Lietuviai Lenkijos kariuomenėje ir vokiečių karo nelaisvėje Rytų Prūsijoje 1939–1945 metais

Dr. Arūnas Bubnys

Įvadinės pastabos

Šiame straipsnyje nagrinėjama Vilniaus krašto lietuvių, 1939 metais mobilizuotų į Lenkijos kariuomenę, likimai Antrojo pasaulinio karo metais. Į Lenkijos kariuomenę mobilizuoti Vilniaus krašto gyventojai: lenkai, lietuviai, baltarusiai (gudai), rusai ir kitų tautybių asmenys.

Šiame straipsnyje bus nagrinėjami tik lietuvių karių situacija ir likimai. Dalis mobilizuotųjų žuvo fronte arba buvo sužeisti, bet didesnė dalis pateko į vokiečių nelaisvę, kalinti karo belaisvių stovyklose, vėliau išdalinti vokiečių ūkininkams ir dirbo įvairius fizinius darbus iki išlaisvinimo 1945 metais. Straipsnyje daugiausia remtasi Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau – LYA) fondo K-1, 59-ojo apyrašo dokumentais. Šiame apyraše saugoma daugiau kaip 32 tūkst. filtracinių bylų.

Filtracinės sovietų saugumo tarnybų bylos buvo užvedamos tiems asmenims, kurie Antrojo pasaulinio karo metais dėl įvairių priežasčių atsidūrė Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse (tai karo belaisviai, nacistinių konclagerių ir kalėjimų kaliniai, išvežtieji prievartiniams darbams į Vokietiją ir kitų kategorijų asmenys). Straipsnio autorius peržiūrėjo visas 59-ojo apyrašo bylas ir surado kelis šimtus bylų asmenų, kurie 1939 metais dalyvavo Vokietijos-Lenkijos kare ir pateko į vokiečių nelaisvę. Didelė dalis šios ligi šiol istoriografijoje nežinomos informacijos panaudota šiame straipsnyje. Nagrinėjama tema, autoriaus žiniomis, specialiai nebuvo tyrinėta nei Lenkijos, nei Lietuvos istoriografijoje, todėl jos tyrimu svarbu papildyti Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos istoriografiją. Straipsnyje taip pat remtasi tos temos negausia istorine literatūra (daugiausia – Lenkijos).

Besiruošdama karui su nacistine Vokietija, Lenkijos karinė vadovybė planavo mobilizuoti apie 1,5 milijono karių. Pirmajame ešelone planuota sutelkti apie 70 % esamų karinių pajėgų. Tačiau Lenkijos kariuomenės mobilizacija ir karinių dalinių išskleidimas vėlavo, ir karo pradžioje Len­kijos kariuomenė turėjo apie 1 mln. karių (39 divizijos), 4300 artilerijos pabūklų, 220 lengvųjų tankų ir 650 tankečių. Lenkijos karinėse oro pajėgose buvo 824 lėktuvai, tačiau tik pusė jų (407) buvo tinkami naudoti kovos veiksmuose, nes jie buvo pasenę ir savo kokybe smarkiai nusileido Vokietijos aviacijai (vok. Luftwaffe). 1939 m. rugsėjo 1 d. puldama Lenkiją, Vokietija turėjo 1,6 mln. karių, iš viso – 62 divizijas: tarp jų 7 tankų divizijas (iš viso 2800 tankų), 6 tūkst. artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, 2 tūkst. lėktuvų¹. Vokietijos kariuomenė (vok. Wehrmacht), turėdama didelį kiekybinį ir kokybinį pranašumą, naudodama žaibo karo (vok. Blitzkrieg) taktiką, sparčiai veržėsi į Lenkijos teritoriją ir jau rugsėjo 8 dieną dvi tankų divizijos pasiekė Varšuvą. Vermachto armijų grupė „Pietūs“ rugsėjo 6 dieną užėmė Krokuvą. Per rugsėjo mėnesį Vokietija nugalėjo Lenkiją (Varšuva po atkaklių mūšių buvo užimta 1939 m. rugsėjo 28 d.). Paskutinis mūšis tarp vokiečių ir lenkų kariuomenių įvyko spalio 5 dieną prie Kocko miesto.

