Lietuvos valdžios akibrokštas Jungtinėms Amerikos Valstijoms

Romas BACEVIČIUS

Kai rugsėjo 21-ąją, didžiausiame JAV Arizonos valstijos „State Farm“ stadione, į kurį bei gretimas Glendeilo miesto gatves susirinko 90 tūkstančių žmonių minia, dalyvaujant įvairių konfesijų dvasininkams, kartu su visais JAV vadovais pagerbti nužudyto Čarlio Kirko (Charlie Kirk), išgarsėjusio kaip didžiausio JAV jaunimo konservatyvių pažiūrų sąjūdžio „Turning point USA“ („JAV lūžio taškas“) įkūrėjo, jo laidotuvių dieną Lietuvoje irgi pagerbtas šis tragiško likimo krikščionis.

Europos Parlamento nario Petro Gražulio iniciatyva prie JAV ambasados surengta jo pagerbimo akcija, kurioje dalyvavo kelios dešimtys geros valios žmonių. 

Renginį vedęs Lietuvos šeimų sąjūdžio ir Kauno rajono savivaldybės tarybos narys Artūras Orlauskas pirmąjį kalbėti pakvietė kunigą Robertą Grigą. Jis susirinkusiųjų pirmiausia paklausė: „Ar nebijote gauti kulkos?“ Toks klausimas jam kilo po to, kai į šį renginį pakvietė pažįstamą me­ni­nin­kę, o ši, suprasdama dabartines Lietuvos ir JAV sąlygas, paklausė: „O ar manęs nenužudys?“ Pasak kunigo, tai, kas aktualu JAV, atrodo, skaudžiai artima ir Lietuvos visuomenės gyvenime. „Ar galėčiau pasakyti, kad su Čarliu Kirku esame bendraminčiai? Politika domiuosi nuo paauglystės, kai įsijungiau į taikiąją rezistenciją, pogrindžio spaudos leidybą ir per tuos 40 metų daug teko sutikti žmonių, apie kuriuos galėčiau pasakyti, kad štai šitas yra mano bendramintis, – sakė kun. R. Grigas. – Tai, ką Kirkas kalbėjo apie gyvenimo sampratą, gyvybę, šeimą, vyrą ir moterį, kaip žmonijos tąsos ir lytiškumo pagrindą, pilietines laisves, taikos siekį, o ne karo skatinimą, žmogaus prigimties esmę, man visiškai artima. Norėtųsi, kad tarp mūsų daugiau tokių žmonių atsirastų. Tikiuosi, kad tokių yra, tik reikia vieniems kitus surasti, susiburti“. Pasak kunigo, kaip paskelbė JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), jo šalis, jo tauta, jos saugumas, turi būti pirmoje vietoje ir galėtume tą girdėti iš mūsų vadovaujančių politikų, bet, deja, negirdime. O jei ir išgirstame, tai vis nori išlygų. Vienas pagrindinių Č. Kirko žinios skelbimo teiginių buvo: „Dievas, šeima, Tėvynė“. Ko gero, geros valios žmonės po šiuo motto galėtų pasirašyti. Dievas įvairiai suprantamas, bet tai yra aukščiausio gėrio, gyvenimo ir tiesos šaltinis. Šeima yra kaip žmonijos, tautų išlikimo, darnaus žmonių sugyvenimo pagrindas. Tėvynė – tai viena kultūra ir civilizacija. Pasak kun. R. Grigo, mus sukrėtė ne tik tragiška Č. Kirko auka, bet ir jo asmenybė. Jaunas žmogus