Kuo svarbus Motiejus Strijkovskis?

Ruslanas Baranauskas

Spalio 6 dieną Jurbarke bus atidengtas ir pašventintas koplytstulpis žymiam Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) poetui, publicistui, istorikui, karo žygių dalyviui kanauninkui Motiejui Strijkovskiui atminti. Jo pavardė koplytstulpio įrašuose atsidurs šalia šv. Roko ir  Motiejaus. Iškilmės prasidės Švč Trejybės bažnyčioje 12 valandą. Idėjos autoriai ir sumanytojai – klebonas kun. Darius Auglys ir tautodailininkas, skulptorius  Adolfas  Teresius.

Motiejus Strijkovskis laikomas pirmuoju Lietuvos istoriku, išdrįsusiu parašyti tikrą, neiškraipytą ir lenkų ponams nepataikaujančią istoriją, esą mes skolingi ir privalome mozūrams būti dėkingi ir nuolankūs.

Nesvarbu, kad žymiausias Lenkijos istorikas Janas Dlugošas gimė netgi vėliau, negu įvyko svarbiausias viduramžiais Griunvaldo mūšis, jo „Kronikų“ eilutės buvo neginčijamos ir netgi nesvarstomos diskutuoti. Ir nors  Motiejus  Strijkovskis pats buvo kilęs iš lenkų, nepabijojo sviesti pirštinės jų pusėn.

Lietuviai visada turėjo savo tikėjimą, tradicijas, papročius, aiškino baltų panašumus su romėnais, neatmetė Palemono ir jo giminių įsikurdinimo fakto mūsų žemėse, iš kur po to atsirado tokie įdomūs valdovų vardai kaip Dangerutis, Vaidevutis, kiek surasta romėnų pirklių paliktų monetų šalia piliakalnių.

Vienui vieni be jokios karinės pagalbos karšėme kailius vikingams, Kryžiuočių ordino riteriams, netgi kunigaikštis Algirdas nebijojo žygiuoti į  Lenkijos karalystės žemes.  O  kieno nuopelnas buvo pergalė prieš rusėnus  Ūlos kautynėse?

Motiejus Strijkovskis gimė 1547 metais Lenkijoje, netoli Varšuvos, Bžezinoje, mirė apie 1590 metus. Per savo trumpą, tačiau prasmingą gyvenimą atliko itin daug reikšmingų darbų. Jo veikalų sudarytojas ir vertėjas Sigitas Narbutas negali atsistebėti M. Strijkovskio kruopštumu, nuoseklumu, gebėjimu kruopščiai atrinkti šaltinius ir juos kritiškai vertinti. Jo pramintais takais vėliau žengė kiti garsūs istorikai, Albertas Vijūkas-Kojelavičius ir Simonas Daukantas, rėmėsi M. Strijkovskio veikalais ir juos cituodavo.

Taigi M. Strijkovskis visiems buvo svarbus ir reikalingas. Tarnavo Vitebsko įguloje, rinko medžiagą veikalams pas Slucko kunigaikštį Jurgį II Olelkaitį, artimai pažinojo italų rotmistrą Aleksandrą Gvagninį vėliau parašiusį pirmąją Europos visuotinę  istoriją, buvo atsakinguoju lenkų pasiuntiniu sekretoriumi  Stambule. 1578 metais apsistojo Varniuose pas Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį ir 1582 metais paskiriamas klebonauti į Jurbarką, kur jis ir baigė savo žemiškąją prasmingą kelionę.

Jurbarkui jis svarbus tuo, kad 1582 metais, paskatintas didiko  Mikalojaus  Radvilos Juodojo, pradėjo rašyti pirmąją  LDK  istoriją, pavadintą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos, Rusios kronika“ („Kronika Polska, Litewska, Żmódzka I wszystkiej Rusi“). Kiti jo reikšmingi kūriniai: epinė istoriografinė poema „Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią“, poema „Dorybės šauklys“, eiliuota poema „Eilės apie pergalę prieš 30000 maskviškių“, vertinga turiniu ir tyrimais poema „Lietuvių tautos kilmė“.

Asmeniškai kaip istorikas viliuosi, kad M. Strijkovskio palikimas, jo karo dainos, bus nepamirštos ir aptariamos paskaitose, konferencijose, kad upių tėvo  Nemuno žemupyje įsikūręs Jurbarkas brangins ne tik jį, bet ir savo krašto istoriją bei jai nusipelnusias asmenybes.

„XXI amžius“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 35–36 (2600–2601)