Lietuvos garbę viso pasaulio akyse pakėlęs Prezidentas
Atmintis
Zigmas Tamakauskas
Prieš kelias savaites būrelis žmonių, kuriems, matyt, tikrai rūpėjo Lietuvos istorija, ginčijosi kuris buvo pirmasis Lietuvos prezidentas – Antanas Smetona ar Aleksandras Stulginskis. Pasakytume, kad ir vieni, ir kiti buvo teisūs. Žiūrint kokiomis aplinkybėmis esant jie buvo išrinkti.
Antanas Smetona buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 metais, tikrai tapdamas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Tačiau jau kitais metais, išrinkus Steigiamąjį Seimą, Prezidento įgaliojimai buvo perduoti išrinktam Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, kuris vėliau pagal priimtą Lietuvos Valstybės Konstituciją buvo išrinktas pirmuoju konstituciniu Lietuvos prezidentu. Minėdami pirmojo konstitucinio Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąjį gimtadienį, apie jį pakalbėsime kiek plačiau.
Aleksandras Stulginskis gimė dvaro kumečių šeimoje 1885 metais Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami, išlaikė nedidelį ūkelį. Aleksandras buvo dvyliktas vaikas šeimoje, pažymėtas mokslo siekiančio vaiko žyme. Lietuviškai kalbančioje šeimoje jis gavo pirmuosius supratimus apie lietuvybę. Būsimajam prezidentui baigus Kaltinėnų pradinę mokyklą, nuo plaučių uždegimo mirė jo mama Marijona Stulginskienė. Mamos mirtį ypač skaudžiai išgyveno jaunylis. Tėvas, nenorėjęs toliau ūkininkauti, savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių – tuos pinigus skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje. Baigęs gimnazijos keturias klases, įstojo Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Baigęs ją, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl pačios kunigystės pašaukimo. Tai buvo tikras sąžiningo žmogaus žingsnis. Gavęs prašomą sutikimą, savo teologines bei filosofines žinias gilino Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Po metų nusprendė likti pasauliečiu, aktyviu krikščioniškos ideologijos skleidėju ir lietuvybės puoselėtoju.
Grįžęs į Kauną A. Stulginskis kurį laiką dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. Savo bičiulio agronomo Juozo Tūbelio patartas, išvyko studijuoti į Vokietijoje veikiantį Halės miesto žemės ūkio institutą, manydamas, kad jame įgytos žinios bus tikrai reikalingos savo atsikursiančioje tėvynėje. Įsigijęs instituto baigimo diplomą, grįžo į Lietuvą. Tačiau čia esama carinė valdžia šiam išsilavinusiam lietuviui, ir dar katalikui, visaip trukdė įsidarbinti. Agronomo darbą Alytaus apskrityje padėjo jam gauti carinės Rusijos Dūmos narys Martynas Yčas. Bedirbdamas agronomu, jis jautriai įsijungė ir į lietuvybės darbą: pradėjo redaguoti laikraščio „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, rašė straipsnius.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis liko Lietuvoje. Apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje: 1915 metais suorganizavo Pedagogikos kursus ruošti pradinių mokyklų mokytojams, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metais pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“, kurį pats ir redagavo. Su jo vardu yra susijęs 1918-1919 metais išleistas „Ūkininko kalendorius“.
Aleksandras Stulginskis savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis – vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. Jis su kitais tuometiniais žymiais lietuviais raštu kreipėsi į JAV prezidentą Vudrou Vilsoną Rusijos pavergtų tautų laisvės reikalu. Taip pat jis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais lietuvių visuomenės atstovų susirinkimą – vadinamąją Lietuvių konferenciją, kuri įvyko Vilniuje tų pačių metų rugsėjo 18-22 dienomis teatro pastate J. Basanavičiaus gatvėje. Joje svarstytos Lietuvos valstybės atkūrimo galimybės, išrinkta Lietuvos Taryba. A. Stulginskis džiaugėsi prie pastato plazdančia tautine vėliava, čia susirinkusių žmonių entuziazmu, žmonėmis, ruošusius dirvą Lietuvos valstybės atstatymui. Jis rašė: Prie teatro įkasta į žemę labai aukšta kartis, ant kurios plevėsavo didelė Lietuvos tautinė vėliava. Teatro vidus gausiai išpuoštas mažytėmis tautinėmis vėliavėlėmis. Lietuviai, kurie iki šiol negalėjo pasirodyti kaip tauta, su tautinėm emblemom, dabar labai apsidžiaugė, kad štai jie, kaip ir visos nepriklausomos kultūringos tautos, šį svarbų ir iškilmingą momentą demonstruoja savo tautinę vėliavą senojoj Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kokia laimė.