Kare su Vokietija nuo 1939 m. rugsėjo 1 iki spalio 6 d. Lenkijos kariuomenė patyrė skaudžius nuostolius: žuvo 66 tūkst. karių, sužeista 133 tūkst. 700, apie 400 tūkst. karių pateko į vokiečių nelaisvę².

Lietuviai kovose su Vokietijos kariuomene

Nemažai į Lenkijos kariuomenę 1939 metais mobilizuotų Vilniaus krašto vyrų tarnavo 13-ajame pėstininkų pulke (Naujojoje Vilnioje). Šis pulkas jau pirmosiomis karo dienomis dalyvavo kautynėse su puolančia Vokietijos kariuomene ir gynė Varšuvos prieigas iš šiaurės pusės. 1939 m. rugsėjo 1-4 dienomis vyko atkaklios kautynės Mlavos (Mlawa) miesto apylinkėse. Dėl atkaklaus lenkų karių pasipriešinimo Vermachto puolimas Varšuvos kryptimi sulėtėjo, be to, lenkų „Pamario“ („Pomorze“) armija išvengė apsupties³. Rugsėjo 5-7 dienomis kova vyko Narevo upės žemupyje. 13-asis pulkas gynė Pultusko miestą. Po atkaklių kautynių rugsėjo 7 dieną lenkų įgula paliko miestą ir traukėsi link Vyslos upės⁴. Rugsėjo 5-28 dienomis vyko mūšiai dėl len­kams labai svarbios Modlino tvirtovės. Šios tvirtovės gynyboje dalyvavo ir 13-asis pėstininkų pulkas. Rugsėjo viduryje Modliną gynė apie 20 tūkst. lenkų karių. Nuo rugsėjo 17 dienos Modlino tvirtovę sistemingai bombardavo vokiečių aviacija ir apšaudė artilerija. 13-asis pulkas gynėsi pozicijoje tarp VIII ir VII tvirtovės fortų, vėliau Dembinos (Dębina) ir Novolečnos (Nowolęczna) kaimuose. Po atkaklių kautynių rugsėjo 29 dieną Modlino tvirtovės įgula kapituliavo (Varšuva buvo užimta rugsėjo 28 dieną), jos gynėjai pateko į vokiečių nelaisvę⁵. 

Juozas Verseckas (g. 1909 m. Kuršių k., Valkininkų vlsč.) 1939 m. rugpjūčio pabaigoje buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenės 1-ąjį pėstininkų pulką Vilniuje eiliniu, dalyvavo mūšiuose su Vermachtu ir pateko į vokiečių nelaisvę. Yra žinoma, kad 1-asis pėstininkų pulkas dalyvavo Varšuvos gynyboje. Jis užėmė pozicijas Varšuvos miesto Pragos rajone. Mūšiai dėl Varšuvos prasidėjo 1939 m. rugsėjo 8 d. vakare. Atkaklios kautynės truko kelias savaites. Miestą intensyviai apšaudė vokiečių artilerija, bombardavo aviacija. Generalinis šturmas vyko rugsėjo 25-27 dienomis, bet lenkai sugebėjo jį atremti. Miesto gyventojų padėtis dėl maisto, vandens ir elektros trūkumo buvo katastrofiška, iškilo epidemijų grėsmė. Dėl to Varšuvos gynybos vadovybė pradėjo derybas su Vermachto vadais dėl ugnies nutraukimo. Rugsėjo 28 dieną lenkų kariuomenės atstovai pasirašė kapituliacijos aktą. Varšuvos gynimo metu žuvo apie 5 tūkst. ir buvo sužeista apie 16 tūkst. lenkų karių. Į vokiečių nelaisvę pateko apie 5 tūkst. lenkų karininkų ir 97 tūkst. puskarininkių ir eilinių⁶. 

