Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX amžiaus pabaigoje
Istorijos vingiai
O buvo taip…
Julė Kilčiauskienė
Tvarkydama savo „popierinį bagažą“ į rankas paėmiau storą pilką papkę. Ne iš karto suvokiau kas joje yra. Lyg ne mano buvusi, tačiau kažkaip turėta. Atsiverčiau pirmą puslapį ir apsidžiaugiau prisiminusi…
1990-aisiais, atgavus Nepriklausomybę, norėjau asmeniškai prisidėti prie valstybės atkūrimo ir sumaniau leisti laikraštį. Esu panevėžietė. pedagogikos mokslus krimtusi, nors ne visą laiką mokykloje dirbusi, bet ta tema man artima, tad skyriau savo sumanytą leidinį 9–14 metų vaikams. Kodėl jiems? Maniau, kad būtent jiems labiausiai trūko dėmesio. Pavadinau jį „Jupiteriu“. Betgi kas aš tokia? Tik svajotoja, norinti leisti laikraštį… Kad ir į kurias duris beldžiausi, vis nesėkmingai. Sužinojęs mano tikslus (pirmas „Jupiterio“ numeris jau buvo paruoštas, tik nesugebėjau jo įteisinti), Panevėžio miesto Švietimo skyriaus vedėjas Kęstutis Gudas pasikvietė „ant kilimėlio“. Iš tiesų tai ne ant kilimėlio, o rimtam pokalbiui. Kartu dalyvavo dar keli Panevėžio miesto savivaldybės valdybos ir tarybos nariai. Čia ir buvo sustyguotas oficialus laikraščio leidimas kartu su miesto Švietimo skyriumi. Jo steigėjais tapau aš (Julė Kilčiauskienė) ir Švietimo skyriaus vedėjas Kęstutis Gudas. Visas laikraščio kūrimosi procesas ir pirmieji pustrečių metų buvo Švietimo skyriaus globoje. Į redakciją vedėjas užsukdavo pasiteirati kaip sekasi, ar nieko netrūksta, vis kokią naują temą pasiūlydavo. Sužinojusi, kad yra parašęs doktoratą apie Mažąją Lietuvą, pasakiau, kad mane domina tas kraštas, juk iš Mažosios Lietuvos atsklido pirmoji lietuviško žodžio šviesa (neseniai ten buvau apsilankiusi) ir pasiūliau publikuoti jo mokslinį darbą. Neilgai trukus Kęstutis atnešė nuorašą. Tuo metu pilkąją Švietimo skyriaus vedėjo doktorantūros papkę pagarbiai pasidėjau redaktorės stalčiuje.
Deja, greitai miesto valdyboje vyko pasikeitimai. Buvo pakeista valdžia ir Švietimo skyriuje. „Jupiterį“ su mechanine rašomąja mašinėle ir visais raštais iš šio skyriaus patalpų turėjau kraustyti į savo nediduko buto virtuvę… Buvo toks pasimetimas, kad nebežinau, kokius ryšulius popierių, dokumentų atsitempiau pas save. Toliau laikraščio kelias buvo vis sunkesnis – patyrė ir benamio, ir elgetos dalią. Nors ir keitė pavadinimą – tapo „Saulėtekiu“, kaskart silpnėdamas, 1999-aisiais užgęso.
Ir štai, po 32 metų, kaip iš pasakos, Pakaunėje, mano sodo palėpėje, atsirado buvusio Švietimo skyriaus vedėjo, „Jupiterio“ steigėjo Kęstučio Gudo pilkoji papkė. Iš pradžių nežinojau kaip su šiuo mokslininko K. Gudo darbu pasielgti. Pasitarę su „XXI amžiaus“ redaktoriumi, nusprendėme publikuoti, nes šiemet minime 500 metų nuo Prūsijos valstybės susidarymo. O tai reiškia, kad būtent dabar šis tekstas turi išvysti dienos šviesą. Jį spausdinsime kelis mėnesius.
Pažinojusieji jį prisimena kaip ryškią ir ypač intelektualią asmenybę, santūrumo ir aukštos moralės žmogaus pavyzdį, linksmą, šiek tiek sarkastišką, atkakliai siekusį užsibrėžtų tikslų.
Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX amžiaus pabaigoje
(Kanclerio Oto fon Bismarko administracijos valdymo metais, 1871-1890)
Dr. Kęstutis Gudas
I. Mažosios Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis XIX amžiaus pabaigoje
Mažąja Lietuva priimta vadinti istorinę sritį, susidariusią XVI amžiuje abipus Priegliaus ir Nemuno žemupio iš kryžiuočių XIII amžiuje užkariautų baltų žemių. Iš Mažosios Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų: prūsų, kuršių, lietuvių ir nedidelės dalies jotvingių XVI amžiuje susiformavo krašto lietuvių etninė grupė – lietuvininkai, prie kurių pritapo ir įsiliejo nedidelis skaičius vokiečių, lenkų ir žemaičių. Mažosios Lietuvos rytines sienas nustatė 1422 metų Melno taikos sutartis. Vakarinės jos ribos lieka mokslininkų diskusijos objektu. 1525-1701 metais Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos kunigaikštystei, 1701-1871 metais – Prūsijos karalystei, o nuo 1871 metų – Vokietijos imperijai.
Lietuvių gyvenamas kraštas Prūsijoje įvairiais laikotarpiais buvo vadinamas skirtingai: Lietuva, Mažoji Lietuva, Prūsijos Lietuva, Lietuvos provincija, Lietuviška apygarda, Lietuviškas departamentas, Lietuviškos apskritys. Nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Vokietijos nacistiniai istorikai bei publicistai lietuvių gyvenamą teritoriją neretai vadino tiesiog Vokietijos rytais. Tyrinėjant vakarinių lietuvių istoriją, teisingiausia jų gyvenamą teritoriją vadinti Mažąja Lietuva. Šis pavadinimas apima visą lietuvių gyvenamą kraštą, tinkamiausiai apibūdina jį tautiniu ir geografiniu aspektu. Prūsų Lietuvos vardas ir kiti minėti terminai reiškia tik politinę krašto priklausomybę1.
Mažoji Lietuva, kaip geografinė sąvoka, Vokietijos mokslo duomenimis apėmė 11.430 km² Rytų Prūsijos teritoriją2. A. Matulevičius akcentuoja, kad Mažąja Lietuva reikia vadinti visą Prūsijos lietuvių gyventą teritoriją ir, nustatant jos ribas, būtina remtis ne vienu bet kompleksu kriterijų. Remdamasis ankstesniais moksliniais tyrimais, lietuvių kalbos paplitimo vakarinės ir pietvakarių ribos raidos analize, archeologiniais duomenimis, toponimika, nacionalinės architektūros paplitimu ir t. t. A. Matulevičius teigia, kad Mažoji Lietuva apėmė apie 18.000 km² teritoriją3. Istoriko V. Vielhorskio tyrinėjimų duomenimis XIX–XX amžių sandūroje lietuvių kalba buvo vartojama tik 6.600 km² teritorijoje4. XIX amžiaus pabaigoje kiek kompaktiškiau lietuvių gyvenama teritorija apėmė Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės, Pakalnės, Pilkalnio apskritis. Žymiai mažesnę gyventojų dalį lietuvių valstiečiai sudarė Stalupėnų, Labguvos, Įsručio apskrityse. Ir tik pavieniai lietuviški kaimai išliko Vėluvos, Darkiemio, Gumbinės ir Geldupės apskrityse. Su kiekvienu XIX amžiaus dešimtmečiu lietuvių gyvenama teritorija mažėjo. Tai buvo natūralios asimiliacijos ir vokiškos valdžios lietuvių vokietinimo politikos rezultatas. Sparčiausiai vokietėjo pietinės ir pietvakarių apskritys.
Lietuvių etninė teritorija ir jos gyventojai nesudarė jokio savarankiško administracinio vieneto. Lietuvių valstiečiai buvo netolygiai pasiskirstę Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose. Labiau lietuviška buvo Gumbinės apygarda. Bažnytinės statistikos duomenimis, 1870 metais Šilutės apskrityje lietuviai sudarė 63,6 % visų kaimo gyventojų, Tilžės apskrityje – 67,5 %, Ragainės apskrityje – 43,0 %5. Vokiečių tautybės valstiečiai ir amatininkai sudarė daugumą kaimo gyventojų tik stambių dvarų valdose ir prie jų. Netgi vokiškoji valdžia ir to meto vokiečių mokslininkai pripažino, kad šiose apskrityse vokiečių tautybės valdininkams ir šiaip pravažiuojantiems be vertėjo apsieiti buvo sunku. Absoliuti dauguma vietos vokiečių nors kiek mokėjo lietuvių kalbą. Aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje daugelyje Šilutės, Tilžės ir Ragainės apskričių kaimo mokyklų buvo dėstoma lietuvių kalba. Ji išliko ir bažnyčių religinėse apeigose. Vietos lietuvių valstiečiai išlaikė savo kultūros savitumą ir tradicijas. Tik jaunimas, skirtingai nuo vyresnio amžiaus lietuvių, XIX amžiaus pabaigoje jau neblogai šnekėjo vokiškai.
