandien kiauras stogas. Kaip bažnyčios komitetui, taip ir man atsakinėta tik žodžiu: „Nėra tokios organizacijos, kuri galėtų padaryti remontą.“ Keista, yra organizacija paimti pinigus, o remontuoti – nėra!

Šventoriaus tvora, ypač nuo gatvės, net kelerius metus buvo apgriuvusi. Praeinančius ir pravažiuojančius galėjo ištikti didelė nelaimė. Atsakingi rajono pareigūnai jos nepastebėjo.

Bažnyčios komitetas kreipėsi į rajoną, kad leistų nupirkti cemento. Prašantiems atsakė: „Pas mus cemento neužtenka svarbesniems reikalams.“ Kartais skelbiama rajono laikrašty, kad statybinės medžiagos parduodamos laisvai, o kai norima nupirkti, atsako: „Bažnyčiai neparduodama.“ Taip atsakė šių metų sausio mėn. Švenčionių rajono statybinių medžiagų bazės vedėjas.

Tikintieji, supratę, kad bažnyčia nacionalizuota tik tam, kad greičiau sunyktų ir sugriūtų (taip daugelis bažnyčių sunaikinta Baltarusijoje), patys perka statybinių medžiagų, talkininkauja, remontuoja.

Nepaisant, kad bažnyčia suvisuomeninta, parapijiečiai ir dabar jaučiasi jos šeimininkais, nes jų tėveliai patys bažnyčią pastatė, negaudami iš kitur jokios paramos.

4. Jūs, sužinoję, kad šių metų liepos 15 Adutiškio bažnyčioje buvo atlaidai, padarėte man pastabą: „Nesilaikote tarybinių įstatymų. Be rajono leidimo į atlaidus pasikvietėte kunigų“.

Neprašiau leidimo, nes rėmiausi sutartimi, kurią bažnyčios komitetas pasirašė su Švenčionių rajono Vykdomuoju komitetu. Minėtos sutarties antrajame straipsnyje aiškiai pasakyta: „Taipgi suteikiant galimybę naudotis visiems kitiems tos tikybos asmenims, išimtinai religinio kulto reikalui ir neleisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvos TSR Respublikai.“ Taigi, kunigus pakviečiau teisėtai.

Tada Jūs paklausėte Lietuvos TSR įgaliotinį ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininkę: „Ar taip sutarty gali būti?“ Jie atsakė, kaip ir Jūs, kad negali. Labai gaila, kad nei Jūs, nei Jūsų palydovai, kuriems pavesta Bažnyčią tvarkyti, nežino, kas mums leidžiama. Patariau Jums atsivežti bažnyčios komiteto sekretorių. Galėjome vietoje išsiaiškinti ir įsitikinti, kieno teisybė, bet Jūs tik patyliukais atsakėte: „Jei taip yra, sutartį paimt.“ Gaila, kad viskas daroma vienašališkai. Kas pagal sutartį leidžiama, dabar jau draudžiama. Norėdamas įrodyti, kad ne Jūs ir ne Jūsų palydovai buvo teisūs, bet aš, prie šio pareiškimo pridedu aukščiau minėtos sutarties nuorašą.

Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet, turbūt, nėra pasaulyje kitos valstybės, kuri taip kištųsi į Bažnyčios gyvenimą. Suprantama, kad valstybės valdo kaip nori, bet didžiausia nelaimė, kad jokių įstatymų raštu neleidžia, o suteikia neribotą galią rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojams, o kartais net ir kaimo apylinkių pirmininkams, kuri viską aiškina kaip patinka. Jie kunigus valdo ir moko net kaip atlikinėti religines apeigas.

Visiems žinoma, kad Tarybų Sąjungoje gydo ligonius, moko gydytojus ir, apskritai, specialistus ruošia tik specialistai. Bet Tarybų valdžia patikėjo kunigus mokyti nekompetentingiems asmenims, fanatiškai nusiteikusiems ateistams. Ateistai moko kunigus, kaip jie turi atlikinėti religines apeigas. Kai dirbau Švenčionėliuose, mane mokė Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininkas V. Bukielskis: „Jei nori numirėlį į kapus lydėti, nusivilk kunigiškus rūbus ir lįsk liaudžiai užpakalin. Tik užpakaly gali eiti.“ Kai paklausiau, kuo pasiremdami taip įsako, išdidžiai atsakė: „Toks valdžios potvarkis.“ Ką gi tikintieji pagalvotų ir pasakytų, jei aš, palydėjęs numirėlį į kapus, sukalbėčiau vien maldos užbaigą „Amžiną atilsį“, kaip mane mokė 1972 spalio 2 Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininkė? Apeigų negaliu kitaip atlikinėti, kaip tik pagal „Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms“, kuris Lietuvos vyskupų Liturginės Komisijos suredaguotas, tarybinių organų cenzūruotas ir Šventosios Apeigų Kongregacijos aprobuotas.

Tarybų Lietuvoje dar egzistuoja bažnytinė hierarchija – vyskupų kurijos, net apeigų komisija, bet ne kurijos, ne apeigų komisija duoda nurodymus, o visai nekompetentingi organai, – kurijoms palikta tik interviu teisė.

Jei kunigas valdžiai nepatinka, jis tampa auka. Aš nukentėjau moraliai ir materialiai. Štai faktai: iš Švenčionėlių parapijos klebono pareigų mane pašalino šantažu: „Jei neišvažiuosi iš Švenčionėlių, kunigo pareigų eiti negalėsi“. Taip sakė Religijų reikalų įgaliotinis Rugienis.

Namą, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, konfiskavo neteisėtai.

Liepos 16 aiškinau, kad anksčiau prašydavome leidimo atvykti kunigams į atlaidus. Su laiku nustojome prašę, nes rajono oficialus asmuo, kuriam buvo pavesta tvarkyti Bažnyčios reikalus, pradėjo iš mūsų tyčiotis. Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Telyčėnas davė leidimą rekolekcijoms tą pačią dieną visose rajono parapijose. Jo tikslas aiškus – sutrukdyti rekolekcijas. Niekas nepasmerkė tokio rajono vykdomojo komiteto pareigūno pasityčiojimo. Jūs, norėdami pateisinti, gudriau atsakėte: „Galėjote pasikviesti kunigų iš kitų rajonų, iš Vilniaus, Palangos, ar net iš kitų respublikų“. Jūs nemažiau pasityčiojote. Vilniaus kunigai užtektinai turi darbo Vilniuje. Palanga per daug toli (463 kilometrai), be to, Palangoje dirba tik du kunigai. Kai kurie rajonai, pvz., Ignalinos, iš kitų rajonų kunigų neįsileidžia. Taigi apie Palangą ir kitus rajonus nėra ko ir galvoti, o tuo labiau apie kitas respublikas. Kitų respublikų kunigai nėra užregistruoti LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio, taigi, pagal aukščiau minėtą sutartį, jie negali dirbti Lietuvoje. Mes, kunigai, daugiau nieko nenorime, kad tik galėtume dirbti pagal Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 ir Lietuvos Konstitucijos 96 straipsnį, o taip pat atlikinėti apeigas pagal aukščiau minėtą apeigyną.

Šių metų (1973) liepos 10 rajone sakė, kad leisią du-tris kunigus atvažiuoti į atlaidus, bet kaip du-trys būtų išklausę liepos 13 dieną apie pusantro tūkstančio tikinčiųjų išpažinties?

