Lapkričio mėnesį prisiminkime
Atmintis
1880 11 01 Kazanėje, 13 mėnesių gyvenęs pas brolį Joną, mirė Antanas Juška, kunigas, lietuvių tautosakininkas ir žodynininkas. Kilęs iš žemaičių bajorų Juškevičių, pats save vadino Juška. Žemaičių tarmė buvusi Juškų gimtoji kalba. Mokėsi Kražių gimnazijoje ir Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Kun. A. Juškos nuopelnas yra lietuvių kalbos žodyno sudarymas, kuriam jis surankiojo apie 70 000 žodžių, iš jų nemažai tokių, kurių nebuvo ankstesniuose lietuvių kalbos žodynuose. Klebonaudamas Pušaloto, Alsėdžių ir Veliuonos parapijose, užrašė apie 7000 liaudies dainų ir apie 2000 jų melodijų.
Nepaisydamas lietuviškos spaudos draudimo ir pasinaudodamas mokslo įstaigos autonomija, Kazanės universitetas išspausdino tris knygas su 1569 dainomis. Kazanės universitetui atsisakius toliau spausdinti, buvo kreiptasi į Petrapilio mokslų akademiją ir, gavusi paties caro leidimą spausdinti knygą lotyniškais rašmenimis, akademija 1883 m. Petrapilyje išleido Antano surinktą ir Jono spaudai paruoštą tūkstančio šimto vestuvinių dainų „Lietuviškos svodbinės dainos“ rinktinę. Deja, tai buvo padaryta tik po A. Juškos mirties. 1990 11 03 perlaidotas Veliuonoje. Čia yra jo atminimo lenta. Gimė 1819 06 16 Daujotuose, Čekiškės vlsč.
1890 11 02 Vėbriuose, Panemunėlio vlsč., gimė Juozas Jankevičius, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, inžinierius. Baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1915 m. baigė Kijevo politechnikos instituto statybos skyrių. Dėstė Kijevo aukštesniojoje hidrotechnikos mokykloje. Dirbo Kijevo kelių apygardoje, statė tiltą per Dnieprą. 1917-1918 m. – Ukrainos lietuvių tautos tarybos Kijeve pirmininkas. Jo pastangomis Rovne pradėtas formuoti Lietuvių batalionas. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919-1921 m. – kelio ruožo viršininkas Šiauliuose, Kaune. 1922-1925 m. – Susisiekimo ministerijos inžinierius. 1924-1940 m. – Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) docentas. 1925-1926 m. – Plentų ir vandens kelių valdybos direktorius. XIV (A. Voldemaro) ministrų kabinete (iki 1927 05 03) – susisiekimo ministras. 1929-1940 m. – Susisiekimo ministerijos generalinis sekretorius. 1933-1935 m. – Geležinkelio direkcijos vyr. direktorius. 1940 m. lapkrity NKVD suimtas, kalintas Vilniuje. 1941 m. balandy ištremtas į Vorkutos lagerį, ten laikytas iki 1944 03 04. Parašė darbų apie geležinkelius. Mirė 1945 04 22 Chvalynske, Saratovo sr.
1900 11 04 Tarvydonių k., Paežerėlių vlsč., Šakių ap., gimė Juozas Bukaitis, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Nuo 1922 m. iki 1925 dirbo valsčiaus sekretoriumi Aukštosios Panemunės (padėjėjas), Garliavos, Rumšiškių, Vilkijos valsčiuose. 1928-1940 – Šiaulių sąjungos narys. 1935-1940 – Tautininkų partijos narys. Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliais. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje Sverdlovsko srityje. 1942 07 23 sušaudytas Sverdlovske. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą.
