Mano gražiosios liūdnos Kalėdos 

1952 metai. Bubiai. Mes – aš, mama, močiutė Veronika ir trys triušiukai, – gyvename keistame name viduryje miško. Namas vasarą man patinka, o žiemą – ne! Kodėl? Ogi todėl, kad vasarą pro lentinių sienų plyšius matosi daug kas… Pavyzdžiui, ryte saulės spinduliai labai gražiai įlenda pro plyšius ir kambarys pamažu pasidaro margas. Kiek plyšių – tiek čia taškelių ant sienų šokinėja… Gražu ir linksma! Aš tada žinau, kad jau laikas keltis ir pasičiupus bulvinį krepšį bėgti grybauti. 

Na, o žiemą – labai negerai, nes reikia su žieminiu vainiku miegoti, ir mama visą naktį kūrena „buržuiką“. Žiemą valgio irgi kartais būdavo, o kartais – ne…

Mano geroji močiutė Veronika labai serga. Ji pasidarė plonutė kaip skiedra. „Tu nesulūžk, močiute“, – sakau jai. O ji tik šypsosi. Močiutė visada būdavo tyli – tyliai melsdavosi, tyliai giedodavo liūdnas giesmes. Ypač viena giesmė man patiko: „Marija Magdelena, kur Jėzaus ieškojo, visą kelią ašarom kaip perlais nuklojo…“ . Močiutė sakė, kad ji Jėzų surado… Betgi, kaip ten su tais perlais, man neaišku buvo… „Kur jie pradingo“, – klausiu močiutės. „Ištirpo, vaikeli, laikas viską ištirpdo… Tik vargo – ne“, – sako močiutė. Ji turi sulopytas nagines, baltą skarytę ir labai storą seną maldaknygę. „Mano kantičkai jau bus 100 metų“, – sakydavo močiutė. 

Šiandien Kūčios. Visur sniegas, labai gražiai girgžda po kojom. Atvažiuoja didelė kriokianti mašina. Jos ratai sukasi ir sukasi vietoje. „Neperlipa per pusnis“, – sako mama, ir iš trobos išneša močiutę ant rankų. 

„Mama, kodėl išneši mūsų močiutę?! Juk šiandien KŪČIOS?!“– šaukiu. Mama sako, kad Kūčios – ne visur ir ne visiems… Nesuprantu… Juk Dievuliukas gimė šiandien visiems… Ir mums… Taip sakydavo močiutė. 

Sunkvežimis dar kartą baisiai sumauroja ir išvažiuoja. Jo vienoje pusėje stovi mano mama. Močiutės nesimato… Gal ji guli? Išvažiavo… Jos baltoji skarytė taip ir liko gulėti prie durų… 

Vėl sninga didelėmis snaigėmis. Kad tik mamos ir močiutės neužpustytų, kaip jos išlips iš to sunkvežimio? Kur išvežė močiutę? Juk šiandien KŪČIOS!!! 

Lauke šalta, temsta. Mano draugas pelėdžiukas „Pūkis“ kažką šūkauja ir skraido aplink mane. Aš nieko valgomo jam Kūčioms neturiu… Jis nuskrenda. Kažin, ar ir žvirbliai švenčia Kūčias? Ar jie turi tą patį Kalėdų Senelį kaip ir žmonės? 

Einu į gryčią. Šiandien KŪČIOS ir baisiai šalta. Pro sienų plyšius prisnigo ant lovos ir ant mano paltuko. Mėginu užkurti „buržuiką“, bet šlapios malkos neįsidega, iš pliauskų galų laša vanduo. 

Palieku praviras duris, kad Kalėdų Senelis nepraeitų pro šalį. Atsisėdu ant narų (turėjom tik tokią „lovą“. Ji atliko nuo vokiečių belaisvių lagerio). Sėdžiu ir laukiu – Kūčių, Kalėdų Senelio, mamos, močiutės ir… tėvo. Mama sako man, kad jis Vakarų fronte pasiklydo. Kai tik aš pradedu jos klausinėti apie tėvelį, ji pradeda verkti… Geriau kai užaugsiu, jau aš pati jo paieškosiu ir pakviesiu ateiti sulaukus Kalėdų. 

Laukiu, jau tamsu… Ar aš viena nebijau? Ne!!! Kūčių naktį miškais NKVD-istai nesivalkioja. 

„Jie baikštūs, – sakydavo močiutė. – Velnias visada bijo kryžiaus ir miškinių (Lietuvos partizanų), kad neperžegnotų… Užtat nugriovė visus kryžius prie kelelių“. 

Matyt, aš užmigau, nes mane kažkas purtė ir šaukė: „Anelyte, atsibusk, negi tu sušalai, atsibusk!“. Buvo visai tamsu. Nesupratau, kas čia mane purto. „Ar tu Kalėdų Senelis?“ – paklausiau. „Ne, aš tavo mama!“. 

