Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX amžiaus pabaigoje 

Istorijos vingiai

Rambyno kalnas – tai išskirtinis didingumu maždaug prieš 14 tūkst. metų ledynų properšoje susidaręs Vilkyškių kalvagūbrio galas – nacionalinės reikšmės kultūros paveldas dešiniajame Nemuno slėnio šlaite. Apie piliakalnį detalesnių duomenų neišliko, nes jį Nemunas nežinia kiek kartų nuplovė. 1835 m. rugsėjo 12 d. naktį į Nemuną nugriuvo likęs šiaurinis šlaitas. Po to dar įvyko kelios jo griūtys. Dabartinis Rambynas – likusi piliakalnio kalvos šiaurinės papėdės apačia.

Istorikai mano, kad ant kalno įtvirtintas raudono granito akmuo su jame iškaltais Gedimino stulpais – senojo alkakmenio dalelė. Rambyno žodžio kilmę sieja su šaknimi ram-, kurią turi žodžiai ramus, ramovė, šventovė. Tai žymiausia Skalvos žemės šventvietė, jos širdis. Gausiai apipinta istorijomis ir legendomis. Rambyno šlovė buvo atgaivinta prasidėjus tautiniam Atgimimui. 1988 metais Rambynas priėmė daugiatūkstantinį „Ekologinio protesto žygį“, nešusį į Skalvą žinią apie Lietuvos Atgimimą. Nuo 1884 metų čia organizuojamos Joninių šventės. 2017 metų šiai šventei suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas. 

---

Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein)-Girėnas – sorbų kilmės poliglotas, filosofijos daktaras, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, poetas. Engiamų tautų – lietuvių, valonų, armėnų, lenkų, bulgarų, suomių, sorbų – gynėjas. Gimė 1831 m. sausio 15 d. Hanoveryje (Vokietija). Mirė  1904 m. gruodžio 16 d. Kris­ti­anijoje, dab. Oslas (Norvegija). Palaidotas Gronau (Vokietija).  

J. Zauerveinas studijavo Getingeno ir Vienos universitetuose. Dirbo mokytoju, Biblijos vertėju. Daug keliavo po Europą, Aziją ir Afriką. Gerai mokėjo 72 kalbas, susikalbėjo apie 200-ais kalbų, rašė eiles daugiau kaip 30 kalbų. 1873 m. tapo Getingeno universiteto filosofijos daktaru. Kurį laiką gyveno Ragainės apskrityje, todėl pasirinko Girėno slapyvardį. Nuo 1875 m., apie 25 metus gyvenęs Klaipėdoje, susižavėjo lietuvių kalba. Bendravo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių. Jo įtakos dėka 1879 m. Tilžėje įsikūrė „Lietuvių literatūros draugija“, kurią rėmė ir jos nariais buvo žinomi Europos mokslininkai: Kristianas Barčas, Adalbertas Becenbergeris, Filipas Fortunatovas, Eduardas Gizevijus, Janas Karlovičius, Janas Boduenas de Kurtenė, Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas, Liudvikas Pasargė, Eduardas Volteris.

Bendradarbiavo su profesoriumi Fridrichu Kuršaičiu, padėjo jam rengti „Lietuvių kalbos žodyną“. Dr. Jono Basanavičiaus paskelbtoms dainoms parašė vokiškus komentarus. Pats parengė ir išleido „Lietuvių kalbos chrestomatiją“ (1888), kurioje nemažai Kristijono Donelaičio kūrybos pavyzdžių. 1882 m. Klaipėdoje, Martyno Šerniaus (1849–1908) redaguojamame laikraštyje „Lietuviška ceitunga“, Zauerveinas iškėlė mintį, jog saugant tautiškumą ir kovojant prieš Lietuvos rusifikavimą bei germanizavimą, lietuvių šviesuoliai turėtų burtis į kultūrines draugijas, leisti tautinius laikraščius. Šios idėjos paskatintas dr. Jonas Basanavičius tais pačiais metais Adomo Einaro (1842–1906) Tilžėje leistame laikraštyje „Naujasis keleivis“ išspausdino publikaciją: „Lietuvių mokslo draugystė“, kurioje pritarė Jurgio Zauerveino-Girėno minčiai. Netrukus pasirodė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas nelegalus, pasaulietinio turinio laikraštis „Aušra“, 1883–1886 m. spausdintas Mažojoje Lietuvoje. J. Zauerveinas, tik atvykęs į Lietuvą ir per kelis mėnesius pramokęs lietuviškai, pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ hegzametru sukūrė poemą „Nemunyčios“. Jis pirmasis į lietuvių kalbą 1883 m. išvertė Viljamo Šekspyro „Hamleto“ fragmentą. Per dvejus metus vien „Lietuviškoje ceitungoje“ pasirodė apie 100 eiliuotų J. Zauerveino kūrinių. Laikraščiuose „Aušra“, „Nemuno sargas“, „Lietuviška ceitunga“ ir kituose skelbė publicistinio, istorinio, filologinio pobūdžio rašinių, kuriuose gilinosi į lietuvių tautines teises, kovojo prieš germanizaciją. Šiomis temomis jis išleido publicistinių brošiūrų. Išspausdino patriotinio agitacinio turinio eilių, dažnai nesklandžių, bet atsiliepiančių bendras romantines aušrininkų nuostatas. Lietuvių kritikos istorijoje reikšmingas J. Zauerveino straipsnis „Medega ir dvasė“ („Aušra“, 1886, nr. 1), kuriame ginami romantizmo postulatai ir propaguojama romantinė poezijos raiška.

Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris laikomas Mažosios Lietuvos himnu. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1908 m. parašyta melodija buvo siūlomas kaip Didžiosios Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, J. Zauerveino eilėraštis neprarado populiarumo. Kaip himnas labiau žinomas sutrumpintas, visai Lietuvai pritaikytas, jo kūrinio variantas, kuriame dainuojami tik pirmasis, ketvirtasis ir paskutinis posmai, etnonimas „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“, o pats himnas pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.

Po mirties mokslininkai išėmė ir tyrinėjo jo smegenis; tas buvo daroma Karaliaučiuje. Tokį norą J. Zauerveinas buvo išreiškęs testamentu.

Pagal: Jurgis Georgas Zauerveinas (Georg Sauerwein). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. P. 188; Jurgis Zauerveinas. / Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. P. 83.

---

Prūsijos ir Vokietijos politikas, pirmasis Vokietijos imperijos reichskancleris (1871-1890) Otas Eduardas Leopoldas fon Bismarkas (Otto Eduard Leopold von Bismark) gimė 1815 m. balandžio 1 d. Šionhauzene (Schönhausen, dabar Saksonija-Anhaltas), mirė 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsruėje (Friedrichsruh,  dabar Aumiulė (Aumühle), Hamburgo priemiestis). Prūsijos ir Vokietijos valstybės veikėjas, grafas (1865), kunigaikštis (1871),  Lauenburgo hercogas (1890), kilęs iš Brandenburgo junkerių giminės.

O. Bismarkas 1832–1835 m. studijavo teisę Giotingeno, 1835 – Berlyno universitete. Nuo 1839 m. šeimininkavo savo ūkyje; 1847 m. – provincijos seimelio, 1848 m. Prūsijos landtago (seimo) deputatas; stiprios karaliaus valdžios šalininkas. 1851 m. Prūsijos vyriausybės įgaliotinis Vokiečių sąjungos taryboje Frankfurte; rėmė Vokietijos susivienijimo vadovaujant Prūsijai idėją. Nuo 1859 m. – Prūsijos ambasadorius Rusijoje, 1862 m. – Prancūzijoje. 1862–1867 m. – Prūsijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras; nuosekliai vykdė Vokietijos suvienijimo geležimi ir krauju (Mit Eisen und Blut) politiką: įvykdė sėkmingą karinę reformą, dėl to Prūsija laimėjo karus dėl Šlėzvigo-Holšteino (1864 m. su Danija, 1866 m. su Austrija.) Nuo 1867 m. įkurtos Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleris, Prūsijai sėkmingo 1870–1871 m. Prancūzijos–Prūsijos karo iniciatorius. Vokietiją paskelbus imperija (1871 01 18), tapo imperijos kancleriu; siekė įtvirtinti Vokietijos iškovojimus: 1873 m. paskatino Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Vokietijos susitarimą (Trijų imperatorių sąjunga), 1879 m. sudarė sutartį su Austrija-Vengrija (1882 m. prisidėjo Italija), 1885 m. – su Rusija, dėl kurių Europoje buvo izoliuota Prancūzija, Vidaus politikoje buvo nuoseklus antiliberalas ir nedemokratinio valdymo šalininkas. 

Vadovaudamasis agresyvios tautinės politikos koncepcija – viena valstybė, viena tauta, viena kalba – Prūsijoje vykdė lietuvių ir lenkų prievartinio germanizavimo politiką. 1872–1876 m. jo iniciatyva kulto ir švietimo ministro L. A. P. Falko, Rytprūsių oberprezidento K. V. H. G. Horno potvarkiais lietuvių kalba buvo pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo. Tai buvo įteisinta Prūsijos landtago ir Vokietijos reichstago įstatymais. O. fon Bismarko politika pakirto lietuvininkų tautinį savitumą.

Po Vilhelmo I mirties 1888 m. kovo pradžioje, sostą paveldėjo jo sūnus Frydrichas, tačiau tais pačiais metais jis mirė. Kitas monarchas – Vilhelmas II apie „geležinį kanclerį“ buvo prastos nuomonės. 1890 metais geležinis kancleris buvo atstatydintas. Paskutiniuosius aštuonerius metus praleido savo dvare, rinkdamas memuarus (Gedanken und Erinnerungen). 1898 metais O. fon Bismarkas mirė sulaukęs 83 metų ir palaidotas mauzoliejuje.

---

Karalienės mokytojų seminarija

Karalienė (vok. Karalene, nuo 1938 m. Luisenberg) – miestelis dešiniajame Pisos upės krante, 10 km į rytus nuo Įsručio. Senasis Karalienės pavadinimas buvo Aukštieji Kumečiai. Ordino laikais čia buvo dvaras, vadintas Hof Hagen. XIX amžiaus pradžioje, Prūsijoje panaikinus baudžiavą, lietuviai kreipėsi į Prūsijos karalienę Luizę (Luise Auguste Wilhelmine Amalie Strelitz von Mecklenburg, 1776 03 10–1810 07 19), prašydami įsteigti lietuvių mokyklą ir mokytojų seminariją. Luizė prašymą patenkino ir skyrė lėšų. Po jos mirties 1810 metais iš Aukštųjų Kumečių dvaro buvo nupirkta apie 6 ha žemės su dideliu senu parku ir dviejų aukštų gyvenamuoju namu. Geradarei karalienei  atminti vietos lietuviai vietovę pavadino Karaliene. 1811 m. rugpjūčio 5 d. Karalienėje  šveicarų pedagogo Pestalocio (J. H. Pestalozzi) mokinys Karlas Augustas Celeris (K. A. Zeller) Prūsijos  karalienės Luizės  lėšomis Kumečiuose įsteigė aukštesniojo mokslo įstaigą (vok. Lehrerseminar), kuri turėjo rengti mokytojus lietuviškoms mokykloms.

Pirmosios auklėtinių laidos ruošimas seminarijoje prasidėjo 1813 metais. Buvo pakviesti 25 mokiniai – našlaičiai ir neturtingų lietuvininkų vaikai. Seminarijos direktorius K. A. Celeris laikėsi šveicarų gydytojo Pestalocio, kuris 1801 metais išleido knygą „Kaip Gertrūda moko savo vaikus“, pedagogikos idėjų, kurių esmė – kad vaikų mokymas nebūtų atsietas nuo gyvenimo ir būtų grindžiamas praktine jų pačių veikla. Seminarijoje daug dėmesio teikiama darbui gryname ore, sportui, karybai, žygiams.

K. A. Celeris buvo labai griežtas direktorius. Mokiniai keldavosi 5 val. ryto. Nusiprausę ir susitvarkę miegamąjį, melsdavosi. Pirmoji pamoka prasidėdavo 6 val. Po jos vaikai eidavo pusryčiauti. Po pusryčių – laikas buitiniams reikalams. Pamokos tęsdavosi nuo 8 iki 11 val. Po to vaikai eidavo sportuoti į parką. Šiltu metų laiku bėgiodavo, žaisdavo judrius žaidimus, žiemą – slidinėdavo ir čiužinėdavo. 12 val. – pietūs. Nuo 13 iki 16 val. – vėl pamokos. Pasistiprinę duona, bėgdavo į kiemą pažaisti. 17 val. – atgal į klasę. Mokymosi laikas pasibaigdavo 18 val., po to valanda – saviugdai. 19 val. – vakarienė, nuo 20 iki 21 val. – knygų skaitymas ir tada miegas.

Į pamokas, valgyklą ar miegamąjį kviesdavo trimitas. Seminarija įkūrė savo chorą ir styginių instrumentų orkestrą. Vaikai buvo mokomi savarankiškumo ir amatų. Patys šalia mokyklos augino daržoves, patys siūdindavosi vasarinius drabužius. Batus gaudavo tik per šventes, o šiaip avėdavo klumpėmis, kaip ir pedagogai bei pats direktorius. Maistas kuklus. 

Karalienės seminarijoje mokėsi jaunuoliai iš Gumbinės, Įsručio, Tilžės, Stalupėnų, Darkiemio, Ragainės, Pilkalnio, Pakalnės, Šilokarčemos, Geldupės apskričių, todėl lietuvių kalba seminarijoje ir vėliau liko kaip mokomasis dalykas, nes buvo reikalinga kaimo vietovėse.

XIX a. antrojoje pusėje čia buvo keletas mokymo ir ūkinės paskirties pastatų, gyvenamieji namai dėstytojams, maldos namai, sodas, parkas, kapinės. Karalienės mokytojų seminarija turėjo bažnyčią, biblioteką (1875 metais joje buvo apie 31 000 tomų), mokomąjį sodą ir bityną. Jos auklėtiniai daug nuveikė puoselėdami Mažosios Lietuvos sodininkystę ir bitininkystę.

