Linksmiausios mano Kalėdos 

Tada buvo 1949 metai. Siautėjo „išvaduotojai“: badas, trėmimai, žudynės, kankinimai NKVD kalėjimuose. Lietuva tapo tikru bausmės lageriu.

Man buvo ketveri metai. Gyvenome Kaune, Žaliakalnyje, nedideliame butelyje. Aš, mama, tėvelis, broliukas – septynerių metų ir giminaitė – penkerių metų našlaitė. Man pasisekė – turėjau nuostabų Tėvelį, kuris turbūt žinojo visas pasaulio pasakas ir kas vakarą man tas pasakas pasakodavo. „Piktąją pasaką apie marksizmą“ papasakojo daug vėliau. Taipogi apie komunistus ir jų veiklą Lietuvoje (jų žiaurius nusikaltimus nuo pat jų atsiradimo). Matyt, tai turėjo įtakos mano gyvenimui ir veiklai. 

Turėjau ir gražią mamą. Ji labai mylėjo vaikus ir gėles. Aš buvau mėgėja nutapsenti už namo ribų. Tada mama supykdavo ir bardavosi žemaitiškai (ji buvo kilusi iš Palangos). Dar buvo mažutė močiutė. Ji buvo labai smulkutė. Turėjo gražius garbanotus plaukus. Kartais man atrodė, kad pro duris įplaukia didelis, baltas debesėlis ant plonučių kojyčių. 

Tėvelis dirbo daug, bet sunkoka buvo išgyventi mūsų šeimai. Jis sakydavo: „Už mėnesio algą sviesto nenupirksi“. Tėvelis buvo tuometinio Kauno valstybinio universiteto Chemijos fakulteto tarnautojas. Gelbėdamas tai, jog tėvelis sugebėjo taisyti laikrodžius, radijo ir kitus daiktus. 

Artėjo Kalėdos. Tėvelis parnešė į namus labai gražią didelę eglutę. Ji buvo daug didesnė už mane. Eglutės viršūnę pasiekiau tik tada, kai mane užkėlė ant kėdės. Eglutę puošėme įvairiais karpiniais ir saldainių popierėliais, kuriuos apvyniodavome vata. Dar mama džiovintomis gėlytėmis papuošdavo „čižuliukais“. Raudonais, geltonais, rausvais… 

Ir dabar, kai matau anūkę, dabinančią eglutę žibančiais kalėdiniais žaisliukais, pasiilgstu tos savo vaikystės papuoštos eglutės… Ir mamos…

„Rytoj bus Kalėdos, – sako brolis, – o ant stalo ir vėl bus tik zacirka ir kruopų blyneliai“. Aš vis viena laukiau Kalėdų. Tą dieną atsibudau labai anksti. O prikėlė mano pagrindinis priešas – laikrodis! Jis buvo tikriausiai tris kartus didesnis už mane, storas, pusapvalis. Nei įžnybt, nei įspirt. Pykau, nes kas valandą išbelsdavo laiką, mušdamas kaip į tuščią keptuvę! Atsikėliau. Šalta. Turbūt atėjo žiema? Aš pamačiau ją lange. Langas buvo išpuoštas nuostabiomis gražiomis ledo gėlėmis. Baltomis, spindinčiomis… Apsidairiau – ir kitas langas išmargintas gėlėmis! Dar gražesnėmis! 

O kaip būtų gražu, jeigu jomis papuoštume mūsų eglutę! Pamėginau viską pasiimti – langas neatidavė. Nubėgau pas mamą paklausti patarimo. „Birute, tai Kalėdų senelio palydovai 

išdalino gėles visiems geriems vaikams. Tai ir yra dovana tau. Jie ateina naktį pro lango plyšį, ir jas nupiešia, kai vaikai miega“. Aš buvau laiminga! Šitokia dovana man! 

Man buvo nesvarbu, kad ant mūsų Kūčių stalo bus tik kleckinė sriuba, kad lėkštelėje – neskanūs blyneliai. O eglutė turi tik keturias žvakutes… Man viskas buvo gražu ir gera! 

Tačiau mano džiaugsmas tuo nepasibaigė. Temstant kažkas pasibeldė į duris. Atėjo didelis ūsuotas žmogus su pilkais kailinėliais. Ir, svarbiausia, – ant paties laikė didelį, pilną dovanų maišą. Kažkodėl aš su pussesere atsidūrėme po stalu… 

Žmogus padėjo maišą ant žemės, nusiėmė savo kailinę kepurę ir pasakė: „Sveikinu su Kalėdomis!“ Aš patylomis išropojau iš po stalo ir paklausiau: „Gal tu esi Kalėdų Senelis?“ 

„Ir taip ir ne visai taip… NKVD mane sulaikė, atėmė dovanų maišą vaikams, mano kalėdinį apsiaustą su kepure ir pasakė (tiksliau išbliovė): „Jokių Kalėdų Lietuva nešvęs! Vietoj to bus švenčiamas gimtadienis – Lenino ir Stalino! Ponial? B…t! Von!!!“ 

Pabėgau pro rakto skylutę. Užtat jums atnešiau tik bulvių ir burokėlių! Laimės jums visiems. Ačiū jūsų tėveliui, kad jis sutaisė Kalėdų Seneliui laikrodį. Ateis Kalėdų Senelis… Gal negreit, bet ateis… Dabar Kalėdų Senelis turi laikrodį“.

Maišo turinys – bulvės ir burokėliai tapo mūsų Kalėdų stalo pagrindu. Mano mama sugebėdavo iš menkiausių skudurėlių pasiūti gražias sukneles lėlei, kuri buvo vienmetė su močiute ir manimi. Tėvas sakydavo: „Mama iš kirvio skaniausią sriubą išvirtų“. 

Susėdome prie eglišakėmis papuošto stalo. Garavo kvepiantys barščiai ir didelė krūva apvalių bulvyčių. Vos tik pajudinus puodą, bulvytės pasišokinėdamos ridinėjo po stalą. Mes, vaikai, jas gaudėme ir valgėme. Seniai bebuvo taip linksma ir gera mūsų namuose. Mano atmintyje iki šiol išliko vaizdas, kai ant stalo garavo apvalūs kamuoliukai, koks buvo malonus jų kvapas, koks gardus jų skonis, tiesiog tirpo burnoje bulvytės, pagardintos druska. 

Niekada daugiau gyvenime neteko pajusti tokio stebuklingo bulvių skonio! 

Birutė T. 

Vilnius

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 47–48 (2612–2613)