Gumbinės apygardos Pilkalnio, Stalupėnų, Įsručio, Darkiemio, Vėluvos, Pakalnės ir Gumbinės apskrities lietuviai sudarė nežymią gyventojų dalį. Šio krašto lietuvių kalbą, kultūrą ir buitį stipriau veikė germanizacija, kadangi lietuviai nebuvo susibūrę į tautiniu požiūriu kompaktiškesnes bendruomenes ir be to buvo arčiau vokiškos kultūros regiono. Darkiemio apskrityje kiek kompaktiškiau lietuviai gyveno Balėtuose, Stalupėnų apskrityje – Melkiemyje ir Pilupėnuose, Pilkalnio apskrityje – Šilėnuose ir Lazdėnuose. Vokiškosios statistikos duomenimis, Šilėnuose ir Lazdėnuose lietuviai sudarė atitinkamai 42 % ir 37 % visų kaimo gyventojų. Dalį Darkiemio ir Geldupės apskričių lietuvių iki XIX amžiaus vidurio jau buvo paveikusi ir polonizacija, nes šiose apskrityse kirtosi trikalbės bendruomenės. Dalyje Darkiemio ir Geldupės apskričių bendruomenių vietos vokiškoji valdžia visus savo potvarkius skelbė trimis kalbomis: vokiečių, lenkų ir lietuvių6.
XIX amžiaus pabaigoje Karaliaučiaus apygardoje lietuviai gyveno tik Klaipėdos ir Labguvos apskrityse. Bažnytinės statistikos duomenimis 1870 metais šių apskričių kaimų bendruomenėse lietuviai sudarė atitinkamai 75,2 % ir 42,1 % gyventojų7. Jeigu Klaipėdos apskrityje vokiečių tautybės gyventojai koncentravosi daugiau tik prie dvarų, tai Labguvos apskrityje jie dominavo visose bendruomenėse. Tik penkios Labguvos apskrities bendruomenės buvo laikomos dvikalbėmis. Kiek kompaktiškiau lietuviai gyveno Laukiškių, Gilgės, Papelkių ir Mėlaukių apylinkėse.
Alenšteino apygardoje XIX amžiaus pabaigoje gyveno tik pavieniai lietuvių ūkininkai. Gyventojų tarpe dominavo vokiečiai ir lenkai. Trylikoje Gumbinės ir Alenšteino apygardų apskričių maždaug 13.500 km2 teritorijoje XIX amžiaus pabaigoje gyveno apie 280.000 lenkų tautybės gyventojų. Visuose provincijos miesteliuose ir ypač gausiai pasienio su carine Rusija ruože buvo išplitę žydų tautybės prekybininkai ir amatininkai, viso apie 15.000 gyventojų. Pasienyje t. y. Klaipėdos, Šilutės ir Pilkalnio apskrityse XIX amžiaus antroje pusėje susiformavo tautiniu požiūriu labai mišri lietuvių evangelikų liuteronų ir katalikų, vokiečių, žydų, lenkų ir rusų gyventojų masė. Joje žydai sudarė 10–12 % kaimų ir miestelių gyventojų. Nidos apylinkėse XIX amžiaus pabaigoje išliko apie 2.000 kuršių palikuonių, kurių buitį ir papročius buvo stipriai paveikusi vokiečių ir lietuvių kultūra. Tad Mažoji Lietuva, kaip ir visa Rytų Prūsijos provincija, buvo daugianacionalinis kraštas. Prūsijos ir Vokietijos oficialiosios statistikos duomenimis, be abejonės sumažintais, lietuviai dvylikoje Mažosios Lietuvos apskričių 1861 m. sudarė 24,5 %, 1890 metais – 19,1 % visų gyventojų8. Tų pačių šaltinių duomenimis, 1867 metais Mažojoje Lietuvoje gyveno truputį daugiau nei 146.000 lietuvių9, nors XX amžiaus pradžioje daugiau nei 300.000 krašto gyventojų laikė save esant lietuviškos kilmės10. Tad XIX amžiaus pabaigoje lietuvių tautybės gyventojai Mažojoje Lietuvoje sudarė tautinę mažumą.