Lietuvoje buvo atsitikimų, kad po atlaidų nuo didelio nuovargio kunigai mirė, pvz., kun. Ražanskas – Šeduvoje, o kun. Garuckas sunkiai susirgo. Todėl pasikviečiau tiek kunigų, kiek mane, kleboną, įpareigoja Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimai, kad tikintieji galėtų lengvai atlikti išpažintį, greičiau grįžtų į namus, o svarbiausia, kad darbo dienomis nebestovėtų prie klausyklos valandų valandomis, nes daugelis būtų ėję darbo dienomis. Pakviečiau tiek kunigų, kad liaudis būtų patenkinta ir nemurmėtų nei prieš valdžią, nei prieš mane. Ir dėl to rajonui nebuvo jokių nuostolių ir išlaidų. Jokios materialinės paramos kunigams priimti neprašiau.

*   *   *

Caro laikais kunigams atvykti į atlaidus buvo reikalingas leidimas, – taip rašo vysk. M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant“, Kaunas, 1929, p. 32, ir A. Alekna „Bažnyčios istorijoje“, Tilžė, 1920, p. 213: („1863 m. buvo uždrausta naujų bažnyčių statymas, senųjų taisymas ir kunigų atvažiavimas į atlaidus“).

Tik Leninas, panaikindamas visus caro išleistus dekretus, be abejonės, panaikino ir tą, kuriuo buvo draudžiama pasikviesti kunigus į atlaidus, o tarybiniais laikais tokio ar panašaus dekreto nebuvo išleista.

Adutiškis, 1973.VII.31. 
Kun. B. Laurinavičius

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1973, nr. 8.

Pareiškimai dėl sovietinių įstatymų pažeidimo 

Vilniaus arkivyskupija
Adutiškis

Lietuvos TSR Teisingumo ministrui Arankevičiui
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui
Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams 
P a r e i š k i m a s

TSRS Konstitucija pripažįsta visiems piliečiams religinių kultų atlikimo laisvę (124 str.) ir įstatymu garantuoja žodžio, spaudos, susirinkimų ir gatvės eitynių laisvę (125 str.), o Lietuvos TSR BK (145 str.) numato net bausmes tiems, kurie kliudytų atlikinėti religines apeigas. Tačiau praktika rodo visai ką kitą.

1974 kovo 15-17 Adutiškio bažnyčioje buvo gavėnios rekolekcijos. Jos ramiai praeidavo net Stalino viešpatavimo metais. Tuojau po rekolekcijų, kovo 20, Adutiškio apylinkės pirmininkas, pasišaukęs mane į apylinkę, surašė „administracinio nusižengimo“ protokolą, kuriame kaltino mane, kad aš kovo 15-17 dienomis pažeidžiau Lietuvos TSR ATP 1966 gegužės 12 įsako antrąjį postraipsnį. Netrukus man atsiuntė net du pranešimus, kad Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto Administracinė komisija kovo 25 nagrinės mano bylą, kurioje aš privalau dalyvauti.

Posėdyje dalyvavo Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Mačionis, milicijos viršininkas Archipov ir kiti Administracinės komisijos nariai. Mačionis mane kaltino, kad aš, be rajono leidimo pakviesdamas kunigus į rekolekcijas, pažeidžiau Lietuvos TSR ATP 1966 gegužės 12 įsako antrąjį postraipsnį. Tačiau į nutarimą įrašė: „Pažeidė įstatymus, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus.“ Eilinėse parapijos rekolekcijose įžiūrėta susirinkimai!

1966.V.12 LTSR ATP įsako antrame postraipsnyje sakoma: „Už įstatymais nustatytų taisyklių pažeidimą, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus, eitynes ir kitas kulto apeigas.“ Šis postraipsnis aiškiai prieštarauja TSRS Konstitucijos 125 str., kuris garantuoja piliečiams susirinkimų laisvę. Adutiškio bažnyčioje nebuvo jokių susirinkimų, o tik eilinės gavėnios rekolekcijos.

1966.V.12 ATP įsake apie kunigų kvietimą į atlaidus ar rekolekcijas ir apie rajono leidimus kunigams atvykti net neužsiminta. Kas ir kur išleido įstatymą, draudžiantį kviesti be rajono leidimo kunigus į atlaidus, man nepasakė.

Posėdyje išgirdęs kaltinimą, norėjau paaiškinti, kad jų kaltinimas be jokio pagrindo, bet posėdyje dalyvaujantis milicininkas pradėjo šaukti: „Tylėk! Čia tau ne bažnyčia!“ Rajono VK pirmininko pavaduotojas Mačionis paklausė: „Pasakyk, ar buvai pakvietęs kunigų?“ Patvirtinau. Tada Mačionis pasakė: „Mums to užtenka“, o milicijos viršininkas Archipov grasino: „Mes sutvarkysime!“

Labai skaudu, kad milicijos viršininkas netvarko chuliganų, kurie net kapinėse verčia kryžius ir paminklus. Mūsų parapijoje 1969 m. jie nusiaubė Davaisių kaimo kapines. 1972 m. nugriovė Jakelių kaimo kapinėse menišką koplytstulpį, kuris šimtmečius puošė kapines, 1973 spalio vieną vakarą, prisirovę iš Adutiškio kapinių kryžių, chuliganai su jais šėlo miesto gatvėse. O kiek girtuoklių ir kitokių chuliganų, tačiau dėl minėtų niekšybių milicijos viršininkas nesisieloja, o visą energiją eikvoja kovai su Bažnyčia.

„Mes sutvarkysime!“ Beteisį ir niekuo neprasikaltusį kunigą labai lengva „tvarkyti“. Šmeižti ir kaltinti bet kuo visi turi teisę ir nesivaržo. Tačiau ginti kunigo niekas neturi teisės – šitai būtų laikoma nusikaltimu.

Į posėdį mane iškvietė, bet pasiaiškinti neleido. Tai kodėl mane šaukė, jei neleido kalbėti? Todėl esu priverstas rašyti tarybinės valdžios organams.

1. Savo kunigiškų teisių ir pareigų neatsisakysiu nei bažnyčios komiteto, nei civilinės valdžios naudai.

2. Pakviečiau kunigus į rekolekcijas, nes kleboną įpareigoja bažnytinė teisė ir Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimai:

a) „Tesirūpina klebonai, kad kasmet būtų pravestos bent trijų dienų rekolekcijos, kad tikintieji galėtų pasiruošti šv. sakramentams“ (22 str.).

b) „tesistengia klebonai, kad jiems pavesti tikintieji kuo geriausiai pasiruoštų Velykinei Komunijai per rekolekcijas arba per specialius pamokslus ir tepakviečia pakankamai kunigų išpažintims klausyti“ (381 str).

Sinodo nutarimuose rašoma: „tesirūpina klebonai“, o ne bažnyčios komitetas ir civilinė valdžia.

3. Pakviečiau tik tokius kunigus, apie kuriuos kalbama 1948 metų sutartyje, kurią pasirašė Adutiškio bažnyčios komitetas su Švenčionėlių rajono Vykdomuoju komitetu. Ten aiškiai pasakyta: „… ir neleisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvos TS Respublikai.“ Aš pakviečiau tik užregistruotus. Minėtoji sutartis galioja, nes egzistuoja ta pati valstybė ir ta pati Bažnyčia. Sutartis negali būti vienašališkai panaikinta ar pakeista.

4. Kunigus pakviečiau be leidimo, nes Švenčionių rajono VK pirmininko pavaduotojas Mačionis 1973 liepos 10 man sakė: „Prašykite, leidimą duosime 2-3 kunigams.“ Ar galėtų trys kunigai išklausyti tiek išpažinčių, kiek jų buvo per šių metų rekolekcijas – 3104 asmenys?