Atrinkti parapinių mokyklų mokiniai, likus dviem savaitėms iki stojamųjų egzaminų, turėdavo parašyti direktoriui: prašymą lietuvių kalba (vėliau – dar ir vokiškai), autobiografiją (curriculum vitae), parapijos mokyklos rekomendaciją, mokinio ir jo tėvų moralinę charakteristiką, parašytą pastoriaus, krikštynų ir konfirmacijos pažymas, vėliau atsirado dar reikalavimas pridėti pažymą apie skiepus.

Iki 1926 metų Karalienės seminariją baigė 2 385 absolventai. Mokymo įstaigą uždarius, pastatai buvo atiduoti senelių namams.

1938 metais vokiečiai gyvenvietę pervadino Luizenbergu, o rusai 1946 metais – Zelionyj Boru. Rusai dalį seminarijos pastatų išgriovė, likusiuose įkūrė karinius sandėlius. 2013 metais ir pastaruosius ėmė naikinti. Tik pasipriešinus Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities istorikams ir visuomeninin­kams, griovimas sustabdytas. 

1999 m. liepos 30 d. Klaipėdoje ant pastato Danės g.17 atidengtas bareljefas karalienei Luizei (autorius H. Hackė iš Berlyno).

Pagal Vaivą Vaidilaitę („Pirmoji mokytojų seminarija Mažojoje Lietuvoje“, „Vakarų ekspresas“. 2018 06 10), Andromedą Milinienę („Pirmoji lietuviška mokytojų mokykla Mažojoje Lietuvoje“, AtviraKlaipėda.lt, 2019 11 24), Vikipediją ir kt. parengė 

Julė KILČIAUSKIENĖ

---

Antanas Brunza (Brundza) gimė 1838 06 17 Talkiškių k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi slaptoje mokykloje. Kunigų seminariją 1862 m. baigė Seinuose. Į kunigus įšventino vyskupas Motiejus Valančius Varniuose. Paskirtas Beržininkų (prie Seinų) parapijos vikaru. 1863 m. perkeltas į Adamovičius, už pusantro mėnesio iškeltas į Keturvalakius. Sukilimo metu palaikė sukilėlius. Prasidėjus persekiojimams 1864 02 25 išsikėlė į Tilžę. Nuo 1967 m. – Ropkojų filijos filialistas. Čia gyveno dalis vysk. M. Valančiaus sutelktos pirmosios knygnešių draugijos narių. Dirbo su S. Pėteraičiu ir kitais kovotojais prieš carizmą. Nuo 1867 m. su pagalbininkais rūpinosi M. Valančiaus rankraščių gabenimu į Mažąją Lietuvą ir išspausdintų knygų platinimu bei persiuntimu į Kauno guberniją. Caro sargyba pradėjo persekioti, manydami, kad kunigas organizuoja naują sukilimą, gabena ginklus. 1870 07 07 Vokietijos žandarų suimtas ir perduotas Rusijos policijai. Jį, kaip ir 1863 metų sukilėlius, kvotė Vilniaus politinių bylų tardymo komisija. Per tardymus  palūžo ir prisipažino. 1971 04 11 ištremtas į Archangelsko guberniją, 1876 m. – į Tambovo guberniją. 1882 metais paleistas be teisės grįžti į  Lenkijos karalystę ir Šiaurės vakarų kraštą. Gyveno Kronštate (Rusija). Ten ir mirė 1892 metais. Kun. A. Brunzos pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Kaune.

 

Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX amžiaus pabaigoje 

(Kanclerio Oto fon Bismarko administracijos valdymo metais, 1871-1890)

Dr. Kęstutis Gudas

I. Mažosios Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis XIX amžiaus pabaigoje

(Tęsinys. Pradžia nr. 23-24)

Palankių sąlygų formuotis lietuviško proletariato sluoksniui pramonėje nebuvo. Klaipėdos miesto gyventojų skaičius iš viso nustojo augęs. 1867 metais mieste gyveno 19.003, o 1891 metais – 19.282 gyventojai²⁸.

Didžiausią dalį Mažosios Lietuvos visų pramonės šakų dirbančiųjų lietuviai sudarė poligrafijos pramonėje. XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje šioje pramonės šakoje Klaipėdos ir Šilutės apskrityse lietuviai sudarė 1/3 visų dirbančiųjų. 1890 metais Mažosios Lietuvos poligrafijos pra­monėje dirbo 893 darbuotojai²⁹. Krašto spaustuvėms, kurių absoliuti dauguma komercijos sumetimais leido lietuviškus spaudinius, buvo reikalingi lietuvių kalbos žinovai, redaktoriai, raidžių surinkėjai. Jeigu tikėtume vokiška statistika, uždarbiai poligrafijos pramonėje buvo vieni didžiausių tarp kitų pramonės šakų. 

Gausiausias pramoniniuose versluose dirbančių lietuvių kontingentas koncentravosi Juodkrantės gintaro kasyklose, kurios priklausė buvusiam Kumpiškių malūno savininkui F. Štan­tynui ir pirkliui iš Fridrichsmarktės M. Bekeriui. Į gintaro gamybos verslus investavo savo kapitalus netgi atskiri Gdansko verslininkai. To meto publicistai ir istorikai A. Cvekas, J. Zembrickis ir A. Ambrazaitis³⁰ savo darbuose pažymi, kad absoliučią daugumą tarp dirbančiųjų Juodkrantės gintaro gavyboje sudarė lietuvių tautybės buvę valstiečiai, šiaip su žemės ūkiu susiję darbininkai ir Kuršių marių žvejai. Iš Prancūzijos atvykę specialistai apmokė apie 200 vietos gyventojų narų darbo įgūdžių.

1871 metais Juodkrantėje nuolat gyveno 512 žmonių; verslams plečiantis, 1885 metais, 851 gyventojas³¹. Kaip teigia to meto lietuviška spauda, 1879 metais sezono įkarštyje Juodkrantės gintaro gavybos įmonėje dirbo apie 1.200 darbininkų, kurie maitino apie 3.500 savo šeimos narių³². 1883 metais gintaro kasyklose dirbo 1.730 žmonių, kurie išlaikė beveik 5.000 savo šeimos narių³³. Tai buvo viena iš stambiausių provincijos pramonės įmonių. Per metus bendrovė išgaudavo iki 75 t gintaro, kuris buvo eksportuojamas į daugelį pasaulio šalių. Samdomųjų darbininkų uždarbiai F. Štantyno ir M. Bekerio bendrovėje buvo palyginti nemaži. Mėnesinis atlyginimas sudarydavo maždaug 45 markes, o kvalifikuotų darbininkų uždarbiai siekdavo iki 150 markių per mėnesį³⁴, t.y. buvo 5-6 kartus didesni nei sezonionių darbininkų uždarbiai ūkiuose.

1890 metais, išsekus gintaro klodams, F. Štantyno ir M. Bekerio bendrovė likvidavosi. Dalis anksčiau dirbusiųjų bendrovėje grįžo prie tradicinių kaimo verslų, kiti išvyko samdos darbams prie kanalų ar tiesti geležinkelius. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad, kasant Kylio kanalą iš Baltijos į Šiaurės jūrą, ten darbą rado labai daug lietuvių, kurie į gimtąsias vietas sugrįžo 1891 metais³⁵.

F. Štantyno ir M. Bekerio bendrovės likvidavimasis turėjo didelį neigiamą poveikį Klaipėdos ir aplinkinių apskričių gyventojų užimtumui. Padidėjo krašto gyventojų migracija į vakarines Vokietijos provincijas. Kartu su Vokietijos suvienijimu ir gyventojų migracijos iš vienos provincijos į kitą apribojimų panaikinimu Berlyno, Ansbergo ir Diuseldorfo pramonės rajonuose XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje pradėjo formuotis palyginti kompaktiškos išeivių iš Mažosios Lietuvos ir lietuviškų Rusijos gubernijų kolonijos. Oficialiais statistikos duomenimis, 1890 metais Berlyne lietuvių gyveno daugiau nei Rytų Prūsijos administraciniame centre Karaliaučiuje: atitinkamai 705 ir 469 lietuviai³⁶. Formavosi paradoksali socialinė situacija. Vokietijos pramoniniuose rajonuose lietuviškai kalbančių pramonės darbininkų skaičius buvo žymiai, kelis kartus, didesnis negu etninėje lietuvių teritorijoje – Mažojoje Lietuvoje. Pagal oficialią statistiką pramoninėse Vokietijos provincijose XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje dirbo beveik 4.000 lietuvių darbininkų³⁷. Ši nedidelė tautos dalis, atitrūkusi nuo tautos kamieno ir neturėdama sąlygų savarankiškai kultūros plėtotei, veikiama vokiškos aplinkos, sparčiai vokietėjo.

Pagrindinę lietuvių tautinės mažumos dalį Rytų Prūsijoje sudarė valstietija, ūkių samdomieji darbininkai, smulkūs kaimo amatininkai ir žvejai. Šių socialinių grupių interesų Rytų Prūsijoje ilgai negynė jokie įstatymai ir visuomeniniai institutai. Po baudžiavos panaikinimo Prūsijoje 1807 metais, išskyrus šiaurės rytų kraštą (Klaipėdos, Šilutės ir iš dalies Tilžės, Ragainės apskr.), likusioje Mažosios Lietuvos dalyje ekonomiškai stiprios ir etniškai grynos lietuviškos kaimų bendruomenės nesusiformavo. Junkerio jurisdikciją joms pakeitė valstybės skyriamų landratų administravimas. Vokiškoji administracija savo nuožiūra pakeitė dalies kaimų ir bažnytinių bendruomenių istoriškai nusistovėjusias ribas, į naujai kuriamas bendruomenes jungė tautiniu požiūriu mišrias teritorijas. XIX amžiuje žemėvaldos formų kaita Rytų Prūsijoje vyko nuosaikių reformų keliu. XIX amžiaus pirmojoje pusėje prasidėjęs dėsningas valstietijos klasinis diferencijavimasis, vokiškos valdžios įstatymiškai reglamentuojamas, įgavo tautinį kryptingumą. Pagal 1833 metų įstatymą nusigyvenusius ir bankrutavusius ūkius galėjo įsigyti tik vokiečių tautybės asmenys³⁸. Turtingi ir toliau turtėjan­tys lietuviai ūkininkai sparčiai vokietėjo, kadangi vokiečių tautybės ūki­nin­ko ekonominis, juridinis ir moralinis statusas buvo žymiai aukštesnis. Plėtojantis dalies valstietijos, ypač smulkiosios, nuskurdimo procesui, junkeriniams ūkiams išgyvenant agrarinę krizę ir krintant žemės kainoms apie XIX amžiaus vidurį sustiprėjo žemės spekuliantų iš vokiškų provincijų srautas į Mažąją Lietuvą. Vokiečių ir žydų tautybės verslininkai šeštame-septintame dešimtmečiuose supirko žymią nusigyvenusių junkerių ir valstiečių ūkių dalį³⁹. Engėją junkerį XIX amžiaus antroje pusėje pakeitė ne tik landratų administracinė priežiūra, bet ir žydų prekybininkų ir finansininkų prievarta. Lupikiškas kapitalas įvairių sandėrių keliu pajungė savo kontrolėn didelę dalį smulkiųjų kaimų gyventojų. 

Nuo 1840 metų Prūsijos karalystės vyriausybė skirdavo iš valstybės iždo kasmet po 1 mln. talerių (3 mln. markių) kolonizacijai rytinėse teritorijose plėtoti⁴⁰. 1862 metais O. Bismarkui tapus Prūsijos kancleriu, prasidėjo planingas Rytų Prūsijos kolonizavimas vokiečių tautybės ūkinin­kais. Buvo įsteigtas neoficialus 160 mln. markių kolonizavimo fondas, pradėta sistemingai išpirkinėti žemę iš nevokiečių⁴¹. Ekonominę paramą ir socialines lengvatas fondas teikė lietuviams tik tautybės atsisakymo atvejais. Tokių priemonių dėka laipsniškai ir kryptingai vyko žemės fondo perskirstymas ir kaupimas vokiečių tautybės ūkininkų, įvairių verslininkų, evangelikų bažnyčios ir valstybinio aparato valdininkų rankose. Lietuvių tautinei mažumai liko smulkių kaimo gyventojų ir pygios samdomosios darbo jėgos stambiems ūkininkams tiekėjos dalia.

Rytų Prūsijos provincijos, kaip agrarinio krašto, specifinis bruožas buvo tas, kad čia vyravo stambioji žemėvalda. Junkerija, kaip ikikapitalistinė klasė, kilme tik vokiška, XIX amžiaus antroje pusėje išliko, nes išliko paveldima stambioji žemėvalda. Nors turtiniu atžvilgiu junkerija deklaravosi ir prasiskolino, tačiau išlaikė socialinį ir politinį prestižą bei nemažai privilegijų. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje dešimtyje Gumbinės apygardos apskričių, kuriose koncentravosi pagrindinė lietuvių valstietijos dalis, buvo 449 stambūs privatūs dvarai ir valstybės domėnai⁴². Prie dvarų koncentravosi dažniausiai vokiečių tautybės samdomieji darbininkai, amatininkai ir kiti asmenys, aptarnaujantys ūkių poreikius. 1890 metais Klaipėdos apskrityje iš 43-jų dvarų daugumą dirbančiųjų juose vokiečiai sudarė 35-iuose; Tilžės apskrityje iš 44-ių dvarų – 35-iuose⁴³. Dvarai naudojosi didelėmis savivaldos teisėmis. Dvarų savininkai arba jų valdytojai draudė ūkio ribose viešai vartoti lietuvių kalbą, vertė dvarų darbininkus savo vaikus leisti į vokiškas mokyklas, orientavo lankyti tik vokiškas religines apeigas ir smerkė visą, kas lietuviška. Per keletą amžių vokiški dvarai buvo, o XIX amžiaus pabaigoje išliko siauro lokalinio pobūdžio lietuvių valstietijos nutautinimo židiniais.

Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse vokiškų dvarų palyginti su vakarinėmis ir pietvakarinėmis apskritimis buvę mažiau ir jų valdomi žemės plotai nebuvo labai dideli. Vakarinėse Mažosios Lietuvos apskrityse vyravo stambesnė žemėvalda. Aštuntojo dešimtmečio  pradžioje Tilžės apskrityje 28 ūkiai valdė po 150 ha ir daugiau žemės, 41 ūkis – po 75 ha ir daugiau; Ragainės apskrityje: 48 ūkiai – daugiau nei 150 ha ir 75 ūkiai – daugiau nei 75 ha; Įsručio apskrityje: 75 ūkiai – daugiau nei 150 ha ir 90 ūkių – daugiau nei 75 ha žemės⁴⁴ ir t. t. Stambūs ūkiai turėję po 100 ha ir daugiau žemės, devintojo dešimtmečio viduryje valdė beveik 39 % viso provincijos žemės fondo⁴⁵. Bet XIX amžiaus antrojoje pusėje tokių stambių junkerinių ūkių rentabilumas ėmė mažėti. Palyginti neaukšta agrokultūra, ekstensyvūs ūkininkavimo metodai ir feodalinės epochos darbo jėgos samdos įstatymai dalį stambių junkerinių ūkių laipsniškai pavertė nuostolingais ir stipriai prasiskolinusiais ekonominiais vienetais. Neatsitiktinai po Vokietijos suvienijimo bendrame ekonominių reformų fone vyriausybiniai sluoksniai pirmiausia susirūpino stambių ūkių, kurių savininkais buvo tik vokiečiai arba suvokietėję lietuviai, likimu rytinėse provincijose. Siekiant koordinuoti agrarinio sektoriaus gamybą, pakelti jo produktyvumą ir rentabilumą bei sustiprinti vokiškus ūkius daugianacionalinėse provincijose, 1872 metais buvo įsteigta valstybės žemės ūkio taryba. Rytų Prūsijoje ypatingu jos dėmesio ir subsidijų  objektu tapo stambūs, ekonomiškai gerai organizuoti vokiškų ūkių agrariniai susivienijimai bei įvairios ūkininkų žemės ūkio draugijos, dažniausiai veikusios vienos apskrities ribose.

Ekonomiškai stipriausias buvo Rytų Prūsijos centrinis žemės ūkio susivienijimas, turėjęs savo atskirą kredito banką Karaliaučiuje. Susivienijimas jungė išimtiniai tik stambių ūkių savininkus, provincijos administracinio aparato stambius valdininkus ir rantje sluoksnio atstovus. 1877 metais susivienijimo nariais buvo 1.019 asmenų turėjusių daugiau nei 100 ha žemės, ir 1.352 asmenys, turėję iki 100 ha žemės. Rytų Prūsijos centrinio žemės ūkio susivienijimo Klaipėdos apskrities filialas jungė 57 stambius ūkininkus, prekybininkus ir valdininkus; Šilutės apskrityje –14; Labguvos apskrityje – 103; Vėluvos apskrityje – 176 asmenis⁴⁶. 1886 metais susivienijimo narių padaugėjo iki 3.981. Jis jau jungė 17 pavienių žemės ūkio draugijų apskrityse ir dar 61 labai smulkių, tik bendruomenės ribose veikusių ūkininkų draugiją⁴⁷. Rytų Prūsijos centrinio žemės ūkio susivienijimo ekonominę veiklą iš valstybės biudžeto dosniai finansavo vyriausybė. Susivienijimui priklausantys ūkiai kasmet gaudavo pusę ir daugiau visų lėšų, skiriamų provincijos žemės ūkiui vystyti. 1877 metais susivienijimas gavo iš valstybės biudžeto daugiau nei 40.000 markių, 1883 metais – 45.540, 1884 metais – 46.050⁴⁸ ir 1885 metais – 46.850 markių. 1885 metais susivienijimas savo ižde turėjo 101.133 markes⁴⁹.

Valstybė aprūpino Rytų Prūsijos centrinį žemės ūkio susivienijimą ne tik kreditu ir dotacijomis, bet lengvatinėmis sąlygomis tiekė statybines medžiagas, žemės ūkio techniką ir kvalifikuotus agronomijos specialistus. Klostantis palankioms ekonominės veiklos aplinkybėms, susivienijimas monopolizavo didelę dalį provincijos agrarinio sektoriaus, diktavo žemės ūkio produktų supirkimo-pardavimo kainas, į ekonominę ir finansinę priklausomybę pajungė dalį smulkesnių ūkių. Sustiprėję vokiečių ūkininkai, reikalui esant, finansiškai remiami susivienijimo banko, vis didesniu mastu ėmė supirkinėti iš varžytinių parduodamus smulkius lietuvių ūkius. Kiti žemės ūkio susivienijimai, veikę provincijoje ir lietuviškose apskrityse, negalėjo ekonominiu svoriu prilygti centriniam susivienijimui. 1871 metais Įsručio apskrityje įsisteigęs ūkininkų susivienijimas iki 1889 metų sujungė visas apskrities smulkias žemės ūkio draugijas. Lietuviškose apskrityse savo koordinuota veikla išsiskyrė Klaipėdos ir Šilutės apskričių bendras ūkininkų susivienijimas, jungęs vidutinius ir smulkius ūkininkus. 1881 metais jo valdybai vyriausybė išskyrė 1.060 markių⁵⁰. 1878 m. kovo 23 d. buvo įsteigta savaran­kiška Klaipėdos apskr. ūkininkų draugija, kurios vadovybė periodiškai rengė ūkininkų sueigas agronomijos naujienoms pranešti ir keistis ūkininkavimo patirtimi⁵¹. 

Ekonominiu požiūriu žemės ūkio susivienijimų ir draugijų steigimas bei jų aktyvi veikla buvo pažangus reiškinys Rytų Prūsijos agrariniame sektoriuje. Ūkininkų susivienijimai ir draugijos propagavo naujausius ir pažangiausius ūkininkavimo metodus, diegė praktikoje paskutinius agronomijos mokslo pasiekimus ir didino žemės ūkio produktyvumą. Organizuoto ūkininkavimo dėka Rytų Prūsijos technizavimo ir produktyvumo augimo procesas devintame dešimtmetyje savo tempais ėmė lenkti kitus valstybės regionus. Prie stambių ūkių technizavimo daug prisidėjo Gumbinės pramonininkas G. Dingeris, 1881 metais Pilkalnyje pradėjęs gaminti žemės ūkio mašinas⁵². Remdama stambių ūkių konkurencinį pajėgumą, valstybė neretai dengė žemės ūkių susivienijimų ir draugijų nuostolingą, bet vartotojams reikalingą gamybą, dosniai premijavo geriausius pasiekimus augalininkystėje ir gyvulininkystėje, finansavo susivienijimų savarankiškus agronominius tyrimus. Pavyzdžiui, 1878 metais moksliniams tyrimams provincijos žemės ūkyje finansuoti valstybė skyrė 14.550 markių, 1875 metais – 18.000 markių⁵³.

Valstybės remiami ir ekonomiškai sustiprėję vokiečių ūkininkai jau nebesitenkino vien žemės ir inventoriaus pirkimu, bet laisvus kapitalus ėmė investuoti į prekybą ir finansines operacijas. XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje ūkininkų susivienijimai ir smulkesnės žemės ūkio draugijos iš siaurų luominių ūkinių vienetų galutinai virto provincijos valdančiųjų sluoksniu, nepaisant luominės priklausomybės, ekonominėmis organizacijomis. Į žemės ūkio susivienijimus jungėsi pramonininkai, Evangelikų Liuteronų Bažnyčios hierarchai, valdininkai. Susiklostė palankios sąlygos lupikiškajam kapitalui funkcionuoti. Kaimuose plačiai steigėsi įvairiausios kredito, avansavimo draugijos bei skolinimosi kasos. Pavyzdžiui, 1877 metais kredito draugija įsisteigė Priekulėje. 1881 m. kovo 31 d. ši draugija jau jungė 795 asmenis ir savo ižde turėjo 35.459 markes. Per keturis metus Priekulės kredito draugija išaugo į vieną iš stambiausių kaimo kredito įstaigų Karaliaučiaus apygardoje⁵⁴. Jos iždininkas evangelikų dvasininkas R. A. Cypelis greit įsigijo stambų ūkį. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje vien Gumbinės apygardoje veikė 101 įvairaus pobūdžio ir paskirties finansavimo įstaiga⁵⁵. Jos aptarnavo ir kaimo, ir miesto verslininkų poreikius. Ūkinin­kų susivienijimų bei kredito įstaigų ekonominės ir finansinės veiklos susipynimas stiprino vokiškojo kapitalo ir verslininkų konsolidacijos procesą provincijoje. Šių sluoksnių rankose atsidūrė krašto stambioji gamyba ir pramonėje, ir žemės ūkyje, finansai, ekonominiai ryšiai, t. y. visos ekonominės prievartos priemonės prieš neorganizuotus, pavienius, smulkius kaimo gamintojus.

Deja, nauji ūkininkavimo metodai ir valstybės parama tik labai nežymiu mastu palietė nedidelius valdomais žemės plotais ūkius, kurių didžioji dauguma nebuvo kooperuoti į jokias draugijas arba susivienijimus. 1882 metais ūkiai, turėję iki 2 ha žemės, Rytų Prūsijos provincijoje sudarė 53,9 % visų ūkių, nuo 2 iki 5 ha – 13,9 %, nuo 5 iki 20 ha – 16,7 % visų ūkių. Ūkiai, turėję daugiau nei 20 ha žemės, sudarė 15,5 %⁵⁶. Žymus lietuvių kultūrinio judėjimo dalyvis, lietuviškos spaudos leidėjas ir platintojas J. Mikšas (1862-1903) to meto lietuviškoje periodikoje akcentavo, kad smulkių, bet savarankiškų kaimo gyventojų skaičius lietuvių tarpe sparčiai mažėjo, nes nemaža dalis patekdavo žydų prekybininkų finansinėn priklausomybėn ir jų žemė neretai būdavo išparuodama įsiskolinimams padengti⁵⁷.

Savaitraščio „Tiesos prietelius“, ėjusio Priekulėje, duomenimis, 1881 metais vien Priekulės karališkasis teismas pardavė iš varžytinių 11 lietuvių ir 3 vokiečių ūkius; Rusnės teismas – atitinkamai 7 ir 1; Šilutės teismas – 10 ir 4; Klaipėdos teismas – 4 ir 5. Visoje Gumbinės apygardoje per teismą buvo išparduota: 1879 metais – 707 ūkiai, 1880 metais – 654 ūkiai, 1881 metais – 567 ūkiai, 1882 metais – 488 ūkiai, 1883 metais – 386 ūkiai ir t. t. Ypač didelis skaičius ūkių ėjo iš varžytinių lietuviškose apskrityse. 1883 metais Šilutės apskrityje buvo išvaržyti 42 ūkiai, Tilžės apskrityje – 26, Ragainės apskrityje – 16, Pilkalnio ir Stalupėnų apskrityse – po 6 ūkius. Daugiau nei pusė išvaržytų ūkių turėjo iki 5 ha žemės⁵⁸.

Kadangi ūkininkų susivienijimai, draugijos ir valstybė finansavo dažniausiai tik vokiškus ūkius, lietuvių valstietija buvo palikta žydų lupikiškojo kapitalo savivalei. Dalis lietuvių valstiečių, siekdami ekonomiškai sustiprinti savo ūkius ir padengti nors dalį savo skolų, kredito kreipėsi į lietuviškų gubernijų žydų prekybininkus, kurie tuo naudojosi ir ėmė dar didesnius procentus nei provincijos verslininkai⁵⁹. Berlyno vyriausybė, siekdama nors kiek pagyvinti smulkaus agrarinio sektoriaus gamybą,  1880 metais įstatymu šiek tiek apribojo lupikiškojo kapitalo savivalę⁶⁰, tačiau smulkių ūkių įsiskolinimai nemažėjo ir ateityje. Ekonomisto A. Rimkos paskaičiavimais, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tik apie 10 % lietuvių ūkių neturėjo jokių įsiskolinimų. Visoje Prūsijoje skolų neturėjo kas trečias ūkis⁶¹. Dalis ūkių be einamųjų skolų ir procentų už jas privalėjo mokėti iki 1891 metų arba iki 1906 metų išpirką už buvusias feodalines prievoles ir gautą žemę. Išpirkos mokesčių dydį nustatė 1850 m. kovo 2 d. įstatymas, kuris, būdamas feodalinės epochos reliktu, stabdė smulkesnių ūkių ekonominį vystymąsi. Iki pat XIX amžiaus pabaigos Mažosios Lietuvos kaime liko galioti daug kitokių feodalinės epochos juridinių nuostatų. Liko galioti ypač reakcingi 1810 m. lapkričio 8 d. įstatymo straipsniai, reglamentavę valstietijos luomines teises ir draudę bet kokius valstietijos pasisakymus prieš vyriausybės vidaus politiką. Liko galioti ir 1854 m. balandžio 24 d. įstatymas, kurio trečias straipsnis draudė valstietijai savarankiškai vie­nytis į politines sąjungas ir draugijas⁶². Atgyvenę, XIX amžiaus pabaigos ekonominių santykių žemės ūkyje išsivystymo nebeatitinkantys juridiniai aktai, tarnavo tik smulkių kaimo gamintojų ekonominei prievartai ir lietuvių valstietijos nacionaliniam engimui stiprinti. Ta lietuvių valstietijos dalis, kuri buvo ekonomiškai stipresnė ir siekė savo ūkius dar labiau sustiprinti bei išplėsti, arba norėjo naudotis tomis pačiomis privilėgijomis ir teisėmis kaip vokiečių ūkininkai, neišvengiamai privalėjo plėsti ryšius su ūkininkų draugijomis, susivienijimais ir kredito įstaigomis, patys mokytis vokiečių kalbos, savo vaikus leisti į vokiškas mokymo įstaigas ir tuo pačiu laipsniškai integruotis į vokiečių visuomenę. Įstatymų ir vokiškos valdžios ekonominės politikos dėka lietuvių valstietija buvo pastatyta į tokią ekonominę ir socialinę padėtį, kad jos materialinė gerovė buvo pasiekiama tik nutautėjimo kaina. Apsilankę lietuviškose apskrityse mokslininkai ir visuomenės veikėjai A. Šleicheris (1821-1868) ir L. Geitleris (1847-1885) neatsitiktinai pažymėjo, kad turtingesni lietuvių ūkininkai noriau šnekėjo vokiškai nei gimtąja lietuvių kalba⁶³.

