Laikas nesnaudžia, mums Amžinybę audžia
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Ar priėmėme Jo Karalystę?
Beje, minėti žodžiai mums primena kitą Prisikėlusiojo padrąsinimą, kai Jis, netikėtai pasirodęs savo mokiniams, išvaikė jų baimių kerus ir stiprino juos, tardamas: Ramybė jums! Nors po mirties Pasirodžiusiojo kūnas jau buvo kitoks (labiau skirtas Dangui), bet Jo Širdies ritmas nepakito – visada ji dega meile mums, – juk kitaip ir būti negali!
Apmąstymo versmės gelmė
Kai dabartinė pasaulio padėtis su ekonomikos nuosmukiais – badmečiais, karo ir gamtos katastrofų grėsmėmis gali trikdyti (silpnumo valandėlėmis), liūdinti, net sukelti pykčio bangas, ypač, matant nedorėlių klestėjimą ir nekaltųjų kančias, tačiau mums nevalia užmiršti: mūsų Viešpats yra Visagalis, kuris viską laiko savo rankose, ir Jo meilė – kaip upė, kuri neturi jos galią ribojančių krantų…
Vis dėlto, kad vėl iš naujo atrastume aukščiausią savo pasitikėjimo, paguodos ir vilties šaltinį Jame, pažvelkime į Jo mums Išgelbėjimą laidavusį kryžių. Kybodamas ant kryžiaus Jėzus mums dovanojo Karalystę. Kai susiduriame su įvairiais gyvenimo sunkumais, ir, atrodo, kad mūsų vidiniai ištekliai tuoj išseks, dar kartą (ir ne vieną!) apmąstykime Nukryžiuotojo auką, nes joje glūdi ir glūdės tikrasis mūsų saugumas, nenugalimas pasitikėjimas, orumo garbingumas, vidinės ramybės malonė… Tik prisiminkime kankinius ir šventus misionierius, kurie savo vidinius resursus papildydavo mąstymu apie slėpiningą Nekaltojo Avinėlio kentėjimų vertę.
Kryžiaus šviesoje viskas esti kitaip
Tik Kryžiaus šviesoje krikščionys pastebi, kaip jų požiūris į šį pasaulį ir į pomirtinę Ateitį skiriasi nuo žmonių, kurie gyvena taip, tarsi po šio gyvenimo pabaigos jų lauktų kažkoks sugrįžimas į visišką tapatybės suirimą nebūtyje… Jiems šis pasaulis – be egzistencinės Vilties, o mums – tarsi laukimo kambarys, kuriame ruošiamės, ypač užklupus nenumatytam išbandymų metui, su tikėjimu žvelgti Viešpatį Jėzų, idant, mokydamiesi su kitais dalytis Jo kantrybe, nuolankumu, pasitikėjimu Dievu, gerumu, atleidimu (…), būtume verti tapti labiau panašūs į Jį. Tiesa, pasaulio akyse tai bus laikoma niekingiausia logiško mąstymo praradimo nelaime, tačiau mums – tai Dievo išmintis ir didžiausias laimėjimas!
Netikėtumo faktorius, kuris dar laukia mūsų
Pasak Evangelijos, Viešpats primena mums, kad visada būtume pasiruošę Jo atėjimui, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsime. Tačiau jei apmąstydami Jėzaus gyvenimą puoselėsime maldos gyvenimą, įgyjantį gerųjų darbų pagreitį, vis giliau į širdis įsileisime malonę, ir tada (pasak kai kurių komentatorių), kai Jis ateis kaip dieviškasis vagis, „įsilauš“ į mūsų gyvenimus, kad mums suteiktų tokių dvasinių turtų, kurie pranoks lakiausią žmogaus vaizduotę.
Koks bus darbų vertės indeksas?
Taigi Jis tikrai yra tas dieviškasis Mokytojas, kuris pagrįstai tikisi sulaukti mūsų, savo tarnų, amžinoje dangaus puotoje. Bet Jis taip pat yra sąžiningiausias Teisėjas, kuris teis kiekvieną, žiūrėdamas ne į jo buvusį rangą ar išsilavinimo lygį, o vertins savo sekėją, kiek jis Jam skyrė dėmesio, ir ar iš tiesų jo gyvenimo būdas neprieštaravo Jo mokymo pagrindams, ant kurių jau žemėje yra statomas kiekvieno žmogaus gerų darbų būstas, – iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų… Todėl nenuilsdami kreipkime savo žvilgsnius pirmyn, ilgėdamiesi geresnių dalykų... Jėzaus išsipildančių pažadų akivaizdoje bei Jo maldingoje artumoje ir toliau sąžiningai plušėkime darydami gera artimui, idant gausėtų Dievui garbė ir augtų Jo palankumas mums, liudijantis, jog tikrai Jam stengiamės labiau patikti negu patys sau.
„XXI amžius“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 29–30 (2642–2643)