Mažo kaimelio atlaiduose apsilankius

Vasara – atlaidų, įvairių švenčių ir jubiliejų ar sukakčių minėjimų metas. Nors pastaruoju metu tenka pakeliauti po įvairias mūsų bei kitų šalių piligrimų vietoves, kuriose Dievas suteikia gausių malonių, suveda su naujais bendraminčiais, tačiau kelinti metai jau tapo tradicija apsilankyti savo gimtojo, Zanavykijos krašto, įvairiose bažnyčiose. Sutkus aplankyti šiemet paskatino tai, jog mano gimtosios Plokščių parapijos ilgametis klebonas kun. Antanas Urbanavičius (1947 02 18–1973 04 17–2020 12 18), 1990-2005 metais aptarnavęs šią parapiją, kartu su parapijiečiais ėmėsi iniciatyvos baigti prieš karą pradėtos statyti mūrinės bažnyčios statybą. Tada iš Plokščių į Sutkus artimiausiu asfaltuotu keliu kunigui tekdavo nuvažiuoti bent 40 kilometrų. Ir ne tik sekmadieniais, kai kapinėse stovinčioje mažoje medinėje Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčioje aukodavo šv. Mišias, bet kone kasdien. Tas darbas pareikalavo nemažai jo jėgų ir rūpesčių, nes reikėjo ieškoti ne tik lėšų, bet ir galimybių visa tai atlikti pigiau, savo parapijiečių bei pažįstamų geradarių jėgomis, nesam­dant brangių rangovų. Bažnyčia buvo pastatyta, jos stogas uždengtas, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Trūkstant lėšų darbus teko baigti, o bažnyčią užkonservuoti. Sutkų parapiją ėmė aptarnauti arčiau dirbę Lukšių ir Ilguvos klebonai. Taip praėjo beveik 20 metų. Pamačius šią pastatytą bažnyčią kildavo klausimas, nejaugi tas darbas ir Sutkų parapijiečių troškimas turėti protėvių pradėtą ir pačių baigtą statyti bažnyčią niekada nevirs išsipildžiusia svajone – savais maldos namais? Per tą laiką išmirė didžioji dalis bažnyčios statytojų ir parapijiečių, 2005–2010 metais Sutkų parapiją aptarnavęs buvęs Lukšių klebonas kun. Gvidas Jonas Pušinaitis (1942 06 17–1983 05 29–2011 02 03) ir kun. A. Urbanavičius. 

Žinia, jog susitelkusių geranoriškų vietos bendruomenės žmonių dėka ši bažnyčia sutvarkyta, visus kviečia į čia vyksiantį pirmąjį kultūrinį renginį bei senosios bažnytėlės 200 metų jubiliejų ir tradicinius Šv. Roko atlaidus irgi sudomino, todėl paskutinį rugpjūčio sekmadienį ryžausi į Sutkus nuvykti. Iš kelio Lukšiai–Kriūkai pasukusi į rytus ir pamačiusi vieną po kito dulkėtu keliu riedančius automobilius į mažą Sutkų kaimelį pagalvojau, o kuo ši vietovė paskutinį rugpjūčio sekmadienį traukia čia atvažiuoti tokį gausų žmonių būrį? Tačiau čia atvykusi pati, tuoj pat pajutau, atsidūrusi tarsi į miškų prieglobstyje įsikūrusį ramybės kampelį, kur besišypsantys žmonės judėjo senosios 200 metų jubiliejų šventusios bažnytėlės link, kur šalia jos, lauke, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila aukos šv. Mišias.

Drįstu sakyti, jog būdama čia patyriau bendravimo džiaugsmą ir vienybės jausmą. Kai dauguma susi­rin­kusių pamaitino savo dvasią  vienydamiesi bendrai maldai, atgaivino sielą klausantis profesionalių klasikos atlikėjų operos solistų Raimondo Baranausko ir Marijos Arutiunovos balsų geradarių sukurtoje naujoje sakralioje aplinkoje bei vieni su kitais bendravo prie gausiomis vaišėmis padengto stalo, atrodė, tarsi dangus ir žemė susiliejo… 

Stebėjausi šios žmonių bendruomenės iniciatyvomis, susitelkimu ir savo veiksmu įveikti, atrodo, neįgyvendinamas svajones. Prisipildžius savo dvasią, sielą ir pamaitinus kūną apsilankius senojoje bažnytėlėje užliejo Dievo artumo jausmas. Atėjo mintis, jog dažnai mes vis ieškome, kas mus pripildytų keliaudami į didingesnes didmiesčių ar kitas garsias šventoves, tolimesnes vietoves, o juk Dievą bei jo veikimą patiriame čia pat, mažose, senosios kartos išsaugotuose lobynuose, per nuoširdžius, darbščius, gebančius kitus džiuginti žmones. Patirta, jog stebuklai vyksta mažuose, paprastuose dalykuose,  ten, kur yra tikra ir atrasta, kas dar išsaugota, neprarasta.

Turėčiau ir keletą pastabų. 

Gražu buvo paminėti Baltijos kelio 35-ąsiais metines ir apsikabinti ran­komis per visą gatvelę nuo 200 metų jubiliejų minėjusios bažnyčios iki Laisvės paminklo, bet dar gražiau būtų buvę bent toje atkarpoje surengti ir procesiją, pagarbinant Švenčiausiąjį sakramentą, nes juk kartu švęsti Šv. Roko atlaidai. 

Kai buvo viešai sakomos padėkos šventės rėmėjams, vardijamos pavardės (jų buvo kelios dešimtys), niekas nepaminėjo, kad naujosios bažnyčios darbus pradėjo kun. Juozas Pilipaitis (1903 11 17–1930 06 23–1984 11 01), o šios naujosios šventovės pamatus prieš 85 metus pašventino arkiv. Mečislovas Reinys (1884 02 05–1907 06 10–1926 05 16–1953 11 08). Niekas neištarė ir bažnyčios statybą baigti pradėjusio kunigo pavardės. Iš toliau atvykę svečiai neišgirdo, kad dabar parapiją aptarnauja Lukšių klebonas kun. Eugenijus Naujalis. Ir mūrinėje statomoje bažnyčioje eksponuotoje fotoparodoje, ir šios šventės proga išleistoje knygelėje „Baltijos kelias – kelias namo“, klaidingai nurodyta 1990-2005 metais aptarnavusio šią parapiją kunigo pavardė. Kunigai parapijos istorijoje pasirodė esą tarsi nesvarbūs asmenys. Visa tai galbūt atsitiko todėl, kad šventę organizavo pasauliečiai.

Vidmanta AMBRIZIENĖ

Kaunas
Autorės nuotrauka

„XXI amžius“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 33–34 (2598–2599)