LGGRTC stiprinimo būtinybė atminties ir informacinių karų akivaizdoje

Arvydas Gelžinis

LGGRTC istorikas

Per 25-erius darbo metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) daugelį metų priklausiau šios institucijos Darbo tarybai, teko iš arčiau matyti bendrą Centro vaizdą. Lietuvos Respublikos Seimas 1997 metais įkūrė dabartinės struktūros LGGRTC, skyrė šiai institucijai gerą finansavimą, atlyginimai siekė šalies vidurkį, tai buvo patraukli vieta įsidarbinti istorikams ir kitiems specialistams.

Apmaudu, kad dėl daugelio priežasčių per beveik tris dešimtmečius Seimas, kaip LGGRTC steigėjas, savo įkurtai institucijai tapo ne motina, o pamote, metų metais neskyrusi tinkamo finansavimo. Buvo menkai vertinama LGGRTC strateginė reikšmė stiprinant Lietuvos valstybę. Centro veiklos tikslas – totalitarinių režimų Lietuvos okupacijų laikotarpiu ir pasipriešinimo (rezistencijos) pažinimas ir įvertinimas. Centro uždavinys – Lietuvos istorijos tyrimai ir istorinio teisingumo atkūrimas okupacinių režimų ir Lietuvos rezistencijos laikotarpiais. LGGRTC formuoja šios srities oficialią valstybės politiką. LGGRTC visoje Lietuvoje vykdo ir koordinuoja rezistencinio judėjimo įamžinimą, rengia konferencijas, seminarus, parodas, organizuoja užsiėmimus moksleiviams, vykdo partizanų palaikų paieškas. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisų komisija nuo 1997 metų apsvarstė 21 tūkst. prašymų dėl Kario savanorio ir Laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo. Centro specialistai visiems šiems asmenims pagal surinktą archyvinę ir kitą medžiagą parengė rezistentų veiklos aprašymus. Taip pat suformuotos bylos gavus apie 94 tūkst. prašymų dėl nukentėjusių nuo okupacijų statuso suteikimo tremtiniams, politiniams kaliniams, perkeltiems asmenims, beglobiams vaikams, likvidavusiems AE Černobylio avarijos padarinius, tarnavusiems Afganistane ir kitiems nukentėjusiems. Centro Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriuje apie Lietuvos gyventojų patirtas represijas sukaupta, saugoma ir tyrimams prieinama maždaug 142 tūkst. dokumentų. Šie duomenys pateko į daugiatomį leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“, kuris šiuo metu yra skaitmeninamas. Cen­tro Leidybos skyrius išleido 350 leidinių – Centro istorikų monografijų, tremtinių ir politinių kalinių prisiminimų ir kt.

Tačiau ilgametis Centro finansavimo ignoravimas sukėlė tokią situaciją, kad 2017 metais apie 100 darbuotojų kreipėsi į Seimą ir Lietuvos Respublikos prezidentę, nurodydami, jog Cen­tro specialistai į rankas gauna tik apie 400 eurų (praktiškai minimalią algą). Tais metais bandyta apšmeižti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, nes buvo surasti jo palaikai, tačiau Centro istorikai moksliškai ir argumentuotai apgynė A. Ramanausko-Vanago garbę. Cen­tro darbuotojai šiame kreipimesi rašė, kad „mėginimas sumenkinti vieną žymiausių Lietuvos partizanų vadų, o kartu ir Lietuvos valstybės garbę, yra viena iš Rusijos vykdomos propagandinės antivalstybinės akcijos sudedamųjų dalių, kai stengiamasi visomis priemonėmis diskredituoti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Baltijos valstybėse. Apmaudu, kad Lietuvoje istorikai tampa labai reikalingi tik tuomet, kai reikia ginti valstybės garbę, tačiau jų eiliniai gyvenimo „šiokiadieniai“ vegetuojant ant skurdo ribos niekam nerūpi.“ 

