Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje pasakytos kalbos 

Kodėl mums svarbu? Mes negalime be jos

Sovietmečio rezistentas, politinis kalinys, 45-ių pabaltijiečių memorandumo kūrėjas ir signataras, Lietuvos Laisvės lygos narys, kunigas pranciškonas, 2024 metų Laisvės premijos laureatas 

Julius Sasnauskas

Dėkoju už premiją tuo gražiu, šventu pavadinimu – Laisvės premija. Žinoma, pati laisvė jau yra didžioji premija valstybei ir kiekvienam jos piliečiui. Kad ir kokie mes būtume skirtingi ir kartais nerandantys bendros kalbos. Laisvė vis tiek bus daugiau, galingiau, svarbiau. 

Kai kurie įvykiai ir žmonės labai greitai tampa legendomis. Legenda jau yra pokario partizanų kovos, vėliau – pogrindinė spauda, disidentų ar, kaip sako kiti, rezistentų judėjimas. Legenda ir tos dvi datos, mus čia surinkusios, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Legendos reikalingos, nes jos, be kita ko, praneša, kad neįmanomi dalykai gali būti įmanomi.

Nesileisiu į prisiminimus. Juo labiau, kad apie viską jau ne kartą pasakota. Kai apsilankydavau buvusiame KGB kalėjime prie Lukiškių aikštės, man pačiam atrodė neįtikėtina, neįmanoma visa tai, kas nutiko, kas buvo pasirinkta mūsų prieš keturis ar penkis dešimtmečius. Pranokus savo žmogiškąjį mažumą ir trapumą. Daugiau nei leido aplinkybės.

Aišku, buvo gerų pavyzdžių ir pamokų. Užaugau namuose, kuriuose gyvavo pasakojimas apie nepriklausomą Lietuvą, okupantų represijas, tautos pasipriešinimą. Prisimenu, kaip devynerių metų klausiausi mamos žodžių apie Prahos pavasarį ir rusų tankus. Ir iki šiol stebiuosi, kad tie žodžiai galėjo taip smarkiai paveikti.

Laisvės pamokos ir pavyzdžiai buvo šalia. Gimtasis Vilniaus miestas su trijų sukilimų pėdsakais, su bažnyčių bokštais, šaunančiais į dangų. Su Vasario 16-osios signatarų namu. Dėl jo greičiausiai visa tuometinė Gorkio gatvė buvo lyg kokia paslaptinga laisvės arterija mieste. Net hipių susibūrimai greta uždarytos Katedros anuomet skelbė alternatyvą režimui.

Nežinau, ar priespaudos režimai suvokia, kad laisvės dvasiai patinka atsirasti nelaisvėje. Visokiausiais būdais ir keliais. 

Kažin kas nematomas nuolat išdidina ar padaugina mūsų gerus darbus bei sprendimus. Padaugina ir drąsą. Mano mokytojas ir draugas Antanas Terleckas sakydavo: „Pavargau… pavargau. Žinai, aš bijau“. O paskui čia pat kūrė drąsiausius, įžūliausius planus, ką dar nuveikus Lietuvos laisvės labui ir kaip darsyk įgėlus okupantams. Paauglystėje su keliais mokyklos draugais užsikrėtęs tais beprotiškais planais, girdėdavau patarimus, kad „prieš vėją nepapūsi“ ar „galva sienos nepramuši“. Bet kai kas štai ėmė ir papūtė prieš tą vėją. Pasirodo, kad įmanoma. Ir sienos neatlaikė. Palaimintas kelias į laisvę ir laisvės aistra. Už tai reikia dėkoti ir kartais brangiai mokėti. Tačiau niekas tame kelyje nebuvo veltui: nei pogrindžio spauda, nei trispalvė vėliava, iškelta ant kamino, nei nelegali maldos eisena į Šiluvą. Ir taip toliau, ir taip toliau. Net kalėjimai ir tremtys – ne veltui.

Kodėl visa tai? Kodėl mums svarbu? Dažnai prisimenu, kaip Vaižgantas, dar gyvendamas Stokholme, 1917 metų gale, gauna kiek paankstintą žinią apie nepriklausomybės paskelbimą. Pasveikinęs ir pašlovinęs Lietuvos laisvę, jis stabteli ir pats savęs klausia, kam gi ta laisvė jam reikalinga. Atsakymas gražus ir vertas dėmesio: „O ar aš žinau? Tik jaučiu, kad negaliu be jos būti“.