Į vokiečių nelaisvę patekusį J. Versecką iš pradžių kelis mėnesius kalino karo belaisvių stovykloje Rytų Prūsijoje, po to perkėlė dirbti į cukraus fabriką, nuo 1940 m. pavasario jis dirbo pas vokiečių dvarininką netoli Haldenslėbeno miesto Saksonijos-Anhalto žemėje. 1945 m. balandžio mėnesį darbininkus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. 1945 m. vasarą J. Verseckas grįžo namo  per Gardino patikrinimo-filtracijos punktą⁷.  

Dalis belaisvių greitai buvo paleisti, kiti išsiųsti kalėti į karo belaisvių stovyklas. Remiantis 1940 m. gegužės 22 d. Hitlerio sprendimu, daug lenkų karo belaisvių buvo paleisti iš lagerių, tačiau iš karto jie buvo paversti priverčiamuosius darbus dirbančiais darbininkais. Šis Hitlerio sprendimas prieštaravo Že­ne­vos konvencijai ir kitiems tarptautinės teisės aktams bei dar labiau apsunkino buvusių karo belaisvių dalią. Lenkų belaisviai buvo paversti civiliais darbininkais ir perduoti vokiečių civilinės valdžios, policijos, įmonių bei ūkių savininkų kontrolei⁸.  

Į vokiečių nelaisvę patekusiems lietuviams buvo būdinga tai, kad jų visą karo laiką nekalino karo belaisvių stovyklose, bet po 2-3 metų paleisdavo darbams, dažniausiai pas vokiečių ūkininkus. 

Lietuvos Respublikos valdžia rūpinosi tais Vilniaus krašto dalies gyventojais, kurie gyveno vietovėse,  kurios 1939 m. spalio mėnesį atiteko Lietuvai. 1940 m. vasario 10 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus sričiai rašte LR užsienio reikalų ministerijai rašoma:

„Vilniaus miesto bei srities gyven­tojai įteikia mano įstaigai prašymus, kad Lietuvos vyriausybė išvaduotų jų gimines, buvusius lenkų kareivius, internuotus buv. Lenkijos kaimyninėse valstybėse. Ligi šiol yra sudaryta bylų dėl internuotųjų ir belaisvių:

Vokietijoje – 929 žmonės
Sovietų Rusijoje – 374
Latvijoje – 11
Rumunijoje – 14
Vengrijoje – 19
Paieškotinų – 53
Iš viso – 1400

Prašymai yra aprūpinti pilietybę įrodančiais dokumentais.

Dėl Vokietijoje esančių belaisvių bylų yra gauti U. R. Ministerijos nurodymai ir jie dabar vykdomi. [...]⁹“. 

Tačiau netrukus (1940 m. birželio 15 d.) Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir neteko galimybės rūpintis į nacių ir sovietų nelaisvę patekusių savo gyventojų išlaisvinimu.   

Vokietijos karo belaisvių stovyklų sistema

Karo belaisviai buvo Vermachto (Vokietijos ginkluotųjų pajėgų) dispozicijoje. Institucinė atsakomybė buvo padalinta tarp Vyriausiosios Vermachto vadovybės (OKW) ir Vyriausiosios kariuomenės vadovybės (OKH). OKW Bendrosios Vermachto valdybos (AWA, viršininkas generolas Hermanas Rainekė (Hermann Reinecke)) Karo belaisvių skyrius, o nuo 1942 m. sausio 1 d. – Karo belaisvių reikalų viršininkas buvo atsakingas už Vokietijos reichą, Generalinę guberniją (okupuotą Lenkiją) ir vokiečių civilinės administracijos sritis okupuotose šalyse (išskyrus Ukrainą ir Norvegiją). Karo belaisvių reikalų viršininkui buvo pavaldūs karo belaisvių skyrių viršininkai septyniolikoje karinių apygardų¹⁰. Nuo 1944 m. rugsėjo 25 d. karo belaisvių reikalai perėjo Vokiečių SS ir policijos vado Heinricho Himlerio žinion. Himleris paskyrė SS obergrupenfiurerį Gotlobą Bergerį atsakingu už karo belaisvių reikalus. 