ll. Lietuvių visuomenės ekonominė socialinė padėtis
Vokietijos suvienijimas 1871 metais sustiprino ekonominius ryšius tarp atskirų Vokietijos žemių, provincijų ir tautų, bet susilpnino jų ekonominį politinį autarkiškumą ir paspartino skirtingų kultūrų internacionalizaciją bei mažų tautų etninės kultūros nykimą. Sparčiausiai niveliavosi ekonomiškai mažiau išsivysčiusios ir nepilnos socialinės struktūros tautinės mažumos. Šis procesas neaplenkė ir valstietiškos lietuvių visuomenės, kuri savo etninėje teritorijoje – Mažojoje Lietuvoje – neturėjo stipresnės ekonominės atramos mieste ir buvo išsiugdžiusi tik negausią ir stipriai apvokietėjusią inteligentiją.
Valstybinis kapitalas daugiausia skverbėsi į pramonę, o Mažoji Lietuva tuo metu išliko agrariniu kraštu. Vokiečių istorikas prof. R. Adamas yra teisingai pažymėjęs, kad Rytų Prūsija, kaip pramoninių žaliavų bazė ir darbo jėgos šaltinis, daugiau davė pramoniniams vakarų rajonams negu pati išlošė iš Vokietijos suvienijimo11. Istoriškai susiklostęs agrarinis krašto pobūdis, nepalanki geografinė padėtis Vokietijos pramoninių rajonų atžvilgiu, palyginti neišvystyta infrastruktūra ir gamtinių turtų negausumas ilgam nulėmė Rytų Prūsijos ekonominį atsilikimą, kai Vokietijos centrinės ir vakarinės provincijos po 1871 metų išgyveno ekonominį bumą. Atskirų ekonomikos šakų vystymuisi neigiamą poveikį turėjo įtempti Vokietijos ir Rusijos prekybiniai santykiai bei nesaugi šios teritorijos padėtis abiejų šalių karinio konflikto atveju. Žymus XIX amžiaus antros pusės visuomenės veikėjas ir politikas P. A. Lagardė 1875 metais pažymėjo, kad rytinių provincijų nuo Klaipėdos iki Gdansko strateginė padėtis bei tų provincijų vidaus politinės problemos nuolatos pritraukia agresyvų carų dėmesį12. Rusijos vyriausybės lietuviškosiose gubernijose įvestas pasienio zonos režimas varžė ekonominę Vokietijos verslininkų veiklą. Dėl ypatingos krašto geografinės strateginės padėties kitų provincijų pramonininkai ir bankai savo kapitalus į Rytų Prūsijos pramonę investuodavo nedidelėmis sumomis, o lietuviško krašto atkirtimas valstybine siena nuo natūralių ekonominių ryšių su didžiąja tautos dalimi trukdė krašto ekonominiam progresui ir prekybiniams ryšiams su lietuviškomis gubernijomis. Berlyno vyriausybė labiau rūpinosi XVIII amžiuje kare sugriautų karinių įtvirtinimų atstatymu nei provincijos ekonominiais reikalais13. 1883 m. pavasarį į lietuviškas apskritis atvykęs karo ministras B. Šėlendorfas inspektavo atstatytų ir naujai statomų karinių įtvirtinimų karinę parengtį14.
Kraštas vystėsi iš savo resursų, kas negalėjo neigiamai neatsiliepti jo ekonominės pažangos tempams. 1882 m. birželio 15 d. pramonės surašymo duomenimis Karaliaučiaus apygardoje pramonės darbininkai sudarė 22,8 %, Gumbinės apygardoje, kurioje gyveno pagrindinė lietuvių gyventojų masė, – 15,9 % visų dirbančiųjų. Vidutiniškai šalyje šis rodiklis siekė 39,5 %15. Pažymėtina, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje Labguvos, Pakalnės ir Vėluvos apskrityse pramonės įmonių dar iš viso nebuvo, darbininkų socialinis sluoksnis tik formavosi16. 1882 metais 10.000-čių Rytų Prūsijos gyventojų teko 459 pramoninio pobūdžio įmonės, o vidutiniškai Vokietijoje – 716,5 įmonės1717.