Darbuotojai rašė, kad nesprendžiant LGGRTC darbuotojų atlyginimo klausimo, nebeliks kam kvalifikuotai ginti valstybės garbę – vien 2017 metais iš LGGRTC išėjo 12 darbuotojų. Šiame rašte buvo prisimintas 2016 metais vykęs LGGRTC darbuotojų susitikimas su tuometiniu Seimo nariu, kuris atvirai pasakė, „kad mūsų mėginimai kreipiantis dėl didesnio finansavimo bus ir toliau bevaisiai, nes mes neturime poveikio priemonių.“ Kas tos poveikio priemonės, klausimas lieka atviras…

Dėl visų tų priežasčių daug kvalifikuotų darbuotojų iš Centro išėjo ne tik į mokslo institucijas, bet į įvairiausias įstaigas, pavyzdžiui, Bendrąjį pagalbos centrą, kur oresni atlyginimai. Tai skaudžiai atsiliepė visiems Centro padaliniams. Pavyzdžiui, LGGRTC padalinio Okupacijų ir laisvės kovų muziejus yra turistų labiausiai lankomas muziejus, užsienio piliečiai čia „skiepijami“ nuo Rusijos propagandos. Tačiau, kai daugumai šalies muziejų esančių prie Kultūros ministerijos atlyginimai nuolat kilo, Laisvės kovų ir okupacijų muziejui, kaip žinybiniam muziejui, įkurtam Seimo, algos buvo ir lieka 30-50 % mažesnės nei kitų muziejų. Kaip ilgus metus dėl to turi jaustis šio muziejaus darbuotojai? Dėl šių priežasčių ir didelės darbuotojų kaitos vidutinis specialistų darbo laikas Centre per tris dešimtmečius yra apie 5 metai. Tai kaip tik tas laikas, kai specialistas įgyja aukštą kvalifikaciją, pavyzdžiui, susipažįsta su muziejaus rinkiniais arba įgyja didelę darbo archyvuose patirtį. Naujas darbuotojas turi vėl iš pradžių su viskuo susipažinti. Antra vertus, surasti naujus darbuotojus nėra paprasta, nes istorikai, baigę studijas universitetuose, tyrinėjantys pokario istoriją, vos išgirdę, kokie LGGRTC atlyginimai, į Centro pusę numoja ranka.

Simboliškai tariant, Centrui apie du dešimtmečius buvo leidžiama kvėpuoti tik vienu plaučiu. Keistai atrodo, kad Centro kuravimas daugelį metų buvo atiduotas tik vienam – Seimo Žmogaus teisių komitetui. Tik maždaug prieš metus prie Centro kuravimo prisidėjo kitas Seimo komitetas – Nacionalinio saugumo ir gynybos. Kam buvo ir yra naudingas ilgametis LGGRTC silpninimas? Klausimas lieka atviras… Vis dėlto Centro darbuotojai padarė daug reikšmingų darbų, bet nėra abejonės, kad esant normaliam finansavimui nebūtų tokios didžiulės specialistų kaitos ir Centro veikla būtų dar stipresnė. 

Po 2017 metų darbuotojų kreipimosi Seimas, tvirtindamas biudžetą, į tai atsižvelgė ir kasmet pradėjo didinti atlyginimų fondą po maždaug 5 %. Bet kadangi didinimas startavo nuo ypač mažos sumos, tai iki šiol Cen­tro atlyginimai nepasiekė šalies vidurkio. Vidutinis LGGRTC specialistų atlyginimas šiuo metu yra 1670 eurų (į rankas – apie 1000 eurų). Tuo pat metu vidutinis šalies atlyginimas yra 2200 eurų (į rankas – 1350 eurų). 

