Lietuvos piliečių priverstiniai darbai Vokietijoje 1941-1945 metais: Rytų Prūsija

Istorijos vingiai

Dr. Arūnas Bubnys

Antrojo pasaulinio karo metais priverčiamuosius darbus Vokietijoje dirbo apie 13,6 milijono užsienio darbininkų. 1942-1944 metais į Vokietiją ir jos okupuotas ir aneksuotas šalis buvo vežami ir Lietuvos gyventojai.

Manoma, kad iš viso į Vokietiją prievartiniams darbams galėjo būti išvežta iki 70 tūkstančių Lietuvos gyventojų (neskaitant 1939 metais okupuoto Klaipėdos krašto). Šis svarbus karo ir nacistinės okupacijos istorijos aspektas jau keli dešimtmečiai nėra Lietuvos istorikų specialiai tyrinėjamas. Paskutinis darbas minėta tema yra išleistas 1967 metais. Tarp užsienio istorikų šią temą, kaip vieną iš nacistinės okupacijos Lietuvoje aspektų, yra nagrinėjęs Vokietijos istorikas Christofas Dykmanas (Christoph Dieckmann).

Ką apie tautiečių likimus liudija dokumentai

Nagrinėjamai temai svarbu ne tik nustatyti įmanomai tikslesnį į Reichą darbams išvežtų Lietuvos gyventojų skaičių, bet ir išnagrinėti kitus svarbius aspektus: 1) kokiose Vokietijos žemėse dirbo iš Lietuvos atvežti darbininkai; 2) kokiose ūkio srityse jie dirbo (pramonė, transportas, žemės ūkis); 3) kokios buvo jų darbo ir gyvenimo Vokietijoje sąlygos; 4) kiek Lietuvos darbininkų mirė arba buvo nuteisti įvairiomis kalėjimo ir lagerio bausmėmis, žuvo bombardavimų metu; 5) kiek Lietuvos darbininkų pabėgo iš darbų Vokietijoje (dažniausiai po atostogų Lietuvoje negrįždavo į Reichą) ir kiek už tai jų buvo nuteista. Tyrimui galima būtų pritaikyti ir biografinį metodą. Išnagrinėti keliolika ar keliasdešimt į Reichą išvežtų Lietuvos gyventojų biografijų. Biografijos galėtų būti suskirstytos į tris gyvenimo etapus: a) išsiuntimas darbams į Reichą; b) darbas Reiche; c) pokarinis išvežtųjų darbams likimas (sugrįžimas į Tėvynę, pasilikimas gyventi Vakarų Europoje, emigracija į JAV ar kitas šalis). Nemažiau svarbu yra atskleisti verbavimo ir išvežimo darbams mechanizmą bei sistemą. Kokios vokiškos ir joms pavaldžios lietuviškos įstaigos organizavo ir vykdė Lietuvos gyventojų išvežimą darbams į Reichą? Koks buvo šių įstaigų pavaldumas ir tarpusavio sąveika? Taip pat svarbu yra išnagrinėti okupacinės valdžios skelbiamos darbo prievolės ir darbo mobilizacijų teisėtumą tarptautinės teisės požiūriu bei Lietuvos gyventojų pasipriešinimą darbo prievolėms (boikotas, sabotažas), taip pat okupantų taikytas bausmes už darbo prievolės nevykdymą.

Nagrinėjamai temai Lietuvos archyvuose yra išlikę daug vertingų dokumentų. Pirmiausia reikia paminėti Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) Vilniaus darbo biržos fondą (R-626, čia saugomos 887 bylos), Kauno darbo biržos fondą (R-1474, 81 byla), Lietuvos generalinės srities darbo ir socialinių reikalų vadybos fondą (R-625, 380 bylų). Šiai temai svarbios informacijos yra ir kituose LCVA fonduose. Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau LYA) filtracinių bylų apyraše (f. K-1, ap. 59) yra saugoma tūkstančiai į Vokietiją darbams išvežtų Lietuvos gyventojų, sugrįžusių į Lietuvą po karo, bylų. Nagrinėjamai temai labai svarbūs ir Vokietijos, Austrijos bei kitų šalių archyvų doku­men­tai. 

Manytume, jog Lietuvos gyven­tojų prievartinių darbų Reiche tema yra nepakankamai išnagrinėta, dėl to verta papildomų ir naujų mokslinių tyrimų. Šiame straipsnyje apsiribosime Lietuvos žmonių savanoriškais ir prievartiniais darbais Rytų Prūsijoje Antrojo pasaulinio karo metais. 