Labiausiai lietuviškose Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse 1882 metais veikė 4.447 įmonės bei pramoninio pobūdžio amatų dirbtuvės, kuriose dirbo 10.018 dirbančiųjų18. Visos įmonės, išskyrus labai mažą amatininkiško pobūdžio dirbtuvėlių dalį, priklausė vokiečių ir iš dalies žydų tautybės verslininkams, kurie, pajutę galimybę pasipelnyti iš prekybos tarp Vokietijos ir Rusijos iš įvairiausių finansinių operacijų, kėlėsi į pasienio lietuviškas apskritis net iš vakarinės Prūsijos, Pomeranijos ir carinės Rusijos. 1831 metais Klaipėdos mieste gyveno 49, o 1880 metais – 1.214 žydų tautybės asmenų. 1855-1880 metų laikotarpiu Šilutės apskrityje žydų tautybės gyventojų padaugėjo keturis kartus19. Žydų verslininkų rankose atsidūrė dalis pramoninės gamybos, didžioji dalis prekybos, o finansinėje priklausomybėje – nemaža lietuvių valstietijos dalis.
Dėl ilgametės vokiškos valdžios diskriminacinės politikos, draudžiant lietuviams apsigyventi miestuose, lietuviai liko atstumti nuo pramoninių verslų, kas neigiamai atsiliepė lietuvių tautinės mažumos ekonominei padėčiai, kultūrai ir tuo pačiu jos atsparumui asimiliacijai. XIX amžiaus antroje pusėje Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės socialinė sankloda atitiko pusiau feodalinį pobūdį. Vokiškojo pramoninio ir žydų lupikiškojo kapitalo monopolinė padėtis krašto ekonomikoje užkirto galimybę formuotis lietuvių pramoninio verslo socialiniam sluoksniui. Ekonominiai ryšiai ir svertai lietuvių etninėje teritorijoje atiteko vokiečių ir žydų tautybės verslininkams. Kaip tautinė mažuma lietuviai liko be kiek stipresnės nacionalinės ekonominės bazės ir buvo priversti paklusti vokiškojo kapitalo ekonominiam diktatui bei politiniam administravimui. Žymus Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės veikėjas, spaudos leidėjas ir jos platintojas Martynas Jankus (1858-1946) 1891 metais išleistoje knygelėje pažymėjo, kad jis pažinojo tik tris pirklius lietuvius: du Klaipėdoje ir vieną Tilžėje20. Pavieniai nedidelių spaustuvių, knygynėlių ir šiaip smulkių prekybos įmonių, amatų dirbtuvių savininkai lietuviai buvo nepajėgūs atsispirti vokiškojo kapitalo ekonominės veiklos monopolizacijos politikai ir ekonominei prievartai.
Mažosios Lietuvos miestuose lietuviai sudarė nežymią dalį gyventojų. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje ir Ragainėje lietuviai sudarė apie 3-5 % tų miestų gyventojų21, o kituose provincijos miestuose – dar mažiau. Dėl savo negausumo miestų pramonėje ir prekyboje lietuvių tautybės gyventojai jokio svaresnio ekonominio vaidmens nevaidino. Gausesnis lietuvių proletariatas, kaip savarankiškas, organizuotas ir tautiniu požiūriu susipratęs socialinis sluoksnis Mažosios Lietuvos miestuose nesusiformavo. Šiam procesui plėtotis aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ekonominių ir politinių sąlygų taip pat nebuvo, kadangi dauguma Klaipėdoje, Šilutėje ir Tilžėje vystomų pramonės šakų, išskyrus chemijos ir su ja susijusių, XIX amžiaus pabaigoje patyrė krizę. Po Vokietijos suvienijimo provinciją užplūdo pigesnė vakarinių pramoninių rajonų produkcija, kuri sėkmingai konkuravo su vietoje gaminamomis prekėmis. Dėl garlaivių konkurencijos savo darbų apimtis ėmė mažinti burlaivių statybos įmonės. 1875-1889 metais dėl Skandinavijos šalių ir Kanados konkurencijos labai smuko prekyba mediena22. 1884-1885 metais prasidėjęs muitų karas tarp Vokietijos ir Rusijos atnešė naujus nuostolius krašto pramonininkams ir prekybininkams. 1869-1891 metais Rusijos vyriausybė pramoniniam importui iš Vokietijos pakėlė muitų tarifus nuo 9 % iki 32 % gaminio vertės23. Klaipėdos, Šilutės, Tilžės įmonės, gaminusios produkciją eksportui į Rusijos rinką, neteko ankstesnio rentabilumo, nerealizuota produkcija kaupėsi, įmonės pradėjo dirbtinai mažinti gamybos apimtį. Jeigu 1875 metais 24 % viso Vokietijos eksporto ėjo į Rusiją, tai 1889 metais – tik 8 %24. Mažoji Lietuva iš tradicinės pasienio prekybos su silpniau ekonomiškai išvystytomis lietuviškomis Rusijos gubernijomis turėdavo nemažus pelnus. Jų sumažėjimas gilino pramoninę depresiją. Muitų karas tarp Vokietijos ir Rusijos devintojo dešimtmečio antroje pusėje ypač skaudžiai atsiliepė Pilklalnio apskrities ekonominiam vystymuisi. Kadangi apskrities ekonominė gerovė tiesiogiai priklausė nuo tranzitinės prekybos, vietos verslininkai priešiškai sutiko Vokietijos reichstago ir Prūsijos landtago deputatų iniciatyvas plėtojant muitų karą su Rusija25.