Ir mes negalime be jos. Žiūriu į laisvės kartą, į tuos, kurie gimė ir užaugo jau laisvoje tėvynėje. Ten, tarp jų, kažkur slypi viso buvusio pasipriešinimo prasmė ir grožis. Ten yra apdovanojimas, dar viena premija mums visiems, džiaugsmo vieta. Ir, jei reikia, atsakymas į klausimą, ar už tokią Lietuva buvo kovojama kone penkis dešimtmečius.

Tik dėl to, kad esame „pašaukti laisvei“, kaip sako Šventasis Raštas, šiandien galime atjausti ir net ginti Ukrainą. O taip pat pasimokyti iš jos, kokia brangi ir nepamainoma yra laisvės dovana.

Iki šiol beveik visi šios premijos laureatai buvo subrendę žmonės, pasižymėję praeityje, dažniausiai – priešinęsi okupaciniam režimui, gynę žmogaus teises. 

Dar sykį dėkodamas Lietuvos Respublikos Seimui už aukštą įvertinimą, labai linkiu (ir gal net nujaučiu), kad kitas Laisvės premijos laureatas būtų iš kartos, gimusios laisvėje. Nes ir laisvoje šalyje niekur nedingo ir nedings įvairios kitos vergijos formos, o kartu su jomis – ir amžinas pašaukimas būti laisvu žmogumi ir tarnauti visų kitų laisvei. Ačiū!

Apie laisvės gynėjus kalbėti reikėtų pradėti nuo 1236 metų Saulės mūšio

Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnas, atsargos pulkininkas, Nepriklausomybės gynėjas 

Saulius Guzevičius 

Manęs paprašė pasidalinti prisiminimais apie 1991 metų sausio mėnesio sovietų agresiją, prisiminti savanorius, tą pakilusią bangą, paprašė prisiminti laisvės gynėjus, tų laikų bendražygius, tačiau aš galvoju, jei kalbėtume apie laisvės gynėjus, matyt, reikėtų pradėti kaip minimum nuo 1236 metų Saulės mūšio. Aišku, tai buvo labai seniai, todėl detales mes tikriausiai ne visas žinosime ir neturėsime laiko čia įvardinti, tačiau grįžtant į 1991 metus reikėtų paminėti 1990-uosius, nes iš tikrųjų ta savanorių banga atėjo iš karto po to, kai pasidarė aišku, kad Kovo 11-osios akto ryžtingus sprendimus reikės apginti fiziškai – jėga ir Lietuvai vėl reikia savanorių, kaip jų reikėjo visais laikais nuo seniausių laikų, viduramžių, iki dabartinių, 1990 metų. 

Tiesą pasakius, ta visa mūsų, tuometinių gynėjų, banga pakilo būtent prisimenant – ir motyvuojantis – visų laikų protėvių kovas, protėvių žygius. Lietuviams teko kariauti labai daug, dažniausiai mažesnėmis pajėgomis negu priešininko. Dažniausiai pavykdavo laimėti, bet buvo ir juodų istorijos etapų, išdavysčių, neteisingų sprendimų. Per daugiau kaip tūkstantį metų savo istorijos mes buvome du kartus okupuoti, du kartus okupuoti Rusijos, praradome valstybingumą ir jį reikėjo vėl iš naujo atkovoti. 

1793 metais tas sprendimas priimti priešiškas carines pajėgas, kaip draugingas ir jiems talkinti – tauta su tuo nesutiko. Į tai buvo atsakyta trimis kruvinais sukilimais. Nepavyko tada pasiekti rezultato, tačiau ant tos sukilimų bangos, aš manau, kaip tik 1918 metų savanoriai atsistojo ir įvykdė savo užduotį ir pareigą. 

Kita okupacija 1940 metais. Vėl toks pats sprendimas, vėl įsakyta kariuomenei nesipriešinti ir priimti Sovietų Sąjungos pajėgas kaip draugingas. Tauta vėl su tuo nesutinka ir atsako iš pradžių Birželio sukilimu 1945 metais ir paskui karu po karo nuo 1944 iki 1953 – beveik 10 metų. Rezultatų vėl nepavyksta pasiekti, tačiau ant šių sukrautų aukų būtent 1990 metų savanorių banga ir vėl pakyla. 

Šiandien tos grėsmės niekur nedingo ir mes gyvename hibridinio karo sąlygomis. Tai mes girdime iš žvalgybos institucijų, tai mes girdime iš šalies vadovų ir patys tai matome, kiekvieną dieną susiduriame. Vienas iš penkių hibridinių elementų, ko gero, vienas iš pavojingiausių, yra informacinis karas. Tai yra istorijos perrašymas, faktų suklastojimas, kas veda prie teritorinių pretenzijų ir klausimų, ką mes girdime per „Zapad“ pratybas, kai jos vyksta kiekvieną kartą, dėl Vilniaus krašto ir dėl Klaipėdos taip pat, ir tai neramina. 