švytinčiu ir besišypsančiu veidu, turintis gražią žmoną, vaikus, sugebėjęs ne jėga, plūdimusi ar patyčiomis ir grasinimais, bet argumentais ir savo išpažįstama tiesa sukviesti, sužavėti ne kokius nors sustabarėjusius konservatyvius žmones, o jaunimą, milijonus studentų universitetuose, kai pasaulyje įprasta, kad juose vyrauja kairiosios mintys. Mūsų žiniasklaida rašo, kad esą jis buvęs kraštutinių dešiniųjų konservatyvių pažiūrų aktyvistas, o iš tiesų jokio kraštutinumo jo išsakytose mintyse nebuvo. Jis skelbė normalius, nuosaikius dalykus. Iš tiesų daug kur pasaulyje universitetų bendruomenės yra kraštutinės kairiosios. Bet Čarlis ėjo ten ir sugebėjo sužavėti argumentų kalba, jo, matyt, Dievo duota asmenybės jėga leido įtikinti jaunus žmones jungtis prie sąjūdžio „Turning point USA“. Pasak kun. R. Grigo, ko gero, ir D. Trampo laimėjimas nemaža dalimi prisidėjo ir dėl šio žmogaus įtakos bei asmenybės žavesio. JAV pre­zi­den­to vykdoma sveiko proto politika ne mažiau aktuali ir mūsų Tėvynei Lietuvai. Būdami tikintys žmonės neturėtume sudievinti atskirų asmenybių, bet Trampo sugrįžimas mums ir visam pasauliui buvo kaip sveiko proto gūsis. Ir tada kun. R. Grigas pacitavo savo paties ekspromtu sukurtas eiles: „Liberalus pasaulis žiūri į štatus ir dreba, / grįžo aršus kaubojus ir užkala sunkų grabą. / O zombiai grabe dar trankos, / zombiai cypia: žmogienos, / bet suka Donaldas Trampas, link proto žmonijos ienas.“ Taigi mūsų brolis Čarlis buvo žmogus, kuris bandė sukti savo Tėvynę ir pasaulį link sveiko proto. „Tikriausiai apie tai pagalvos ir tą pajus Europoje, kenčiančioje nuo zombių pasaulio, kuris laiko, kad kūdikio sunaikinimas motinos įsčiose ir abortas, seno ar neįgalaus žmogaus nužudymas – eutanazija – yra gėris, kad šeima yra nesvarbu, nėra skirtumo tarp moters ir vyro, šeimos ir santuokos, o vienalytės „santuokos“ reiškia nevaisingumą, tautos ir pasaulio stūmimą į išnykimą“, – sakė kun. R. Grigas. Ar tai nesvarbu mūsų išmirštančioje Europoje? Čarlis siekė, kad būtų palaikoma ne nevaisingumo, o gyvybės ir tautos atsinaujinimo politika. Jis priešinosi karo politikai, vedančiai pasaulį į branduolinį susinaikinimą. Pasak kunigo, už visa tai geros valios žmonės, į Dievą tikintys ir tikintieji aukštesne žmonijos ir tautų buvimo prasme šiam nepaprastam žmogui bus dėkingi. „Mėginkime pratęsti savo gyvenimuose ir tautoje, tuose baruose, kurie mums vienaip ar kitaip Apvaizdos pavesti, savo šeimose, tai, ką išpažino kuo gyveno ir dėl ko mirė Čarlis Kirkas“, – baigė savo kalbą kun. R. Grigas, kviesdamas sukalbėti „Amžinąjį atilsį“.  