Kad nors kiek atsispirtų vokiečių ir žydų tautybės verslininkų ekonominiam diktatui ir kad sustiprintų bent dalies lietuvių valstietijos ekonominę padėtį, M. Jankus, pats turėjęs nemažą ūkį Bitėnuose, devintajame dešimtyje keletą kartų mėgino įsteigti „Gaspadoriavimo bei pramonės draugystę“. Tikėtasi Tilžės apylinkėse įsigyti žemės, suburti bendruomenę ir užsiimti verslais. M. Jankaus nuomone, ši lietuvių ūkininkų, prekybininkų ir amatininkų draugija turėjo būti formuojama tautiniu pagrindu ir vokiškų agrarinių draugijų pavyzdžiu. Jis išsiuntinėjo daug laiškų lietuvių ūkinin­kams, ragindamas juos konsoliduotis ir steigti savarankišką lietuvių ūkininkų draugiją. Šiuo klausimu M. Jankus šnekėjo lietuvių kultūrinės draugijos Tilžėje „Birutė“ susirinkimuose. Apsitarus su aktyviausiais lietuvių ūkininkais, buvo nutarta ūkininkų draugijos steigiamąjį susirinkimą surengti 1887 m. rugsėjo  mėnesį Tilžėje V. Kalvaičio (1848-1914) namuose⁶⁴. Deja, M. Jankaus idėją aktyviau praktikoje palaikė tik Rokaičių stambus ūkininkas, aktyvus krašto politinio gyvenimo dalyvis D. Zaunius (1845-1912)⁶⁵. Vokiečių valdžia pradėjo organizuotą skaldytojišką veiklą tarp lietuvių valstietijos. M. Jankaus idėjai organizuotai priešinosi vokiečių ir žydų verslininkų sluoksniai, turėję didelę ekonominę galią ir įtaką lietuvių valstietijai. Grasindami ekonominėmis sankcijomis jie sugebėjo sutrukdyti lietuvių ūkininkų draugijos įsteigimą. Šio pirmo lietuvių ūkininkų mėginimo ekonomiškai konsoliduotis visiškai nepalaikė ir nepropagavo to meto lietuviška spauda. Todėl gera ir perspektyvi M. Jankaus iniciatyva praktikoje nebuvo realizuota.

Lietuvių valstietijos tautinė diskriminacija per įvairius draudimus ir suvaržymus kaimo versluose, vokiškų ūkių privilegijuoto augimo skatinimai, vertė dalį lietuvių valstietijos ieškoti išeities iš ekonominių nepriteklių bei tautinės priespaudos vakarinėse šalies provincijose. Po 1871 metų, kai O. Bismarko administracija likvidavo atskirų vokiškų žemių ekonominį ir politinį uždarumą, panaikino visus gyventojų migracijos iš vienos provincijos į kitą apribojimus, kasmet iš Rytų Prūsijos ėmė didėti išvykstančių į vakarus kaimo gyventojų srautas. Didžiąją dalį išvykstančių iš provincijos sudarė didesnės nuosavybės neturintys, niekuo ekonomiškai nepririšti prie savo krašto kaimo gyventojai, t. y. samdomieji žemės ūkio darbininkai, per teismus išparduotų ūkių buvę savininkai, dėl pramoninių prekių antplūdžio konkurencijos nuskurdę amatininkai ir kt.

Pagrindine emigracijos priežastimi buvo uždarbių skirtumas pramoninėse provincijose ir agrarinėje Rytų Prūsijoje. Tarybinio istoriko E. Rubinšteino paskaičiavimu per visą aš­tun­to-devinto dešimtmečių laikotarpį samdomųjų žemės ūkio darbininkų uždarbiai vakarinėse provincijose išsilaikė du kartus didesni negu Rytų Prūsijoje⁶⁶.

Aštuntajame dešimtmetyje nuolatos augantis sezoninių žemės ūkio darbininkų srautas iš Rusijos lietuviškų gubernijų taip pat skatino vietos gyventojų migraciją į vakarines provincijas. Devintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi spartesnė žemės ūkio darbų mechanizacija mažino paklausą nekvalifikuotai darbo jėgai Mažojoje Lietuvoje.

Prie smulkių ūkių likvidavimosi ir dalies smulkiosios valstietijos, kaimo darbininkų ekonominės padėties pablogėjimo prisidėjo dažnai provincijai nepalanki žemės ūkio produktų rinkos konjunktūra. Pigių grūdų antplūdis iš Amerikos į Europos valstybes ir Rusijos, kaip agrarinio krašto kaimynystė, menkino agrarinės Rytų Prūsijos reikšmę Vokietijos ekonomikai. XIX amžiaus pabaigoje javų kainos rinkoje nepaliaujamai krito. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje 1 tona javų maksimaliai kainavo 235 markes, devintojo dešimtmečio pradžioje – 189 markes, o 1890 metais 1 tona javų kaina nukrito iki 165 markių⁶⁷. Tokia linkme besiklostanti padėtis žemės ūkio produktų rinkose kėlė susirūpinimą ir patiems gamintojams, ir valstybės vyriausybiniams sluoksniams. Krintant pajamoms valstietija nebesugebėjo laiku sumokėti mokesčių už naudojimąsi plentais, geležinkeliu, už kreditus, valdininkų aparatui išlaikyti ir t. t. 1879 m. kovo mėnesį Klaipėdos apskrities 26 ūkininkai išsiuntė kanclerio O. Bismarko vardu peticiją, prašydami pakelti muitus iš Rusijos įvežamiems žemės ūkio produktams. Kitais metais pasipylė peticijos iš kitų lietuviškų apskričių jas atstovaujan­tiems landtago deputatams, generolui H. Moltkei, kuris 1869-1891 metų laikotarpiu reichstage atstovavo Klaipėdos ir Šilutės apskritims⁶⁸. Siekdami apriboti Rusijos javų eksportą į Vokietiją, stabilizuoti javų kainas ir sustiprinti savo konkurencinį pajėgumą, peticijas vyriausybei siuntė ir ūkininkų susivienijimų valdybos, ir pavieniai žemės magnatai.

Berlyno vyriausybė, tenkindama peticijų reikalavimus, 1885 metais pradėjo atvirą muitų karą su Rusija, uždraudė be valdžios leidimo bet kokią pasienio prekybą ir dar labiau sugriežtino ypatingą pasienio režimą. Kaip pažymi to meto lietuviška spauda, dėl muitų karo labai susiaurėjus pasienio prekybai, daugiausiai nuken­tėjo pasienio lietuviškų apskričių valstietija, kuri palaikė tradicinius, istoriškai nusistovėjusius ekonominius ryšius su lietuviškomis gubernijomis⁶⁹. 1886 metų rudenį apsilankęs pasienio lietuviškose apskrityse valstybės sekretorius Betcheris konstatavo smulkiųjų gamintojų kaime krizinę ekonominę padėtį⁷⁰. Išeities iš skurdo dalis kaimo gyventojų mėgino ieškoti labiau išvystytose Vokietijos provincijose, kurios kiek mažiau pajuto muitų karo padarinius.

Emigrantų ir laikinai išvykstančių į vakarus srautas didėjo kasmet. Pagal emigruojančių gyventojų procentą nuo bendro provincijos gyventojų skaičiaus Rytų Prūsija toli aplenkė kitas Vokietijos provincijas, kurioms aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose taip pat buvo būdingas darbo jėgos nutekėjimo procesas. 1876-­1880 metais iš Rytų Prūsijos į vakarines šalies provincijas išvyko 1,7 % visų gyventojų, o 1881-1885 metais – 4,1 %, 1886-1890 metais – 6,7 % visų gyventojų. Iš tų bendruomenių ir apskričių, kuriose vyravo ypač stambi žemėvalda, 1873-1890 metų laikotarpiu išvyko iki 16 % visų gyventojų⁷¹. Lenkų istoriko A. Muenicho paskaičiavimais, kasmet, ieškodami laikinų uždarbių arba nuolat gyventi, į vakarus išvykdavo po 17000-18000 kaimo gyventojų⁷². Kiek mažiau emigracija palietė pajūrio ruožą, kurio gyventojai vertėsi žvejyba arba dirbo gintaro gavybos įmonėje Juodkrantėje, taip pat labiau pramonizuotą Karaliaučiaus apskritį.

Gyventojų migracijos iš Rytų Prūsijos dydį ir padarinius provincijai gerai iliustruoja tokie skaičiai: 1819-­1867 metais Rytų Prūsijos provincijoje gyventojų skaičius išaugo 178,3 %, o 1867-1900 metais – tik 107,9 %⁷³. Gumbinės apygardoje gyventojų skaičius net sumažėjo. Karaliaučiaus apygardai priklausiusioje Klaipėdos apskrityje 1880 metais gyveno 60.012 gyventojų, 1885 metais – 58.571 gyventojas⁷⁴. Gyventojų mažėjimo tendencija lietuviškose apskrityse buvo tiesioginiu migracijos rezultatu.

Vokiškoji statistika nenurodo emigrantų ir sezoniniams darbams išvykstančių į vakarines provincijas tautybės. Todėl labai sunku nustatyti, kokią dalį tarp išvykstančių sudarė lietuviai. Iš Šilutės apskrities, kurioje 1870 metais lietuviai sudarė 63,6 % visų gyventojų⁷⁵, 1876-1900 metais į vakarines provincijas visam laikui pasitraukė 8.055 asmenys⁷⁶. Be abejonės, gyventojų migracija palietė ir lietuvių kaimo gyventojų sluoksnius. Kitaip sunku paaiškinti lietuviškų kolonijų formavimąsi Vokietijos pramoniniuose rajonuose.

Lietuvių migracija į vokiškas provincijas, netgi į JAV, Vokietijos koloniją Kamerūną (apie tai retsykiais užsimena to meto lietuvių periodika) suvaidino ne paskutinį vaidmenį bendrame tautinės mažumos asimiliacijos ir laipsniško nykimo etninėje teritorijoje procese. Atitrūkę nuo gimtųjų vietų ir etninės kultūros regiono, lietuviai Vokietijoje asimiliavosi žymiai sparčiau.

Valstietijos migracija į vakarines vokiškas provincijas palyginti eks­ten­sy­vios agrarinės Rytų Prusijos ekonomikos sąlygomis mažino darbo jėgos pasiūlos ir paklausos disproporciją kaime, švelnino socialinius prieštaravimus ir neleido kristi samdomų darbininkų uždarbiams. Jeigu tikėtume to meto vokiškos statistikos duomenimis, išeitų, kad 1873 metais Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Ragainės apskrityse žemės ūkio darbininko darbo dienos uždarbis vidutiniškai siekdavo 79 pfenigus, o 1892 metais – 1 markę ir 30 pfenigų. Per tą patį laikotarpį uždarbiai lenkiškose apskrityse išaugo nuo 89 pfenigų iki 1 markės ir 11 pfenigų⁷⁷. Kita vertus, migracija į vakarus sankcionavo amžių deformuotą lietuvių tautinės mažumos socialinę struktūrą: savo etninėje teritorijoje ji liko valstietiška. Miestai išliko tik vokiški.

Nuo 1873 m. pabaigos vyriausybė mėgino kontroliuoti gyventojų migraciją į vakarus. Kad ekonomiškai pririštų valstietiją prie gyvenamosios vietos ir išplėstų dirbamos žemės plotus provincijoje, Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardų valdžia mėgino dirbtinai išparceliuoti nuostolingų dvarų žemę ir išdalinti ją nuomon arba nuosavybėn smulkiais sklypeliais valstietijai, laipsniškai pradėjo didinti dotacijas smulkiems ūkiams, organizavo pelkėtų žemių įsisavinimą. Policijos pareigūnai sugriežtino nedirbančių ir neturinčių pastovios gyvenamosios vietos kaimo gyventojų kontrolę, mėgino stabdyti jų migraciją į vakarus. Norintiems išvykti darbams į vakarines provincijas buvo įvesta specialių dokumentų išdavimo tvarka. 1882 m. sausio mėnesį Šilutės landratas įpareigojo policiją suiminėti visus nedirbančius ir valkataujančius asmenis ir pristatyti juos policijos pareigūnui to kaimo, iš kurio šis kilęs⁷⁸.

Siekdama riboti gyventojų migraciją ir aprūpinti pastoviais verslais kaimo gyventojus rytinėse provincijose, 1876 m. rugpjūčio 8 d. valdžia priėmė pelkėtų žemių įsisavinimo ir jų perdavimo nuomon valstietijai projektą. Pelkėtos ir nekultivuotos žemės Klaipėdos ir Pilkalnio apskrityse sudarė 7 %, Tilžės apskrityje – 13 %, Labguvos apskrityje – 24 %, Šilutės apskrityje – 30 % visos žemės plotų⁷⁹. Šilutėje buvo įsteigta speciali nekultivuojamų žemių kolonizacijos komisija, kuri rūpinosi pelkėtų žemių įsisavinimu apskrityje. Stambesni ūkininkai į daug materialinių resursų ir sąnaudų reikalaujančią naujų žemių kolonizaciją žiūrėjo skeptiškai. Atvykstančių kolonistų pagrindinę dalį sudarė vietos ir lietuviškų Rusijos gubernijų lietuvių valstiečiai. Norinčių turėti savo žemės sklypą dėka kolonizuota ir įsisavinta Medšokelių apylinkė, kurioje iki 1890 metų apsistojo 42 valstiečių šeimos⁸⁰. Plėtėsi Rugelių ir Aukštumolių kolonijos. Didžiausias kolonistų kontingen­tas įsikūrė tarp Šilutės ir Rusnės įsteigtoje ir 1874 metais Bismarko vardu pavadintoje kolonijoje. 1866 metais čia ūkininkavo 29 nuomininkai, 1876 metais – 631, 1881 metais – 1.234, 1895 metais – 1.584 nuomininkai ir jų šeimų nariai⁸¹. Naujai atvykstantiems suteikė tam tikras ekonomines ir socialines lengvatas, pirmus tris metus jie nemokėjo jokių mokesčių, kolonistų vaikams buvo pastatytos dvi pradinės mokyklos. ¾ visų kolonistų Bismarko kolonijoje sudarė lietuviai. 