Nors žmonių vežimas darbams į Reichą ypač sustiprėjo 1943 metais, tačiau verbavimas ir mobilizacijos prasidėjo jau 1941 m. vasarą. 1941 m. rugpjūčio 1 d. vokiečių okupacinė civilinė valdžia perėmė Baltijos kraštų administravimą iš karinės valdžios. Civilfervaltungo žinioje veikė darbo biržos (arbeitsamtai), registravusios žmones darbams į Vokietiją. Darbo jėgos reikalais „rūpinosi“ Lietuvos generalinio komisariato Darbo politikos ir socialinės priežiūros skyrius (viršininkas Giunteris Dameris (Günter Dammer)). Arbeitsamtai buvo įkurti visuose apskričių centruose. Šalia vokiečių aparato funkcionavo ir lietuvių darbo ir socialinių reikalų vadyba. Jai vadovavo generalinis tarėjas Jonas Paukštys. Minėta vadyba vadovavo apskrityse veikusioms lietuviškoms darbo inspekcijoms. Arbeitsamtai tu­rėjo teisę vietos gyventojus įdarbinti ne tik jų gyvenamose vietose, bet ir siųsti į kitus kraštus. Arbeitsamtai, be to, registravo iš darboviečių pasitraukusius asmenis, liepdavo policijai juos surasti ir įkalinti kalėjimuose, priverčiamojo darbo stovyklose arba išvežti darbams į Vokietiją. 1941 m. lapkričio 7 d. Geringas ir Hitleris nusprendė masiškai vežti darbams į Vokietiją užimtų Sovietų Sąjungos sričių civilius gyventojus ir karo belaisvius.  Į Ostlando reichskomisariatą 1941 m. gruodžio  mėnesį buvo atsiųstos šešios vokiečių verbavimo komisijos. Saksonijos komisija atvyko į Kauną, o Heseno komisija – į Vilnių. 1942 m. sausio 28 d. iš Vilniaus buvo išvežta darbams į Reichą pirmasis žmonių    kontingentas – 143 vyrai ir 51 moteris. Jie buvo išvežti į Frankfurtą prie Maino. Nors okupantų  spauda vis intensyviau ragino Lietuvos gyventojus vykti darbams į Reichą, tačiau „savanorių“ atsirasdavo vis mažiau. 1942 m. gegužės 2 d. darbo ir socialinių reikalų generalinis tarėjas J. Paukštys išleido potvarkį dėl „privalomo talkininkavimo Reicho karo pramonėje“. Pagal jį visi Lietuvos vyrai nuo 17 iki 45 metų ir visos moterys nuo 17 iki 40 metų privalėjo užsiregistruoti arbeitsamtuose. Ypač uoliai registruotini buvo mažiau kaip 48 val. per savaitę dirbantys asmenys. Apskrityse ir miestuose buvo sudarinėjamos komisijos, kurios kartu su arbeitsamtais privalėjo rinkti žmones darbams Vokietijoje. 1942 metais Lietuva privalėjo pristatyti Reichui 30 tūkst. dar­bi­nin­kų.

Rytų Prūsija

1941 m. liepos 2 d. Kauno miesto darbo birža nacių valdžios reikalavimu pradėjo registruoti ir siųsti žmones darbams. 1941 m. liepos 15 d. Kauno dienraštyje „Į Laisvę“ buvo paskelbtas skelbimas „Lietuviai! Darbas yra duona!“ Jame buvo rašoma, kad vokiečių kariuomenė suteikia lietuviams galimybę dirbti Rytų Prūsijoje. Registruotis galima artimiausiuose verbavimo punktuose, kur jų laukė vokiečių pareigūnai. Priimami sveiki nevedę vyrai ir netekėjusios moterys. 1941 m. liepos - rugpjūčio mėnesiais į Rytų Prūsiją darbams buvo išsiųsta apie 12 tūkstančių savanorių. Tarp išvykusių buvo daug asmenų, kurie pirmosios sovietų okupacijos metu buvo komunistai, komjaunuoliai ar sovietiniai aktyvistai. Jie bijodami represijų už prosovietinę veiklą stengėsi bent laikinai išvykti iš savo gimtųjų vietų ir tokiu būdu išvengti bausmės. 