Konferencija A. Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-tosios Aktą, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu. A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi žmonės Lietuvos nepriklausomybei. Šis reikalavimas turėjo pagrindo, nes jaunai Lietuvos kariuomenei netrukus reikėjo susiremti su rusų bolševikine raudonąja armija, bermontininkais ir lenkų agresoriais, norėjusiais sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę, Vasario 16-tosios Akto idėjų įgyvendinimą. Kariuomenę mūšiui prieš geriau ginkluotą ir skaitlingesnę priešo kariuomenę galėjo įkvėpti tik pasiaukoję, energingi, Lietuvai atsidavę vadai – patriotai.
1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo A. Stulginskio vadovaujamas Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Tuomet Vaižgantas rašė: Dieve brangus, lietuviškas Steigiamojo Seimo susirinkimas. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas? Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikėdami, kad galime tokios laimės sulaukti.
Steigiamojo Seimo pirmininku išrenkamas Aleksandras Stulginskis, gebėjęs sutarti su visų politinių jėgų atstovais. Jis tada savo tartame žodyje kalbėjo: Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms…
Įdomu pažymėti, kad A. Stulginskis tais pačiais metais sukūrė šeimą su Ona Matulaityte. Žmona visą gyvenimą buvo jo ištikima draugė ir sąjungininkė. Savo sutuoktinio paskatinta, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo Lietuvos moterų komitetui tėvynei ginti.
Steigiamasis Seimas vienu iš pirmųjų klausimų priėmė Nepriklausomybės Deklaraciją, patvirtinusią 1918 metų Vasario 16-tosios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.
Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas, A. Stulginskis 1920 m. birželio 19 d. tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos prezidentu.
1922 metų spalio mėnesį įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Daugiausiai balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją 1922 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma išrinktas Aleksandras Stulginskis. Jis tarė tokius priesaikos žodžius: Aš, Aleksandras Stulginskis, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.
Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metais gegužės mėnesį. Vėl daugiausiai balsų surinko krikščionių demokratų blokas. Tų pačių metų birželio 19 dieną Seimas Lietuvos Respublikos prezidentu perrinko A. Stulginskį.
A. Stulginskis pasižymėjo diplomatiniais sugebėjimais, dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų. Jau tada jis stengėsi atgimstančią Lietuvą įtraukti į Vakarų valstybių gretas. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, parengti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas, priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų, pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelis darbus Lietuvos labui. Išlaikydamas savo autoritetą, jis stengėsi neįsivelti į jokias politines intrigas ar priešpriešas. Gal ir todėl žiniasklaidos puslapiuose, lyginant su kitais prezidentais, jo vardas buvo mažiausiai minimas.
Kazys Grinius, priimdamas iš A. Stulginskio prezidento pareigas, pasakė: Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse.
A. Stulginskis reiškėsi ir Trečiojo Seimo darbe. Jis išrinktas šio Seimo pirmininku. Po 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimo A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko apleistą dvarą Kretingos rajone, Jokūbave, ir išvyko ten ūkininkauti, pasirinkdamas paprasto žmogaus gyvenimo kelią. Tai gyvas pavyzdys ir dabartiniams politikams. Prelatas Mykolas Krupavičius apie A. Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaikingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.
Atėjo 1940 metai – rusiškasis imperializmas, kuris dabar užsimojęs pavergti Ukrainos žemę, žudo už savo laisvę kovojančius ukrainiečius. Tada jis, pasivadinęs sovietiniu vardu, ištiesęs tuos pačius savo grobuoniškus nagus, okupavo mūsų kraštą. Pravirko mūsų Rūpintojėlis Lietuvos žmonių kančių ašaromis. Okupantas taikydamas melo, veidmainiavimo, bauginimo ir smurto politiką, vadinamo „Liaudies seimo“ rinkimų išvakarėse pradėjo veikliausių, patriotiškai nusiteikusių žmonių areštus, kad netrukdomai galėtų pasirengti numatomai Lietuvos aneksijai ir būsimam Lietuvos žmonių trėmimui. 1941 metų birželio 8-osios rytmety buvo suimtas ir A. Stulginskis su savo žmona Onute. Jis buvo nugabentas į Krasnojarsko krašto lagerius, o jo žmona nuvežta į Komijos regioną.
A. Stulginskis Rešiotų lageryje kalėjo kartu su buvusiu Lietuvos teisingumo ministru Stasiu Šilingu, su profesoriumi kunigu Izidoriumi Tamošaičiu ir kitais lietuviais, neįtikusiais okupantams. Teko išgyventi visus sovietinių lagerių baisumus – nuteistas 25-eriems metams katorgos darbų. Reikėjo iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas. Nuvyko į Komiją pas savo paliegusią žmoną Onutę, kuri ten gyveno tremtinės gyvenimą.
Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956 m. gruodžio mėnesį A. Stulginskiui ir jo žmonai leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: Kambariuką mes turime 2,5 x 2,5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę – tai visi mūsų baldai...
Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dviejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, sakant su „pensijos paskyrimu…“ O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, – dviems-trims dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas.