Šios akcijos sumanytojas Europos Parlamento narys P. Gražulis sakė, kad Č. Kirko laidotuvių dieną kilo idėja solidarizuotis su į jas susirinkusiais amerikiečiais. „Maniau, kad daugiau žmonių susirinks, kad vilniečių požiūris jau pasikeitęs. Gyvename demokratinėje valstybėje, o tos demokratijos juo toliau, tuo mažiau, – teigė P. Gražulis. – Apie šią akciją pranešiau ir JAV ambasados darbuotojams, tikėjausi, kad kas nors atvyks, nes kol prezidentu nebuvo išrinktas Trampas, čia kabėjo gėjų vėliava, o kai išrinko jį, tai šią nuleido. Bet, matyt, vėliavą nuleido, o širdyje vis tiek liko genderistinė ideologija. Nesuprantama, kodėl nei vienas JAV ambasados darbuotojas neatėjo čia pabūti kartu ir tarti žodį. Šis žmogus gynė krikščioniškas vertybes, Dievą, Tėvynę, šeimą. Jam buvo dar tik 31-eri, o jis nušautas iš genderistinės kulkos. Jo žudikui genderistinė ideologija pripumpavo jam smegenis neapykanta“. P. Gražulis sakė nuolat prisimenąs savo paskutinį susitikimą su sese Nijole Sadūnaite, kuri jam sakė net baisiausiame sapne nesapnavusi, kad Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, išsižadės savo tikėjimo ir Tėvynės. Ji sakiusi, kad sovietinė ideologija žudė mūsų kūnus, o europinė genderistinė ideologija žudo mūsų vaikų sielas. Ir tas jaunas žudikas buvo pripumpuotas neapykantos krikščioniškai dvasiai. P. Gražulis vylėsi, kad šis įvykis pažadins ne tik jaunus JAV piliečius, bet ir Lietuvos jaunimą, jis supras, kad genderistinė ideologija sėja neapykantą ir mirtį.

Seimo narys Ignas Vėgėlė pirmiausia padėkojo visiems čia atėjusiems. Pasak jo, Č. Kirkas nužudytas už tai, kad skleidė tiesą, kurią jis suprato. Galima su ta tiesa sutikti, galima nesutikti, galima tikėti tuo, ką jis sakė, galima netikėti. „Mes, krikščionys, tikime, kiti gali netikėti, bet svarbiausia yra tiesą ginti ir leisti apie ją kalbėti, – sakė I. Vėgėlė. – Europos žmogaus teisių teismai sako, kad demokratija, pliuralizmas ir žodžio laisvė, teisė reikšti savo mintis, kurios gali nepatikti, žeisti ar būti šokiruojančios, yra mūsų demokratijos pamatas. Šis žmogus prarado savo gyvybę ne tik dėl to, kad skleidė krikščionišką ideologiją, o todėl, kad ją skleidė garsiai, nebijojo, važinėjo po universitetus, kalbėjo jaunimui jį įtikinėdamas argumentais ir įgijo didelį populiarumą. Tai tapo grėsme kraštutinės kairės ideologijai, kurią daug metų stūmė tuometinė JAV valdžia. Ir šitą žmogų kitų akivaizdoje pakirto kulka su genderistiniais užrašais. Žiauriau turbūt negali būti. Paskui pasipylė įžeidžiantys komentarai esą jam taip ir reikėjo, jis pats to norėjo ir siekė…“ I. Vėgėlė siūlė prisiminti, kai 2020 metais JAV policininkas nužudė nusikaltimu įtariamą areštuotą juodaodį jaunuolį Džordžą Floydą (George Floyd). Tada į mitingą Vilniuje susirinko masė žmonių. „O kur jie dabar? – klausė I. Vėgėlė. – Jie tuomet gynė žmogaus laisvę, kovojo prieš rasistinį išpuolį. Tuometinė ministrė, Laisvės partijos apologetė teigė ginanti laisvą žodį ir teisę kalbėti. Šiandien jų nėra. Jūs, tas būrelis žmonių, esate čia, drąsiai atėjote, nebijote etikečių, kurias jums kažkas klijuos, esą gal tas paminėjimas ne to asmens surengtas, gal kalbėtojai ne tie buvę…“ Pasak I. Vėgėlės, svarbiausia yra kalbėti taip, kaip tiki, daryti tai, kuo tiki. Ir tik gyvenimo pabaigoje galima ramiai pagalvojus nuspręsti, ar viską darei gerai ir žinoti, kad padarei viską, ką galėjai, kad kurtum, gelbėtum, vienytum. Tai yra mūsų gyvenimo tikslas. „Jūsų atėjimas čia nuotoliu pagerbti Čarlį Kirką jo laidotuvių dieną yra ir Lietuvos gynimas, – sakė I. Vėgėlė. – Jei žinia apie tai nukeliaus į JAV, o aš tikiu, kad JAV ambasada pateiks duomenis apie tai, tai bus vertingiau negu krašto apsaugos ministrės kelionės į JAV. Nes jūs ginate tas pačias vertybes, kurias dabar gina JAV prezidentas ir šalies administracija. Jūs dabar darote tai, ką turėtų daryti mūsų valdžia, norėdama apginti mus nuo galimos agresijos.“.  