Vokietijos vyriausybė ir šalies stambiausi pramonininkai visų pirma rūpinosi ekonomiškai stiprių provincijų klestėjimu ir Šiaurės jūros uostamiesčių plėtojimu. 1875-1914 metais Šiaurės jūros uostamiesčių prekybinė apyvarta išaugo septynis kartus, o Baltijos jūros uostamiesčių, kurių dauguma priklausė daugianacionalinėms provincijoms, tik keturis kartus26. Savo ruožtu Rytų Prūsijos vyriausybė skatino privilegijuotą Karaliaučiaus, kaip provincijos administracinio centro, augimą. Rusijos vyriausybė sparčiai plėtojo Liepojos uostą. Tad natūralu, kad aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose Klaipėdos uosto reikšmė laipsniškai mažėjo. 1871 metais eksporto vertė per Klaipėdos uostą sudarė 25,3 mln. markių, o 1890 metais – 18.8 mln. markių27.
Siaurėjant užsienio prekybos apimčiai ir dėl aukščiau išvardytų priežasčių pramonei pergyvenant depresiją, miestams papildomos darbo jėgos nereikėjo. Iš kaimo į miestą atvykstanti valstietija negalėjo tikėtis rasti pastovų darbą.
(Bus daugiau)
1 Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. Lietuvių tautinė padėtis. – V., 1989. P. 8.
2 Herders Konversations Lexikon. – Freiburg, 1925. – Bd. 5. S. 863.
3 Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. Lietuvių tautinė padėtis. – V., 1989. P. 38.
4 Wielhorskis V. Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. – K., 1931. P. 13.
5 Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. – K., 1935. P.158.
6 Hubatsch W. Masuren und Preussisch-Littauen in der Nationalitäten / politik Preussens 1870-1920 // Zeitschrift fur Ostforschung.– Marburg/Lahn, 1965. H.4. S. 662.
7 Vileišis Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. – K., 1935. P. 156.
8 Valančius G. Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas. – Kirchheim-Teck, 1946. P. 59.
9 Vileišis V.
10 Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas. V., 1987. P. 52.
11 Adam R. Ost und Westpreussen in der deutschen Geschichte des 19. Jahrhunderts // Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preussenlande. – Königsberg, 1931. S. 463.
12 Feldman J. Bismarck a Polska. Warszawa, 1980. S. 453.
13 Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel. – Memel, 1918. S. 262.
14 Iš Lietuvos // Auszra, – Ragainė. 1883. Nr. 4.
15 Statistisches Handbuch fur den Preussischen Stast. Berlin, 1903. S. 120-121.
16 Weiss A. Preussisch Littauen und Masuren. – Rudolstadt, 1879. S. 244.
17 Metz G. Gewerbe in Ostpreussen. – Jena, 1918, S. 26.
18 Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. – V., 1976. P. 182.
19 Ganss J. Die völkischen verhaltnisse des Memellandes. – Berlin / Nowawes, 1925. S. 35-36.
20 Jankus M. Trumpi nusidavimai Prūsų Lietuvos. – Tilžė, 1891. P. 15.
21 Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. – K., 1935. P.165.
22 Lietuvos pramonė. ikisocialistiniu laikotarpiu. – V., 1976. P. 188.
23 Покровский В. И. Внешняя торговля России /1856-1894/. – C. Пт., 1896. C. 9.
24 Sigrid Kumpf-Korfes. Bismarcks „dracht nach Russland“. – Berlin. 1968. S. 116.
25 Iš Lietuvos ir Prūsų provincijų // Lietuviškas polytiškas laikraštis. Karaliaučius. 1885 m. Nr. 3.
26 Mešys J. Klaipėda. – V., 1964. P.10.
27 Sembrizki J. Memel im 19. Jahrhundert, – Memel, 1902, S. 37.
„XXI amžius“, 2025 m. birželio 20 d., nr. 23–24 (2636–2637)