Kaip minėta, Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos teritorija (vėliau – ir okupuotos teritorijos) buvo suskirstytos į karines gynybos apygardas – Wehrkreis. Jų buvo 17. Mūsų nagrinėjam klausimui ypač svarbi yra I gynybos apygarda (Wehrkreis I, Königsberg), kadangi jos ribose esančiose karo belaisvių stovyklose kalėjo nemažai į vokiečių nelaisvę 1939 metais patekusių Vilniaus krašto gyven­tojų. Pirmoji gynybos apygarda apėmė Rytų Prūsiją ir vėliau – dalį okupuotos Lenkijos bei Tilžės-Gumbinės karališkosios apygardos teritoriją. Aukščiausioji teritorijos valdžia buvo (Wehrkreiskommando I Ostpreussen) Kionigsberge. 

Vermachto karo belaisvių stovyklos skyrėsi viena nuo kitos savo funkcionalumu ir pavaldumu. Svarbu jį suprasti, nes tos savybės yra užfiksuotos karo belaisvių stovyklos pavadinime ir numeracijoje. Konkreti geografinė stovyklos buvimo vieta numeracijoje paprastai neatsispindi.

Bazinės I gynybos apygardos karo belaisvių stovyklos

Pirmosios karo belaisvių stovyklos, nors tiksliau būtų vadinti jas lageriais, atsirado prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Pirmieji lageriai, įkurti Rytų Prūsijoje, sulaukia pirmųjų belaisvių jau 1939 m. rugsėjo mėnesį. Vėliau naujų karo belaisvių lageriai irgi buvo steigiami ar likviduojami priklausomai nuo karinių veiksmų eigos.

Stovyklų pavadinimuose atsispindi lagerio įkūrimo pobūdis ir eilė. Romėniška raidė žymi apygardą, didžioji lotyniško alfabeto raidė – įsteigimo eilę (arbą numerį), toliau pridedama geografinė vietovė. Pagrindinės bazinės Rytprūsių teritorijoje stovyklos, pavaldžios Karaliaučiaus valdybos skyriui ir Tilžės gestapui, buvo šios:

Stalag I A Stablack (dabar Stablawki, liet. Stablaukiai, Lenkija). Jungtinis dviejų stovyklų – Kaminske ir Stablaukiuose – pavadinimas. Lageris buvo apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Prūsų Yluvos (dabar Bagrationovsk, Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis).

Tai buvo pats didžiausias karo belaisvių lageris Rytprūsiuose. Dar prieš karą Stablako gyvenvietė buvo kuriama kaip garnizono miestas, jame gyveno vien kariškiai, buvo daug kareivinių. Ten susidarė palankios aplinkybės sukurti centrinį, pagrindinį Rytų Prūsijos karo belaisvių lagerį. Jis turėjo virš 20 darbo komandų (filialų; tarp jų E 12 Memel (Klaipėda)). Komandos buvo sudaromos pagal profesinį atitikimą. Centrinio lagerio numeris –  E1. Pirmieji karo belaisviai šiame lageryje buvo lenkų kariškiai, pradėti gabenti į Stablaką 1939 m. rugsėjo pirmosiomis dienomis. Vėliau ten įkalinti belgai, prancūzai, rusai, buvo net italų ir kitų tautų. 1940–1941 metais šiame lageryje kalėjo daugiau kaip 100 tūkst. belaisvių. 1940 m. pirmojoje pusėje iš šio lagerio buvo paleisti į laisvę 178 Lietuvos gyventojai, kurie kaip Lenkijos kareiviai pateko į nelaisvę 1939 metais¹¹. 1945 m. sausio 25 d. lageris buvo evakuotas, manoma, kad tuo metu jame buvo apie 50 tūkst. karo belaisvių.