Be to, Mačionis 1973 lapkričio 21 man sakė: „Ateityje kunigams atvykti į atlaidus prašys leidimo bažnyčios komitetas. Duosime, bet ne visuomet tiek, kiek prašys, ir ne visuomet tiems, kurių prašys – mes ir savų atsiųsime.“ Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad civilinės valdžia, ir tai ateistinė, siųstų „savo kunigus“ aprūpinti tikinčiuosius šv. sakramentais. Tai grubiausias ir neleistiniausias kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus.

Tarybinėje spaudoje dažnai rašoma, kad Valstybė į Bažnyčios vidaus gyvenimą nesikiša. Pavyzdžiui, J. Aničo ir J. Rimaičio „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę“, V., 1970, p. 21.

5. Vyskupas M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant“ (Kaunas, 1929, p. 39), o taip pat A. Alekna „Bažnyčios istorijoj“ (Tilžė, 1920, p. 223) rašo, kaip caras buvo išleidęs „ukazą“, draudžiantį kunigams važiuoti į atlaidus be valdžios leidimo. Esu tikras, kad Leninas, anuliuodamas caro „ukazus“, panaikino ir tą, juoko vertą, kuriuo buvo draudžiama kunigams vykti į atlaidus ir rekolekcijas. Tarybiniais laikais panašaus įstatymo niekas nepaskelbė. Taigi, kviesdamas kunigus, aš jokio įstatymo nepažeidžiau. Paskirų tarybinių pareigūnų užgaidos – joks įstatymas. įstatymas galioja ir saisto tik viešai paskelbtas ir neprieštaraujantis Konstitucijai. Taigi, Administracinė komisija mane kamantinėjo ir perspėjo be jokio pagrindo.

Administracinės komisijos nutarime rašoma, kad aš galįs šį nutarimą apskųsti liaudies teismui. Neapskundžiau. Praeityje įsitikinau, kad liaudies teismas nesiskaito su jokiais dokumentais, net ir su tais, kuriuos tarybiniai teisininkai pripažino labai svarbiais – pakankamais anuliuoti neteisėtą namo konfiskavimą, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios. Teismas patenkino tarybinės valdžios organų užgaidas vien dėl to, kad aš nesutikau būti jų klapčiuku.

Maloniai prašau Religijų reikalų tarybos įgaliotinį anuliuoti man be jokio pagrindo padarytą įspėjimą ir Švenčionių rajono pirmininko pavaduotojui Mačioniui išaiškinti, kad jis neturėjo teisės mane teisti ir perspėti remiantis LTSR ATP 196.V.12 įsaku, nes aš jo nepažeidžiau.

Kun. B. Laurinavičius
Adutiškis, 1974.IV.30.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1974, nr. 11

Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas K. Tumėnui 

1974 rugpjūčio 30 Jūs Adutiškio parapijiečiams: P. Burokui, V. Trečiokui, C. Burokienei ir B. Steponienei sakėte: „Perauklėkite kleboną!“ Reiškia, paveikite jį, kad jis neklausytų Bažnyčios ir savo sąžinės, o tik ateistų. Jei patarėte eiliniams Adutiškio tarybinio ūkio darbininkams mane perauklėti, tai leiskite paklausti, ar gali Jus perauklėti Jūsų gatvės šlavėjas ir darbo kabineto valytoja?

Mane mokė ir auklėjo aukštos moralės ir kultūros mokytojai ir profesoriai. Jie, formuodami mano pasaulėžiūrą, leisdavo, o kartais net įsakydavo, susipažinti su marksistų-komunistų idėjomis. Mano pasaulėžiūra formavosi ne pagal diktatą, bet laisvai. Teko skaityti ir laisvamanių leidinius. O ar yra galimybė šiandien, formuojantiems savo pasaulėžiūrą, skaityti nekomunistiškai galvojančių žmonių knygas?

1966 paprašiau Maskvos knygyne šv. Rašto. Pardavėjas nuoširdžiai atsakė: „Mes niekuomet šv. Rašto neturėjome. Jei jūs norite paskaityti šv. Raštą, eikite į biblioteką, bet ir ten jums duos tik su spec. leidimu.“

Jei šv. Raštą bibliotekoje skolina tik su spec. leidimu, tai apie kitaip galvojančių, negu komunistai, veikalų gavimą ir skaitymą negalima nė galvoti. Tačiau kiekvienas formuojantis savo pasaulėžiūrą turi susipažinti su įvairiai mąstančiais. Molotovas teisingai pasakė: „Tik tarp dviejų priešingų nuomonių yra tiesa.“

Tolimoje praeityje žavėjausi komunistų idėjomis ir šūkiais, bet gyvenimas įtikino, kad visa, ką jie sako ir rašo, yra tik negyva raidė, o gyvenimas nukrypsta priešinga kryptimi.

Lenkų okupacijos metu, kai buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, kai periodiniai leidiniai buvo konfiskuojami, mes žavėjomės valstybe, kurioje tautinės mažumos turi savo spaudą, mokyklas, kur vaikučiai mokomi gimtąja kalba. Sunkūs buvo laikai, bet mes turėjome savo lietuvišką spaudą. Likvidavus periodinę spaudą, buvo leidžiami vienkartiniai leidiniai. Kai netekome lietuviškų mokyklų, mus gimtosios kalbos mokė privačiai, be to, veikė skaityklos.

O kaip dabar ten, kur gyvena vien lietuviai, mano tėviškėje, Gėliūnų kaime (Baltarusijos TSR, Astravo raj.)? Ten vaikai, negirdėję nei gudų, nei rusų kalbos, nuėję į mokyklą privalo mokytis gudiškai ir rusiškai. Net ir per pertraukas jiems draudžiama lietuviškai kalbėti.

124 Tarybų Sąjungos Konstitucijos straipsnis užtikrina religinių kultų atlikimo laisvę. Bet ar gali kunigas ir tikintieji laisvai melstis, jei ne tik užsimaskavę sekliai juos seka, bet ir kiti, maną turį tam teisę? Š. m. sausio 19 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius, Adutiškio lietuvių vidurinės mokyklos direktorius J. Navikas ir mokyt. A. Baužys, atėję į bažnyčią, klasifikavo tikinčius, kurie turi teisę melstis, o kurie neturi. Prieš tokį grubų ir įžūlų kišimąsi aš, parapijos klebonas, protestuoju ir prašau, kad tai daugiau nepasikartotų.

Konstitucijos 125 str. garantuoja spaudos laisvę. Jei laisvė būtų tikra, tai šiandien tikintieji Lietuvoje už maldaknygę („Maldyną“ – Red.) nesiūlytų 60 rub.

Jūsų kalba, pasakyta per Vilniaus televiziją 1974 rugpjūčio 28, ir straipsnio „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai“ mintimis („Tiesa“, Nr. 273) susižavėjo tie, kurie nežino tikros Lietuvos Bažnyčios padėties. Jūs rašote: „Lietuvoje veikia religiniai centrai, kaip katalikų vyskupijų kurijos“. Kokia jų paskirtis? Jos vegetuoja tiek, kiek reikalingos tarybiniams organams. Visiems žinoma, kad kurijos kunigus patikėjo Jums, o Jūs – rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojams, o šitie – apylinkių pirmininkams. 1973 sausio 25 Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Laurinavičiui įsakė: „Turi peržiūrėti klebono veiklą!“ Kunigo ganytojinis darbas, ramybė ir remontai priklauso nuo rajonų pirmininkų pavaduotojų ir nuo apylinkių pirmininkų, o vadinami religiniai centrai palikti tik užsienio turistams priiminėti, jiems interviu teikti, parodyti savo vilas… Religiniai centrai įmoka solidžias sumas į „taikos“ fondą, nusiunčia atstovus, lyg artistus, į konferencijas, kurios nieko bendro neturi su bažnyčia, ir, įgaliotiniui reikalaujant, be jokio pagrindo šalina iš pareigų kunigą.