Lietuvos Seimui atskaitingos šešios kontrolės priežiūros institucijos ir aštuonios institucijos, padedančios Seimui formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką išskirtinėse nacionalinės svarbos srityse. Visų šių institucijų specialistų atlyginimai siekia arba viršija šalies vidurkį, išskyrus LGGRTC. Rusijai 2022 metais pradėjus karą prieš Ukrainą, Lietuvos valstybės vadovai, politikai pradėjo plačiai kalbėti apie hibridines grėsmes, informacinį karą bei propagandą, vykdomą prieš Lietuvą, apie būtinybę tam priešintis. Pažymėtina, kad LGGRTC šiame informaciniame kare dalyvauja jau daug metų, gina šmeižiamų partizanų garbę, leidiniais, parodomis ir kitomis priemonėmis skelbia pasauliui tiesą apie Lietuvos okupaciją ir tos okupacijos pasekmes. Taip pat bendradarbiauja su Lietuvos akademine visuomene, nevalstybinėmis organizacijomis, informuoja ir šviečia visuomenę. Tuo tarpu mums nedraugiškos šalys nesnaudžia. Birutė Budginaitė straipsnyje „Karas informacinėje erdvėje“ („Karys“, 2022 m. nr. 12) mini, kad „kiekvienais metais rugpjūčio 23 dieną pažymint nusikalstamo Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymą, stebimas tas pats pasakojimas, kad Lietuva esanti nedėkinga šalis, kad esą mus sovietai gelbėjo nuo nacizmo. Rusijos dezinformacijos šaltiniai pasauliui skelbia, kad trėmimai neegzistavo, kad Lietuvos žmonės esą saugumo sumetimais buvo iškeldinti į Rusijos platybes, o kolonistus įvardija kaip gabiausius Rusijos piliečius, atsiųstus atstatyti ir vystyti Lietuvą. Tie patys šaltiniai nuolat stengiasi perrašyti mūsų istoriją ir visuomet aktyviai reaguoja į mums svarbias istorines datas ar įvykius. Visos tos dezinformacijos tikslas, silpninti Lietuvoje pilietiškumą ir patriotiškumą“. Įvairi dezinformacija yra pasiekusi Lietuvos piliečių protus, praktiškai visada po straipsniais apie partizanus atsiranda daug juos niekinančių komentarų. Algirdas Paleckis viename viešame renginyje kalbėjo, kad Lietuvos partizaninis pasipriešinimas buvo sukurtas SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu…

Minimame B. Budginaitės straipsnyje kalbinta Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinės aplinkos vertinimo skyriaus analitikė Dominyka Daškevičiūtė pažymi, kad „2022 m. lapkričio pabaigoje vos paskelbus informaciją, kad Leipalingyje (Druskininkų sav.) rasti Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, tą pačią dieną ėmė plisti dezinformacija apie Lietuvos partizanus. Buvo teigiama, kad partizanų tikslas buvęs sunaikinti žydus ir pasisavinti jų turtą. Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida nuolatos stengiasi priminti, kad jie yra mūsų gelbėtojai, o mes esame jiems nedėkingi ir istorinių įvykių kontekste stengiasi išbrauti Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, praeitį ir dabartį“. 

Šiame kontekste labai liūdnai atrodo, kai 2025–2027 metų valstybės biudžete LGGRTC darbo užmokesčiui numatoma skirti tą pačią sumą, paliekant darbuotojus šiuos kelerius metus su minėtu 1000 eurų atlyginimu į rankas. Tuo tarpu kolegų istorikų atlyginimai Lietuvos istorijos institute siekia maždaug 1500 eurų į rankas. Taip pat kultūros, švietimo ir mokslo darbuotojams numatomas kasmetinis 10 % atlyginimo fondo didinimas, tik ne LGGRTC, veikiančiam  ir kultūros, ir švietimo, ir mokslo tyrimų laukuose. Jau ir Seimo nariai po infliacijos ir kainų kilimo metų pamatė, kaip sunku pragyventi iš Seimo nario atlyginimo, kuris 2020–2024 metų kadencijoje siekė 3600 eurų (2200 eurų į rankas). Seimo nariai pasididino savo atlyginimą 2024–2028 metų kadencijai iki 6250 eurų (apie 4000 eurų į rankas). Beveik dvigubai pasididinę savo algas apie pavaldžios institucijos – LGGRTC – finansavimą nepagalvojo. Galbūt kai kuriems Seimo nariams atrodo, kad Genocido centre 1000 eurų į rankas – gera alga, o „kas galvoja kitaip, yra valkatos“…