Deja, manau, mano kolegos, kad deramo atsako ginant savo istoriją mums kol kas nepavyko sugeneruoti. Mes kartais girdime net iš tų žmonių, kurie turėtų mūsų istoriją ginti ir užbrėžti labai aiškias linijas, tai būtent iš istorikų, abejones dėl valstybės kūrėjų, dėl valstybės ir tautos, kuri sukūrė šią šalį. Tai neramina, nes kartais net duodama tribūna per nacionalinį transliuotoją tokioms abejonėms. Jeigu mes panagrinėsime informacinio karo tikslus, tai pirmas tikslas yra sukelti abejones dėl mūsų valstybingumo, mūsų valstybės sukūrimo, tautos, kuri sukūrė šią valstybę, pamatų. Tai neramina ir, manau, tai turėtų būti užkardyta.

Baigdamas pasisakymą noriu prisiminti mūsų kaimyno, lenkų intelektualo pono Adamo Michniko pasisakymą čia, šioje salėje, taip pat ta pačia Sausio 13-osios proga. Jis pasakojo tokią istoriją, kad kalbasi du Abiejų Tautų Respublikos bajorai. Vienas dalyvavęs sukilime, kitas – ne, vienas sulaikytas ir ištremtas, jau grįžęs iš tremties, kitas visą laiką pasilikęs čia. Likęs čia bajoras klausia savo draugo, sako: jūs pakilote kovoti, daug žūčių, tremčių, netekčių, ar vertėjo? Ir bajoras, kuris kovojo, atsako: taip, iš tiesų, mes nepasiekėme tikslo, labai daug žmonių žuvo, buvo ištremta, griuvo šeimos, ištisos giminės, aš nežinau, ar vertėjo, bet – reikėjo. 

Aš manau, būtent ant šitos valios, šitų sudėtų aukų nuo viduramžių iki sukilėlių karo, po karo žaliukų, pakilo ta 1990 metų savanorių banga. Ir, manau, jeigu reikės, pakils vėl. 

Didžiausia garbė žuvusiesiems už laisvę. Didžiausi linkėjimai ir tvirtybės tiems, kurie dabar stovi rikiuotėje.

Laisvė yra ilgų pastangų ir aukų rezultatas, neįkainuojama vertybė

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė 

Rima Baškienė

Laisvę puoselėjantys ir saugantys, iš jos išskirtinumo ir ypatingosios galios auginantys stiprybės sėklas – dabarties iššūkių nugalėjimui ir atsakingoms, pilietiškoms ateities kartoms. 

Kasmet, minint lemtingus sausio įvykius, pirmiausia pagalvojame apie drąsius, ryžtingus Žmones, apie vienybės jėgą, apie tai, kad Laisvė nėra savaime suprantama dovana – kad ji yra ilgų pastangų ir aukų rezultatas ir neįkainuojama vertybė. Prisimename ir gerbiame tuos, kurie nuolat augino, kūrė, pasiaukojančiai dirbo ir dabar stato pasitikėjimo ir noro gyventi čia – Lietuvoje, stiprią ir saugią mūsų Valstybę. 

Besikeičiant Seimo kadencijoms Laisvės premijų komisija ir tuometinė jos pirmininkė Angelė Jakavonytė perdavė Seimui Gerąją žinią – jų siūlymą skirti Laisvės premiją pranciškonų vienuoliui, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigui, ilgamečiui „Mažosios studijos“ vadovui, sovietmečio disidentui Juliui SASNAUSKUI. Seimas – vienbalsiai priėmė šį nutarimą.

Julius Sasnauskas buvo vienas aktyviausių Lietuvos Laisvės lygos narių, vienas svarbiausių rezistento Antano Terlecko bendražygių, už religinius įsitikinimus net pašalintas iš mokyklos. Vilniaus senamiesčio kiemų paslaptingume užaugęs drąsus jaunuolis, veikdamas kartu su kitais disidentais leido tautinės minties pogrindinį leidinį „Lietuvos šauklys“, vėliau leidinį „Vytis“, kartu parengė pasaulyje didelio atgarsio sulaukusį laisvės dokumentą „45 pabaltijiečių memorandumą“ – ir toje veikloje jis pats tapo Laisvės Šaukliu. 1979 metais KGB tais metais suimtas, nuteistas pusantrų metų kalėjimo ir pen­kiems metams tremties Tomsko srityje. Net gyvendamas griežto režimo sovietinėje sistemoje Julius Sasnauskas sugebėjo būti laisvas savo dvasia, nes mintys apie laisvę siejosi su tikėjimu ir drąsa veikti. Nepaisant spaudimo, nepaisant represijų, tačiau suvokiant, kad pasipriešinimas sistemai yra ne tik politinis veiksmas, kad tai – moralinė pareiga. Grįžęs iš tremties Julius Sas­nauskas toliau dalyvavo antisovietinėje veikloje, buvo vienas iš Lietuvos Laisvės Lygos mitingo prieš tuometinę santvarką prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorių. Vėliau Julius Sasnauskas mokėsi kunigų seminarijoje, davė vienuolio įžadus, buvo įšventintas į kunigus.

