Laterano bazilikos pašventinimas ir Jeruzalės šventyklos išvalymas
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Šventės ištakos
Ant šios Laterano Švenčiausiojo Išganytojo, šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto šventovės fasado užrašas skelbia, kad ji yra viso pasaulio bažnyčių Motina ir Galva. Kodėl? Kadangi apaštalo šv. Petro įpėdinis – Popiežius – ne tik Katalikų Bažnyčios vyriausias ganytojas, bet ir Romos vyskupas (šios dvi tarnystės neatskiriamos), todėl visose šventovėse, kur tik pagal Romos liturgines apeigas yra švenčiama Eucharistija, ten šį sekmadienį šventiškai minimas Laterano bazilikos pašventinimas, primenantis mūsų pavaldumą popiežiui Leonui XIV ir žymintis mūsų vietinių bažnyčių (plačiajame pasaulyje) neišardomą dvasinį vientisumą su minėta Romos šventove.
Šventovės iš plytų ir ant Kristaus pamato
Laterano bazilikos pašventinimo įvykį švęsdami atsimename, kad mūsų katalikiškos šventovės nėra vien maldos namai, bet jie – Dievo namai tikrąja šio žodžio prasme, nes gyvas Kristus tikrai yra bažnyčiose, būtent, Švenčiausiajame Sakramente. O tai mums primena, kad kiekvienas iš mūsų turėtume tapti malonės gyvenimu alsuojančiais gyvais Viešpaties namais. Nepavaldi laikui tiesa byloja: „Kaip šventykla esti statoma iš plytų, taip ir Bažnyčia (kaip Bendrija) statoma iš tikinčiųjų, ant nesugriaunamo pamato, kuris yra Kristus“.
Jie buvo pametę savo galvas
Kai Jėzus nuvyko į Jeruzalės šventyklą, ką Jis išvydo? Jo Tėvo namuose esantys žydai, užuot meldęsi, užsiėmė piktnaudžiavimu prekyba. Užuot žydų maldos, kaip smilkalų kvapūs dūmai, kilę Dievop, deja, kaip garas išsisklaidė tuštybės vėjyje; buvęs pamaldumas užsiblokavo, nes jų širdys pasinėrė į godulystės gėdingo geismo liūną… Kai visas žmogaus dėmesys sutelkiamas į nykstantį objektą, toks iškreiptas dėmesingumas daiktui savaip išsigimsta ir tampa masalu užsimaskavusiam priešui – liūtui (plg. 1 Pt 5, 8), dieną ir naktį tykojančiam individo aukos, lengvabūdiškai dėl mamonos – nepasotinamo noro kuo daugiau turėti – pametusio galvą…
Tik iš pažiūros – revoliucija
Taigi Jeruzalės šventykloje įvyko didžioji pertvarka: Jėzus išvartė pinigų keitėjų stalus, išvarė lauk gyvulius… Iš pirmo žvilgsnio Jis tapo aikštingu revoliucionieriumi, nesuvaldančiu savųjų jausmų ir stichiškai griaunančiu šventykloje nusistovėjusią tvarką. Tačiau kai toji žmonių prekybinių santykių „tvarka“ išniekino Dievo namų sakralumą ir atvėrė slepiamą individų vidinio sugedimo pūlinį – trokšti pasipelnyti, o ne Dievo valios ieškoti, – Jėzui tebuvo likęs vienas radikalus sprendimas - vyti lauk prekybininkus. Tik vėliau, atsikvošėję, jie ims suvokti, jog Tas, kuris juos veikiau savo minčių galybe negu bizūno užsimojimais „išmetė“ iš šventovės, pademonstravo ne tik nematytos jėgos proveržį, bet šventu griežtumu išreiškė tokią jų esybės šaknis supurtinusią savo meilę, kuri vienintelė galėjo juos pastūmėti pradėti galvoti ir elgtis kitaip...
Nepavėluokime
Tik iš begalinio gerumo bei įvykių numatymo Dievo Sūnus visada išsaugo prerogatyvą griauti žmonių netikrumo stalus, ant kurių garuojantys tuštybės patiekalai yra skirti ne Jam, o stabų garbinimui. Viešpatie, kai reikia, malonės jėga mus iš vidaus taip savo nuožiūra supurtyk dabar, nes, kai artės gyvenimo pabaiga, gali būti sunku ir per vėlu senus įpročius pakeisti naujais, nes Tu geriau už mus žinai, kad be tikros atgailos ne visi žmonės gali suspėti atsiversti, idant įšoktų nors kad ir į paskutinį negrįžtamai nuvažiuojančio Išganymo traukinio vagoną!
Stovėti ant Jo mokymo uolos
Jis nepasitenkino tik šventu savo Tėvo šventovės išvalymu bei jai maldingo sakralumo sugrąžinimu, bet, kybodamas ant kryžiaus, leido, kad Jo kūno šventovė būtų visiškai sugriauta, o vėliau – Jam prisikėlus iš numirusių – visiems laikams atstatyta!
Tegul Jėzaus pranašiški žodžiai apie būsiantį šios šventovės sugriovimą mūsų gyvenime į pirmą vietą iškelia tų tikėjimo moralinių dalykų svarbą, be kurių nėra Gyvenimo. Kadangi Viešpats įspėjo, jog neliks akmens ant akmens, todėl sakykime: „O kaip svarbu, gyvenimo išbandymams artėjant, stovėti ant kertinio akmens – Jėzaus Kristaus mokymo uolos ir stengtis savo širdies šventyklą puošti ne asmeninio teisumo vystančiais rožių žiedais, bet vien nenykstančiomis ir amžinuosius vaisius teikiančiomis Jo dorybėmis.“ Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Argi nežinote, kad esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?! (...) Dievo šventоvė šventa, ir toji šventovė – tai jūs! (žr. 1 Kor 3, 11–17).
„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 7 d., nr. 41–42 (2654–2655)