Dabar LGGRTC prašo Seimo skirti papildomus 400 tūkst. eurų darbo užmokesčiui didinti, tai sudarytų apie 2030 eurų darbuotojui iki mokesčių (apie 1260 eurų rankas). Tai tik priartintų Centro darbuotojų atlyginimus iki vidutinio šalies atlyginimo, bet šių papildomų 400 tūkst. eurų skyrimas lieka miglotas. Šiam papildomam Centro finansavimui pritarė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetai. Tačiau šiam prašymui pasiekus aukščiausiąją Finansų ministeriją, kažkoks anoniminis šios ministerijos valdininkas nusprendė Centrui papildomų lėšų neskirti. Dabar lieka tik viena išeitis – stipri politinė valia Seime, Seimo frakcijų ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pritarimas LGGRTC prašymui ir nurodymas Finansų ministerijai skirti šias lėšas. Kitu atveju Centras toliau silpnės, gali būti prieita iki tokios ribos, kai reikės atleisti dalį darbuotojų. Tokius nuogąstavimus šių metų spalį išsakė Centro administracija.

Lietuvos Seime ar Vyriausybėje gali būti teigiama, kad papildomas biudžeto lėšas reikia skirti gynybai, keliams ir panašiai, o ne LGGRTC. Puiku, kad stiprinama šalies gynyba, kad tam papildomai skiriami šimtai milijonų, kad ateityje gynybai numatoma skirti 5 % valstybės biudžeto. Bet būtų apmaudu, jei valstybės biudžete neatsirastų papildomų 400 tūkst. eurų LGGRTC, kuris šiuo realiu laiku dalyvauja informaciniame ir atminties karuose. Istorija moko, kad ne visada pakanka vien stiprinti kariuomenę. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenė buvo ypač stipri, jai buvo skiriama 6 % šalies biudžeto. Tačiau įvyko, kas įvyko. Rusijos specialiosios tarnybos didžiuojasi, kad joms pavyko viena sėkmingiausių jų istorijoje operacijų – okupuoti Lietuvą be karinio pasipriešinimo. Tuo pat metu atsitiko vienas gėdingiausių Lietuvos istorijos įvykių, kai okupacijos metu Lietuvos Vyriausybė neatlaikė Maskvos spaudimo. To rezultatas – besitraukiantys į užsienį Lietuvos pareigūnai, Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis Kauno apskrities policininkų 1940 m. birželio 15 d. buvo suimti, perduoti sovietams ir sušaudyti Butyrkų kalėjime Maskvoje. Regis, tarpukario Lietuvoje buvo didelis patriotizmas, bet, matyt, pritrūko pastangų stiprinti pajėgumus, turėjusius užkardyti iš sovietų Rusijos kylančias informacinio ir hibridinio karo grėsmes, įtakos operacijas.

Tad kviečiu Seimo narius atkreipti dėmesį į įsisenėjusias LGGRTC fi­nan­savimo problemas, apsvarstyti tai Seimo frakcijose, artimiausiuose Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Biudžeto ir finansų komitetų posėdžiuose. Taip pat kviečiu Lietuvos Respublikos Prezidentą aptarti LGGRTC finansavimo ir stiprinimo strategiją Valstybės gynimo tarybos posėdyje. 

Gedimino Savickio nuotrauka

„XXI amžius“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1–2 (2614–2615)