1962 m. liepos 18 d. mirė A. Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Stiprybės jam teikė išlikęs gyvas tikėjimas, bendravimas su taip pat iš sovietinių lagerių grįžusiu Petru Klimu – Nepriklausomybės Akto signataru, buvusiu diplomatu ir teisininku, susirašinėjimas su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona, medike. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. A. Stulginskis savo laiškuose skatino savo vaikaitę Ramunę išlaikyti lietuvių kalbą, siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu – rašė jai senelis.
Prezidentas A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Pasidomėjau, ką rašo apie jį sovietinė enciklopedija. 1983 metais išleistoje vadinamosios „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ 10 tome santūriai pateikta A. Stulginskio biografija, pavadinant jį „vienu 1926 faš. perversmo inspiratoriumi“. Rašoma, kad „1941-56 dirbo agronomu TSRS įvairiose vietose, nuo 1956 Vytėnuose“. Apie tremtį, lagerius, kalinimą nė žodžio. Atrodo, kad pats savanoriškai išvyko penkiolikai metų padirbėti sovietinės žemės laukuose… Nedrįsta įdėti net nuotraukos. Vietoje jos „įtupdytas“ panašus į kaktusą augalas.
A. Stulginskis palaidotas šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Norėtume, kad šio iškilaus žmogaus šviesus paveikslas būtų gyvas ir mūsų jaunimo, moksleivių širdyse. Dėl to turėtų sukrusti mūsų mokyklų vadovai, pedagogai, pilietinį ugdymą daugiau nukreipdami patriotizmo ugdymo kryptimi. Reikėtų mums visiems ilgiau pasigilinti į jo taurią asmenybę, į jo dvasios kilnumą, į tai, kas daro žmogų didų ir nemirtingą. A. Stulginskio tvirtas tikėjimas Dievu bei savo Tėvynės – Lietuvos gyvybingumu padėjo jam ištverti visus gyvenimo sunkumus. Prisimintina jau mūsų minėto prel. M. Krupavičiaus mintis: Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti ir kuria programa vaduotis. Tik stulginskinis kelias ir jo darbų ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu.
Lietuvos prezidento A. Stulginskio 140-ąjį gimtadienį paminėjo Lietuvos radijas bei televizija.
Gražiai buvusio Lietuvos prezidento gimtadienį pažymėjo Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune (vadovė Renata Mikalajūnaitė). Šios Prezidentūros muziejininkė istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė, nenuilstamai skleisdama savo parašytose knygose mūsų tautos įžymių žmonių gyvenimo puslapius, surengė įdomią diskusiją, skirtą A. Stulginskio 140-osioms metinėms. Diskusijoje, pavadintoje „Politiko gimimas“, dalyvavo istorikai dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė ir vietos muziejininkas Laurynas Blažys. Diskusijos dalyviai dalinosi įžvalgomis apie prezidento nuveiktus darbus ir jų svarbą atkuriant mūsų Valstybę. Stengėsi atsakyti į klausimą – kas lėmė, kad per palyginti trumpą laiką iš kaimo kilęs jaunas agronomas pasiekė svarbiausią politinės valdžios viršūnę. Renginį vedė jo sumanytoja dr. I. Jakubavičienė savo pasakytomis mintimis dar labiau pagyvindama diskusijas, paryškindama prezidento A. Stulginskio didžią asmenybę.
Gera, kad Aleksandro Stulginskio, kaip vieno iš krikščioniškosios demokratijos politinės veiklos kūrėjo, gimtadienį prisiminė ir Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Kauno skyrius. Panemunės kapinėse prie jo kapo uždegtos žvakutės, padėta gėlių, sukalbėta malda, prisiminti šio iškilaus Prezidento – sovietinių lagerių kankinio asmenybės bruožai, gyvenimo kelio žingsniai. Tolesnis A. Stulginskio pagerbimas tęsėsi prie jo paminklo (skulptorius Vytautas Narutis) Istorinės prezidentūros sodelyje. Miela, kad šio pagerbimo apeigoje dalyvavo ir europarlamentaras LKD bendrijos pirmininkas Paulius Saudargas, ir vėliau prisijungęs taip pat Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis.
Kaune prezidentą A. Stulginskį mena ne tik paminklas, bet ir gatvė, pavadinta jo vardu, ir bendrojo lavinimo mokykla, po pertvarkos išlaikiusi jo vardą, ir Istorinės prezidentūros bei kai kurių visuomeninių organizacijų rengiami renginiai. Tik gaila, kad žemės ūkio aukštoji mokykla, turėjusi Aleksandro Stulginskio universiteto vardą, jo neteko sujungus su Vytauto Didžiojo universitetu.
Minėdami mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąjį gimtadienį turėtume išgirsti ir prezidento A. Stulginskio, kaip ir kitų mūsų Valstybės gaivintojų balsą, raginantį lietuvį mylėti savo žemę, jos kalbą, senovės būdą, jos girių kvapą, žaliąsias pievas (…), prabočių kapus garbingus, kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs ir tuos amžius vardais garsingus, kurie išugdė tautos galiūnus. (Maironis).
Aidos Valinskienės nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)