Antanas Ambraška (gim. 1922 m.) 1941 m. rugpjūčio mėnesį buvo išvežtas darbams į Rytų Prūsiją. Jis buvo įdarbintas pas ūkininką Galino kaime (Angeramo? valsčiuje). 1942 m. liepos mėn. Ambraška buvo suimtas ir iki 1943 m. gruodžio 25 d. kalintas Karaliaučiaus kalėjime už streiką dėl blogo maitinimo. Po išlaisvinimo jis vėl buvo pasiųstas dirbti pas tą patį ūkininką. 1945 metais tą teritoriją užėmė Raudonoji armija ir Ambraška buvo mobilizuotas į sovietų kariuomenę, buvo apdovanotas medaliais „Už pergalę prieš Vokietiją“ ir „Tarybinės armijos ir laivyno 30-metis“.

Lenkaitė Zofija Milevska (Zofia Milewska) gyveno Vilniuje. 1941 m. spalio 30 d. buvo iškviesta į darbo biržą (arbeitsamtą) ir su kitomis moterimis (34 asmenys)  buvo įpareigota išvykti darbams į Vokietiją. Kitą dieną šios moterys keleiviniu traukiniu buvo atvežtos į Karaliaučių. Z. Milevska paskirta dirbti pas vokietį Fridrichą Vinšą tarnaite (valė kambarius, skalbė drabužius ir pan.). Čia ji dirbo iki 1944 m. rugsėjo. Po to ji buvo išvežta į darbo stovyklą maždaug už 17 km nuo Karaliaučiaus. Zofija kartu su kitomis moterimis, prižiūrima sargybinių, kasė apkasus. Maitinimas buvo labai blogas, sargybiniai dažnai moteris mušdavo. 1945 m. vasario 6 d. lagerio darbininkes išlaisvino sovietų kariuomenė. Kurį laiką Z. Milevska turėjo skalbti raudonarmiečių drabužius. Į Vilnių ji sugrįžo 1945 m. gegužės 28 d. per Kybartų filtracijos punktą.  

Pranas Bartkus (gim. 1926 m.) vokiečių okupacijos metais gyveno ir dirbo Šakių apskrities Kidulių valsčiuje lentpjūvėje. 1944 m. spalio 9 d. vokiečių kareiviai jį sulaikė ir išgabeno į Rytų Prūsiją – Pilkalnio apskrities Lazdėnų valsčių. Čia jis taip pat buvo įdarbintas lentpjūvėje iki 1945 m. sausio mėnesio. Artėjant frontui, Bartkus buvo perkeltas dirbti į Karaliaučių. 1945 m. balandžio 9 d. sovietų kariuomenei šturmuojant Karaliaučių, Bartkus artilerijos sviedinio skeveldros buvo sužeistas. Po to jis buvo išvežtas gydyti į Tilžės ligoninę. 1945 m. liepos mėnesį Bartkus su grupe kitų lietuvių buvo atvežtas į persiuntimo punktą Tauragėje, o iš ten buvo paleistas vykti į savo gyvenamąją vietą – Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Kukarskės kaimą. 

Alfonsas Sadauskas (gim. 1918 m.) 1942 m. balandžio mėnesį vokiečių buvo išvežtas darbams į Karaliaučių ir įdarbintas Matgyteno (Mathgieten) darbo stovykloje. Po trijų mėnesių jis bandė iš stovyklos pabėgti, bet buvo suimtas ir Dzialdovo lageryje, o iš ten vėl sugrąžintas į ankstesnę darbo vietą. Ten Sadauskas dirbo iki Raudonosios armijos atėjimo. Į Lietuvą Sadauskas negrįžo ir pasiliko gyventi Lenkijoje Suvalkų apskrityje. 1950 m. sausio mėn. jį sulaikė ir apklausė komunistinis Lenkijos saugumas. Po tardymų A. Sadauskas buvo išsiųstas gyventi į Lietuvos SSR Lazdijų apskritį. 

Bronius Kailiūnas (gim. 1923 m.) 1941 m. spalio mėnesį iš Jurbarko išvažiavo dirbti į Vokietiją. Iki 1943 m. liepos mėnesio jis dirbo pas ūkininką Rytprūsiuose, vėliau apie pusmetį darbo stovykloje Angerburgo apskrityje (dabar Lenkija), po to pas ūkininką kaime, ir galiausiai kasė apkasus prie Karaliaučiaus. 1945 m. balandžio 9 d. Karaliaučių užėmė sovietų kariuomenė. Kailiūnas buvo išvežtas į NKVD filtracijos lagerį nr. 0322 Riazanės srityje, ir iš ten paleistas namo į Lietuvą. 