Jūs rašote: „Kiekvienas dvasininkas dirba toje religinėje bendruomenėje, kurioje yra įregistruotas.“ Kokiu įstatymu remdamiesi siaurinate ir paneigiate kunigų teises? Jei pripažįstate religinį centrą, tai tuo pačiu turite pripažinti ir jo nuostatus. Vilniaus arkivyskupijos sinodo 390 str. sako, kad kiekvienas kunigas turi teisę aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių visoje vyskupijoje.

Savo straipsnyje Jūs rašote: „Valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą…“ O kiek žemiau teigiate: „Kiekvienas dvasininkas dirba toje religinėje bendruomenėje, kurioje yra įregistruotas…“ Koks didelis prieštaravimas! Jei valstybė nesikiša į vidaus veiklą, tai kam reikalingi „suderinimai su vietiniais valdžios organais“? Gyvenimas įrodė, kad tie organai tik diktuoja. Šiandien tikintieji su skausmu ir liūdesiu stebi tarybinių organų įžūliausį kišimąsi į vidinį Bažnyčios gyvenimą, o ateinančios kartos juoksis iš šių laikų tragikomedijų, kurias režisuoja ateistai, kaip mes juokiamės iš Austrijos karaliaus Juozapo II, kuris klebonams nurodinėjo net kiek jie per Mišias turi uždegti žvakių.

Kaip įžūliai vietiniai valdžios organai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, liudija tik faktas. 1974 spalio 3 Adutiškio apylinkės pirmininkas man surašė protokolą už tai, kad rugsėjo 28-29 buvo atvažiavę kunigai klausyti išpažinčių.

Didžiausia nelaimė, kad jis patikėjo „tvarkyti ir derinti“ vietiniams valdžios organams, kurie elgiasi pagal dėsnį: „Man taip patinka“ ir neatsako net už neišmintingiausius suderinimus.

1974 spalio 30 Jūs Skyrelienei sakėte: „Klebonas suagitavo“ (kad jos sūnus stotų į Kunigų seminariją – Red.).

J. Skyrelis labai gerai supranta, kad šiandien būti kunigu „ne pyragai“. Visiems, taip pat ir jaunuoliui, žinoma, kad ateistai kunigą visaip niekina – vadina „bažnytininku“, į pasą įrašo „kulto tarnautojas“. Iš beteisio kunigo fanatiški ateistai drąsiai tyčiojasi, be jokio pagrindo rašo skundus ir protokolus, nes žino, kad už tai tik bus pagirti ir pakils karjeros laipsnis. Jeigu jaunuolis, matydamas kunigams daromus nemalonumus, jau nuo 1970 bando stoti į kunigų seminariją, tai jam jokios agitacijos nereikia. Jaunuoliui prašant, aš parašiau reikiamą liudijimą, o Jūs, suradę „kliūtis“, neleidote įstoti į Seminariją. 1973 jaunuolio motinai Jūs pažadėjote 1974-tais priimti, bet pažado neišpildėte. Adutiškio parapijiečiai pas mane teiravosi, kodėl jaunuolis nepriimtas. Pasiteirauti jie turi teisę, nes kasmet siunčia aukas Seminarijos išlaikymui. Nežinodamas, ką žmonėms atsakyti, patariau nuvažiuoti ir pasiteirauti.

Girdime, kad kai kas džiūgauja – nebėra norinčių stoti į Seminariją. Tai netiesa. Būtų kam senelius klebonus pavaduoti ir užpildyti atsiradusias spragas, bet Jūs daugeliui pastojate kelią. Apie jaunuolio pašaukimą sprendžia ne tie, kurie turėtų spręsti, bet ateistai. Kaip mes, kunigai, neturime teisės rekomenduoti kandidatus į komjaunimą ar komunistų partiją, taip ir Jūs neturite teisės spręsti apie jaunuolio tinkamumą į kunigų luomą. Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad ateistai spręstų apie kandidatų tinkamumą į kunigus.

Jūs adutiškiečiams atsakėte: „Jaunuolis pats žino, kodėl jo nepriima.“ Jūs vengiate aiškaus atsakymo, todėl suprantama, kad kažką slepiate.

1974 lapkričio 27 Kunigų seminarijos atstovas adutiškiečiams aiškino, jog jaunuolis nepriimamas į Seminariją, nes, baigęs žemės ūkio technikumą, neatidirbo valstybei dvejų metų, susipyko su ūkio vadovais, susikivirčijo su viršininkais, be to, reikalavo, kad jį išleistų į užsienį.

Seminarijos vadovai, nepatikrinę šmeižtų, neišklausę priešingos pusės, negali padaryti teisingos išvados. Krikščioniškoji moralė mane įpareigoja skriaudžiamąjį ginti. Jaunuolis galėjo ir norėjo atidirbti dvejus metus, bet už tai, kad eidavo į bažnyčią, iš darbo buvo pašalintas. Atleistas iš agronomo pareigų, jaunuolis nuvyko į „Liudo Giros“ kolūkį ir buvo pasiryžęs grąžinti valstybei skolą, bedirbdamas eiliniu darbininku, tačiau atvykęs iš rajono kažkoks pareigūnas įsakė jį pašalinti iš darbo. Ūkio vadovai nuolatos pyko, tyčiojosi iš jo ir išmetinėjo: „Kokį pavyzdį duodi mokiniams, jei, būdamas agronomu, eini į bažnyčią?“ J. Aničas ir J. Rimaitis „Tarybiniuose įstatymuose apie religinius kultus“ (V.,1970, p. 31) rašo: „Atsakomybę užtraukia taip pat atsisakymas priimti piliečius į darbą… atleidimas iš darbo… priklausomai nuo pažiūros į religiją.“ Jaunuolį atleido iš darbo tik už tai, kad jis eidavo į bažnyčią. Ne ūkio vadovai liko kalti, kad jaunuolį neteisėtai pašalino iš darbo, bet jaunuolis. Tai kam parašyti gražūs įstatymai? Jie parašyti ne tam, kad gintų nekaltai skriaudžiamuosius, bet dėl propagandos: štai kokie gražūs mūsų įstatymai – net ir tikinčiųjų teisės įstatymu apsaugotos! Tai tik pasityčiojimas iš tikinčiųjų. Jaunuolis kaltinamas, kad susikivirčijo su viršininkais. Šitie, norėdami, kad jaunuolis prarastų pašaukimą, pasiryžo padaryti jį brigadininku. Jaunuolis nesutiko, nes buvo įsitikinęs, kad 1974 bus priimtas į Seminariją. Atsisakymas vykti į brigadininkų kursus nebuvo pilietinių pareigų vengimas, nes specialybę kiekvienas pasirenka laisvai. Jaunuolis kaltinamas, kad „reikalavo išleisti jį į užsienį“. Tai šmeižtas – apie užsienį jis net nebuvo užsiminęs. 