Lietuvis Viktoras Jurga (g. 1916 m. Jančiūnų k., Eišiškių vlsč.) 1939 metais pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo kalinamas Stablako karo belaisvių stovykloje Rytų Prūsijoje (Stalag I A). Ten buvo dešimtys tūkstančių belaisvių. Iš pradžių joje kalino lenkų karo belaisvius, o nuo 1940 metų – karo belaisvius prancūzus (jų buvo 37 tūkst.) ir belgus (23 tūkst.). Belaisviai po visą šiaurinę Rytprūsių dalį buvo išdalinti darbams pas ūkininkus ir įvairioms įmonėms. Stablake 1939-­1941 metais kalėjo apie 50 tūkst. lenkų karo belaisvių. Vėliau jų statusas buvo pakeistas į civilių darbininkų statusą. Šiame lageryje mirusių karo belaisvių skaičius nėra žinomas. 1945 m. pradžioje lagerį užėmė Raudonoji armija. Dalis karo belaisvių iki sovietų armijos atėjimo  buvo evakuoti į Vokietijos gilumą. V. Jurga buvo kalinamas Stalag I A tik apie mėnesį, po to jį perdavė dirbti pas vokiečių ūkininką Osterodės (Osterohde), apylinkėse, vėliau jis dirbo pas dvarininką Rastenburge (dabar Kętrzyn, Lenkija) ir kitose Rytprūsių vietovėse iki 1945 m. balandžio. Į Lietuvą V. Jurga grįžo 1945 m. vasarą per Volkovysko (Baltarusija) NKVD patikrinimo-filtracijos punktą¹².

Lietuvis Alfonsas Pipiras (g. 1909 m. Novosiolkų k., Švenčionių aps.) 1939  metais buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose su Vermachtu ir prie Grajevo miesto pateko į vokiečių nelaisvę. Iš pradžių buvo kalinamas lageryje I A (belaisvio Nr. 8561), o 1942 metais perkeltas į karo belaisvių stovyklą XI A Altengrabovo mieste. Šio lagerio belaisvius išlaisvino amerikiečių ka­riuo­menė 1945 m. balandžio mėnesį. Į Lietuvą A. Pipiras grįžo 1945 m. rugpjūčio mėnesį per Gardino patikrinimo-filtracijos punktą¹³.

Alfonsas Krūminis (g. 1913 m. Prisieginės k., Švenčionių aps.) 1939 metais buvo pašauktas į Lenkijos kariuomenę, tarnavo 13-ame pėstininkų pulke eiliniu, dalyvavo mūšiuose su Vermachtu ir rugsėjo 27 dieną prie Varšuvos pateko į vokiečių nelaisvę. A. Krūminis buvo įkalintas Stalag I A lageryje Stablaukiuose, po to dirbo įvairius darbus pas ūkininkus ir popieriaus fabrike Rytų Prūsijoje. Jį sovietų kariuomenė išlaisvino 1945 m. gegužės 9 d. Į Lietuvą A. Krūminis grįžo 1945 metais per Gardino patikrinimo-filtracijos punktą¹⁴.  

Pranas Kašėta (g. 1913 m. Kašėtų k., Marcinkonių vlsč.) 1939 metais buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose su Vermachtu ir pateko į vokiečių nelaisvę. Jis įkalintas Stalag I A belaisvių stovykloje Stablaukiuose. Ten kalėjo iki pat nacių-sovietų karo pabaigos. Į Lietuvą P. Kašėta sugrįžo 1945 m. birželio mėnesį¹⁵.

