Liudviko Simučio gyvenimo kelias – nuo rezistento iki Kovo 11-osios signataro
Atmintis
Arvydas Gelžinis
LGGRTC istorikas
Šiemet minime rezistencijos dalyvio, Kovo 11-osios signataro Liudviko Simučio 90-ies metų gimimo sukaktį. Liudvikas gimė 1935 m. rugpjūčio 27 d. Kaunatavoje (Luokės vls., Telšių aps.). Tėvai turėjo apie 4 ha žemės, vertėsi papildomais amatais.
Jo tėvas Adomas Simutis 1941 metais buvo suimtas ir kalintas Telšių kalėjime. 1941 m. birželio 24–25 d. sovietų represinių struktūrų (NKVD) pareigūnų nukankintas (rastas išdurtomis akimis) Rainiuose (netoli Telšių) kartu su kitais Rainių miškelio kankiniais. Tai, be abejo, turėjo didžiulę reikšmę Liudviko pasaulėžiūrai, vėlesniu laiku įsitraukimui į rezistencinę kovą prieš okupantus.
Liudvikas, mokydamasis Kaunatavos mokykloje, dar būdamas vaikas, po truputį įsitraukė į rezistenciją. Perduodavo partizanams svarbią informaciją, perspėdavo apie pavojų. Platino atsišaukimus, išžvalgydavo vietoves ir vykdė kitas partizanų užduotis. 1951 metais, sukakus šešiolikai, buvo prisaikdintas Šatrijos rinktinės vado Liudviko Rekašiaus-Vėtros ir gavo užduotį stotį į komjaunuolių organizaciją, įsidarbinti septynmetės mokyklos pionierių vadovu, taip kenkiant komunistams iš vidaus. 1952 m. liepos 1 d. Liudvikas tapo Šatrijos rinktinės rezervinio būrio partizanu, jam suteiktas slapyvardis Jaunutis, paskirtas vadovauti jaunų partizanų talkininkų grupei. Šios grupės nariai užsiiminėjo žvalgyba, smulkiomis diversijomis, bendradarbiavo partizanų spaudoje. L. Simutis rezistencijos metu, persekiojamas enkavedistų, labai stipriai sušalo, dėl ko susirgo TBC, o vėliau kaulų džiova. Taip 1955 metais ir pakliuvo į NKVD nagus – ligoninėje, gipso šarve.
Po tardymų, 1955 m. birželio 9 d. buvo nuteistas pagal RTFSR BK 58-8 str. mirties bausme – sušaudant ir konfiskuojant turtą. Mirtininkų kameroje praleido 131 dieną. Tačiau 1956 m. rugpjūčio 17 d. SSRS AT prezidiumo nutarimu mirties bausmė pakeista į 25 metus laisvės atėmimo. L. Simutis Mordovijos ATSR lageriuose kalėjo 22 metus, iki 1977 m. vasario 3 d.
Lageriuose nenuleido rankų ir tęsė kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pogrindžio leidinyje „Laivės šauklys“ 1976 metais pasirodė jo pareiškimas, rašytas TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui. Pareiškimas iš tikrųjų buvo skirtas Vakarų spaudai. Jis buvo slapta persiųstas iš lagerio ir plačiai išgarsintas. Pareiškime buvo argumentuotai atskleidžiama Sovietų Sąjungos vykdoma represinė politika, nusižengimas savo pačios oficialiai deklaruojamoms teisinėms normoms, nežmoniškas elgesys su politiniais kaliniais ir itin skurdi jų buitis, absoliučiai nesiderinanti su Sovietų Sąjungos, kaip gerovės siekiančios valstybės, besirūpinančios savo piliečiais, ideologija.
Likus kalėti porai metų, KGB pareigūnai L. Simutį atvežė į Vilnių, kad šis parašytų malonės prašymą. Dideliam jų nusivylimui, jis atsisakė tai padaryti, teigdamas: „rašyti malonės prašymą – reiškia pripažinti tokią nenormalią padėtį normalia. Nesijaučiu turįs moralinę teisę taip pasielgti, net jei ir būtų vilties laukti teigiamo atsakymo.“
Iš įkalinimo paleistas į Lietuvą grįžo 1977 metais, tuometinis Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas suorganizavo jam iškilmingą susitikimą, kuriame dalyvavo daug jaunimo. Paleistas į laisvę nesusitaikė su okupacine realybe. Per kunigus A. Svarinską, Sigitą Tamkevičių ir Juozą Zdebskį įsitraukė į pogrindžio veiklą. Iki 1988 metų bendradarbiavo su antisovietiniu pogrindžiu, buvo Lietuvos disidentų, politinių kalinių bendražygis, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, „Aušros“ leidėjais, rašė straipsnius į pogrindžio spaudą (straipsnius visada pasirašydavo pavarde).
1977–1978 metais dirbo zakristijonu Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje. 1979–1990 metais dirbo staliumi, elektriku Kauno hidrologinėje ekspedicijoje. 1979 metais vedė Ireną Vezbergaitę, šeimoje užaugino tris sūnus ir tris dukras.