1930 11 04 Šėtoje, Kėdainių ap., gimė Vytautas Andziulis – Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo veikėjas, spaustuvininkas, garsiosios pogrindžio spaustuvės „ab“ įkūrėjas ir globėjas. Pavadinimas „ab“ – dviejų įkūrėjų pavardžių pirmosios raidės – „a“ndziulis Vytautas (1930-2018) ir „b“acevičius Juozas (1918-1995). Ši pogrindžio spaustuvė buvo įrengta Salių k. kalne, 7 m gylyje. Pirmasis leidinys – vysk. K. Paltaroko „Tikybos pradžiamokslis“ išspausdintas 1980 m., laida pakartota 11 kartų, iš viso išleista ir išplatinta 32000 egzempliorių. Taip pat išspausdinta Maldaknygė „Garbė tau, Viešpatie“ (32 laidos, 55000 egz.), J. Urbšio prisiminimai, A. Damušio studija apie genocidą Lietuvoje ir kt. leidiniai. Šiuo metu spaustuvė veikia kaip muziejus. Iš viso čia atspausdinta 138 tūkstančiai draudžiamų knygų. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo KGB taip ir nesugebėjo aptikti šios spaustuvės. Mirė V. Andziulis 2018 03 16. Palaidotas Romainių kapinėse Kaune.
1985 11 04 Vilniuje mirė Lionginas Šepka, lietuvių liaudies skulptorius, tautodailininkas. Drožinėti pradėjo tik įžengęs į penktą dešimtį. Sukūrė apie 5000 medinių skulptūrų. Kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai. Gimė 1907 09 15 Šiaudinėje, Rokiškio r.
1980 11 10 Miunchene, Vokietijoje, mirė Jonas Grinius, lietuvių literatūros tyrinėtojas, dramaturgas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys (1959). 1926 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Grenoblio universitete ir Sorbonoje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, estetiką, meno istoriją. Iki 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą, meno istoriją, estetiką. 1936 m. žurnale „Naujoji Romuva“ paskelbė (su kitais) deklaraciją, kuri vėliau tapo lietuvių pasipriešinimo organizacijos „Lietuvių frontas“ pradžia. Redagavo žurnalus „Ateitis“ (1924-1925), „Židinys“ (1930-1940), „XX amžius“ (1936-1940). 1943 m. nacių kalintas Kauno kalėjime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Išeivijoje organizavo lietuvių spaudą, kūrė lietuvių gimnazijas, dalyvavo politinėje veikloje, kultūros ir literatūros gyvenime, rašė knygų, spektaklių recenzijas. Buvo Darbo federacijos atstovas Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimo komitete. 1955-1958 m. dirbo „Amerikos balso“ radijuje . 1958-1960 m. – Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde direktorius, vėliau joje dėstė prancūzų ir rusų kalbas. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje, parašė straipsnius apie lietuvių literatūrą Visuotinės literatūros istorijai (1962), Pasaulio literatūros leksikonui (1966). J. Griniaus filosofinėms pažiūroms būdinga neotomistinė būties samprata, etikos problematika. Literatūros moksle reiškėsi kaip krikščionis humanistas. Kūrinį vertino už jame keliamas žmogiškąsias vertybes. Teigė, kad meno svarbiausias objektas yra Dievas ir žmogus, o kūrinys turi atspindėti tam tikrą pasaulėžiūrą, nes jis stiprina tautos vienybę, atstovauja tautai pasaulyje. Literatūros kritikai turintys būti tarpininkais tarp kūrėjo ir visuomenės, ugdyti jos skonį, informuoti, atskleisti kūrinių grožį ir trūkumus, įtakas. Kūrinio prasmės analizė esanti svarbesnė už formos, nes ši neatskleidžia grožio ir vertės. Analizavo V. Krėvės istorines dramas, Maironio kūrybos reikšmę lietuvių tautai, K. Donelaičio, J. Tumo-Vaižganto, Šatrijos Raganos, J. Aisčio, V. Ramono, A. Vaičiulaičio ir kitų rašytojų kūrybą. Parašė vadovėlių („Visuotinės literatūros istorija“, su J. Ambrazevičiumi ir A. Vaičiulaičiu, 2 t. 1931-1932, 1991), knygas „Grožis ir menas: Estetikos pagrindai“ (1938, 2002), „Vilniaus meno paminklai“ (1940, 1992), studijų apie O. Milašių („O. V. Milašius – poetas“, 1930), V. Mykolaitį-Putiną („Putino lyrika“, 1932, „Vincas Mykolaitis-Putinas kaip poetas“, 1966), apie lietuvių literatūrą „Rašytojo laisvė įsipareigojimas“ (1948), „Poezijos krizė“ (1952), „Lietuvių literatūra ir Lietuvos menas sovietinimo veidrodyje“ (1956,1963), „Vertybių konfliktas dabarties lietuvių literatūroje“ (1967). Sukūrė istorinių dramų „Sąžinė“ (1929), „Žiurkių kamera“ (1954), „Gulbės giesmė“ (1962). 1998 m. perlaidotas Kaune. Gimė 1902 03 05 Giminėnuose, Joniškio vlsč., Šiaulių apskr.