Lietuvių visuomenės ekonominė socialinė padėtis

Aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose sparčiais tempais vyko Nemuno žemupio kolonizacija, kurio apylinkėse steigiamos kolonijos gavo tik vokiškus pavadinimus: Königsgross, Lagendorf; Labguvos apskr. – Elchtal; Pakalnės apskr. – Elbing ir t.t. Taip kartu su naujų kolonijų steigimu vyko lietuviškų vietovardžių germanizavimas. Į naujų žemių įsisavinimą ir jų kolonizaciją įsitraukė ir valstietija, atvykstanti iš Rusijos lietuviškų gubernijų. Dalis vietinių kolonistų neretai palikdavo arba parduodavo pasiimtą žemę. Pavyzdžiui, 1881 m. rudenį Bismarko kolonijos vienas ūkis, prasiskolinęs 400 markių, buvo parduotas už 18 markių⁸². Vokietijos įstatymai leido šiuos ūkius išsinuomoti iš Rusijos gubernijų atvykstantiems valstiečiams.

1870 metais prasidėjus Prūsijos-Prancūzijos karui, dalis krašto vyrų buvo pašaukta į karinę tarnybą. Krašte susidarius darbo jėgos trūkumui, sustiprėjo sezoninių darbininkų imigracija iš lietuviškų gubernijų. Vėliau kasmet jų vaidmuo Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardose žemės ūkyje nuolatos augo. VFR istorikas F. Gauzė pažymi, kad pigi darbo jėga iš lietuviškų gubernijų daug kuo prisidėjo prie Karaliaučiaus miesto ir jo apylin­kių ekonominio augimo⁸³. Aštuntojo dešimtmečio pirmojoje pusėje žemės ūkio darbų sezono pradžioje vien pro Smalininkų pasienio tarnybos postą kasmet į Mažąją Lietuvą atvykdavo 10.000-12.000 Rusijos piliečių. 1883 metais sezoniniams darbams atvyko jau 16.000 žmonių⁸⁴. Pilkalnio apskr. žemės ūkio darbininkus pradėjo samdyti net smulkūs ūkininkai. Vietos valdžiai davus leidimą, kai kurie iš jų pasiliko ilgesniam laikui. Imigrantams iš lietuviškų gubernijų įstatymai leido nuomoti žemės sklypą iki 4 ha. Dalis jų lietuviškose pasienio apskrityse įsigijo nedidelę nuosavybę, sukūrė šeimas, leido savo vaikus į vietos lietuviškas mokyklas, statėsi katalikiškus maldos namus. Palaipsniui lietuvių katalikų bendruomenės Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Ragainės apskrityse stiprėjo ir turėjo tendenciją augti.

Jau nuo septintojo dešimtmečio Mažojoje Lietuvoje rado prieglobstį dalis 1863-1864 metų sukilimo dalyvių, čia slėpėsi nuo rekrūtų prievolės pabėgę asmenys ir politiniai imigrantai. Nemaža jų dalis Vokietijos pilietybės neturėjo, tačiau, tenkinant krašto ūkio pigios darbo jėgos poreikius, vietos valdžia kurį laiką imigrantus toleravo.

1885 m. pradžioje Vokietijos kulto reikalų ir švietimo ministras G. Gesleris reichstago ir landtago posėdžiuose vis aktyviau pradėjo akcentuoti mintį, kad dėl didėjančio imigrantų iš Rusijos srauto į rytines Prūsijos provincijas kasmet nepaliaujamai auga išlaidos švietimui ir socialinėms reikmėms, atvykstantieji skleidžia antivyriausybines idėjas ir cenzūros draudžiamus socialdemokratų raštus⁸⁵. 1885 m. kovo 26 d. vidaus reikalų ministras R. Putkameris reichstago deputatams pareiškė, kad imigracija iš Rusijos į Prūsijos rytines provincijas kelia grėsmę valstybės saugumui, vokiškos kultūros grynumui ir todėl būtina imtis radikalių administracinių priemonių iškeldinti iš rytinių provincijų visus asmenis, neturinčius Vokietijos pilietybės, už šalies ribų⁸⁶. Prūsijos landtago nacionalinių liberalų frakcijos atstovas Mėleris reikalavo: tiek, kiek bus ištremta Rusijos piliečių, tiek pat atkeldinti iš Rusijos vokiečių ir įkurdinti juos daugianacionalinėse rytinėse provincijose⁸⁷.

Prievartinio Rusijos piliečių iškeldinimo idėja, plačiai propaguota per valdžios įstaigas ir vokišką spaudą, pirmiausia buvo nukreipta prieš lenkų tautybės asmenis, atvykusius dėl tų pačių priežasčių, kaip ir lietuviai, iš Rusijos vakarinių gubernijų. Neturinčių Vokietijos pilietybės ir nevokiečių tautybės gyventojų iškeldinimu O. Bis­marko administracija siekė mechaniškai keisti rytinių provincijų tautinę sudėtį, kolonizacijos keliu stiprinti vokiško elemento ekonominę bazę šalies daugianacionalinėse provincijose. 1872 m. rugpjūčio 21 d. tarp Vokietijos ir Rusijos vyriausybių pasirašyta konvencija numatė dėl politinių motyvų nepageidaujamų asmenų išsiuntimo iš šalies galimybę⁸⁸, tačiau 1885-1887 metais prievartinio iškeldinimo kampanija tiek savo mastais, tiek metodais toli peržengė 1872 metų konvencijos ribas. 1885 m. rudenį Berlyno vyriausybė organizavo masinę lenkų tautybės gyventojų deportavimo iš rytinių provincijų į Rusiją kampaniją. 1885 m. rugsėjo mėnesį pirmąją represijų bangą pasienio su Rusija apskrityse pajuto ir lietuvių valstietija.

Rusijos piliečių iškeldinimu iš pasienio apskričių rūpinosi patys apskričių landratai. 1885 m. rugsėjo 1 d. Tilžės landrato potvarkiu iš apskrities turėjo būti iškeldinta ir policijos iki sienos nulydėta apie 500 asmenų, tarp jų eilė žymių Tilžės miesto pirklių, kurie jau nuo seno gyveno mieste ir daug prisidėjo prie prekybos plėtojimo krašte⁸⁹. 1885 m. spalio mėnesį Rusijos konsulas Klaipėdoje paskelbė, kad visų tremiamų ir pereinančių Rusijos-Vokietijos sieną gabenamas turtas, viršijantis vienam žmogui 500 rb., o šeimai – 900 rb., privalo būti apmokestinamas muito mokesčiais. Išimtinais atvejais nuo apmokestinimo galėjo atleisti tik pats konsulas.⁹⁰

Rusijos pasienio tarnybos ne visiems ištremtiesiems iš Mažosios Lietuvos leido pereiti sieną, kadangi dalis deportuojamųjų, daug metų pragyvenę Rytų Prūsijos lietuviškose apskrityse, nebegalėjo vadintis Rusijos im­pe­ri­jos piliečiais arba nebeturėjo jokių Rusijos valdžios išduotų dokumentų. Dėl šios priežasties 1885 m. pabaigoje dalis tremiamųjų sugrįžo į dvarus ir ūkius, kuriuose jie dirbo iki  1885 m. rugsėjo mėnesio trėmimų. Policijos pareigūnai juos suiminėjo, sodino į daboklę, vertė mokėti pinigines baudas arba pardavinėjo jų turtą, kad išgautų iš tremiamųjų pinigus nustatytoms baudoms padengti. Krašto lietuviška spauda mini netgi tokius faktus: iškeldinamos šeimos privalėjo skirtis pasienyje, kadangi vienas iš sutuoktinių buvo evangelikų liuteronų tikybos ir turėjo Vokietijos pilietybę. Rusijos pasienio tarnybos turėjo nurodymą priimti tik katalikų ir stačiatikių tikėjimo, t. y. Rusijos piliečius.

1886 m. sausio 30 d. Prūsijos landtago deputatams svarstant prievartinio lenkų ir lietuvių iškeldinimo klausimus, lietuviškoms apskritims atstovaujantys deputatai vienu balsu pasisakė už represijų politikos suaktyvinimą⁹¹. Kulto reikalų ir švietimo ministras G. Gosleris landtago deputatus tikino, kad lietuvių tarpe pasireiškiantys priešiškumo valdžiai atvejai, tai jų lenkėjimo tiesioginis rezultatas⁹². G. Goslerio pasakyta kalba Prūsijos landtage nuskambėjo kaip skatinimas Rytų Prūsijos vyriausybei aktyviau kovoti su lenkų separatistinėmis idėjomis ir spartinti „panslavistų“ trėmimus iš lietuviškų apskričių.

1886 m. sausio mėnesį Gumbinės apygardos vyriausybė administraciniu potvarkiu uždraudė bet kokį gyventojų judėjimą per sieną iš Rusijos pusės. Visiems apygardos gyventojams buvo įsakyta per 24 valandas pranešti policijai apie naujai pasamdytus žemės ūkio darbininkus. Laiku neinformavus policijos grėsė 60 markių piniginė bauda⁹³. 1886 m. rugpjūčio mėnesį Klaipėdos apskr. landratas Krancas konstatavo, kad dauguma Rusijos piliečių, kurie pagal specialius sąrašus buvo numatyti ištremti, iš apskrities iškeldinti. Likusieji privalėjo pereiti sieną iki 1886 m. rugsėjo 1 d. Po šio termino visi neišvykę asmenys turėjo būti baudžiami po 50 markių pinigine bauda arba 10 dienų kalėjimo ir vėliau policijos palydimi iki sienos⁹⁴. Depor­tuojamieji gelbėjosi kas kaip galėjo. Ne visiems buvo saugu grįžti į Rusiją. Vieni nuolatos migravo iš vienos apskrities į kitą, kiti mėgino išvykti į užjūrį. Į Amerikos kontinentą emigravo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjas Andrius Jonas Višteliauskas (1837-1912), kuris nuo 1870 metų gyveno Poznanės apygardoje Orlicų kaime, bet palaikė ryšius su Mažosios Lietuvos kultūrinio judėjimo vadovais. Poznanės apygardoje prasidėjus priverstinei lenkų iškeldinimo kampanijai, 1886 m. pavasarį A. J. Višteliauskas irgi buvo priverstas palikti savo ūkį⁹⁵.  

Trėmimai iš lietuviškų apskričių vyko dar ir 1887 metais. Tais metais iš Klaipėdos apskrities valdžios pareigūnai ištrėmė  325 asmenis. Iš jų 253 išvyko į Rusiją, kiti – į Vakarų Europą ir į JAV⁹⁶. Įsisiautėję policijos pareigūnai trėmė net 1870-1871 metų karo su Prancūzija veteranus, mokytojus, kurių taip trūko lietuviškoms mokykloms, iškeldino dalį valdininkų iš Rusijos prekybinių kontorų Tilžėje, Klaipėdoje ir Karaliaučiuje⁹⁷.

Iki 1887 m. pabaigos iš Rytų Prūsijos buvo iškeldinti 10.827 asmenys⁹⁸. To meto ir vėlesnėje literatūroje visi ištremtieji buvo vadinami lenkais arba tiesiog Rusijos piliečiais. Kokią dalį tarp ištremtųjų sudarė lietuviai, galima nusakyti tik apytiksliai. 1885 m. gruodžio 17 d. lietuvių literatūros draugijos Tilžėje susirinkime miesto realinės gimnazijos mokytojas Zėknickis pažymėjo, kad jau yra ištremta beveik 5.000 lietuvių Rusijos piliečių ir dar tiek pat numatoma ištremti⁹⁹. Šie duomenys dar turi būti tikrinami.

Po 1887 metų, Prūsijos rytinėse provincijose atslūgus kampanijai prieš Rusijos piliečius, pasienio apskričių valdžios organai labai sugriežtino imigracijos kontrolę. Bet ši priemonė nedaug gelbėjo. Padaugėjo nelegalių sienos perėjimo atvejų. Ieškančius didesnių uždarbių valstiečius gabenti per sieną ėmėsi žydų tautybės prekybininkai. Nelegalus sienos perėjimas vienam žmogui vidutiniškai kainavo 8-10 rublių¹⁰⁰. Kadangi landratų įpareigotos policijos tarnybos akylai kontroliavo ūkininkus, kad šie nesamdytų darbininkų iš lietuviškų gubernijų, šie vyko į vakarines provincijas. 1888-1890 metais teisė nuolat gyventi ir dirbti Rytų Prūsijos provincijoje buvo suteikta tik 236 lietuviams Rusijos piliečiams¹⁰¹. Valstiečiai, turėję oficialius vokiškos valdžios leidimus susirasti uždarbių vokiškose provincijose, dažniausiai privalėjo vykti tik per Tilžę ir Eitkūnus, kur juos griežtai kontroliavo policijos pareigūnai. Imi­grantams buvo uždrausta bent kiek ilgiau sustoti lietuviškose apskrityse. 