1988–1990 metais aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų bei Lietuvos Sąjūdžio veiklą. 1990 m. vasario 24 d. buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
„Balsavimas parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. Slėgė už tai kovojusių ir žuvusių partizanų aukos neįvertinimas. Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atstatyti bus nepalyginamai sunkiau, nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti“, – sakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras L. Simutis. Po kurio laiko Liudvikas apie darbą Aukščiausioje Taryboje–Atkuriamajame Seime rašė: „Į Aukščiausiąją Tarybą 1990 metais Lietuvos rinkėjai išrinko nemažai „buvusiųjų“ – sėdėjusių okupacinės valdžios aukštesnėse ir žemesnėse kėdėse. Bet pradžioje dominavo Atgimimo Sąjūdžio dvasia. Sąjūdžio pergalė rinkimuose, stebėtinai vieningas balsavimas už Kovo 11-osios aktą piršo mintį, kad tarnavusieji okupantui tai darė ne iš meilės jam ir ne įsitikinimų vedami, o tik dėl pasirinkimo neturėjimo ir prisitaikėliškos savo natūros. Atrodė, kad dabar, atsiradus galimybei dirbti savai Lietuvai, jai ir dirbs. Taip nusiteikęs pradėjau dirbti tuomet ypatingai svarbioje Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje. Po kurio laiko, Virgilijaus Čepaičio pakviestas, perėjau dirbti į Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisiją. Deja, pradinis įspūdis, kad Aukščiausiosios Tarybos darbas bus labai naudingas Lietuvai, manyje greitai pradėjo blėsti. Suvereniteto SSRS sudėtyje šalininkai ir kitokie nepriklausomybės priešininkai gan greitai atsitokėjo ir pradėjo jokių padorumo rėmų nesaistomą griaunamąją, destrukcinę veiklą, o daugelis Atgimimo šalininkų dėl politinės veiklos patirties stokos ėmė blaškytis, demonstruoti savo bedantį demokratiškumą ir ambicijas, „ieškoti penkto kampo“ bėgiodami iš frakcijos į frakciją, iš partijos į partiją. Palaipsniui parlamentarų darbingumas krito. Per radiją transliuojami Parlamento posėdžiai vis labiau erzino ir neramino Lietuvos žmones. O po pučistų pralaimėjimo Maskvoje destrukcinė veikla pas mus pasiekė aukščiausią lygį. Manau, taip keistai atsitiko todėl, kad daug KGB dokumentų tada atiteko Lietuvai ir dėl to kai kam iškilo didelės gėdos grėsmė – galėjo būti išviešinta jų išdavikiška veikla. Taip Parlamentas tapo nedarbingu. Pritariau, kad reikia jį paleisti ir skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Prasidėjus pasiruošimui naujiems rinkimams, dešiniųjų partijų vadai ėmė skaldyti patriotines jėgas. Tapo aišku, kad suskaldyti pagal partijas ir partijėles dešinieji rinkėjai rinkimus pralaimės“.
Kandidatuoti į Seimą 1992 metais L. Simutis atsisakė, manydamas, kad tokioje situacijoje nevaržomas Seimo nario statuso Lietuvai galės būti naudingesnis. Grįžo į Kauną, įsijungė į visuomeninę veiklą. Buvo išrinktas Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku. Už viso gyvenimo rezistencinę veiklą L. Simutis 1991 m. gegužės 5 d. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio Kryžiumi. 1999 m. birželio 30 d. L. Simučiui pripažintas Kario savanorio teisinis statusas. 1998 m. lapkričio 18 d. jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2000 m. balandžio 3 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
2014 m. lapkričio 4 d. Liudvikas Simutis mirė Kaune. Palaidotas Kauno Seniavos kapinėse.
Rezistentas Algirdas Patackas taip apibūdino L. Simutį: „Liudas buvo TOKS – nepalaužiamas, nepaperkamas, neišsižadantis; gyvas pavyzdys, kokie būtų tie iš dvidešimties tūkstančių „dangiškosios rinktinės“, kurių netekome ir kurių dabar kaip niekad reikia Lietuvai, kovojančiai ne tik ir ne tiek su išorės priešu, kiek su vidiniu slibinu devyniomis galvomis, kurių vardai yra ego, sau, man, tau-man ir man-tau; arba yda, godulys, aistra, baimė ir, vis atauganti – puikybė. Puikybė vardan valdžios, turto bei deformuoto, liguisto AŠ“. Pats Liudvikas su šeima gyveno ypač kukliose materialinėse sąlygose, kaip pažymi A. Patackas: „namelyje apipuvusiomis grindimis, paklotomis tiesiai ant aslos. Visą gyvenimą neturėjo padoraus automobilio, tik nuolaužas, kurios amžinai gesdavo, ir taip gyveno iki pat mirties. Tai buvo gyvensena socialinio partizano, esančio sąmoningoje nuošalėje nuo „welfare“ (gerovės) betrokštančios ir gerovei besimeldžiančios Lietuvos“.
Pats Liudvikas Simutis yra sakęs, kad „tauta neturinti savo valstybės, lygintina su šeima neturinčia savo būsto“. Sovietinė okupacija brutaliai išgriovė tautos namus, o tuos kurie nesutiko su naujomis taisyklėmis įkalino, ištrėmė ar nužudė. Liudvikas faktiškai visą savo gyvenimą kovojo, kad lietuvių tauta turėtų savo namus.
2015 metais išleista Astridos Petraitytės monografija „Liudvikas Simutis“, kur išsamiai apžvelgiamas šio ypatingo žmogaus gyvenimas.
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 45–46 (2658–2659)