Seminarijos atstovas patarė kur nors išvykti, kad ir į Latviją ir ten bent trejus metus palaukti. Laukė nuo 1970 ir dar nežinia kiek reikės laukti! Kas liks iš jaunuolio tiek metų laukus? O šmeižtai nesudūlės! Jaunuolis neturi malonės ir užsitraukė rūstybę net pas tuos, kurie pripažįsta atlaidumą, bet priešą spardo tol, kol jį sunaikina – kurie turi tik visiško sunaikinimo sąvoką. Bažnyčios priešų tikslas suprantamas – jie nori, kad Seminariją baigtų pasenę ir ligoti asmenys.

Jūs sakėte: „Klebonas suagitavo!“ O kaip suprasti Jūsų pasiūlymą jaunuolio motinai, kad jaunuolis stotų į mediciną? Norinčiais stoti į mediciną Jūs nesirūpinate, o tik jaunuoliu, kuris pasiryžo tapti kunigu. Taip ilgai nepriimdami, norite atšaldyti jo pašaukimą ir išgauti „paklusnumą“. Kam tokie reikalavimai, kurie nieko bendro neturi su kunigo pašaukimu ir net nesuderinami su doro žmogaus sąžine?

Kalbama ir rašoma, kad bažnyčios remontuojamos laisvai. Tai netiesa. Tiesą drįso pasakyti tik iš Maskvos atvykęs Tarasovas. 1973 liepos 16 jis pasakė: „Be valdžios leidimo jūs neturite teisės bažnyčioje net vinies įkalti.“

1973 m. adutiškiečiai nusipirko nurašytus, metalo laužui skirtus apšildymo agregatus ir juos suremontavo. 1973 rugsėjo 16 Adutiškio bažnyčios komitetas paprašė Švenčionių raj. Vykdomąjį komitetą, kad leistų apšildyti bažnyčią, tačiau į pasiųstą prašymą rajonas neatsakė. 1973 lapkričio 1 adutiškiečiai kreipėsi pas Jus. Lapkričio 21 atvykęs į Adutiškį Jūsų referentas žodžiu pasakė: „Apšildomos tik tos bažnyčios, kuriose yra vertingi meno kūriniai.“ Tokiu atsakymu visi pasipiktino – meno kūriniais labiau rūpinasi, kaip žmogumi, o radijas ir spauda nuolatos kartoja, kad Tarybų Sąjungoje „viskas žmogaus gerovei“. Savo atsakymu Jūs įžeidėte kolūkiečius, kurie girdi, kad kai kur jau ir fermos apšildomos. Jie mato, kad ir kultūros namai dieną naktį apšildomi.

1973 gruodžio 9 adutiškiečiai kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą. 1974 vasario 3 kreipėsi pakartotinai, bet atsakymo nesulaukė. 1974 kovo 14 kreiptasi į LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą ir į LTSR KPCK pirmąjį sekretorių, bet adutiškiečiams nė vienas neatsakė.

Adutiškiečiai, padarę išvadą, kad tiek Ministrų Taryba, tiek Aukščiausios Tarybos Prezidiumas ir Centro Komitetas, gerai suprasdami bažnyčios nuo valstybės atskyrimo dekretą, nenori su tikinčiaisiais turėti nieko bendro, todėl į prašymus neatsakė. Žmonės ramia sąžine pradėjo bažnyčios apšildymo darbus.

Baigiantis darbams, prasidėjo revizijos. Liepos mėnesį kažkoks pareigūnas su priešgaisrinės apsaugos inspektoriumi patikrino, kur kas pirkta. Liepos 23 tardymui buvo pakviesti bažnytinio komiteto nariai: P. Burokas ir V. Trečiokas. Tardytojas reikalavo nurodyti, kur ką pirko. Visa kruopščiai surašęs, reikalavo, kad pasirašytų, bet bažnytinio komiteto nariai atsisakė, nes atmintinai negalėjo pateikti tikslių duomenų. Jie buvo pasodinti pas budintį milicininką ir sėdėjo tol, kol pasirašė. Ar turėjo tardytojas taip elgtis? Argi revizoriai reikalauja, kad buhalteriai ir direktoriai teiktų žinias iš atminties? Vėliau buvo pašauktas tardymui bažnytinio komiteto kasininkas P. Avinas. Po jo buvo ištardytas buvęs bažnytinio komiteto sekretorius A. Bučelis. Paskiausiai Adutiškio apylinkės pirmininkas ir milicijos įgaliotiniai klausinėjo mane, kur gauti žibalui bakai?

Kai tardytojas nesurado pagrindo apkaltinti adutiškiečius, tada rajonas pareikalavo, kad bažnyčios komitetas pateiktų apšildymo projektą.

Bažnyčios komiteto atstovai P. Burokas ir V. Trečiokas kreipėsi į rajono architektą Jakučionį, kad jis padarytų reikiamą projektą. Architektas griežtai atsisakė ir pasiuntė žmones į Kauno Komunalinio ūkio projektavimo institutą. Rugpjūčio 11 adutiškiečiai kreipėsi nurodytu adresu. Kauniečiai labai stebėjosi, kaip architektas Jakučionis, žinodamas, kad Švenčionių rajonas priklauso Vilniaus zonai, pasiuntė juos net į Kauną. Vilniuje žmonėms buvo pareikšta, kad be religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo bažnyčios jokių projektų daryti negali.

Rugpjūčio 28 adutiškiečiai, išgirdę per televiziją Jūsų kalbą, kad tikintieji laisvai ir be jokių trukdymų remontuoja bažnyčias, rugpjūčio 30 nuvyko pas Jus, o Jūs, pataręs jiems perauklėti kleboną, pasiuntėte žmones į rajoną, kad leistų padaryti projektą. Rugsėjo 24 iš rajono buvo gautas toks raštas: „Iki bus paruošta dokumentacija, toliau vykdyti darbo negalima.“ Rajonas reikalauja pristatyti projektą, o jam padaryti leidimo neduoda…

Prisimena epizodas iš lenkų okupacijos laikų – Vilniuje buvo lietuvių gimnazija. Lenkų ponai pasiryžo ją likviduoti ir pareikalavo, kad stojantieji pristatytų pažymėjimą, jog jų tėvai lietuviai. Gimnazija be tokių pažymėjimų neturėjo teisės mokinius priimti, o tokių pažymėjimų niekas neišduodavo… Dabar vėl grįžtama į ponų pramintus takus.

Spalio 23 P. Burokui ir V. Trečiokui Švenčionių rajono architektas-inspektorius Jakštas ir žemės valdybos inžinierius V. Graužinis aiškino: „Važiuokite į projektavimo institutą ir jums padarys projektą. Rajonas su institutu jau susitarė. Rajono atstovai norėjo išgauti pasižadėjimą, kad be dokumentacijos nebus vykdomi darbai. Adutiškiečiai, nuvykę į institutą, įsitikino, kad apie Adutiškio bažnyčios apšildymą niekas iš rajono pareigūnų nekalbėjo. Ar turėjo teisę rajono pareigūnai taip apgaudinėti bažnytinio komiteto atstovus?

Sakoma, kad įstatymai draudžia kunigams priklausyti prie parapijos dvidešimtuko, ir, kad kunigai negali būti išrinkti bažnytinio komiteto nariais. Aš įsitikinau, kad parapijos dvidešimtukui negali priklausyti ne tik kunigai, bet ir sumanesni parapijiečiai. Pavyzdžiui, iš pateikto rajono tvirtinimui dvidešimtuko sąrašo buvo išbraukti: Mykolas Raginis, Edmundas Vaitekėnas ir Ciprijona Burokienė.

