Malda – kova už gyvenimą

Sielos atgaiva

Paskutinį liepos sekmadienį buvo skaitoma Evangelija, kurioje Jėzus savo mokinius moko kreiptis į Dievą Tėvą (tai – trumpesnė „Tėve, mūsų“ malda), kad būtų nuolat garbinamas Jo vardas ir prašoma kitų dalykų… Kadangi minėta malda atliepia tobulą Dievo valią, todėl ji yra sielos atgaiva kiekvienam besimeldžiančiajam, nes nelieka be atsako (Visagalis anksčiau ar vėliau, tuos, kurie, nepailsdami Juo pasitikėti, vis kelia savo maldingas širdis į Jį, ne tik čia ir dabar juos laimina, bet jiems ruošia ir kitas savo stebinančio gerumo malones). 

Jei viskas apvirstų aukštyn kojomis

Tarkime, jei pasaulyje tikintieji paliautų meldęsi – atmestų Evangeliją ir laikytųsi naujai susikurtos teologijos – vien savajam ego pataikaujančių pseudo tiesų. Tada iš karto būtų sugriauta gėrio ir blogio vidinė jėgų pusiausvyra ir įvyktų totalinė katastrofa, nes žmonija, užuot atlikusi savo garbingiausią pašaukimą – visa esybe garbinti Dievą Tėvą žemėje ir danguje, veidu atsigręžtų į melo tėvą – velnią (Jn 8, 44), kuris faktiškai yra didžiausias mūsų priešas, nes jo troškimas vienas – mus pražudyti, tai yra, kad žmonės garbintų žvėrį (šėtoną) bei jo atvaizdą, ir per amžių amžius neturėtų atilsio nei dieną, nei naktį (Apr 14, 11). 

Ačiū Dievui, pasaulyje yra garbinančių Tėvą

Kadangi be maldos pasaulio pamatai subyrėtų į šipulius, o žmonijos pražūtis būtų jos bedieviško bei beviltiško gyvenimo tragiškiausios ir gėdingiausios baigties padarinys, todėl tik malda gelbsti mus, nes iškelia mus virš mūsų netikrojo aš, kad dvasia išvystume tai, kam iš tiesų priklausome ir dėl ko esame sukurti bei Kristaus Krauju atpirkti… 

Taigi malda – tai savo širdies atvėrimas Tėvui per Jėzų, veikiant Šventajai Dvasios galybei. Kai su pasitikėjimu kreipiamės į Gyvąjį (prieš tai Jį paprašę dėmesingumo maldos metu), Jis ne tik mums padės saugotis net nevalingų išsiblaškymų, bet suteiks malonių „Tėve, mūsų“ maldavimus savaip pritaikyti kasdienybėje. Tad nors trumpai apmąstykime šios minėtos maldos kreipinius. 

Jo vardą aukštinkim giesmėj

Jėzus mokė: Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas Tavo vardas. Ar gali žmogus, prisiminęs Tėvo bekraštį gerumą, nepagarbinti Jo vardo, dėkodamas Jam už Sūnaus siuntimą mūsų išgelbėti; už artėjantį su Juo susitikimą akis į akį Danguje, ir už kitas nesuskaičiuojamas geradarybes, kurias Jis mums kasdien teikia?.. Iš tiesų tebūna amžinai šlovinamas Tavo, didis Dieve Tėve, vardas! 

Tavo karalystė plaukia per mane

Teateinie Tavo Karalystė. Apaštalas Paulius byloja: „Dievo Karalystė yra (...) teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Tad jei mūsų siekiamybė yra gyventi laikantis Jėzaus mokslo, mumyse tolydžio įsišaknys teisumo malonė, suteikianti laisvės polėkį Dieve, nesudrumsčiamą širdies ramybę širdyje ir vidinį džiaugsmą, lydintį mus net ir tada, kai atsidursime įvairių išbandymų žaizdre (plg. 2 Kor 7, 4). Tai – Dangaus džiaugsmo preliudija žemėje. 

Dėkoti už kasdienę duoną

Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien. Kai mes tvirtai pasitikime Tavimi, Jėzau, tada, ko tik prašome pagal Tavo valią, mus išklausai (1 Jn 5, 14). Neabejojame, kad ir dangiškasis Tėvas duoda gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 11). O kad mūsų prašymo malda būtų Tau, galybių Viešpatie, visiškai priimtina ir taptų kūnu, mes „su tvirtu įsitikinimu“ (1 Tes 1, 4) sakome: Ko tik melsdamiesi prašome, tikime gausią, ir tikrai taip bus (plg. Mk 11, 24).  

Atleidžiu!

Atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas (Lk 11, 4). Mūsų atleidimo tikrumas mums pakenkusiems asmenims priklauso ne nuo mūsų asmeninio jų poelgių vertinimo, bet grynai nuo klusnumo Aukščiausiojo valiai. Nors mūsų įžeistos emocijos dar virtų savo sultyse, bet, malonei veikiant, viską lemia mūsų proto ir valios sprendimai. Kai paprašome: „Dieve, padėk man atleisti artimui“, ir mintyse kartojame: „Aš tau atleidžiu tavo nusižengimą ir nebegalvoju, ką tu man padarei“, – tai laimėjimas!   

Dievas nėra gundytojas

Ir neleisk mūsų gundyti. Dievas – absoliutaus gerumo Versmė – nėra gundymų autorius. Blogis kyla iš blogio ištakų – demono arba iš mūsų pačių, kai pataikaujame kūniškumui ir pritariame nuodėmingai pagundai. Pats Jėzus dėl mūsų (po pasninko dykumoje) net leidosi piktojo gundomas… Nors gundymai neišvengiami, bet, kai meldžiame Viešpatį, kad mus saugotų nuo pasidavimo pagundai, išreiškiame pasitikėjimą Juo ir ištveriame išmėginimą, žinodami, kad ir Dvasia stiprina mus mūsų silpnume (plg. Rom 8, 26).

Nesiliaujanti malda

„Ar kuris nors iš jūsų liūdi?“ – klausia šv. Jokūbas. „Tegul meldžiasi“. O šv. Paulius apibendrina: „Melskitės be paliovos“. Viešpatie, padėk mums taip melstis, kad, iš nežinia kur atsliūkinęs nuovargis, pagarbiai nusilenktų ir, pėdindamas šalin, tartų: „Atsiprašau, ne čia pataikiau“.

Kun. Vytenis Vaškelis

„Katalikas“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 15 (474)