Kunigas ir istorikas
Istorijos vingiai
Kun. Jono Matuso 125-osioms gimimo metinėms
Romas BACEVIČIUS
Prieš 125 metus, 1899 m. spalio 26 d., dabartinio Šakių rajono Vaiguviškių kaime, Plokščių parapijoje, gimė kunigas, istorijos mokslų daktaras Jonas Matusas (1899 10 26–1924 08 31–1962 06 26). Jo tėvas kurį laiką dirbo valsčiaus raštininku. Jonukas augo didelėje šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos tautinės ir religinės vertybės. Taip brendo kunigo ir sesers vienuolės dvasiniai pašaukimai.
Tėvai buvo apsisprendę vaikus leisti į mokslą. Jonukui mokslai prasidėjo Plokščių pradžios mokykloje. Toliau – Seinų ir Kauno „Saulės“ gimnazijos. 1924 metais jis baigė Seinų kunigų seminariją Gižuose (Vilkaviškio r.) ir rugpjūčio 31 d. įšventintas kunigu. Tai nėra klaida: 1919 metais lenkų kariuomenė užėmė Seinus ir klierikus bei seminarijos dėstytojus (o joje studijavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Krupavičius, Vincas Kudirka ir kiti šviesuoliai) išvarė į Lietuvos kariuomenės kontroliuojamą teritoriją. Seminarija įsikūrė Zypliuose (Šakių r.), 1922 metais persikėlė į Gižus, o nuo 1930 metų veikė Vilkaviškyje.
1930 metais kun. J. Matusas baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą ir 1936-1940 metais šiame universitete dėstė. Buvo ateitininkas. Antrojoje ketvirtojo dešimtmečio pusėje kun. J. Matusas ne tik dėstė, bet ir rašė istorinius tekstus. Žurnaluose „Ateitis“ ir „Lietuvos mokykla“, „Santūra“, „Lietuvių katalikų blaivybės draugija“, „Praeitis“, „Mūsų žinynas“ pasirašinėjo ir kaip J. Matusas-Sedauskas. Daugiausia jo tekstų spausdino „Trimitas“, „Tiesos kelias“, „Mūsų žinynas“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, „Šaulių sąjungos leidinys“, „Pasaulio lietuvis“, „Senovė“, „Karo archyvas“, „Gimtoji kalba“, vokiečių okupacijos metais – „Mūsų girios“, „Žemės ūkis“, „Lietuviškoji medicina“, „Ūkininko patarėjas“. 1938 metais išleistas „Švitrigaila, Lietuvos didysis kunigaikštis“ (tai buvo jo disertacija, 1936 metais apginta Humanitarinių mokslų fakultete), 1939 metais išleistas „Lietuvių kultūra senais laikais“, 1940 metais išleistas „Senovės prūsų žemės nukariavimas“. Nuo 1937 m. sausio 1 d. Vytauto Didžiojo universiteto Visuotinės istorijos katedroje buvo pradėjo eiti privatdocento (neetatinio dėstytojo) pareigas. Humanitarinių mokslų fakultetą 1940 m. sausį iškėlus į atgautą Vilnių, liko Kaune ir iš universiteto pasitraukė.
Artėjant frontui, kun. J. Matusas nutarė trauktis į Vakarus. Dukterėčia Marija Stungurienė pasakojo: „1944 m. liepą kun. J. Matusas atsisveikino su tėviške; giminaičiai sustojo ratu, ne vieno akyse spindėjo ašaros. Visų galvose ta pati mintis: gal matomės paskutinį kartą. Susirašinėti pradėjome tik 1956 metais. Dėdė kunigas siuntė siuntinius, labai ilgėjosi tėvynės. Jo motina daug meldėsi ir dažnai atsidūsėdavo: „Kad tik Jonelis nemestų kunigystės“… Nemetė. Pasitraukęs į Vokietiją, kaip ir dešimtys tūkstančių lietuvių, kun. J. Matusas taip pat nuėjo dipuko kelią, porą metų mokytojavo Regensburgo lietuvių tremtinių gimnazijose, 1946 metais parašė knygą „Vidurinių amžių istorija“ (Regensburgas). 1948 metais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur atsidavė kunigystei ir įvairiose vietose dirbo pastoracinį darbą, dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas kunigų seminarijoje. Net ir gyvendamas JAV kun. J. Matusas nemetė plunksnos ir publikavosi populiariuose išeivijos leidiniuose „Draugas“, „Aidai“, „Tautos praeitis“, „Moteris“ ir t.t.
Apibūdindamas kun. J. Matuso indėlį į Lietuvos istorijos mokslą, Valdas Selenis vienoje konferencijoje pastebėjo: „Iš kitų to meto istorikų jis išsiskiria tyrimų tematikos įvairove, istorinių faktų laikymusi, jo raštus lengva skaityti. Jis – istorijos populiarintojas, išsikėlęs tikslą rasti lietuvių senolių veidą, nuvalyti jį nuo rusiškų ir vokiškų apnašų, saugoti tautos savitumą: kalbą, dainas, kryžius“.
Istorikas Algirdas Matulevičius pabrėžė: „J. Matusas – vienas iškiliausių, brandžiausių XX amžiaus istorikų; jo darbai pasižymi objektyvumu, jo raštų kalba aiški, stilius geras“.
Kun. J. Matusas parengė nemažai straipsnių lietuvių kultūros ir etnografijos temomis, kaip istorikus tyrinėjo Albertą Kojalavičių-Vijūką (1609-1677) ir Motiejų Valančių (1801-1875), rašė apie Lietuvos gyventojų rusifikaciją per pradines mokyklas (tokia buvo jo diplominio darbo tema), Šaulių sąjungą, Lietuvos kariuomenę. Kunigas parašė keletą knygų ir daug straipsnių blaivybės tematika. Pats būdamas visiškas abstinentas, sekė vyskupo M. Valančiaus pėdomis, žodžiu ir raštu skleidė blaivybės idėjas. Su didele dalimi gausaus (viso priskaičiuojama 17 veikalų ir apie 150 straipsnių) kun. Jono Matuso rašytinio palikimo galima susipažinti: https://paveldas.katalikai.lt/lituania-christiana/modernioji-lietuva/jonas-matusas.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma keletas kun. J. Matuso parengtų leidinių. Tai yra nedidelės brošiūros „Lietuvos kariuomenė“ (1937) ir „Vladas Pūtvis / Šaulių sąjungos kūrėjas / Jo mirties dešimtmečiui“ (1939). Taip pat muziejaus rinkiniuose saugoma knyga „Šaulių sąjunga“, išleista 1939 metais.
Kun. J. Matusas mirė Niujorke 1961 m. birželio 29 d.
Kun. J. Matusas prisimenamas tėviškėje. Minint 110-ąsoas jo gimimo metines, 2009 m. spalio 25 d., Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje klebonas kun. Antanas Urbanavičius aukojo šv. Mišias už šioje parapijoje gimusį kunigą ir garsų istoriką J. Matusą. Bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas ir pašventintas Rūpintojėlis (jį išdrožė Zigmas Sederevičius).
„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 47–48 (2612–2613)