Kaunietė Rūta Gasiūnaitė (gim. 1918 m.) dirbo auklėtoja vaikų darželyje J. Basanavičiaus alėjoje. 1944 m. liepos mėnesį vokiečių žandarai apsupo mokyklą ir gaudė tinkamus darbui žmones. Sugaudytieji su vokiečių ir vlasovininkų sargyba buvo išvežti sunkvežimiais į Rytų Prūsiją. Čia jie buvo uždaryti į Karaliaučiuje buvusį lagerį „Samland“. Lagerio darbininkai privalėjo kasti apkasus aplink Karaliaučių. Dirbti reikėjo po 10 valandų per dieną, maitino kartą per dieną, gyveno barakuose. Bombardavimų metu nebuvo leidžiama bėgti į slėptuves.

Juozas Pikalevičius (gim. 1921 m.) gyveno Kaune. 1940 metais jis įstojo į komjaunimą, bet komjaunimo bilieto iki nacių-sovietų karo nespėjo gauti ir nario mokesčio nemokėjo. Bijodamas bausmės už komjaunuolišką veiklą 1941 m. liepos mėnesį jis savo noru išvyko į Vokietiją darbams. Pikalevičius atvyko į Heilsbergo (dabar Lidzbark Warminski, Lenkija) Rytų Prūsijoje ir darbo biržos buvo nukreiptas dirbti pas vokiečių dvarininką (Herolz?) viename kaime Heilsbergo apskrityje. Čia jis dirbo iki 1943 m. gruodžio mėnesio. Vėliau jis dirbo pas kitą vokiečių ūkininką (Kerzberg?) toje pačioje apskrityje iki 1944 m. vasario mėnesio. Pikalevičius iš šio ūkio mėgino pabėgti, bet policijos buvo sulaikytas ir nusiųstas dirbti į Heilsbergą pas maisto produktų parduotuvės ir anglių sandėlio savininką Robertą Švarką. Čia jis dirbo iki sovietų kariuomenės atėjimo. Pikalevičius susirgo šiltine ir kelis mėnesius gydėsi ligoninėje. Pasveikęs, 1945 metais jis sugrįžo į Lietuvą. 

Danutė Limontaitė (gim. 1927 m.) iki išvežimo darbams į Vokietiją gyveno Mažeikiuose. Jos tėvas Pranas Abramovičius buvo žydas. Limontaitės dvi seserys buvo sušaudytos. 1942 m. vasarą (kitur nurodo rudenį), bijodama sušaudymo, ji su grupe mažeikiškių išvyko darbams į Vokietiją. Limontaitė visą laiką gyveno ir dirbo Karaliaučiuje. Iš pradžių dirbo tarnaite, o nuo 1944 m. balandžio mėnesio – ligoninėje sesele. Už mėginimą pabėgti į Lietuvą ji kiekvieną savaitę privalėjo registruotis policijoje. Po to, kai sovietų kariuomenė užėmė Karaliaučių, Limontaitė 1945 m. balandžio pabaigoje grįžo į Lietuvą.

Kaunietė Marija Tarasevičienė (gim. 1909 m.) kartu su vyru Petru Tarasevičiumi dirbo ugniagesių komandoje. 1944 m. gegužės mėnesį vokiečiai juos sulaikė ir išvežė darbams į Vokietiją. Jie buvo pasiųsti kasti apkasus prie Karaliaučiaus. M. Tarasevičienė sunkai susirgo ir beveik visą laiką iki Raudonosios armijos atėjimo gydėsi. Karaliaučiuje jie dirbo apie tris mėnesius, po to buvo perkelti dirbti į Pilau (Piliava). J. Tarasevičius čia irgi statė įtvirtinimus bei dirbo garlaivyje kūriku. Raudonoji armija Pilau užėmė 1945 m. balandžio 25 d. Miestas buvo smarkiai bombarduojamas sovietinės aviacijos. Jame buvo sutelkta nemažai prievartinių darbininkų iš Lenkijos ir Lietuvos. Tarasevičius buvo paimtas tarnauti į sovietų kariuomenę, o Marija Tarasevičienė per Kybartų filtracijos punktą 1945 m. birželio 15 d. sugrįžo į Kauną. 