Ir vienas pastebėjimas apie aistrą knygoms, kuri tapo Juliaus gyvenimo šviesa – nuo vaikiškų pasakų, Maceinos raštų ir didžiojo pajautimo, kad spausdinto žodžio vertė yra ypatingas ginklas, yra mintis maitinanti galia, yra penas sielai, yra įkvėpimas ir pagalbininkė gyventi ir kurti. Šiandien dėkojame Juliui Sasnauskui už postilių rinkinius ir knygas, kuriose brandūs Tikėjimo, atjautos, bendruomeniškumo, kovos už Lietuvos laisvę apmąstymai. Dėkojame už dvasingus pokalbius su mūsų Lietuvos jaunimu ir su kiekvienu sutiktu žmogumi. Bernardinų bažnyčioje girdėjau sakant: „Jis – mūsų ne tik dvasios tėvas, puikus pamokslininkas, jis – tiesiog bičiulis daugeliui parapijiečių“ Ir, manau, kad tai yra vienas iš svarbiausių įvertinimų.

Na ir dar. Vilniaus Senamiesčio aplinka manau palieka ypatingą, istorinį ryšį, perduodamą iš kartos į kartą. Tokį ryšį norėčiau įžvelgti su Vilniaus universiteto pirmuoju rektoriumi, kunigu, rašytoju, vienu žymiausių XVII a. pradžios pamokslininku Petru Skarga, po kurio vardu pavadintą Vilniaus universiteto kiemą bėgiojo ir Julius Sasnauskas. Kunigas Petras Skarga tada dar beveik prieš 500 m. rašė: „pamokslų tikslas – sužadinti patriotinius jausmus, priminti vertybes, kurių laikantis galima išgelbėti valstybę“. Panaudodamas iš Antikos laikų kilusią „valstybės kaip laivo“ alegoriją Petras Skarga rašė: „Kai laivas skęsta, o vėtra jį verčia, kvailas žmogus saugo savo ryšulius, o laivo gelbėti neina ir mano, kad taip saugo save... O kai žmogus supras, kad savo turtus, kuriuos turi laive, paniekins ir kartu su visais puls gelbėti laivo, visa kita pamiršęs, tik tada atgaus, ką turėjo ir pats savo gyvybę išsaugos.“ 

Mūsų tauta tikrai įrodė, kad moka saugoti Valstybę, savo Laisvę ir tai patvirtinantys gerbiamojo Juliaus Sasnausko žodžiai: „ Laisvė nėra tik teisė elgtis kaip nori – tai pirmiausia atsakomybė už kitus žmones ir už savo veiksmus.“ 

Ir dar vieni žodžiai, ypatingi ir svarbūs: „Man svarbu daryti tai, kas reikalinga daugeliui“, – sako Julius Sasnauskas.

Sausio 13-oji yra mūsų tautos dvasinė pamoka

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandien susirinkome ne tik švęsti Eucharistiją, Kristaus auką, bet ir pagerbti tas aukas – Sausio 13-osios didvyrių aukas, žmones, kurie pasiaukojo už mūsų laisvę. Kiekviena auka jungiama su Kristaus auka ne dėl pačios kančios ar sunkumų, bet todėl, kad ji veda kartu į Kristaus aukos pergalę, į Prisikėlimą. Dievo žodis, kurį ką tik girdėjome šiose Mišiose, kviečia mus apmąstyti giliau tikėjimą ir mūsų supratimą apie laisvę ir misiją, kurią Viešpats mums patikėjo.

Pirmajame skaitinyje iš laiško žydams girdėjome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Šie žodžiai primena mums, kad Kristus yra aukščiausias Dievo apsireiškimas, Jo meilės ir tiesos liudytojas. Per Jėzų mes sužinome, kas yra tikroji laisvė – tai ne tik fizinė nepriklausomybė, bet ir laisvė gyventi tiesoje ir meilėje.