I. Vėgėlę papildęs kun. R. Grigas sakė, kad jei mūsų šalies vadovai rimtai suprastų apie geopolitiką, tai čia būtų ir prezidentas, ir premjerė, ir Seimo pirmininkas. 

O I. Vėgėlė savo pasisakymą baigė tokiais žodžiais: „Noriu pasiųsti nuoširdžiausią užuojautą Kirko žmonai, vaikams ir Amerikos visuomenei. Europa bunda. Po Kirko nužudymo ji dar labiau bunda. Lietuvoje dar esame įšale. Bet nepraraskime vilties!“

Išgirdęs minint Europos vardą dar kartą prie mikrofono priėjęs P. Gražulis sakė, kad grupė europarlamentarų pasirašė prašymą, pageidaujant Europos Parlamento posėdį pradėti tylos minute pagerbiant JAV nužudytą Č. Kirką. Juk jis buvo artimas D. Trampo bičiulis, todėl nė minties nekilo, kad tam gali būti prieštaraujama. Pasak P. Gražulio, koks akibrokštas buvo pačiam JAV prezidentui, kai tik apie ketvirtis europarlamentarų  atsistojo ir Č. Kirką pagerbė tylos minute. Kiti sėdėjo. Pats P. Gražulis iš Lietuvos atstovų matė atsistojant ir Aurelijų Verygą. 

P. Gražuliui dar įstrigo viena mintis apie Č. Kirko gyvenimą. Kai jam lankantis universitete viena mergina sakė esanti normalios tradicinės orientacijos ir krikščioniškų vertybių, bet universitete ją labai spaudžia, Č. Kirkas tada paprašęs pakelti rankas tuos, kuriems universitete dėl pažiūrų daromas spaudimas. Rankas pakėlė dauguma studentų. Taigi universitetai gadina jaunimą, diegia jam kairiųjų marksistinę ideologiją. Pasak P. Gražulio, ir Lietuvoje yra panašiai. Jis sutinkąs daug jaunuolių, dar neįstojusių į aukštąsias mokyklas, jie sveikinasi, fotografuojasi, sako pritariantys jo kovai už tradicinę šeimą, o kai sutinka studentus, tie dažniausiai tyčiojasi, rodo paniekinimo ženklus. Taigi universitetai sugadina studentus.  