Jonas Sakas (gim. 1912 m.) iki išvežimo darbams į Vokietiją dirbo Vilniuje „Vaidilos“ teatre artistu. 1944 m. rugpjūčio 16 d. vokiečių žandarai jį sulaikė ir išvežė į Vokietiją. Iš pradžių jis statybos bataliono sudėtyje statė gynybinius įtvirtinimus Insterburgo (Įsrutis) mieste, 1945 metais buvo perkeltas į netoli Dancigo esantį oro uostą. Išlaisvintas buvo 1945 m. balandžio 27 d. Meklenburgo žemėje. 

Šiaulietė Valerija Vasiliauskaitė (gim. 1922 m.) dirbo trikotažo fabrike „Verpstas“. 1943 m. rugpjūčio mėnesį ji buvo išvežta prievartiniams darbams į Vokietiją. Ji dirbo žemės ūkyje šalia Karaliaučiaus. Po kelių mėnesių darbo Vasiliauskaitė bandė pabėgti į Lietuvą, bet buvo suimta ir įkalinta 7 mėnesiams. Iš pradžių kalėjo Tilžėje, po to Libego (Liubeko?) mieste. 1945 metais buvo išlaisvinta anglų kariuomenės, ir 1946 metais sugrįžo į Lietuvą.

Dauguma 1941 metų vasarą išvykusiųjų į Rytų Prūsiją Lietuvos darbininkų išvyko dirbti savanoriškai ir neterminuotai. Pasibaigus darbų sezonui jie stengėsi sugrįžti namo. 1942 m. vasario 19 d. Karaliaučiaus arbeitsamto viršininkas parašė raštą Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio apygardų komisarams dėl Rytprūsiuose dirbusių lietuvių. Savo rašte jis paminėjo, kad lietuviai į Rytprūsius atvyko savanoriškai ir be pasirašytų sutarčių derliaus nuėmimo darbams. Tiek darbo jėgos verbuotojai, tiek užverbuotieji tikėjo laisvanoriškumo principu. Nepaisant šio principo 1941 m. gruodžio mėnesį Lietuvos arbeitsamtų nurodymu lietuvių darbininkai buvo priversti likti dirbti Rytprūsiuose, ir tokiu būdu buvo sugriautas jų pasitikėjimas vokiečių darbo įstaigomis. Karaliaučiaus arbeitsamto viršininkas vyriausybės patarėjas Roras (Rohr) rašė, kad naujas verbavimas darbams į Vokietiją lietuvių sutinkamas su nepasitikėjimu ir vyksta nesėkmingai. Šis vokiečių pareigūnas atsisakė vykdyti Lietuvos arbeitsamtų pareigūnų prašymą prievarta sugrąžinti į Rytprūsius namo sugrįžusius darbininkus.

Dėl sunkių gyvenimo ir darbo sąlygų dalis Rytprūsiuose atsidūrusių Lietuvos darbininkų bandė bėgti į Lietuvą. Tai padaryti nebuvo lengva. Gestapininkai ir esesininkai visur sekė svetimtaučius, tikrino giminių laiškus, siuntinius, perskaity­davo, iššniukštinėdavo visas draugų siunčiamas žinutes, visur ieškojo „priešiškų Reichui minčių“. Todėl daugelis išvežtųjų, negalėdami pusbadžiu gyventi, iškęsti patyčių ir paniekos, fizinių bausmių, bėgdavo. Jie žinojo, kad už tai gresia kalėjimas, bet ryždavosi viskam.

Pirmieji, spruko 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais į Rytų Prūsijos dvarus išsiųstieji Lietuvos žmonės. Nors Prūsijos jun­keriai atvežtiesiems pakišo „pasižadėjimus" tarnauti iki karo pabaigos, akylai juos saugojo, o pagavę bėglius, čia pat pakar­davo, bet po keleto mėnesių, 1941 m. pabaigoje-1942 m. pradžioje, dauguma lietuvių dingo iš dvarų.

Tilžės gestapo valdininkai keliskart prašė Lietuvos generalinį komisarą A. T. fon Rentelną bėglius sugaudyti ir grąžinti. Fon Rentelnas, bijodamas, kad pabėgusiųjų gaudynės sužlugdys žmonių rinkimą į reicho darbus, 1942 m. pradžioje atsakė Tilžei, kad lietuviai vokiškų „pasižadėjimų“ nesupratę, todėl jis neturįs teisės jų gaudyti. Tiesa, kai kuriuos sugrįžusius policija suėmė. Generalinis tarėjas J. Paukštys piktinosi, kad šie „ne­galį dirbti vienoje vietoje komunistiniai elementai“ „sutepė“ lietuvio vardą, paskleidė krašte gandus apie blogą elgesį su lietuviais Vokietijoje. 