Šios O. Bismarko administracijos politinės akcijos prieš lenkų ir lietuvių tautines mažumas susilaukė audringo Europos visuomenės protesto. Trėmimus smerkė kairiųjų pažiūrų reichstago ir landtago deputatų frakcijos. Provincijos ūkininkai neteko pigios darbo jėgos ir pradėjo reikšti nepasitenkinimą atlyginimų už samdos darbus augimu. Krašto prekybininkus neramino dirbtinai ribojami ekonominiai ryšiai su Rusijos rinka. Nestabili, įkaitinta trėmimų akcijos politinė padėtis rytinėse provincijose reikalavo iš vyriausybės ryžtingų priemonių slopinant nevokiečių tautų pasipriešinimo juos engti judėjimą. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje O. Bismarko administracija ėmėsi energingų priemonių spartindama rytinių provincijų kolonizaciją vokiečiais, turėdama tikslą stiprinti vokišką elementą rytuose. 

Rytinių provincijų kolonizacijos vokiečių tautybės valstiečiais idėją dar 1873 metais siūlė reichstago deputatas Mikėlis. Rytinių provincijų kolonizacija vokiečiais turėjo tikslą išspręsti tolygaus darbo jėgos paskirstymo klausimą Vokietijoje¹⁰². Bet nacionalinį kryptingumą, masinį pobūdį ir valstybinės politikos lygį kolonizacija įgavo tik po 1885 metų. Rytinių provincijų kolonizacijos vokiečiais politika taip pat turėjo tikslą išparduoti didelius, bet nerentabilius, prasiskolinusius ūkius ir jų žemės sąskaita aprūpinti sklypais atvykstančius iš vokiškų provincijų ir vietos vokiečių valstiečius. 1886 m. vasario 9 d. reichstagas išskyrė kolonizacijos vykdymui 100 milijonų markių. Šių pinigų dėka sudaryta kolonizacijos komisija 1886-1889 metų laikotarpiu supirko Rytų Prūsijos provincijoje 42.233 ha žemės¹⁰³. Daugiau supirkti komisijai nepavyko, kadangi sparčiai pradėjo augti žemės kainos.

Didžiausią užmojį kolonizacija įgavo lenkiškose žemėse. Lietuviškose apskrityse po didžiosios XVIII amžiaus kolonizacijos stambūs dvarai ir absoliuti dauguma vidutinių ūkių jau buvo vokiečių arba nutautėjusių lietuvių rankose. Be to, Mažosios Lietuvos dauguma ūkių buvo produktyvesni, geriau tvarkomi nei Mozūrijoje. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje nebuvo nei ekonominio, nei politinio preteksto pradėti naują masinę krašto kolonizaciją. Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardų vyriausybės stengėsi visiškai aprūpinti žemės sklypais vietinę vokiečių tautybės valstietiją. Tokia politika leido ne tik stiprinti vokiško elemento ekonominę bazę lietuviškose apskrityse, bet ir teikė galimybę stabdyti kaimo gyventojų migraciją į vakarines provincijas.

1875-1906 metais Rytų Prūsijos provincijoje buvo išparceliuoti 102 ūkiai po 100 ha ir daugiau žemės. Gumbinės apygardos Ragainės apskr. buvo išparceliuoti du stambūs dvarai, Šilutės apskr. – 7, Tilžės apskr. – 9 ir t. t.¹⁰⁴. Iš Tilžės apskr. išdalintų dvarų, o prie dvarų telkėsi daugumoje tik vokiškos tautybės valstietija, žemės sklypais buvo aprūpintos 279 valstiečių šeimos¹⁰⁵. Ypač sparčiai stambūs dvarai buvo parceliuojami ir dalijami valstiečiams Pakalnės apylinkėse. Iš visų Gumbinės apygardos apskričių Pakalnės apskr. dvarai buvo prasčiausiai tvarkomi, apleisti ir prasiskolinę. Juos supirko vidutiniai vokiečių ūkininkai¹⁰⁶. 1890 metais daug vidutinių ir stambių ūkių valstiečiams išdalyta Pilkalnio apskrityje¹⁰⁷. Šilutės apskr., kurioje lietuviai sudarė absoliučią kaimo gyventojų daugumą, dvarų išpardavimas valstiečių nuosavybėn nepaplito. Geriausiu atveju supirktus dvarus vokiškoji valdžia dalijo tik nuomos sąlygomis.

Ragainės apskr. vokiškoji valdžia net keletą kartų mėgino išpirkti Rambyno kalną ir jo apylinkių žemes. Ši lietuvių tradicinių švenčių vieta priklausė penkiems lietuvių valstiečiams. Spaudimą Rambyno kalno ir jo apy­lin­kių žemės savininkams mėgino daryti net provincijos vyriausybės oberprezidentas A. Šlikmanas. Jis primygtinai siūlė lietuvių valstiečiams išsikelti į kitas žemes. Lietuvių valstietijos solidarumo dėka nuosavybės teises į Rambyno kalną ir jo apylinkių žemę pavyko apginti¹⁰⁸.

Mažojoje Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje kolonizacija kiek žymesnių užmojų neįgavo. Ji vyko tik iš vietinės valstietijos resursų, kolonistai iš kitų provincijų masiškai nebuvo atkeliami. 1886 m. vasarą į Klaipėdos apskr. atvyko specialūs agentai, kurie mėgino verbuoti  vietos lietuvius, kad šie vyktų kolonizuoti lenkiškų Posų provincijos žemių. Kolonistams iš Klaipėdos apskr. lenkiškose žemėse buvo žadamos ekonominės lengvatos¹⁰⁹. Siekdami užverbuoti kolonistų į lenkiškas provincijas, agentai veikė ir Gumbinės apygardos apskrityse. 1889-1890 metais keliose lietuviškose apskrityse pradėjo veikti agentai, kurie ragino valstietiją vykti į Argentiną. Tokio pobūdžio agitacija didesnio pasisekimo neturėjo. Apskričių landratai, patys būdami suinteresuoti ir aukštesnės valdžios spaudžiami, įsakė policijos pareigūnams agentus verbuotojus susekti ir areštuoti. 1890 m. gegužės 27 d. Ragainės apskr. landratas oficialiu raštu kreipėsi į gyventojus, ragindamas juos neklausyti agentų verbuotojų įkalbinėjimų ir skatino ieškoti uždarbio savo krašte¹¹⁰. Siekdami trukdyti įvežti ir platonti ne Vokietijoje leidžiamą lietuvišką spaudą, vokiškoji valdžia ir ypač Įsručio spaudos organas „Insterburger Tageblatt“, užsipuolė JAV lietuvių laikraštį „Vienybė lietuvninkų“, kuris krašto gyventojams buvo pristatytas, kaip aktyviai viliojantis Mažosios Lietuvos lietuvius į JAV¹¹¹. Lietuvių valstietijos emigracija į JAV ir kitas Amerikos žemyno valstybes krašto ūkiui praktiškai jokios reikšmės neturėjo, kadangi emigrantų dalią pasirinkusių valstiečių skaičius buvo labai nežymus. Tikėdamasi JAV surasti didesnius uždarbius, į Karaliaučiaus, Hamburgo ir kitus Vokietijos uostamiesčius dažniausiai vyko lietuviškų Rusijos gubernijų valstietija.

Aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose pramonei ir pramoniniams verslams Rytų Prūsijos provincijoje liko antraeilis vaidmuo, nors didžioji dalis imperijos išgyveno pramoninį bumą. Ryškiai agrarine išliko labiausiai lietuviška Gumbinės apygarda. Skaičiuojant metines pajamas vienam gyventojui, XIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Gumbinės apygarda užėmė priešpaskutinę vietą imperijoje. Mažesnes pajamas teturėjo lenkiškos Posų apskritys¹¹².

Aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose praktiškai nepasikeitė lietuvių tautinės mažumos Mažojoje Lietuvoje socialinė struktūra. Ji išliko valstietiška. Įsigalinti kapitalistiniam gamybos būdui žemės ūkyje ir vokiškos valdžios ekonominės politikos dėka laipsniškai nyko smulkusis gamintojas kaime, kas vėliau neigiamai atsiliepė lietuvių tautinės mažumos atsparumui asimiliacijos politikai. Stiprus ūkis tapo vokiško ūkio sinonimu. 1890 metais Klaipėdos apskr. lietuviai sudarė daugumą 237 kaimuose ir tik aštuoniuose dvaruose iš 43; Šilutės apskr. – 124 kaimuose ir 10-yje dvarų; Tilžės apskr. – 126 kaimuose ir tik devyniuose dvaruose¹¹³. 1895 metais Klaipėdos ir Šilutės apskrityse vokiški dvarai, valdę po daugiau nei po 100 ha žemės, sukaupė 58 % apskričių žemės. 12.700 valstiečių turėjo ūkius iki 5 ha¹¹⁴. Vokiečių tautybės ūkininkai, remdamiesi istoriškai sukauptu ekonominiu potencialu ir palaikomi oficialiosios Berlyno valdžios, ir toliau stiprino savo pozicijas lietuviškose apskrityse. Rytų Prūsijos vokiškoji administracija sudarė lietuvių valstietijai tokias ekonominio socialinio gyvenimo sąlygas, kad labiau aprūpinta materialinė gerovė ir aukštesnis socialinis statusas lietuviams buvo pasiekiamas tik tautybės ir gimtosios kalbos atsisakymo kaina. 1885-1887 metų deportacijos ir pasienio režimo griežta kontrolė varžant ekonominius ryšius tarp Mažosios Lietuvos ir Rusijos lietuviškų gubernijų taip pat orientavo lietuvių visuomenę integruotis į vokiečių naciją. Bet vien ekonominių priemonių, vokietinant Mažąją Lietuvą nepakako. Tam tikslui turėjo tarnauti mokykla ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčia.

Liaudies švietimo sistemos vaidmuo lietuvių vokietinime

1871 metais suvienytas iš skirtingo išsivystymo žemių daugianacionalinės Vokietijos reichas paveldėjo archaišką žemių ir provincijų valdymo struktūrą, didelę Evangelikų Liuteronų ir Katalikų Bažnyčių įtaką valstybės visuomeniniam gyvenimui, pasenusią teisėtvarką, skirtingus įvairiose Vokietijos žemėse švietimo sistemos nuostatus ir nemažai kitų feodalinės epochos valstybinio gyvenimo reliktų. Naujai sukurtai valstybei buvo būtinos radikalios reformos. Bendrame reformų fone ryškėjo Vokietijos valdančiųjų sluoksnių siekimas pajungti bendravalstybiniams ir tuo pačiu vokiečių tautos interesams visas visuomeninio gyvenimo dvasinio poveikio priemones: spaudą, politines ir kultūrines draugijas, Bažnyčią, mokslą ir t. t. O. Bismarko nacionalinės politikos credo „viena valstybė, viena tauta, viena kalba“ praktiškai reiškė valstybės vidaus gyvenimo unifikaciją vokiškos kultūros ir tradicijų dvasioje, tautinių mažumų laipsnišką asimiliaciją.

Vokietijos reichstagui ir Prūsijos landtagui patvirtinus, 1875 metais įsigaliojo civilinių aktų vedimo vokiečių kalba įstatymas. Įstatymas dėl civilinių aktų vedimo tvarkos sutvarkė ir unifikavo raštvedybą, apribojo Bažnyčios įtaką politikoje. Kartu buvo suteikta reali galimybė Rytų Prūsijos valstybinio aparato valdininkams vokietinti Mažosios Lietuvos vietovardžius ir pavadinimus, pagal galimybes juos tiesiog išverčiant į vokiečių kalbą. Neatsitiktinai XX amžiaus pradžioje Šilutės apskrityje iš 181 kaimų ir vienkiemių pavadinimo oficialiuose raštuose 30 vietovardžių nebeturėjo nieko bendro su lietuvių kalba¹¹⁵. Ragainės, Pilkalnio, Įsručio, Stalupėnų, Gumbinės, Darkiemio ir Geldupės apskrityse iš 1715 kaimų 164 kaimų pavadinimai buvo visiškai germanizuoti. Esą, remdamiesi įstatymu, Mažosios Lietuvos valstybinių įstaigų valdininkai ir evangelikų liuteronų dvasininkija vokietino lietuviškas pavardes, reikalavo, kad lietuvos moterys savo pavardes rašytų vokiškomis vyriškos giminės galūnėmis (Tik 1905 metais Teisingumo mi­nis­terija oficialiu raštu įteisino moteriškų pavardžių galūnių transkripciją.). Mies­tų savivaldybės įstaigose neretai valdininkai registruodavo tik tuos lietuviškus vardus, kurie turėjo atitikmenį vokiečių kalba¹¹⁶. Nemaža dalis lietuvių valstiečių, nebepakęsdami žeminančių raštvedybinių procedūrų ir moralinio engimo, patys vokietino savo pavardes ir krikštijo savo vaikus vokiškais vardais. Ypač šis procesas plito gimnazijose, seminarijose ir aukštosiose mokyklose tarp besimokančio jaunimo.

Nacionalinių liberalų partijos deputatams pasiūlius, 1876 m. birželio 19 d. Prūsijos landtagas ir 1876 m. rugpjūčio 28 d. Vokietijos reichstagas priėmė įstatymą dėl vienos valstybinės kalbos – vokiečių – įvedimo visose valstybinėse įstaigose ir jų kanceliarijose. Įstatymas lietė visas visuomeninio gyvenimo pakopas. Įgyvendinant vokiečių kalbos valstybinį statusą, įstatymas numatė tam tikrą laipsniškumą. Buvo atsižvelgta į atskirų provincijų daugianacionalinį pobūdį. Lietuviškų Klaipėdos ir Šilutės apskričių kaimų bendruomenėse lietuvių kalba lygiagrečiai su vokiečių kalba buvo palikta dar penkiems metams seniūnų ir mokyklų vadovybės raštvedyboje ir jų žodinių nurodymų atvejais. 

Lietuvių kalba dar dvidešimčiai metų buvo palikta kaimų, bendruomenių ir mokyklų mokinių tėvų susirinkimuose¹¹⁷.