1991 metų Sausio 13-oji buvo ta diena, kai žmonės Lietuvoje stojo ginti šios laisvės. Jie gynė ne tik savo teises, bet ir aukštesnę tiesą, tą pačią, kurią skelbia Kristus – žmogaus orumą, brolybę ir teisę gyventi taikoje. Jų drąsa ir pasitikėjimas aukštesniu gėriu – Dievu šiandien mums primena Kristaus kvietimą būti tais tiesos ir meilės liudytojais šių dienų pasaulyje.

Evangelijoje girdėjome Jėzaus skelbimą pradėjus tarnystę: „ Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Jis kviečia pirmuosius mokinius, paprastus žvejus palikti savo tinklus ir tapti žmonių žvejais. Šis kvietimas yra skirtas ne tik apaštalams. Jis skirtas kiekvienam iš mūsų. Laisvės gynėjai, kaip ir pirmieji apaštalai, atsiliepė į aukštesnį kvietimą palikti savo kasdienius darbus, kasdienius rūpesčius ir net rizikuoti savo gyvybe, kad liudytų laisvės Evangeliją. Jie buvo žmonių žvejai, kurie telkė tautą į vienybę ir tikėjimą, kad tiesa gali nugalėti jėgą. „Tiesa – sakė Jėzus – padarys jus laisvus“ (plg. Jn 8, 32). Šis kvietimas išlieka aktualus ir šiandien. Ar mes esame pasiruošę atsisakyti savo šiandienių tinklų, komforto zonos, savo baimių ir abejonių, kad galėtume sekti Kristumi ir būti laisvės bei meilės liudytojais savo bendruomenėms? Šiandienos psalmėje skambėjo žodžiai: „Didis tu, Viešpatie, viršum visos žemės, visų dievų tu aukščiausias“ (Ps 96). Jie primena, kad viskas priklauso Dievui, tikroji pergalė yra visada Jo ran­kose. Sausio 13-osios naktį susirinkę laisvės gynėjai tai puikiai suprato. Jų stiprybė kilo ne tik iš fizinės jėgos, bet ir iš pasitikėjimo, kad Dievas yra su tais, kurie kovoja už tiesą ir teisingumą. Šiandien ir mes turime prisiminti, tikėjimas yra mūsų stiprybės šaltinis. Kaip angelai klaupiasi prieš Viešpatį, taip ir mes turime pripažinti Jo valdžią savo kasdieniame gyvenime ir pasitikėti, kad, nepaisant iššūkių, Jis veda mus į pergalę.

Sausio 13-oji nėra vien istorinis įvykis. Tai yra mūsų tautos dvasinė pamoka. Ši diena primena mums, kad laisvė nėra duotybė. Ji yra dovana, už kurią reikia dėkoti ir kurią reikia saugoti. Bet tikroji laisvė kyla iš Kristaus, kuris moko mus gyventi tiesoje ir meilėje. Jis buvo tas, kuris pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Šiandien mus kviečia būti Kristaus mokiniais savo šeimose, darbo vietose, visuomenėje. Mes esame kviečiami nešti Evangeliją į pasaulį ne tik žodžiais, bet ir darbais. Mūsų Sausio 13-osios didvyriai parodė, kad tikėjimas ir meilė gali pakeisti pasaulį. Kiekvienas iš mūsų, sekdamas jų pavyzdžiu, galime tapti Dievo Karalystės statytojais. Šis minėjimas kviečia kiekvieną iš mūsų –ir jų paaukotos gyvybės kviečia kiekvieną iš mūsų – būti tais mokiniais prie Galilėjos ežero, sekti Jėzų ir dalyvauti Jo misijoje. Tegul mūsų tikėjimas įkvepia mus būti tiesos ir meilės liudytojais, o mūsų gyvenimai tegul tampa gyvu Sausio 13-osios didvyrių paminklu. Mums nereikia to daryti didžiais darbais. Mums reikia tą daryti kasdien pasiaukojant – mažais kasdieniais pasiaukojimais. Tada mumyse ir tarp mūsų išaugs ta meilė, kuri nugali visus sunkumus.

Lai Viešpats mus sustiprina, kad mes taptumėm tais liudytojais, kaip mūsų 13 brolių ir sesuo, kurie paliudijo tą meilę mums ir ateities kartoms. Tegu mūsų kasdienis ryžtas likti ištikimiems tiesai, meilei ir aukai būna paminklas ateičiai ir garantas mūsų Tėvynės laisvei ateityje. Amen.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas

2025 m. sausio 13 d. Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje sakyta homilija

„XXI amžius“, 2025 m. sausio 24 d., nr. 3–4 (2616–2617)