Petras Kašėta (g. 1912 m. Kašėtų k., Marcinkonių vlsč.) 1939 metais buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenės 81-ąjį pėstininkų pulką, dalyvavo mūšiuose prieš Vermachtą ir pateko į vokiečių nelaisvę. 1939–1941 metais buvo kalinamas belaisvių stovykloje Rytprūsiuose (tiksli vieta nenurodyta), po to iki išlaisvinimo 1945 m. balandžio dirbo žemės ūkio darbus pas dvarininką. Į Lietuvą P. Kašėta sugrįžo 1945 m. vasarą per Gardino patikrinimo-filtracijos punktą¹⁶.

Stanislovas Vaitkevičius (g. 1910 m. Šakališkės k., Švenčionių aps.) 1939 metais buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenės 15-ąjį pėstininkų pulką eiliniu, dalyvavo mūšiuose ir pateko į vokiečių nelaisvę. Iš pradžių buvo atiduotas vokiečių ūkininkui Tilžės apylinkėse, 1940 metais perkeltas į Stalag I A karo belaisvių stovyklą, bet tų pačių metų pabaigoje vėl buvo perduotas vokiečių ūkininkui netoli Bartenšeino miesto Rytprūsiuose (dabar Bartošycė, lenk. Bartoszyce, vok. Bartenstein, Lenkija) ir pas jį dirbo iki išlaisvinimo 1945 m. balandžio mėnesį. Į Lietuvą S. Vaitkevičius grįžo 1945 metais per Gardino patikrinimo-filtracijos punktą¹⁷.

Nikodemas Tabėra (g. 1913 m. Kelpučių k., Švenčionių aps.) 1939 metais buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenės 85-ąjį pėstininkų pulką Naujojoje Vilnioje. Jo pulkas dalyvavo mūšiuose su Vermachtu, rugsėjo 9 dieną N. Tabėra pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo įkalintas belaisvių stovykloje Stablaukiuose. Po kelių mėnesių jis perduotas vokiečių ūkininkui ir dirbo žemės ūkio darbus netoli Bartenšteino miesto iki Raudonosios armijos atėjimo. Į Lietuvą N. Tabėra grįžo 1945 m. vasarą per Gardino patikrinimo-filtracijos punktą¹⁸.

Stalag I B Hohenstein (dabar Olsztynek, Lenkija) – tai lageris Rytų Prūsijoje, kuris pirmasis sulaukė lenkų armijos karo belaisvių (1939 m. rugsėjo mėnesį). Jie buvo įkurdinti Hoenštaine (Hohenstein) veikusioje RAD (Reicho darbo tarnybos) sto­vykloje¹⁹. Lageris iš dalies buvo Tanenbergo memorialo teritorijoje. Lageryje buvo kalinami įvairių šalių ir tautybių piliečiai, tarp jų ir lietuviai. 1941 m. vasario pradžioje belaisvių skaičius išaugo iki 50 tūkst. žmonių (46 tūkst. prancūzų, 4 tūkst. lenkų)²⁰. Hoenštaino stovykloje taip pat buvo kalinami belgų, italų, serbų ir sovietų karo belaisviai. Kalinimo sąlygos buvo labai sunkios, dėl to kildavo šiltinės epidemijos su dideliu aukų skaičiumi. 1941–1942 metų žiemą mirė apie 25 tūkst. belaisvių, daugiausia sovietų. Iš viso šiame lageryje žuvo 50-55 tūkst. belaisvių, kurie buvo palaidoti didžiuliuose grioviuose. Dabar buvusio lagerio vietoje yra memorialinė vieta su nedidele paroda²¹. Šiame lageryje buvo kalinami ir  lietuviai. Dominykas Tolvaiša (g. 1909 m. Valkininkų valsčiuje), 1939 metais buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenę ir pateko į vokiečių nelaisvę. 1941 metais iš lagerio paleistas, dirbo pas ūkininkus įvairiose vietovėse iki Raudonosios armijos atėjimo 1945 m. vasario 9 d.²² 