Mečislovas Lavrinovičius iš Mielagėnų kaimo, Švenčionių apskrities, 1942 m. vasario 8 d. dingo iš pieno bendrovės Šipenbeilyje (Rytų Prūsija). Vladas Balcevičius, gyvenęs Naujojoje Vilnioje, Vasaros g. Nr. 4, pabėgo iš Rytų Prūsijos 1942 m. gegužės 9 d. 

Lentvariškis Ceslavas Biedulskis spruko iš batsiuvio įmonės Miulerio Heilingebreilyje (Rytų Prūsija) 1942 m. liepos mėnesį. 

Francas Borovskis iš Švenčionių 1942 m. liepos 26 d. dingo iš Kionigsbergo (Karaliaučiaus). 

1942 m. vasarą iš prekių stoties ir kitų darboviečių Kionigsberge pabėgo vilniečiai Edvardas Juchnevičius, Jonas Jurke­vičius, Vytautas Čekas ir kiti. Iš viso – 31 žmogus. 

Nuo 1942 m. rugsėjo 19 d. Fon Rentelno „darbo specialistai“ Kionigsberge policijos reikalavimu Lietuvoje ieškojo vien iš Kionigsbergo arbeitsamto dingusių 53 žmonių. 1942 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje gestapininkai vėl suskato ieškoti naujai pabėgusiųjų iš Rytų Prūsijos dvarų ir gamyklų Lietuvos gyventojų. Tarp jų – Stanislovo Kalvelio, Vandos Vornickos ir kitų. Nauja bėglių iš Rytų Prūsijos banga pasiekė Lietuva 1943 m. pradžioje. Sutinęs iš bado Antanas Vitkauskas sugrįžo į Ukmer­gę, kad numirtų gimtinėje. Kartu su juo atsvyravo pabėgęs iš dvaro Juozas Sakalauskas ir kiti. Juozas Krasauskas iš Karmėlavos nuo 1941 m. liepos 25 d. dirbo kumečiu pas Heinrichą Tilį Freidberge. 1944 m. vasario 14 d. jis pabėgo į Lietuvą. 

Istoriko K. Rukšėno apskaičiavimais, į Reicho darbus buvo išvežta apie 70 000 Lietuvos gyventojų. Lenkų istoriko B. Kozielo-Poklevskio duomenimis daugiausia iš Baltijos šalių Vokietijoje dirbo Lietuvos gyventojų (68,2 %), estai sudarė 6,6 %, latviai – 25,2 % (1944 m. rugsėjo pabaigoje). „Ostlando“ darbininkai niekados neviršijo 1 % Vokietijoje dirbančių svetimšalių darbininkų skaičiaus.   

Naudota literatūra

K. Rukšėnas, Į vergovę, Vilnius, 1967.
Ch. Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941-1944, Band I,  Göttingen, 2011, S. 679-731. 
LCVA, f. R-626, ap.1, b.771, l.252.
Deutsche Zeitung im Ostland, 1941 12 05, nr. 67.
A. Ambraškos anketa. Be datos, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 3804, l. 3-5.
Z. Milevskos 1945 06 08 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 43268, l. 12-13 a. p. Maslovska
P. Bartkaus 1988 11 06 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 3736, l. 10.
A. Sadausko 1950 01 07 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 3621, l. 2-3.
B. Kailiūno 1945 12 09 d. anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 3296, l. 1-2 a. p.
R. Gasiūnaitės apklausos lapas. Be datos, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 3268, l. 1-2.
J. Pikalevičiaus 1945 04 13 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 3179, l. 4-6, 10.
D. Limontaitės 1949 05 06 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 46160, l. 4.
M. Tarasevičienės 1945 09 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 6012, l. 5-5 a. p. 
J. Sako 1946 08 15 d. anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 46986, l. 2-3 a. p. 
V. Vasiliauskaitės 1947 08 01 d. anketa, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 46068, l. 2-3 a. p. 
Generalinio komisaro Kaune 1942 04 25 d. rašto apygardų komisarams nuorašas, LCVA, f. R-626, ap. 1, b. 41, l. 1.
B. Koziello-Poklewski, „Obywatele republik baltyckich przymusowo zatrudnieni w Trzeciej Rzeszy w latach II wojny swiatowej“, Komunikaty Mazursko-Warminskie, 1987, nr. 1(175), s. 104.

„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 7 d., nr. 41–42 (2654–2655)