Koks džiaugsmas! Mama sugrįžo! Ji užkūrė „buržuiką“, iš kiemo prinešė kalną sutrešusių kelmų. Buvo gera… Rinkitės sukilo ir dantys nebetarškėjo. O kambaryje pasidarė baisiai gražu – visi kampai, sienos ir oras žybsėjo mažomis žalsvomis švieselėmis. Jos lakstė, žaidė, šokinėjo. „Mama, ir pas mus Kūčios! Kalėdų Senelis atnešė pilną maišą žvaigždžių prigaudęs“. 

„Taip, pas mus irgi Kūčios, kaip ir pas visus! Tik daug gražesnės!“, – sako mama. 

Žinoma! Juk tiek lakstančių linksmučių žvaigždelių net pats Bubių spirito valyklos direktorius neturi!!! 

Tik Kūčių papuošto stalo mes neturėjome. O to stalo ir nebuvo – tik dvi senos taburetės (kėdės)…

Bet buvo trys plotkelės – mano, mamos ir močiutės. Ji taip ir negrįžo Kalėdoms iš ligoninės Šiauliuose. „Ten duoda valgyti“, – sako mama. – Močiutei ten geriau“. Man tai ne – man liūdna be jos, be jos pasakojimų apie Mūšos laumes, apie balų karalių, apie baisų poną Čičinską. Trūko jos giesmių, tokių gražių, kad norėjosi verkti. Kažin gal Kalėdų Senelis mums atneš močiutę? Pasimelsiu… 

Pamažu kambario sienas aptraukė šerkšnas. Lentos pasidarė baltai margos ir papuoštos šokinėjančiomis mažutėmis žvaigždutėmis. Liūdna ir gražu buvo… 

Tą naktį mama pėsčia iš Šiaulių į Bubius parėjo, verkė visą kelią… 

„Jau aušta, dukryte, sveikinu su Kalėdomis!“. 

Apsikabinome su mama ir abi verkėme, kad ir šias Kalėdas nesulaukėme tėčio, kad močiutė toli, kad… Ach, daug tų norų, kurie taip ir lieka tik NORAIS…

Tai supratau užaugusi. O tada? Tada jonvabaliai šokinėjo ir mamos plaukuose, ir ant kiaurą sienų, ir aplink atšalusią „buržuiką“. „Mama, tu kaip princesė iš pasakos! Tavo plaukai pilni auksinių žvaigždelių!“ 

„Anelyte, tavo tėvelis mane irgi vadino „mano juodaake princese“… Matai, kokios gražios mūsų Kalėdos. Dievuliukas mūsų neužmiršo…“. 

Tokios buvo mano pačios gražiausios ir pačios liūdniausios Kalėdos mano ilgame gyvenimo kelyje. Greitai ir šiemet bus Kūčios, Kalėdos. Skambės bažnyčių varpai… O gal ir ne… Žmonės užmiršta… Kam čia turėtų skambėti varpai... 

Ir šiemet padėsime ant stalo plotkeles, močiutės maldaknygę, mamos knygą apie Lietuvą. Tada užžiebsime eglutės girliandą. Mirgės mažutės įvairiaspalvės žvaigždutės. Bet jos nešokinės ir neskraidys kaip jonvabaliai… Atsiversime šimtametę močiutės „kantičką“ ir tada reikės tik trumpam užmerkti akis, nukeliauti į Mūšos pakrantes, išgirsti ūžiantį malūną. Tik gerai įsiklausyk ir išgirsi aidint Galinio statytos Skrebotiškio bažnyčios Kalėdų varpus. Sidabriniu mėnulio taku ateis mažoji Alžbutė iš Šimoniškio kaimo Rauduvės kiemo… 

Ji užaugs, ir jos knygose atgims senoji Lietuva, dar tose knygose skambės šūviai ir bažnytkaimių aikštėse gulės Lietuvos partizanai, sulaužytomis rankomis apkabinę mylimą Žemę, kurios nesugebėjo atimti joks raudonasis okupantas. Dulkėtu keliu su balta skaryte ateis močiutė Veronika, su savo amžinosiomis naginėmis… Pasilenks prie mano lovytės ir sakys: „Anelyte, užauk ir gyvenk dorai…“. 

Ten, tame mažučiame pasaulėlyje, taip gera ir ramu, kad net ašarą nubrauki tą pasaulį praradęs. 

O atsimerkti reikia… Ir pamatyti, ką praradome ir ką dar galima susigrąžinti. Ir ne tik per Kūčių vakarą… 

Mieli Lietuvos žmonės, linkime Jums gražių ir ramių Šv. Kalėdų. Nepraraskite Tėvynės! 

Aš tikiu, kad Lietuva neišnyks kaip Prūsai ar Kuršiai… Liks Lietuvos vietovardžiai, kalba ir žmonės. 

Palaimink, Dieve, Lietuvą, ir suteik šiam kraštui viltį ir stiprybę! 

Angelika von Sacksen

Granzė (Gransee), Vokietija

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 47–48 (2612–2613)