Jei TSRS Konstitucijos 135 str. sako, kad „LTSR Aukščiausios Tarybos deputatu gali būti renkamas kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis…,“ tai kodėl kunigas negali būti išrinktas bažnytinio komiteto nariu?

Per Vilniaus radiją aiškinta: „Kunigai negali priklausyti prie bažnyčios komiteto, kad nepasinaudotų bažnyčios komitetui priklausančiomis materialinėmis gėrybėmis.“ Kam tokie šlykštūs įtarimai? – Kad visuomenę nuteiktų prieš kunigus. Kodėl neįtarinėjami kolūkių pirmininkai ir ūkių direktoriai? Jie visi priklauso prie ūkių valdybų. Kunigai ir sumanesni tikintieji negali priklausyti nei prie dvidešimtuko, nei prie bažnytinio komiteto ne dėl to, kad nepasinaudotų materialinėmis gėrybėmis (juk kiekviename komitete yra revizijos komisija!), bet kad lengviau būtų galima bažnytinį komitetą apgauti. Pavyzdžiui, rajono pareigūnai kalbėjo: „Važiuokite į Vilnių ir projektą gausite!“ Kunigas ir sumanesni bažnytinio komiteto nariai būtų atsakę, kad projektas aklai nedaromas, o tik apžiūrėjus aplinką. Nuvažiavę į institutą, bažnytinio komiteto nariai įsitikino esą apgauti. Jūs, Įgaliotini, sutikote, kad institutas paruoštų bažnyčios apšildymo projektą, tačiau jūsų sutikimu adutiškiečiai neilgai džiaugėsi. Instituto inžinierius Rozentalis nukreipė adutiškiečius pas rajono geodezininką, kad padarytų šventoriaus planą, tačiau architektas Jakučionis išdidžiai pareiškė: „Mes ir už pinigus nedarysime…“

Savo straipsnyje („Tiesa“, 1974.XI.22) Jūs rašote: „Materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino žymios dalies gyventojų tarpe“.

Tenka pastebėti, kad materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino tik mažumos gyventojų tarpe, ir tai tik dėl tam tikrų išskaičiavimų. Tie, kurie ją giria ir reklamuoja, dažnai kalba prieš savo sąžinę. Materialistinės pasaulėžiūros įsitvirtinimą Jūs stebite iš tolo, o mes iš arti. Jūs remiatės fikcinėmis statistikomis, o mes realia padėtimi. Jei kas iš baimės ir pasisako, kad jis netiki Dievą, tai dar nereiškia, kad jis yra bedievis. Jei jis būtų bedievis, tai jis tikrai nepriimtų moterystės sakramento, nekrikštytų savo vaikų ir neitų išpažinties. Taigi nėra pagrindo džiaugtis bedievių skaičiumi. Kas suskaitys šeimas, kurios, nenorėdamos eiti į bažnyčią, meldžiasi namie?

Nei šeima, nei visuomenė nesidžiaugia fanatiškais materialistais. Prieš kiek laiko Jakelių tarybiniame ūkyje dirbo J. Galvydis. Būdamas direktoriumi, mažai rūpinosi ūkio reikalais, o eikvojo visą energiją kovai su tikėjimu. Jis buvo pasiryžęs subedievinti visus gyventojus. Tikinčiuosius išjuokdavo garbės lentoje, neišmokėdavo darbininkams priklausomų premijų, pav. P. Burokui.

1971 liepos 20 mirė kaupdamas tarybinio ūkio bulves Albinas Bučelis, gimęs 1894 m. Direktorius nedavė net mašinos karstui iš krautuvės parvežti. J. Galvydis atvažiavo labai kukliai, kaip našlaitis. Po kelerių metų jis išvažiavo iš Jakelių su tokiu kraičiu, kaip karalaičiai išvažiuodavo į žentus. Keliolika metų dirbę kolūkyje ir tarybiniame ūkyje fermų darbininkai neužsidirbo net ir šešėlio to, ką užsidirbo direktorius J. Galvydis per ketverius metus.

Dažnai kalbama ir rašoma, kad Bažnyčia buvo nacionalistų rietenų priežastimi, o dabar jaunoji karta auklėjama internacionalizmo dvasioje ir nacionalinė neapykanta jau svetima. Šįmet, eidamas Vilniuje Dzeržinskio gatve, paklausiau paauglį, kur yra Giedraičių gatvė. Paklaustasis rusiškai atsakė: „Nesuprantu“ „Kaip gi suprasti? Juk Lietuvoje gyveni. Argi jūsų mokykloje nemoko lietuvių kalbos?“, – paklausiau. „Lietuviškai kalba tik maldininkai ir banditai“, – atsakė paauglys. Štai kokie vaisiai materialistinio auklėjimo! Kas nuteikė paauglį prieš lietuvių kalbą?

1974 gruodžio 4 per Vilniaus radiją buvo kalbama, kad prieš karą kažkokia šeima prašė švietimo ministrą atleisti jos vaikus nuo tikybos pamokų. Komentatorė pasipiktinusi pabrėžė, kad prašymas liko nepatenkintas. Ką šiandien atsakytų švietimo ministras, jei kuri šeima drįstų paprašyti, kad jų vaikų neluošintų ateistinė dvasia? Jei kas smerkia praeities klaidas, tai pats turi panašių klaidų nedaryti.

Tiesa, seniau tikybos mokė, bet jėga niekas nebruko, kaip šiandien brukamas ateizmas. Tikėjimo tiesas dėstė tik per tikybos pamokas, o šiandien kiekvienas mokytojas turi savo pamokose diegti ateistinę mintį. Seniau tikybos mokė tik pradžios mokyklose ir gimnazijose, o šiandien ateizmas pradedamas diegti jau vaikų darželiuose, o vidurinėse, technikumuose, universitetuose ir darbovietėse jėga brukamas. Nepaliekami ramybėje net pensininkai.

Kokia čia laisvė, jei kalamas tik ateizmas, jei tik jo reikia klausyti? Ar apie tokią laisvę kalba TSRS Konstitucijos 124 str.? Teisingai apie laisvę kalbėjo Roza Liuksemburg: „Laisvė tiktai sau — nėra jokia laisvė. Tikra laisvė apima taip pat laisvę kitaip galvojantiems“.

Jums, kaip ir kiekvienam doram piliečiui, turi rūpėti, kad visi dorai gyventų. Taigi rekomenduokite ne kunigus perauklėti, bet tuos, kurie trypia tai, kas dora ir gražu. Būdami ministro poste, Jūs galite pateikti daug gražių sumanymų, tik turėkite pilietinės drąsos pasakyti, ką jūs matote ir girdite tiems, kurie nemato ir negirdi, nes visą energiją eikvoja beprasmei kovai su Dievu ir Bažnyčia.

Adutiškis, 1975.I.25. 
Kun. B. Laurinavičius

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1975, nr. 16.

