Lietuvių kalba – geroji mūsų motina…
Zigmas Tamakauskas
Neseniai gavau Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjo Remigijaus Jakulevičiaus laišką, kviečiantį atvykti į Maironio lietuvių literatūros muziejų dalyvauti popietėje, kurioje bus kalbama apie Vilhelmą Storostą-Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą, lietuvių kalbą ir jos esmę.
Susidomėjau šiuo kvietimu, prisiminęs šio laiško autoriaus pernai skaitytą įdomią paskaitą TS-LKD Kauno skyriaus būstinėje.
Į popietę nuvykome kartu su savo bičiuliais profesoriumi Algimantu Kurlavičiumi ir Antanu Staniuliu, taip pat besidominančiais mūsų tautos dvasine kultūra.
Apsidžiaugėme, kad paskaitą skaitys tas pats mūsų pažįstamas Remigijus Jakulevičius. Jis paskaitoje „Vaižgantas ir Vydūnas: gryna lietuvių kalba“ su didele meile ir nuoširdumu pažvelgė į minėtų rašytojų ir mūsų tautinės kultūros puoselėtojų bei skelbėjų mintis apie lietuvių kalbos gelmę, jos buvimo kelią ir reikšmę pačios tautos gyvavimo istorijoje. Pateikdamas gyvus pavyzdžius atsakė į klausimus, kaip kalba yra susijusi su mūsų mintimis su žmogaus ir tautos tobulėjimo eiga. Kalba – svarbiausias mūsų dvasinės kultūros požymis. Pagal Vydūno mintis – lietuvių kalba kilusi iš gilios ir skaisčios dvasinės išminties, ji yra viena seniausių ir tobuliausių kalbų, padedančių geriausiai suprasti indoeuropiečių prokalbę ir iš jos kilusių kitų kalbų tikrąją prasmę ir esmę. Tačiau ji istorijos eigoje buvo daug kartų žeminama, buvo siaurinamas jos vartojimas. Anot Vydūno, „lietuvių kalba išliko kaip žiemkenčiai po sniego klodu šaltą žiemą“. Kai kada ir patys šiais laikais menkiau vertiname prigimtą savo kalbą. Griebiamasi svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtume pasakyti, ką norime. Paikai keisdami esamus lietuviškus žodžius į „mandresnius“, vadinamus „tarptautinius“, susiname savo kalbą, mariname jos gyvybiškumą. Vydūnas tai vadina „sąmonės apsiniaukimu“. Tokį sąmonės apsiniaukimą dažnai galima pastebėti radijo ir televizijos laidose bei kai kurioje kitoje žiniasklaidoje. Gražūs esami lietuviški žodžiai, kaip pavyzdžiui – vietovė, pomėgiai, naujovė, rungtynės ar varžybos, lakūnas, apdovanojimas ar dovana, rūpestis, bėda, nesėkmė, šventė, plojimai, susirinkimo vedėjas, muzikinė plokštelė, švietimas, mokymas ar mokytojas, žiūrovai, sužeidimas, pasirodymas ar pramoginis renginys, keičiami į lokaciją, hobius, inovaciją, mačus, pilotus, prizus, problemas, festivalius, aplodismentus, moderatorius, albumus, edukatorius, publikas, traumas, šou ir t. t.
Gaila, kad kai kurie kalbininkai, užuot dėję pastangas kalbos dvasią išlaisvinti nuo svetimybių, gal nenorėdami prarasti savo turimus „antpečius“, laimina į mūsų kalbą vis daugiau besibraunančius svetimžodžius, taikstosi, rodydami savo bejėgiškumą, su nelietuviškų žodžių gausėjimu įvairiose iškabose.
Lietuvos Respublikos Seimas prieš kurį laiką, nepaisydamas mūsų nusipelniusių kalbininkų akademiko Zigmo Zinkevičiaus, profesorių Kazimiero Garšvos, Jono Vaiškūno ir kitų, besirūpinančių lietuvių kalbos švarumu, prieštaravimo, kai kurių jėgų spaudžiamas, pataikūniškai priėmė mūsų laiko patikrintos abėcėlės praplėtimą trimis svetimomis raidėmis, sugriovusiomis lietuviškos rašybos bei tarties principus. To neužteko. Dabar tos pačios Seimo jėgos vėl siūlo kai kurių asmenvardžių rašyboje įteisinti svetimus vadinamus diakritinius ženklus. Lietuvių kalbos institutas yra išsakęs savo nuomonę, kad svetimi diakritiniai ženklai lietuviškuose asmens tapatybės dokumentuose keltų pavojų pačiai bendrinės lietuvių kalbos sistemai bei vartosenai, toliau griautų mūsų rašybą.