1885 11 13 Gyvatynės k., Anykščių vlsč., gimė Balys Sližys, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas. 1912 m. baigė Lvovo politechnikumą, karo metu mobilizuotas į Rusijos armiją, 1915 m. su pagyrimu baigė Irkutsko karo mokyklą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. VII, VIII ir IX (E. Galvanausko) ministrų kabinete buvo krašto apsaugos ministras, X (A. Tumėno), XI (V. Petrulio) ir XII (L. Bistro) ministrų kabinete buvo susisiekimo ministras, organizavęs geležinkelio Klaipėda – Šiauliai tiesimą, pradėjęs Šventosios uosto statybą. Nuo 1927 m. tarnavo plentų, vandens kelių ir pašto žinyboje, o 1934-1939 m. Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. apsigyveno JAV. Buvo nepartinis. Mirė 1957 07 20 Brukline, JAV.
1885 11 13 Šimpeliškių k., Biržų ap., gimė Martynas Yčas, teisininkas, lietuvių politikas, visuomenės veikėjas. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vienas steigėjų (1914 m.), 1915-1917 m. – pirmininkas, Lietuvos Tarybos narys. Baigė Biržų pradinę mokyklą, Piarnu (Estija) gimnaziją, o 1911 m. aukso medaliu Tomsko universiteto teisės fakultetą. Rusijos Valstybės dūmos narys. 1915 m. Voroneže įsteigė berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijas (vėliau gavusias jo vardą), 1917 m. suorganizavo Lietuvių mokytojų kursus. 1917 m. Petrograde bolševikų suimtas. 1918 m. grįžo į Lietuvą. I (A. Voldemaro) ministrų kabinete buvo finansų, prekybos ir pramonės ministru, II (M. Sleževičiaus) ir III (Pr. Dovydaičio) ministrų kabinete – finansų ministras. Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios veikėjas: kuratorius, Sinodo pirmininkas. 1928 m. jam suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. 1940 m. išvyko į Vokietiją, iš ten 1941 m. persikėlė į Braziliją. Mirė 1941 04 05 Rio de Žaneire, Brazilijoje.
1925 11 14 Kivyliuose, Skuodo r., gimė Vaclovas Intas, gydytojas, visuomenininkas, Akmenų muziejaus Mosėdyje (1957) įkūrėjas. 1955 m. baigė Kauno medicinos institutą. Daug keliavo, domėjosi aplinkos puoselėjimo klausimais. Mirė 2007 11 19 Mosėdyje.