Lietuvis Jokimas Faraponis (taip rašoma jo filtracinėje byloje, g. 1915 m. Daugėliškio miestelyje, Švenčionių aps.) gyveno Vilniuje, 1938 metais buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenę, tarnavo 13-ame pėstininkų pulke eiliniu. 1939 metais dalyvavo kau­tynėse su vokiečių kariuomene prie Varšuvos ir rugsėjo 27 dieną pateko į vokiečių nelaisvę. 1939 m. spalio mėnesį buvo išsiųstas į karo belaisvių stovyklą I B. Šiame lageryje J. Faraponis kalintas iki 1941 m. kovo mėnesio, o vėliau perkeltas dirbti į stambaus vokiečių žemvaldžio dvarą Magdeburgo apylinkėse. 1945 m. balandžio mėnesį J. Faraponį išlaisvino JAV kariuomenė. 1945 m. birželio mėnesį J. Faraponis per Gardino patikrinimo-filtracijos lagerį grįžo į Lietuvą²³. 

Nemažai buvusių karo belaisvių lietuvių dirbo pas ūkininką Gustavą Rolę (Gustav Rolle) Kobelio (Cobbel) kaime Saksonijos-Anhalto žemėje 14 km į šiaurę nuo Magdeburgo miesto²⁴.

Vilhelmas Čepulis (g. 1913 m. Rygoje) 1939 m. rugpjūčio pabaigoje buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenės 5-ąjį pėstininkų pulką Vilniuje, dalyvavo kovose su Vermachtu prie Pultusko, Vyškovo miestų ir prie Sielcų pateko į vokiečių nelaisvę. Iš pradžių buvo kalinamas belaisvių stovyklose Rytprūsiuose I A ir I B, 1941 m. pavasarį perkeltas į karo belaisvių stovyklą Altengrabove. Vėliau jis iki išlaisvinimo 1945 m. balandžio mėnesį dirbo pas vokiečių ūkininką Elversdorfo kaime Štendalio (Stendal) apskrityje. V. Čepulį išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Į Lietuvą V. Čepulis sugrįžo 1945 m. pabaigoje per Bresto patikrinimo-filtracijos lagerį²⁵.  

Baigiamosios pastabos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m. rugpjūčio pabaigoje į Lenkijos kariuomenę buvo mobilizuota šimtai šaukiamojo amžiaus lietuvių, gyvenusių Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte – daugiausia iš Švenčionių, Vilniaus ir Trakų apskričių. Tuo pat metu mobilizuoti ir kitų tautybių tuometinės Lenkijos piliečiai (lenkai, gudai, rusai ir kiti). Didžioji dalis mobilizuotųjų lietuvių paskirstyti į pėstininkų pulkus ir tarnavo eiliniais kariais. Prasidėjus ka­rui su Vokietija, lietuviai dalyvavo daugelyje kautynių su vokiečių ka­riuo­mene, atkakliuose mūšiuose dėl Varšuvos ir Modlino tvirtovės. Nežinoma, kiek lietuvių karių žuvo Vokietijos-Lenkijos karo metu, tam reikalingi specialūs ir ilgalaikiai tyrimai Lenkijos ir Vokietijos archyvuose. Vis dėlto pagal išnagrinėtus do­ku­men­tus galima spėti, kad didesnė į Lenkijos kariuomenę mobilizuotų lietuvių ne žuvo fronte, bet pateko į vokiečių nelaisvę. Tokių belaisvių buvo šimtai. Didelę dalį lietuvių belaisvių įkalino belaisvių stovyklose Rytų Prūsijoje, daugiausia Stalag I A Stab­laukiuose (dabar Lenkija). Kiti belaisviai lietuviai buvo išsklaidyti po įvairiausias belaisvių stovyklas visoje Trečiojo Reicho teritorijoje. Didžioji dalis lietuvių belaisvių stovyklose kalinti 1939–1940 metais, paskui buvo išdalinti vokiečių dvarininkams bei ūkininkams ir iki išlaisvinimo dirbo žemės ūkio darbus. Belaisvius Vakarų fronte 1945 m. pavasarį išlaisvino JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenės, o Rytų fronte – Raudonoji armija. Dauguma į sovietinę okupacinę zoną patekę lietuviai po karo 1945–1946 metais per sovietinius patikrinimo-filtracijos lagerius ir punktus sugrįžo į Lietuvą. Nežinoma dalis lietuvių belaisvių pasiliko Vakaruose ir po karo emigravo į įvairias šalis (daugiausia į JAV ir Didžiąją Britaniją). Į Lietuvą sugrįžę buvę belaisviai ir toliau išliko sovietų saugumo akiratyje ir ne kartą buvo apklausinėjami apskričių ir valsčių NKVD skyriuose.