1877 m. sausio 27 d. teismų įstatymas taipogi numatė tik vokiečių kalbos vartojimą. Atskiroms, nevokiškoms apskritims įstatymas numatė išimtį dvidešimčiai metų, tačiau jos visiškai nelietė Mažosios Lietuvos apskričių teismo įstaigų. Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardų teismuose lietuvių kalba buvo palikta tik priesaikai duoti. Vertėjus lietuviai privalėjo samdytis iš savo lėšų¹¹⁸. 1879 m. spalio 1 d., pakėlus mokestį už teisminių bylų nagrinėjimą 3 kartus, t. y. nuo 7 markių iki 21,5 markės¹¹⁹, lietuvių valstietijai, neturtingiausiam krašto luomui, tiesos ieškojimas per teismus nevisuomet buvo prieinamas. Tiesioginė vokiškų teismų tendencingumo išdava buvo ta, kad lietuviškose apskrityse nuteisiamų asmenų skaičius buvo beveik 80 % didesnis nei vidutiniškai Prūsijoje¹²⁰.

Visi aukščiau paminėti įstatyminiai aktai tenkino vokiečių tautos, kaip imperijos gyventojų daugumos, interesus. Administraciniai potvarkiai skatino mechaninę nevokiškų provincijų integraciją negausių tautinių mažumų asimiliacijos sąskaita. Reichstago ir Prūsijos landtago priimti germanizatoriški potvarkiai suteikė juridinį pagrindą praktinėms priemonėms unifikuojant visas visuomeninio gyvenimo sferas vokiečių kalbos ir kultūros pagrindu. Integruojant tautines mažumas į vieningą vokiečių naciją, kanclerio O. Bismarko administracija didelį dėmesį skyrė liaudies švietimui. Jo mokymo turiniui ir metodams keisti, naujų vokiškoms mokykloms steigti ir jų kontrolei tobulinti, mokytojų kadrams ruošti ir perkvalifikuoti, Vokietijos reichstagas, žemių landtagai ir vyriausybė lėšų negailėjo. To reikalavo sparčiai progresuojanti ekonomika, visuomeninio gyvenimo dinamika, aktyvėjantis kultūrinis gyvenimas, taip pat aktyvi Vokietijos diplomatija. 1865 metais Prūsijoje švietimo reikalams vyriausybė išleido 240.000 talerių, o 1875 metais  – 6.2 mln. talerių¹²¹. Suvienytai Vokietijos valstybei reikėjo naujais pagrindais pertvarkytos, o svarbiausia – unifikuotos švietimo sistemos. Visos mokslo pakopos privalėjo tapti veiksmingu jaunimo vokietinimo įrankiu daugianacionalinėse provincijose. 

Oficialiosios statistikos duomenimis, 1871 metais pradinės mokyklos pirmame skyriuje vokiškai suprato ir šnekėjo 6 % moravų tautybės vaikų, 9 % – Reino valonų, 16 % – lenkų, 17 % – danų, 32 % – čekų, 45 % – lietuvių ir 99 % – olandų tautybės vaikų¹²². Iš viso imperijoje apie 400.000 vaikų pirmame mokyklos skyriuje nesuprato vokiškai. Tokia padėtis su vokiečių kalbos mokėjimu neatitiko naujai sukurtos valstybės valdančiųjų sluoksnių siekių. O. Bismarkas akcen­tavo: „… mokyklai yra iškeltas didelis uždavinys – stiprinti visų mūsų pasididžiavimą, kad visi mes vokiečiai esame“¹²³.

Iki 1872 metų Vokietijoje nebuvo vientisų, susistemintų ir visoms provincijoms visuotinai privalomų pasaulietinės mokyklos nuostatų. Mokyklų darbą reglamentavo seni, aštunto dešimtmečio pradžioje jau virtę formaliais aktais ir nauji potvarkiai. 1829, 1834 ir 1844 metų  įstatymai dėl dėstomosios vokiečių kalbos įvedimo visose pradinėse mokyklose praktikoje nebuvo įgyvendinti. Reikšmingiausias ir aštuntajame dešimtmetyje turėjęs realią galią 1850 m. sausio 31 d. įstatymas skelbė privalomą visuotinį pradinį mokymą visiems Prūsijos piliečiams. 1865 m. lapkričio 25 d. kulto reikalų ir švietimo ministro A. Miulerio išleisti mokyklų tvarkymo nuostatai iškėlė vokiečių kalbos, kaip dėstomosios ir kaip savarankiškos disciplinos, reikšmę, tačiau lietuvių kalba krašto mokyklose kaip disciplina išliko. Žymų vaidmenį švietime vaidino bažnytinė mokykla. Liaudies švietimą Prūsijoje tvarkė katalikų ir evangelikų skyrius prie kulto reikalų ministerijos, kurios struktūra, veiklos principai ir tikslai buvo apibrėžti 1817 m. spalio 10 d. ir tų pačių metų lapkričio 3 d. Prūsijos karaliaus potvarkiu¹²⁴.

Daugianacionalinėje Rytų Prūsijoje, kaip ir kitose imperijos provincijose, pradinis mokslas buvo Evangelikų Liuteronų Bažnyčios rankose. Apkrityse mokyklų reikalus tvarkė superintendentai, o bendruomenėse – evangelikų liuteronų kunigai. Net egzaminai vykdavo bažnyčiose. Tačiau naujai sukurtoje valstybėje pasaulietinės vyriausybės ir Bažnyčios interesai nevisuomet sutapdavo. Per ištisus šimtmečius evangelikų liuteronų dvasininkija nesugebėjo pasiekti, kad pradinė mokykla taptų pirmąja, viena iš pagrindinių lietuvių ir mozūrų tautinių mažumų germanizavimo pakopų. Šioje politikos sferoje Bažnyčios neturėjo tiek materialinių resursų ir politinio spaudimo priemonių, kaip pasaulietinė vyriausybė ir pati valstybė. Be to dalį Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kunigų sudarė nevokiečių tautybės asmenys. Dėl šių priežasčių Vokietijos valdančiųjų sluoksnių didžiavalstybinė nacionalinė politika reikalavo konfesinę priežiūrą mokykloms pakeisti pasaulietine. To reikalavo ne tik O. Bismarko nacionalinės politikos tikslai, bet ir ekonominiai – socialiniai poslinkiai imperijos viduje.

1875 metais Gumbinės apygardoje veikė 352 tautiniu požiūriu mišrios vokiečių-lenkų ir vokiečių-lietuvių pra­dinės mokyklos, kurios sudarė 46 % visų apygardos pradinių mokyklų¹²⁵. Lietuvių kalbos nuo XIX a. vidurio iki 1923 metų taip pat buvo mokoma Tilžės realinėje gimnazijoje, kur ją dėstė žymūs krašto vi­suo­me­ni­nin­kai ir lituanistai E. Gizevijus (1798-1880), A. Tomas, A. Kuršaitis (1857-1944). Lietuvių kalbos mokymasis visiems gimnazijos mokiniams nebuvo privalomas, todėl lietuvių kalbos seminarą lankė nedaug mokinių, daugiausia lietuviai. Karaliaus Fridricho Vilhelmo IV 1844 m. sausio 12 d. įsaku Tilžės realinėje gimnazijoje privalėjo būti skiriama 12 stipendijų po 300 markių metams lietuvių tautybės mokiniams. Gimnazijoje iš šio stipendijų fondo buvo ruošiami lietuviai mokytojų, valdininkų ir evangelikų liuteronų kunigų tarnyboms. Dar 600 talerių turėjo būti skiriama mokytojams premijuoti, kurie dirbo lituanistinių mokslinių tyrimų srityje, kuravo leituviškų knygų leidimą. Oficialiai stipendijų lietuviams pinigų fondą kontroliavo kulto reikalų mi­nis­te­ri­ja, bet realiai praktikoje jį skirstė Gumbinės apygardos ir Tilžės apskrities mokyklų tarėjai bei inspektoriai. Po 1871 metų lietuviams skirtomis stipendijomis Tilžės realinėje gimnazijoje vis platesniu mastu naudojosi, pramokę lietuvių kalbą, vokiečių dvasiškių, mokytojų ir valdininkų vaikai.

Karaliaučiaus apygardoje kiek tankesnis lietuviškų mokyklų tinklas buvo tik Klaipėdos apskr.; grynai vokiškos mokyklos dominavo tik prie stambesnių dvarų. 1881 metais  lietuvių kalbos buvo mokoma Klaipėdos Luizos vardo gimnazijoje. Lietuvių kalbą dėstė evangelikų kunigas ir kalbininkas K. R. Jakobis (1817-1881). Mokymasis lietuvių kalbos čia taipogi nebuvo privalomas visiems gimnazijos mokiniams. Tilžės ir Klaipėdos gimnazijų lietuvių kalbos seminarų mokiniai kaip mokymosi priemonėmis naudojosi Karaliaučiaus universiteto profesoriaus F. Kuršaičio (1806-­1884), kalbininko M. Fėlkelio, evangelikų liuteronų dvasininkų K. R. Jakobio ir K. Jurkšaičio (1852-1915) išleista lituanistine literatūra. Kad nors kiek lietuvių kalba būtų dėstoma Gumbinės, Įsručio, Vėluvos gimnazijose ir 1864 metais įsteigtoje Šilutės aukštesnėje mokykloje, rasti duomenų nepavyko.

1864 metais Karaliaučiaus ir Gumbinės pradinėse mokyklose mokėsi 17.156 mokiniai lietuviai, iš jų 7.360 mokinių arba 43 % buvo mokomi tik vokiečių kalba¹²⁶. 1871 metais pradines mokyklas lankė 18.236 mokiniai lietuviai, iš jų 9.423, arba 52 % buvo mokomi tik vokiečių kalba¹²⁷. Oficialiosios statistikos duomenimis, 1874 metais vokiečių kalbos nesuprato 10.075 moksleiviai lietuviai¹²⁸. Dėl kalbos barjero dėstomas disciplinas pradiniuose skyriuose įsisavinti pajėgdavo ne visi. Šis faktas buvo konstatuotas ir Rytų Prūsijos švietimo skyriaus inspekcijos metu, kurią 1872 m. pradžioje organizavo kulto reikalų ministerija. Komisiją sudarė miestų landratai, aukštoji evangelikų liuteronų dvasininkija, Karaliaučiaus universiteto dėstytojai. Buvo inspektuojamos Klaipėdos, Tilžės, Šilutės ir Ragainės apskričių tautiniu požiūriu mišrios mokyklos. Komisijos ataskaitos pagrindu Rytų Prūsijos provincijos vyriausybės oberprezidentas K. V. Hornas parengė išsamią ataskaitą tuo metu ruošusiam švietimo reformos projektą kulto reikalų ministrui A. Falkui. Joje pažymėta, kad vokiečių kalbos užsiėmimai daugelyje provincijos mišrių mokyklų užleisti, kai kur iš viso nevedami, kitų dalykų užsiėmimai taip pat nereguliarūs, nes ūkininkams naudingiau mokėti nežymią baudą pinigais, negu paleisti samdinius iš darbų, kad šie lan­kytų mokyklą. Konstatuota, kad mokytojų profesinis pasirengimas labai menkas, retas kuris sugeba tikamai pravesti pamokas dviem kalbomis. Dvasininkija iš esmės yra nusišalinusi nuo švietimo reikalų ir pareigų mokyklai neatlieka¹²⁹.

1872 m. gegužės 11 d. įstatymu buvo patvirtinta vieninga visos Vokietijos žemėms ir provincijoms mokyklų tvarkymo sistema. Bažnytinių bendruomenių dvasininkija neteko teisių į pradinių mokyklų priežiūrą. Bažnytinės ir privačios mokyklos perėjo tiesioginėn kulto reikalų ir švietimo ministerijos žinion. Apygardose mokyklų tvarkymas buvo perduotas skiriamiems vyriausybių prezidentams, apskrityse – landratams ir karališkiesiems mokyklų inspektoriams. Kaip pažymėjo kulto reikalų ir švietimo ministras A. Falkas, „… nuo šiol visi liaudies švietimo potvarkiai privalo išreikšti ne pavienių provincijų ir atskirų luomų interesus, bet turi tenkinti bendravalstybinius porei­kius“¹³⁰. Evangelikų liuteronų dvasininkijai buvo paliktas tik religinių mokslų dėstymas ir religinis mokinių auklėjimas.

1872 m. rugsėjo 2 d. Vokietijos reichstagas priėmė įstatymą dėl vokiečių kalbos kaipo vienintelės dėstomosios kalbos įvedimo visose švietimo sistemos pakopose¹³¹. 1872 m. spalio 15 d. po audringų debatų Reichstage, kuriuos sukėlė lenkų frakcijos ir cen­tro partijos deputatai, buvo priimti visuotiniai švietimo sistemos nuostatai. Šių nuostatų tryliktas paragrafas skelbia privalomą vokiečių kalbos mokymąsi¹³², kiti paragrafai nustatė bendrą mokyklų valdymo ir kontrolės tvarką, bendriausius mokymo turinio ir mokymo krypčių principus. Tautinių mažumų kalboms buvo palikta tik pagalbinė funkcija įsisavinant visą kurso medžiagą tik vokiečių kalba. Bendrieji nuostatai buvo privalomi visų tautybių, konfesijų, regionų ir visų pakopų mokykloms.

Remiantis bendraisiais nuostatais ir atsižvelgiant į atskirų regionų vietos ekonominius, socialinius ir tautinius ypatumus, 1873 metais turėjo būti pertvarkytos visų provincijų švietimo įstaigos. Rytų Prūsijos provincijos Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų vokiečių ir vokiečių-lietuvių mokyklos buvo pertvarkytos provincijos vyriausybės oberprezidento K. V. Horno 1873 m. liepos 24 d. potvarkiu. Lietuvių kalba buvo palikta tik tikybos dalykams dėstyti ir tik trims pirmiesiems metams. Be to, įstatymas oficialiai neatleido lietuvių mokinių nuo vokiečių kalba vedamų religinių užsiėmimų lankymo. Kitose disciplinose lietuvių kalba galėjo būti vartojama tik paaiškinimams. Mokytojo nuožiūra ir priklausomai nuo lietuvių ir vokiečių mokinių santykio mokykloje buvo galima nedaug pamokyti lietuvių kalbos ir rašybos¹³³. Bet šis paragrafas teprivalėjo sudaryti švietimo sistemos ir vokiškos valdžios liberalizmo regimybę. Mokytojai vokiečiai praktikoje jo netaikė.