2010 11 11 Kaune mirė Juozas Kojelis, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjas, žurnalistas, pedagogas, publicistas, rezistentas. Nuo 1935 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. baigė Vilniaus universitetą (klasikinę filologiją). 1941-1943 m. – Kretingos gimnazijos mokytojas, direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1942 m. – Lietuvos laisvės armijos narys. 1943 m. kaip vienas antinacinio pasipriešinimo organizatorių suimtas gestapo, iki 1944 m. kalintas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945-1948 m. dėstė Miuncheno lietuvių gimnazijoje, kurį laiką buvo jos direktorius. 1949 m. persikėlė įJAV. Mokytojavo lituanistinėse mokyklose Čikagoje, Los Andžele. 1956-1957 m. – lietuvių kalbos instruktorius JAV kariuomenės kalbų mokykloje Monterėjuje (Kalifornijos valstija). Ateitininkų (ir Lietuvoje), JAV lietuvių bendruomenės, ALT, Lietuvių fronto bičiulių, Antinacinės rezistencijos lietuvių politinių kalinių sąjungos veikėjas. Vienas Amerikos baltų laisvės lygos steigėjų (1981). Nuo 1935 m. bendradarbiavo spaudoje. Suredagavo „Amerikos lietuvių vardyną“ (su J. Vitėnu, 1953). 1970-1973 ir 1978-1980 m. – žurnalo „Į laisvę“ redaktorius. Nuo 2005 m. gyveno Lietuvoje. Publicistikos knygos „Iš nakties į rytą“ (1996), „Tarp rūpesčių ir vilties“ (2001). Apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2002). Gimė 1916 12 02 Viekšnaliuose, Luokės vlsč.
1600 11 16 Ragainėje mirė Simonas Vaišnoras, vertėjas ir giesmių eiliuotojas. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. 1576 m. paskirtas Ragainės klebonu. Čia jis įsitraukė į lietuvių religinės literatūros darbą: rašė giesmes ir paruošė spaudai savo knygas, dalyvavo verčiant J. Bretkūno Biblija ir redaguojant „Postilę“. 1600 m. išleido iš vokiečių kalbos išverstą „Žemčiūgą teologišką“. Gimė apie 1545 m. Žemaitijoje, Varnių apylinkėse.
1520 11 17 dabartinio Šilutės r. Lukstėnų k. (Žemaičių Naumiesčio-Gardamo-Švėkšnos trikampyje) gimė Martynas Mažvydas Vaitkūnas, evangelikų liuteronų kunigas parengęs ir Albrechto rūpesčiu ir lėšomis, 1547 m. Karaliaučiuje išleidęs pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas…“ Mirė 1563 03 21 Ragainėje. 1998 m. Ragainėje M. Mažvydui atidengta atminimo lenta.
1895 11 17 Gaisrių k., Antanavo vlsč., Vilkaviškio apskr., gimė Antanas Endziulaitis, teisininkas, 1919 m. baigė karo mokyklą, 1924 m. – Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Buvo III Seimo narys, XI (V. Petrulio) ir XII (L. Bistro) ministrų kabinetuose buvo vidaus reikalų ministras, LKDP centro komiteto narys. Bendradarbiavo spaudoje. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1942 12 10 sušaudytas Sverdlovske. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą.
1945 11 20 NKVD kariuomenei apsupus Degučių k., Jankų vlsč., išdavus esantį vienkiemį, kur buvo įsikūręs Stirnos rinktinės štabas žuvo Bronius Abramavičius, Lietuvos kariuomenės karininkas (XIX laida). Išvengęs pavojų 1940-1944 metais, 1945 m. balandį išėjo į mišką vadovauti besikuriantiems partizanų būriams (slap. Spyglys). Daug prisidėjo prie Stirnos būrio organizavimo. Palaikai iš Degučių perlaidoti Petrašiūnų kapinėse Kaune. Gimė 1914 01 23 Šunkarių k., Jankų vlsč., Šakių ap.
1900 11 21 Juškakaimio k., Šakių vlsč. ir ap., gimė Klemensas Masėnas-Masevičius, Nepriklausomybės kovų dalyvis. 1926-1940 m. – Karo teismo raštininkas. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu, Šaulių žvaigždės ordinu. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, 1942 11 21 (gimtadienio dieną) sušaudytas Sverdlovske. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą.
1885 11 23 Ceikiniuose, Ignalinos r., gimė Kipras Petrauskas, lietuvių operos dainininkas (tenoras). 1907-1911 m. studijavo Peterburgo konservatorijoje, 1911 m. debiutavo Maskvos Didžiajame teatre, 1911-1920 m. – Petrogrado Marijos teatro solistas, 1920 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1968 01 17 Vilniuje.