Žurnalistas ir Lietuvos šeimų sąjūdžio narys Dobilas Sinkevičius išsa­miau papasakojo apie JAV jaunimo konservatyvių pažiūrų sąjūdį „Turning point USA“, kurį Č. Kirkas įkūrė 2012 metais teturėdamas 18 metų. Tai didžiausia ir įtakingiausia šalyje jaunimo organizacija, vienijanti daugiau kaip 3000 klubų. Jos esmė – įkvėpti jaunąją kartą ginti laisvę, krikščioniškas vertybes, patriotizmą ir atsakomybę už savo šalį. Organizacija įkurta kaip atsakas į kairiųjų ideologijos įtaką universitetuose ir mokyklose. Pagrindinės veiklos kryptys – švietimas ir diskusijos. Organizuojami debatai ir paskaitos universitetuose, suteikiama tribūna konservatyviems balsams, kurie dažnai nutildomi sisteminės žiniasklaidos.  Rengiamos konferencijos ir suvažiavimai, didžiausias iš jų – „America fest“ suburia dešimtis tūkstančių jaunuolių ir visuomenės veikėjų. Tai tarsi modernus jaunimo sambūris, kuriame skleidžiama žodžio laisvė ir tikėjimas ateitimi. „Turning point USA“ turi informacinį kanalą tpusa.com, čia ginama laisvė sakyti tiesą nepaisant priešininkų politinio spaudimo, jaunimas kviečiamas didžiuotis savo šalimi, jos istorija ir kultūra. Akcentuojama atsakomybė, raginimas jaunimui nebijoti siekti savo tikslų, pasitikėti savo jėgomis ir nelaukti vien valstybės paramos. Per 13 metų „Turning point USA“ tapo jaunimo jėga, pakeitusi politinę kultūrą, ginanti ne tik tradicines vertybes, bet ir įkvepia jaunąją kartą aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. D. Sinkevičius pranešė, kad Registrų centrui šios organizacijos pavyzdžiu pateikta įregistruoti lietuvišką „Lūžio tašką“. 

Filosofas Marius Kundrotas prisiminė, kaip Laisvės partijos pirminin­kė Aušrinė Armonaitė čia sukvietė mergaites pagerbti nelaimingai JAV žuvusio recidyvisto ir narkomano. Žinoma, kiekvieno žmogaus gaila, nes jis yra Dievo kūrinys, bet labai liūdna, kad čia nėra tų, kurie buvo susirinkę tada. Atrodo, kad svarbios tik juodaodžių, nusikaltėlių ir narkomanų gyvybės. O jei nužudomas baltasis, o jei jis dar ir konservatyvių pažiūrų, tai jo gyvybė ne tokia svarbi. Šis atvejis skatina susimąstyti, kas skatina tokius reiškinius kaip kairysis ar dešinysis radikalumas. Pasak M. Kundroto, pažvelgę į istoriją, pamatysime, kad tiek naciai, tiek komunistai, labiausiai orientavosi į jauną žmogų, kuris dar neturi išvystęs kritinio mąstymo, bet labai pavaldus emocijoms ir hormonams, lengvai priima supaprastintus visuomenės modelius. Nesvarbu, kokios mūsų pažiūros, svarbu, ar į kvietimą diskutuoti galima atsakyti kulka? Būtent Č. Kirkas buvo tas žmogus, kuris pateikė alternatyvą bet kokiam radikalumui, kvietė kalbėti argumentų, o ne smurto kalba. Bet štai Lietuvoje toks Paulius Gritėnas lrt.lt portale siūlo demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis. Taigi galima būti nubaustam vien už tai, kad pasakysi, jog du kartu gyvenantys vyrai nėra šeima. Kai neturi galimybių kovoti teisinėmis priemonėmis, ar­gu­men­tų kalba, tokie radikalai naudoja prievartą. „Bet koks smurtas ir jo kurstymas turi būti pasmerktas“, – savo kalbą baigė M. Kundrotas. 

O I. Vėgėlė jį papildė, sakydamas, kad Baudžiamajame Kodekse nėra normos, draudžiančios viešai kviesti smurtauti prieš konkretų asmenį, yra tik draudimas smurtauti prieš asmenų grupes. Todėl jis pažadėjo registruoti atitinkamas Baudžiamojo Kodekso pataisas – stebėsime, ar Seimo nariai tam pritars?

Renginio pabaigoje jį vedęs A. Orlauskas priminė vieną anekdotą. Tada, kai dar buvo dvi Vokietijos, VDR komunistų vadas Erikas Honekeris susikvietė žurnalistus ir pasakė: „Mes gyvename demokratinėje valstybėje. Kas netikit, būsit sušaudyti“.

Nuotrauka iš Givesendgo.com/kirkfamily 

„XXI amžius“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 39–40 (2652–2653)