Lenkų filmas skatino susimąstyti
Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje
RUDAMINA. Kultūros centre vyko unikalaus dokumentinio filmo „Jėzaus veidas“ peržiūra. Filmo peržiūroje dalyvavo gausus būrys Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazijos mokinių, mokytojų ir auklėtojų. Jaroslavo Rendziako (Jarosław Rędziak) režisuotas filmas „Jėzaus veidas“ Lenkijos kino teatruose pasirodė 2023 metų spalį. Jame pasakojama apie tris relikvijas – Šv. Veronikos drobulę iš Manopelo, Turino drobulę ir Dievo Gailestingumo paveikslą – bei ant jų pavaizduotą Jėzaus veidą. Į įvykius Jeruzalėje ir detektyvines paieškas Italijoje įkomponuota istorija, susijusi su Vilniumi. Filmo kūrybinę grupę įkvėpė Šventojo Rašto 27-osios psalmės fragmentas.
Filme keliami klausimai: iš kur mes žinome, kaip atrodė Jėzus? Ar galime pamatyti neregimojo Dievo veidą? Ar Jėzus paliko savo atvaizdą ant Manopelo ir Turino drobių? Ar jis norėjo, kad žmonės žemėje matytų Dieviškąjį veidą? Kodėl jis skatina ieškoti dieviškumo kiekvieno žmogaus veide?
Pasakojama ir apie didžiuosius šventuosius, kurie garbino Jėzaus veidą: Šv. Gertrūdą Didžiąją, palaimintąjį Honoratą Kozminskį, Šv. Tėvą Pijų, Šv. Joną Paulių II bei Šv. Teresę iš Lizjė, kuri, apie ką daugeliui žmonių nėra žinoma, priimdama įžadus pasirinko vardą – Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė.
Filmas nufilmuotas katalikams svarbiausiose vietose, tokiose kaip Viešpaties kapas Jeruzalėje ir Šv. Petro bazilika Vatikane. Taip pat filmuota Romoje, Manopele, San Džiovani Rotonde, Turine, Paduvoje, Lagievnikuose ir Vilniuje. Iš pradžių planuota sukurti trumpametražį filmą, skirtą Manopelo atvaizdui, tačiau gilindamasi į Dieviškojo Veido temą kūrybinė grupė atrado nepaprastų, dažnai beveik nežinomų istorijų. Dėl to buvo nuspręsta sukurti pilnametražį dokumentinį filmą. Nedidelė filmavimo grupė kartu su režisieriumi keliavo per kelias šalis, ieškodama Dievo Veido pėdsakų žemėje.
Filmo vedliais tapo garsus aktorius Marcinas Kvašnis (Marcin Kwaśny) ir tėvas kapucinas Zbignievas Novakovskis (Zbigniew Nowakowski), keletą metų praleidęs San Džiovani Rotonde. Filme taip pat pasirodė Polas Budė (Paul Badde) – Manopelo drobulės populiarintojas ir jos tikrasis atradėjas platesnei tikinčiųjų auditorijai. Savo mintimis filme dalijasi ir sesuo Michaela Rak, palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso Vilniuje įkūrėja ir direktorė.
Filmas paliko žiūrovams nepaprastą įspūdį – daugelį jis stipriai emociškai paveikė ir paskatino susimąstyti.
Filmo peržiūrą organizavo Lenkijos institutas Vilniuje ir Rudaminos kultūros centras.
Rudaminos kultūros centro informacija
„Abipus Nemuno“, 2025 m. gegužės 23 d., nr. 10 (235)