Gerai pastebėjo Vydūnas, teigdamas, kad nesuteršta kalba – tautiškumo reiškėja, didžiulis tautos turtas, kalbininkų uždavinys – atmesti į lietuvių kalbą įsibrovusias svetimų kalbų priemaišas, kad svetimi žodžiai yra tautos sąmonės drumstėjai.
R. Jakulevičius pabrėžė, kad ir „Vaižganto darbuose lietuvių kalba iškyla kaip šventas kelias, kuriuo yra prieinama didinga Lietuvos praeitis, kuriama graži dabartis ir šviesi ateitis“. Pats Vaižgantas gimtąją kalbą lygino su motina: „Kalba mums lygiai kaip pati motina, kuri ją mums davė duodama gyvybę“.
Jungtinės Tautos 1999 metais vasario 21-ją yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Pirmą kartą Lietuvių kalbos dienos surengtos 2016 metais. Šiek tiek pagyvėjo ir Lietuvių kalbos draugijos veikla. Malonu prisiminti, kad dar sovietmetį, Lietuvos Sąjūdžio priešaušry, savo dirbamoje įmonėje norėdamas legaliomis priemonėmis sustiprinti dirbančiųjų tautinę savimonę, tarp kitų dalykų, įkūriau ir Lietuvių kalbos draugiją. Kalbėjome apie mūsų savigarbą, kalbos grožį, jos saugojimą ir išlikimo kelią. Siekėme, kad lietuvių kalbą neterštų rusiškų žodžių intarpai, skatinome rengdami pažintines ekskursijas, domėjimąsi savo krašto istorija, papročiais, istorine atmintimi. Bendravau su mano buvusių lituanistinių studijų patriotinės krypties kurso bičiuliu Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių kalbos dėstytoju, vėliau tapusiu profesoriumi dr. Albertu Ruže.
Šiais metais Valstybinė lietuvių kalbos komisija dešimtą kartą pakvietė nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios minėti Lietuvių kalbos dienas, tikintis, kad tai prisidės prie lietuvių kalbos sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, geriau telks užsienio lietuvių bendruomenes, stiprins norą mokytis lietuvių kalbą. Gera, kad dauguma užsienio lietuvių savo širdimi jungiasi su Lietuva, stengiasi minėti ir jos istorines datas.
Šiauliai paskelbti 2025-ųjų metų kalbos sostine. Šio miesto meras siekia, kad Šiauliai taptų miestu, kuriame nebūtų vartojami rusiški keiksmažodžiai.
Gerai, kad kai kurie Seimo nariai pradėjo labiau domėtis Pietryčių Lietuva, joje dar buvusio Švietimo ministro a.a. Zigmo Zinkevičiaus rūpesčiu įsteigtų lietuviškų židinių būkle. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, išrinktas TS-LKD pirmininku, Naujienlaikraštyje rašo, kad reikia ypatingą dėmesį skirti Pietryčių Lietuvai, kad „turime ieškoti daugiau vienybės taškų, atkurti sutrūkinėjusį ryšį su šiuo kraštu. Neužmiršime, padėsime ir puoselėsime čia esančius lietuvybės židinius, kurie gali tapti telkiančiais centrais“. Tai tikrai daug ką reiškiantis viltingas pažadas.
Malonu, kad į lietuvių kalbos ir mūsų dvasinės kultūros sklaidą, labai aktyviai yra įsijungęs jau minėtas Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas R. Jakulevičius, rengdamas paskaitas, pokalbius, minėjimus ir susitikimus. Daug kam jo žodis praplečia akiratį, sustiprina meilę savo kalbai, savo kraštui.
Prezidentas Antanas Smetona, kartodamas mūsų literatūros klasiko žodžius, dažnai mėgo pabrėžti: „Mūsų gimtoji kalba – mūsų geroji motina auklėtoja“. Poetė Janina Degutytė savo eilėraštyje „Gimtoji kalba“ lyg pratęsia: „Lietuviškas žodis liko kraujo raidėm/ Ant kamerų akmens ir pelenuos./ Pasaulio kryžkelėj – prie Nemuno ir Baltijos – / Likimas motinos kalba dainuos.“
„XXI amžius“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 9–10 (2622–2623)