1930 11 24 Runionyse, Alantos vlsč., gimė Laimutis Telksnys, ižinierius elektrotechnikas, informatikas, interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, profesorius, habilituotas daktaras. 1953 m. Kauno politechnikos institute (dabar KTU) įgijo inžinieriaus elektrotechniko specialybę. 1953 m. Lietuvos valstybinio projektavimo instituto inžinierius, vėliau – Elektrotechnikos sektoriaus vadovas. Baigęs Maskvoje aspirantūrą ir grįžęs į Lietuvą, 1960 m. tapo Skaičiavimo mašinų spec. konstravimo biuro prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1965 m. – Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo procesų skyriaus vadovas, 1980-2011 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, vėliau – emeritas. 1994 m. – ir UNESCO katedros „Informatika humanitarams“ vadovas. 1991–1998 ir 1999–2008 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys. A. Telksnys sukūrė originalią teoriją atsitiktinių procesų savybėms atpažinti, tyrinėjo ir sukonstravo specializuotas skaičiavimo mašinas atsitiktinių signalų analizei ir rašto ženklams atpažinti. Mokslinius tyrimus tęsė nagrinėdamas atsitiktinių procesų analizės ir atpažinimo problemas, kompiuterių tinklų plėtros ir panaudojimo klausimus. Paskelbė 162 mokslinius straipsnių bei padarė 6 išradimus. Skaitė procesų analizės ir atpažinimo, informacijos perdavimo ir apdorojimo paskaitų kursus VDU ir KTU studentams. Mokslinių žurnalų redakcinių kolegijų narys. Apdovanotas dviem Lietuvos valstybinėmis premijomis už rašto ženklus skaitančio automato „Rūta-701“ sukūrimą (1968 m.) ir darbų ciklą „Nestacionarių atsitiktinių procesų atpažinimo teorija ir metodai“ (1980 m.) 1998 m. suteiktas Kauno technologijos universiteto Garbės daktaro laipsnis, Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Informacinės technologijos lietuvių kalbai ir kultūrai (1995–2007)“ (2008 m.), Pasaulinės parodos „EXPO 2000“ Hanoveryje (Vokietija) medaliu už multimedijos kompiuterinę kompaktinę plokštelę „Lietuvių tarmės. Kompiuterinis žodynas. 1 dalis“. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant integruotis į pasaulio valstybių bendriją (2001 m.). Lietuvos mokslų akademijos atminimo medalis (2020 m.). Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius už nuopelnus Lietuvai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje (2021 m.). Mirė 2022 10 24 Vilniuje.
1930 11 26 Berčiūnuose, Zarasų r., gimė Vytautas Zabiela, teisininkas, advokatas, Lietuvos politikas, visuomenės veikėjas, 2000 Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, skirto politiškai ir teisiškai įvertinti komunizmo doktriną ir komunistinių režimų nusikalstamus veiksmus ir Tribunolo teisėjų kolegijos pirmininkas. Mirė 2019 11 01 Vilniuje.
1860 11 28 Rubikuose gimė Vincas Juška, valstietis, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Draudžiamąją lietuvišką spaudą pradėjo platinti apie 1880 m. Nuo 1884 m. spaudos atsigabendavo iš Tilžės, jos gaudavo iš J. Zabermano, J. Angrabaičio bei kitų ir pats platindavo. Ne kartą Rusijos imperijos sienos sargybos apšaudytas, persekiotas, sulaikytas policijos. 1895-1896 m. kalintas, vėliau turėjo gyventi Rygoje iki 1903 m. neviešai policijos prižiūrimas. Tada draudžiamąją lietuvišką spaudą pradėjo gabenti iš Žemaičių Kalvarijos ir platinti tarp Rygos lietuvių. 1900 m. dėl to kvostas, vengdamas suėmimo slapta išvyko į JAV. Dirbo anglių kasyklose. 1924 m. grįžo į Lietuvą. Jo pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje. Mirė 1939 01 17 Žemaičių Kalvarijoje.
Parinko Gediminas Adomaitis
Nuotraukos iš Vle.lt
„XXI amžius“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 39–40 (2652–2653)