Mažo žemės lopinėlio žmonės liudija ištikimybę… arba Kęstučio Nukryžiuotasis… šypsosi
Birutė Nenėnienė
Sarmačinai. Šiandien niekas tiksliai nebežino, kada šio kaimo kryžkelėje iškilo pirmasis kryžius. Sako, stovintis „nuo Vytauto laikų“. Nors istoriniai šaltiniai tam prieštarauja, teigia, kad šiame Sūdavos krašte didžiojo kunigaikščio laikais teošė gūdi giria, o paties kaimo dar nė vardo nebuvo, legenda gyva.
Gavęs Sarmačinų kaimo žmonių užsakymą padaryti kryžių pilviškietis Kęstutis Lazauskas užsakymą priėmė širdimi. Nuoširdžiai pasinėrė į kryžiaus sukūrimo idėją. Tik jų klausė, kokią įrėžti pirmojo kryžiaus pastatymo datą. Kaimo žmonių nepajudinamą legendą „nuo Vytauto laikų“ pabandė išsiaiškinti naršydamas istorinius šaltinius. Ir rado, kad 1392 metais Astravos sutartimi Vytautas buvo pripažintas Jogailos vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šitą datą ir įrėžė. Argi tai nesvarbi data lietuviškumui įamžinti?! Tebūnie, matomai ir vietos žmonių keliolikos kartų dvasioje įsitvirtinusi pradžių pradžia, nuo kurios pareina Lietuvos šventumas (krikščionybės priėmimas, pastatomos pirmosios bažnyčios)… Tačiau artėjant kryžiaus pašventinimo dienai atsirado daugiau abejojančių šia data. Sarmačinų kaimas istoriniuose šaltiniuose paminimas 1896 metais. Kiek atmena devyniasdešimtmetį peržengusi vyriausia kaimo gyventoja Bronė Vizgirdienė, čia kryžius žmonės statė tikrai nuo seniausių laikų. Stovėjusį vieną nupuvusį kryžių maždaug prieš 25-erius metus pakeitė naujas paprastas kryžius, o permainų vėjus atlaikęs ir tas sutrešo…
Galiausiai prieita išvados, kad geriau ant kryžiaus pakeisti pirminę datą, o pažymėti kaimo vardo „gimimo“ rašytiniuose šaltiniuose metus, įrašant „1896-2026“.
Dar pavasarį meistras Kęstutis Lazauskas savo dirbtuvėje parodė iš užsakovų parūpinto ąžuolo „gimstantį“ Kristų. Savo sodybą ir visus Pilviškius išpuošęs išraiškingomis medžio skulptūromis Kęstutis tada prisipažino, kad lydi jaudulys, kaip pavyks įgyvendinti sumanymą, nes tai ypatingas ir pirmasis toks užsakymas.
Galutinis rezultatas džiugina ir jį patį. Išdrožtą Nukryžiuotojo figūrą užkėlė ant atskiro masyvaus kryžiaus medžio. Apačioje išraižė užsakovų prašytus lietuviškumo simbolius ąžuolo lapus, nugarėlėje įamžino ir Paežerių Šv. Antano Paduviečio kapinių koplyčios kontūrus bei jos pastatymo datą – 1828 metai. Tai primins ir ateinančioms kartoms, jog Sarmačinų kaimo senoliai melsdavosi šioje arčiausiai jų sodybų tebeesančioje šventovėje. Sekmadieniais ji atvira valandėlę pabūti ypatingoje Viešpaties artumoje – joje aukojamos šv. Mišios.
Šis kryžius ypatingas dar tuo, kad meistras Nukryžiuotąjį išdrožė ne kenčiantį, bet besišypsantį. Jo ramus veidas man net turi panašumo su Kęstučiu. Savamokslis meistras, tik sulaukęs pensininko amžiaus, ėmė aktyviai kurti. Žmogus su žmona Gražina visa širdimi įsiliejęs į Pilviškių Švč. Trejybės parapijos bei miestelio bendruomenių veiklas, savo ramumu ir iš vidaus plaukiančia šiluma apdalina kiekvieną šalia esantį.
Medyje išdrožta rami Kristaus šypsena tarsi sujungia praeitį ir dabartį, Nukryžiuotasis į senstančio kaimo žmones žvelgia su begaline meile ir dėkingumu. Tereikia stabtelėti prie kryžiaus, kad pamatytum, kaip švelni Dievo šypsena laimina kiekvieną – pavargusį nuo kasdienybės neigiamų srautų ar laimingą, prisidėjusį prie šio kryžiaus atgimimo. Kad šis jausmas giliau pasiliktų, kaimo žmonės (iniciatoriai Eimontas Pastarnokas ir Gintas Burba) padirbdino suoliuką – pavargusiam pailsėti, svajojančiam pasvajoti.
Simboliška, kad kryžiaus pristatymui-pašventinimui kaimas pasirinko Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną. Pašventinimo apeigas atliko Gižų Šv. Antano Paduviečio ir Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijų klebonas bei Paežerių koplyčią aptarnaujantis kun. Virginijus Vaitkus. Jis dar paskelbė žinią apie kryžiaus istoriją apskritai, reikšmę, prasmę krikščioniškame pasaulyje.
Skaidrią vasaros dieną čia susirinko gausus skirtingų kartų žmonių – vietinių, iš arčiau ir iš toliau. Plevėsavo tautinės vėliavos. Skambėjo „Tautiška giesmė“. Renginio organizatoriai, prie kryžiaus įkurdinę laukų riedulį, turėjo mintyje ir tai, kad jų tėviškių žmones globotų ir Dievo motina. Tad paprašė vargonininkės Aurelijos Janušaitytės užvesti giesmę „Nuženk nuo akmens, o Marija, pušynėlį žaliam Šiluvos…“
Mažam žemės lopinėlyje šventės dieną pasklidusi širdžių ir bendrystės šiluma tarsi liudijo, kad valstybė prasideda ne didmiesčių aikštėse, posėdžių salėse, o ten, kur iš kartos į kartą keliauja dvasinis paveldas. Kur atkurtas kaimo kryžius paliudija, jog Lietuvos kaimo žmogus niekada nebuvo, nėra ir nebus sotus vien materialiais dalykais, kasdienine duona ar buities patogumais. Žmogaus stiprybė slepiasi jo dvasinėje ištikimybėje amžinosioms vertybėms.
Vilkaviškio rajonas
Birutės Nenėnienės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 14 (263)