¹ Вторая мировая война. Пол­ная иллюстрированная эн­ци­кло­пе­дия, Москва, 2018, с. 17.
² Ibid., с. 19.
³ Wojna obronna Polski 1939, Warszawa, 1995, s. 44.
⁴ Ibid., s. 74, 75.
⁵ Ibid., s. 134, 135.
⁶ Wojna obronna Polski 1939, Warszawa, 1995, s. 132.
⁷ J. Versecko 1945-07-12 anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 18943, l. 1–2 ap.
⁸ Z. Lietz, Obozy jeniecke w Prusach Wschodnich 1939–1945, Warszawa, 1982, s. 23.
⁹ Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus sričiai 1940-02-10 raštas LR Užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 317, ap. 1, b. 1, l. 156.
¹⁰ Ch. Dieckmann, „Karo belaisvių žudymas“, Totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje. Nacių okupacija, II tomas, p. 10.
¹¹ Z. Lietz, Obozy jeniecke w Prusach Wschodnich 1939–1945, s. 78–79.
¹² V. Jurgos 1945-06-14 anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4407, l. 1–2 ap.
¹³ A. Pipiro 1949-04-09 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 30617, l. 31–32.
¹⁴ A. Krūminio 1949-09-01, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 30682, l. 9–9 ap.
¹⁵ P. Kašėtos 1947-05-05 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 31297, l. 3–3 ap.
¹⁶ P. Kašėtos 1945-07-26 anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 1866, l. 1–2 ap.
¹⁷ S. Vaitkevičiaus 1945-04-18 anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 12960, l. 1–2.
¹⁸ N. Tabėros 1949-03-12 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 44942, l. 3–3 ap.
¹⁹ RAD stovyklos. Tai buvo Reichsarbeitsdienst – Reicho darbo tarnybos stovyklos, kurių kontingentą sudarė šaukiamojo amžiaus jaunuoliai ir merginos, kurie dėl kokių nors pateisinamų priežasčių (pvz., religinių nuostatų, įsitikinimų, invalidumo ar kt.) nebuvo pašaukti į karinę tarnybą. Dažniausiai atlikdavo statybos ir infrastruktūros darbus. Gyveno bendrabučiuose, laikėsi griežtos disciplinos.
²⁰ Z. Lietz, Obozy jeniecke w Prusach Wschodnich 1939–1945, s. 90-92.
²¹ https://en.wikipedia.org/wiki/Stalag_I-B
²² D. Tolvaišos 1946 03 20 d. anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 29380, l. 1–2 ap.
²³ J. Faraponio 1947 06 12 d. anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 10678, l. 1–2.
²⁴ L. Potapovičiaus darbo kortelė, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 6245, l. 6 ap.
²⁵ V. Čepulio 1947 10 09 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4053, l. 13, 14.

„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 21 d., nr. 43–44 (2656–2657)