Žinios iš vyskupijų

Adutiškis. 1979 m. pradžioje Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius įstojo į lietuviškąją Helsinkio grupę, kurios tikslas visuomeniniais pagrindais tikrinti, kaip Sovietų Lietuvoje laikomasi Helsinkio nutarimų. Kun. B. Laurinavičius yra vienas iš uoliausių ir drą­siausių Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Jo pareiškimai daug kartų buvo įdėti į „LKB Kronikos" puslapius.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979 m. , nr. 37

Adutiškis (Švenčionių raj.). 1979 m. lapkričio 15 d. Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius pasiuntė TSRS Generaliniam Prokurorui pareiškimą apie Angelės Ramanauskaitės teismą Astrave, kuriame reikalauja, kad būtų panaikintas Astravo teismo sprendimas, nes Ramanauskaitė, pamokydama vaikus apie Dievą, nenusikalto nei tarybiniams, nei tarptautiniams įstatymams. Pareiškime išsamiai nušviesta teismo komedija, skirta užgniaužti bet kokią religinę ir tautinę mintį Baltarusijos lietuvių tarpe 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1980 m., nr. 42.

P. Anilionis vėl „moko“ dekanus

1980 m. gegužės 21 d. Religijų reikalų taryba į Kauno Kuriją atsiuntė šitokią telegramą:

„1980 m. gegužės 29 d. Kauno miesto Vykdomojo komiteto patalpose bus pravedamas pokalbis su Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Dekanais ir Vicedekanais. Pokalbio pradžia 12 vai. Prašome užtikrinti visų Dekanų ir Vicedekanų dalyvavimą“.

Gegužės 29 d. susirinkusiems dekanams ir vicedekanams kalbėjo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis. Jo kalbos pagrindinė mintis: „Religinis ekstremizmas“ trukdo kunigams vykdyti tarybinius įstatymus ir Religinių susivienijimų nuostatus.

Pokalbio pradžioje įgaliotinis stengėsi išaiškinti religinio ekstremizmo atsiradimo priežastis. Jo nuomone, yra dvi pagrindinės priežastys:

1. Kunigai-„ekstremistai“ siekia pasižymėti (nori, kad jų pavardes paskelbtų Vatikano radijas, o jų nuotraukas atspausdintų užsienio laikraščiuose).

2. Ekstremizmo keliu einama, norint sukelti nepasitenkinimą tarybine valdžia. Penketukas (TTG Katalikų komitetas – red. pastaba), Anilionio žodžiais, pasiskelbė esąs virš visų valdžių ir skelbiasi esą kovotojais už religiją, nors faktiškai savo veikla religijai kenkia. Pokalbio metu buvo išskaičiuota visa eilė kunigų-„ekstremistų“ daromų nusikaltimų. RRT įgaliotinis sielojosi, kad 27 parapijų komitetai dar nėra sudarę „būtinų“ sutarčių su LDT vykdomaisiais komitetais. Anilionis įsitikinęs, kad jas sudaryti trukdo ne tikintieji, bet klebonai. Kaip pavyzdį pateikė tai, kad Ukmergės, Deltuvos, Pabaisko, Veprių parapijų sutartys buvo jau pasirašytos, o klebonai organizavo parašų rinkimą atsisakymui nuo tų sutarčių. Pokalbio metu įgaliotinis tvirtino, nurodydamas eilę pavyzdžių, jog kunigai-„ekstremistai“ stumia tikinčiuosius į konfliktą su tarybine valdžia. Jis kaltino kun. P. Masilionį ir kun. A. Jokūbauską, kad šie pamokslų metu kalbėję, jog dabar vietoje senovinės vergijos esanti komunistinė vergija – kolūkiečiai verčiami dirbti net sekmadienį. Kun. Puzaras kaltas, kad Akmenėje viešai pasakęs: esą nėra ko džiaugtis daugiaaukščiais namais, kuomet ten badosi peiliais. Kunigas rekomendavęs ant metrikacijos biuro iškabinti užrašą – „Ištuokų rūmai“. Anilionio nuomone, padėtis dar nėra baisi – Lietuva ištuokomis nepirmaujanti, todėl nereikią perdėti. Norėdamas labiau paveikti susirinkusius, įgaliotinis savo kalboje rėmėsi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, kad Bažnyčios ir valstybės santykiai turį vystytis abipusės pagarbos pagrindais, kad popiežius net reikalavęs, jog dvasiškiai nesikištų į politiką (Anilionis politika laiko ir tai, kai dusinama Bažnyčia prašo oro – red. pastaba). RRT įgaliotinis teigė, kad vadinamųjų ekstremistų tarpe yra žmonių su tamsia praeitimi, kurie tik dangstosi religijos skraiste; piktinosi, kad kun. Kauneckas Klaipėdoje ir Kapsuke pravedęs jaunimui susirinkimus. Blogiausia, Anilionio nuomone, kad „ekstremistų“ dvasininkų priešiškumas pereinąs net į anarchiją – kunigai neduoda žinių apie religinius patarnavimus ir tuo dar giriasi „Kronikoje“! Kalbėjo, kad „ekstremistai“ braunasi į parapijų vykdomuosius organus, ėmė organizuoti Kunigų tarybas, kai tuo tarpu, Anilionio žodžiais tariant, pats vyskupas Vatikane girdėjęs, kad Lietuvoje tos Tarybos nebūtinos.

Įgaliotinis trumpai palietė vaikų katekizaciją, tvirtindamas, kad įstatymas, draudžiąs katekizaciją, dar nepakeistas. Pagal Anilionį „ekstremizmo“ keliu pasukę kunigai daro didžiulę žalą Bažnyčiai, jie šmeižia žmonių mylimus kunigus (KGB kolaborantus – red. pastaba) ir jiems rūpi ne Bažnyčia, o politika.

Anilioniui labai užkliuvo Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius; piktinosi, kad „LKB Kronikos“ 42 numeryje užstojami sąžinės kaliniai – Anastazas Janulis, Povilas Buzas ir kt. Įgaliotinio nuomone, Buzas kovojo ne už religijos laisvę, o prieš valdžią.

RRT įgaliotinis, už kurio nugaros stovi galinga KGB, drąsinosi, jog niekas tų „ekstremistų“ nebijo, tik šiaip, – Bažnyčiai iš jų jokios naudos. Jei Bažnyčia pyksis su valdžia, visiems bus blogai – ir Bažnyčiai, ir valstybei. Išvada – būtų teisinga, kad ir Bažnyčia, ir valstybė vieningai kovotų prieš „ekstremistus“. Pokalbio metu įgaliotinis reikalavo, kad patys dekanai nepažeidinėtų sovietinių įstatymų, ragino nebijoti „ekstremistų“, pergyveno, kad kas penktas jaunas kunigas – „ekstremistas“, pvz., kun. Antanas Gražulis organizuoja jaunimo susirinkimus. Įgaliotinio nuomone, jei iki šiolei nėra religinio žurnalo, tai irgi kalti „ekstremistai“, ypač Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Anilionis iškėlė mintį, jog į Romą studijoms reikia siųsti jaunus kunigus, net patarė siūlyti kandidatus, tarsi Bažnyčia galėtų juos savarankiškai parinkti. Iš tikrųjų parenka KGB.

Po įgaliotinio Anilionio pasisakė kai kurie dekanai. Ukmergės dekanas Danyla aiškino, kad naujos parapijų sutartys su LDT vykdomaisiais komitetais buvo sudarinėjamos prievarta. Jurbarko dekanas Buožius reikalavo, kad mokyklose nebūtų skriaudžiami tikintys mokiniai. Radviliškio klebonas Vaičiulionis skundėsi, kad labai trūksta maldaknygių; reikėtų kas metai jų išleisti.

Per visą pokalbį Anilionis nėrėsi iš kailio, norėdamas dekanus įtikinti, jog būtų viskas labai gerai, jei po kojomis sovietinei valdžiai nesimaišytų „ekstremistai“.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1980 m., nr. 44.

Kun. Broniaus Laurinavičiaus mirtis ir laidotuvės

1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia – tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius. Nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, nes dažnai Lietuvoje pasklinda, o gal net kažkieno sąmoningai paskleidžiami liūdni gandai, kad kažką suėmė, kažką užmušė, primušė, – ir kai kurie jų nepasitvirtina. O šj kartą pasitvirtino…

1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio – Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis Maz-503, vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.

Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino – tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje“ buvo atspausdintas korespondentės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Bronių Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą.

Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo bylą iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.

Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido būriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesoforo šviesai ir palindo po ratais“. Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.

Rytojaus dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos“ ir radijas trumpai pranešė, kad „lapkričio 24 d. 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis Maz-503 (vairuotojas G. Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį“.

Kitame numeryje „Vakarinės naujienos“ kvietė visus, mačiusius šį įvykį, ateiti į Vidaus reikalų ministeriją.

Žmonės, mačiusieji avariją ir įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl, pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių.

Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina.

Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicija ją išprašė lauk.

Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu.

Sunkvežimio Maz-503 vairuotojas Lazutkin, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, bet kartu ir guodėsi, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai.

Kiek vėliau vairuotojas Lazutkin kun. Broniaus Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 m. staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?“ Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs.

Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas – žiauriai sužalotas.

Laidotuvėse labai jautėsi, kad kažkokia valdiška ranka viską darė, kad tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos ir kad jose dalyvautų kuo mažiau žmonių. Jei ne Vatikano radijo pranešimas, dauguma kunigų ir tikinčiųjų apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves laiku tikrai nebūtų sužinoję.

Kun. B. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono vykdomojo komiteto posėdyje buvo nutarta neleisti įvykdyti paskutinės velionio valios.

Labai skaudu, kad Švenčionių dekanas kun. Ulickas laiku nepranešė kunigams – Algimantui Keinai ir Kazimierui Žemėnui, kad jie paskirti kun. Broniaus Laurinavičiaus testamento vykdytojais ir ilgai slėpė, kur kun. B. Laurinavičius norėjo būti palaidotas.

Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už velionį atvyko taip pat vyskupai tremtiniai – Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kurie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Pamokslininkai kunigai – Kazimieras Vasiliauskas, Algimantas Keina, Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas ir kt. iškėlė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Labai jautriai kalbėjo kun. Jonas Lauriūnas, atskleisdamas, kad kun. B. Laurinavičius buvo didelis ne tik kaip bažnyčios statytojas, bet ypač kaip dvasinės Bažnyčios ugdytojas. Sunki vaikystė jį užgrūdino, todėl kunigaudamas mokėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti, jog per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Mažiausiai kreipdamas dėmesio į save, velionis buvo labai jautrus kitiems, kiekvienai jų nelaimei. Skaudžiai pergyveno dėl Bažnyčios likimo ir tautos ateities. Amžius jo nesugniuždė, – visą gyvenimą išliko entuziastu. „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje“.

Kun. Kazimieras Pukėnas pasakojo apie velionio kunigo kuklų gyvenimą, išsilavinimą (mokėjo 5 kalbas), kunigišką uolumą ir kaip jis, nebodamas nemalonumų, įsijungė į visuomeninę Helsinkio grupę ir gynė tautiečių teises. „Mes pažadam eiti tavo pramintais takais, kad būtų laimingi visi Lietuvos tikintieji, visi lietuviai“, – baigdamas kalbėjo pamokslininkas.

Labai prasmingą žodį prie kapo pasakė J. E. vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, išryškindamas vieną po kito tikrai heroiškos velionio kunigo asmenybės bruožus. „Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun. Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijoje. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Dėl to pas jį būdavo daromos kratos, dėl to susilaukdavo įvairiausių nemalonumų, tačiau visada ėjo tiesiu keliu. Paskutiniu metu buvo apšmeižtas laikraštyje už tai, kad velionis traukė vaikučius prie Dievo. Ateistų akyse gal tai ir nusikaltimas, – kalbėjo vyskupas, – bet tikinčiųjų akyse – tai didelė garbė. Kiekvienas kunigas turi gerai atlikti savo pareigas, kad mūsų tautos ateitį išlaikytume lietuvišką ir katalikišką“. Baigdamas kalbėti, tremtinys vys­kupas ragino kunigus uoliai darbuotis Dievo garbei, ginti Bažnyčios ir žmonių teises, o tikinčiuosius ragino išsaugoti savo klebono pamokymus, išsaugoti tikėjimą ir perduoti jį savo vaikams.

*  *  *

Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. Baltarusijos lietuviškoje saloje – Gervėčių parapijoje, Giliūnų kaime. 1944 m., baigęs Vilniaus universiteto Filosofijos-teologijos fakultetą, gavo kunigystės šventimus.

Pirmoji jo parapija – Švenčionys. 1945-1948 m. kunigaudamas Ceikiniuose, sunkiomis pokario sąlygomis atnaujino ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. Nuo 1948 m. iki 1956 m. dirbo Kalesninkuose, kur išdekoravo bažnyčią. 1956 m. kun. Bronius Laurinavičius perkeliamas į Švenčionėlius. Senoji bažnytėlė buvo maža, o ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai. Sienos buvo išmūrytos tik iki langų, ir viskas palikta likimo valiai. Naujasis klebonas ėmėsi drąsaus žygio – pabaigti statyti pradėtą bažnyčią. Po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų delegacijomis po aukščiausias sovietinės valdžios instancijas, prašant įvairių leidimų ir medžiagų, bažnyčia buvo užbaigta ir pašventinta. Tai vienintelė Lietuvoje pokario metu pastatyta ir veikianti bažnyčia. Švenčionėlių bažnyčioje pagausėjo jaunimo ir vaikų. Tai nepatiko valdiškiems bedieviams ir 1968 m. kun. Laurinavičius sovietinės valdžios įsakymu iškeliamas į Adutiškį, kur jam tenka aptarnauti ne tik savo parapijiečius, bet ir daugelį Baltarusijos katalikų.

Greta sėkmingo pastoracinio darbo velionis daug jėgų atidavė ginant žmonių teises. Rizikuodamas laisve, po kun. Karolio Garucko mirties įsijungė į lietuviškosios Helsinkio grupės veiklą ir pastaruoju metu, nuteisus Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, jis buvo likęs vienintelis nesuimtas ir pajėgus dirbti Grupės narys. Suprantama, kodėl KGB velionio nekentė. Kunigas Bronius artimiems bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus buvo bandyta jį suvažinėti.

KGB sekė kiekvieną jo žingsnį, o š.m. lapkričio 21 d. „Tiesoje“ buvo atspausdintas didelis Danguolės Repšienės straipsnis „Į gyvenimą – ne per šventorių“, kuriame puolamas kun. Bronius Laurinavičius už tai, kad traukia moksleivius į bažnyčią. Po tokio straipsnio visi laukė sovietinės valdžios reakcijos, bet niekas nesitikėjo, kad bus padaryta tokia niekšybė.

Gero kunigo, tauraus lietuvio ir bebaimio kovotojo už Bažnyčios ir Tautos teises kraujas, pralietas sostinės gatvėje, ir Jo gyvybės auka kvies visus dorus ir mąstančius lietuvius kovoti už tiesą, laisvę ir šviesą vardan visų mūsų šviesios ateities.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1981 m., nr. 50.

„Katalikas“, 2026 m. rugsėjo 18 d., nr. 18 (501)