1873 m. rugpjūčio 15 d. aplinkraštyje buvo pabrėžta, kad mokytojai, nevykdantys 1872-1873 metų nuostatų, bus laikomi neatliekantys pareigų ir šalinami iš tarnybos. Stropesniems mokytojams už rezultatyvų germanizaciniais pagrindais sutvarkytą mokymą buvo numatytos premijos pinigais ir greita tarnybinė karjera¹³⁴.

Galutinai lietuvių kalbos vartojimo ir dėstymo apribojimas buvo sankcionuotas kulto reikalų ministro A. Falko 1874 m. balandžio 8 d. potvarkiu. Jame buvo aiškiai be demagoginių išvedžiojimų nusakyti švietimo reformos tikslai: „Negali likti jokių abejonių, kad mokslo turinio tikslas nesiekia nieko kito, kaip iš pagrindų išrauti lietuvių kalbą. Nauji potvarkiai privalo įgyvendinti tai, ko ankstesnieji nepajėgė“¹³⁵. Kulto reikalų ministerijai buvo suteikti labai platūs įgaliojimai. Leista apmokestinti bendruomenes papildomais mokesčiais mokyklų ir reformos reikalams¹³⁶. Kartu labai sparčiai ėmė didėti valstybės skiriamos dotacijos švietimo reikalams.

Rytų Prūsijos provincijos daugianacionalinėse apskrityse ir tuo pačiu Mažojoje Lietuvoje pradinių mokyklų tinklas buvo pakankamai tankus, tačiau spartūs pradinių mokyklų steigimo tempai išliko ir ateityje. 

To reikalavo ne tik ekonominiai ir politiniai krašto interesai, bet ir Vokietijos imperijos kanclerio O. Bismarko administracijos nacionalinės politikos tikslai, siekimas laipsniškai įdiegti lietuvių jaunuomenei vokiškos kultūros ir vokiško gyvenimo būdo pagrindus. 

1871 metais Gumbinės apygardos dešimtyje apskričių, kuriose labai netolygiai gyveno lietuvių valstietija, veikė 825 mokyklos¹³⁷. Gumbinės apygardos vyriausybė 1872 m. rugpjūčio 21 d. pranešime oberprezidentui K. V. Hornui pažymėjo, kad per artimiausius du dešimtmečius numatoma įsteigti apie 150 naujų mokyklų, skiriant tam tikslui 20.000 talerių¹³⁸. Šie ketinimai praktikoje virto nuosekliai įgyvendinama politika. 1882 metais Gumbinės apygardoje jau veikė 1.268 kaimo pradinės mokyklos¹³⁹. Naujų mokyklų steigimui vyriausybė negailėjo lėšų. 1885 metams naujoms švietimo įstaigoms statyti ir joms išlaikyti Rytų Prūsijos vyriausybei valstybės iždas skyrė 46.539 markes. Naujas mokyklas statyti buvo numatyta ir Ragainės bei Klaipėdos apskrityse¹⁴⁰. Vien Šilutės apskrityje 1871-1890 me­tais duris atvėrė 36 naujos pradinės mokyklos¹⁴¹. 1890 m. pradžioje Klaipėdos apskrityje duris atvėrė naujos pradinės mokyklos Šventvakariuose (Priekulės apyl.) ir Ketvergiuose (Dovilų apyl.). Tai buvo grynai vokiškos arba geriausiu atveju mišrios, bet vokiškais mokymo pagrindais sutvarkytos švietimo įstaigos.

XIX a. aštuntame dešimtmetyje Mažojoje Lietuvoje aktyviau buvo pradėtos steigti specialios paskrities mokyklos, kuriose buvo ruošiami būsimieji ūkininkai, agronomai ir šiaip pavienių žemės ūkio šakų spacialistai. Tokios mokyklos buvo pavaldžios žemės ūkio ministerijai ir jos išlaikomos. Žemės ūkio pradmenų mokykla 1874 metais atidaryta Gumbinėje, 1878 metais – Smiltynėje, prie Klaipėdos, kuriai įsteigti landratas išskyrė 700 markių; 1879 metais – Vėluvoje, 1878 metais prie Ragainės pradėjo veikti sodininkų mokykla, kurioje tais metais mokslus ėjo 21 jaunuolis; 1890 metais Pilkalnyje atidaryta amatų mokykla su 80 mokinių¹⁴². Visose šiose švietimo įstaigose mokslas vyko tik vokiečių kalba. Įsteigiant naujas, bet jau germanozatoriškais pagrindais per­tvarkytas mokyklas, Rytų Prūsijos vokiškoji valdžia orientavo lietuvių jaunimą siekti mokslo ir visapusiškesnio išsilavinimo vokiečių kalba ir vokiškoje kultūrinėje aplinkoje.

Evangelikų liuteronų kunigai, teisiškai nušalinti nuo mokyklų kontrolės, praktiškai tebevaidino žymų vaidmenį formuojant jaunimo konservatyvią pasaulėžiūrą, dažnai ėjo valdžios skiriamų apskričių mokyklų karališkųjų inspektorių pareigas. Pavyzdžiui, 1873 m. spalio 1 d. Klaipėdos apskrities mokyklų inspektoriumi buvo paskirtas konservatorius, žymus krašto knygų ir spaudos leidėjas, bet ištikimas valdžios tarnas F. Šrėderis (1829-1906). Šilutės apskrities mokyklų inspektoriumi 1875 metais buvo paskirtas superintendantas V. Hofheincas (1823-1897), Tilžės apskrities – superintendantas E. Polis (1838-1907). Dvasininkijos žinioje liko ne tik religinių mokslų dėstymas ir moksleivijos religinės pasaulėžiūros ugdymas, bet ir sekmadieninių religinių mokyklų kuravimas bei jų tinklo plėtimas lietuviškose apskrityse. Sekmadieninių religinių mokyklų krašte ypač padaugėjo po 1871 metų. 1874 metais tokios mokyklos jau veikė Klaipėdoje ir Gumbinėje¹⁴³. Vėliau įsisteigė Tilžėje ir kituose krašto miestuose bei miesteliuose. Provincijoje 1890 metais reguliariai veikė 122 sekmadieninės religinės mokyklos, jas lan­kė 12.000 vaikų, užsiėmimus jose vedė apie 600 dėstytojų¹⁴⁴. Mokslai vyko tik vokiečių kalba. Mokymo turinys ir tikslai tenkino tik protestantizmo ideologijos poreikius, skiepijo ištikimybę Hochencolernų dinastijai. Sorbų kilmės kalbininkas ir energingas lietuvių kalbos teisių gynėjas kraš­te Jurgis Zauerveinas ragino lietuvių visuomenę steigti tautiškas sekmadienines religines mokyklas. Būdamas ypač religingų pažiūrų, J. Zauerveinas laikė sekmadienines mokyklas pagrindine krašto apvokietėjusio jau­nimo atlietuvinimo priemone. Sekmadieninių mokyklų steigimo idėjai pritarė ir Martynas Jankus, bet tarp evangelikų liuteronų dvasininkijos ši idėja platesnio pritarimo nerado.

Karališkosios mokyklų inspektūros ir vietos mokytojų iniciatyvos dėka po 1872-1873 metų buvo sparčiai pertvarkomas senų ir naujai steigiamų mokyklų darbas. Rytų Prūsijos valdžios aparato nacionalinė politika švietime įgavo atvirai didžiavalstybinį, nacionalistinį pobūdį. Nors Klaipėdos apskrities kaimo mokyklose 4/5 visų mokinių sudarė lietuvių vaikai, iki 1884 metų neliko nei vienos grynai lietuviškos mokyklos, 21 kaimo pradinėje mokykloje buvo nutrauktas net religinių mokslų dėstymas lietuvių kalba¹⁴⁵. Mažiau lietuviškose apskrityse užsiėmimų lietuvių kalba šalinimai iš pradinių mokyklų įgavo masinį pobūdį. Istoriškai valdžios suformuotas mišrias vokiečių-lietuvių mokyklas paversti grynai vokiškomis mokymo įstaigomis nebuvo sudėtinga. Lietuviški užsiėmimai buvo nutraukti Lazdėnų mokykloje (Pilkalnio apskr.), Gilijos ir Nemonyno mokyklose (Vėluvos apskr.)¹⁴⁶, Bildviečiuose (Stalupėnų apskr.) ir netgi Rusnės apylinkių mokyklose¹⁴⁷. Žirgupėnų mokykloje (Gumbinės apskr.) tesimokė du vokiečių tautybės vaikai, bet mokyklos vadovybė įsakė vesti visus užsiėmimus tik vokiečių kalba¹⁴⁸. Krašto mokyklose užsiėmimai lietuvių kalba nyko atkampias, smulkias ir skurdžias mokyklas jungiant į stambesnes, geriau materialiai aprūpintas, bet jau vokiškas mokymo įstaigas. Ataskaitose apie mokinių tautinę sudėtį mokyklų vadovai sąmoningai mažino lietuviškai kalbančių mokinių skaičių, didino vokiškai suprantančių procentą ir tokiu būdu gaudavo mokyklų inspektorių sutikimą nutraukti lietuviškų užsiėmimų vedimą.

Specialiuose kursuose ir seminaruose mokytojai gavo slaptus, neoficialius nurodymus, kaip elgtis su lietuvių tautybės mokiniais naujų potvarkių dvasioje, kaip paspartinti lietuvių jaunimo vokietėjimą per mokyklas¹⁴⁹. Klaipėdos apskr. mokyklų inspektorius F. Šrėderis uždraudė mokytojams kreiptis į mokinius, o tėvams – į mokyklos vadovybę lietuvių kalba¹⁵⁰.

Kasmet vis platesniu mastu krašto mokyklose įsigaliojant vokiečių kalbai ir stiprėjant nepakantumui viskam, kas lietuviška, palaipsniui buvo perrašyti ir  suvokietinti visi mokyklų vadovėliai. Iki  1873 metų mokyklų bibliotekėlės saugojo nemažai lietuviškos literatūros. Nuo 1873 metų kelias lietuviškai knygai į mokyklų bibliotekas buvo užkirstas. Mokiniams buvo galima naudotis tik tomis mokymo priemonėmis, kurios buvo patvirtintos Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų mokyklų kolegijos nutarimais. Iš lietuvių kalba išėjusių leidinių vadovėlių teises tegavo Tilžės superintendanto  E. Polio sudaryti skaitiniai „Švento rašto nusidavimai“. Bibliotekos buvo papildomos tik nuodugniai patikrinta, valdančiųjų sluoksnių ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios ideologiją atitinkančia literatūra vokiečių kalba, kurią apskričių mokykloms skirstė mokyklų inspektoriai¹⁵¹. Plito ir tokia praktika, kad vokiški vadovėliai mokyklose buvo dalijami nemokamai, o lietuviškus reikėjo pirkti. Dalis vokiečių tautybės mokytojų pamokų metu iš viso neleido naudotis lietuviška litaratūra. 1877 metais Žilių-Jurgaičių mokyklos mokytojas atėmė iš vaikų lietuviškus vadovėlius ir juos sudegino, įsakydamas įsigyti vokiškus¹⁵².

Liaudies švietimo sistemos vaidmuo lietuvių vokietinime

Tokio pobūdžio mokytojų vokiečių represinės priemonės prieš mokinius lietuvius iššaukė masinį, niekieno neorganizuotą mokyklų boikotą. Jau iki 1873 metų buvo istoriškai susiklostęs prastas mokyklų lankomumas dėl lietuvių valstietijos sunkios materialinės padėties. 1868 metais Ragainės apskrityje iš 2.267 mokyklinio amžiaus vaikų 1.157 dirbo samdiniais pas ūkininkus. Šie vaikai į mokyklą ateidavo vidutiniškai vieną kartą per savaitę, todėl Ragainės valdžia organizavo jiems sekmadienines mokyklas¹⁵³. Ne geresnė padėtis su mokyklų lankomumu buvo ir kitose apskrityse. Po 1873 metų, kai mokyklų darbas buvo pertvarkytas naujų įstatymų dvasioje, jų lankomumas dar labiau krito. Vokiškoji valdžia ėmėsi naujų teisinių-administracinių priemonių, kad priverstų lietuvių ir lenkų jaunimą reguliariai lankyti mokyklas. 1874 m. liepos 31 d., 1878 m. sausio 8 d., 1880 m. lapkričio 5 d. ir 1883 m. balandžio 23 d. kulto reikalų ir švietimo ministerijos potvarkiais buvo labai sugriežtinta mokyklų lankomumo kontrolė. Sutinkamai su šitais papildymais prie 1872-1873 m. nuostatų vaikai iki 14 metų amžiaus mokslo metų mėnesiais neturėjo dirbti jokių samdos darbų. Tėvai, kurių vaikai nelankė mokyklos ir ūkininkas, pas kurį dirbo mokyklinio amžiaus vaikai, turėjo būti baudžiami 30 markių bauda ir 3 dienomis daboklės. Išimtys galėjo būti taikomos tik tiems vaikams, kurie, būdami 10 metų amžiaus, jau mokėjo vokiškai skaityti ir rašyti, kiti privalėjo griežtai iki 14 metų amžiaus lankyti mokyklą, o jeigu nepajėgs įsisavinti mokymo programos – iki 16 metų amžiaus¹⁵⁴. Mokyklų lankomumą turėjo užtikrinti mokytojai ir kaimų seniūnai. Dalis išreikalautų piniginių baudų už mokyklų nelankymą turėjo būti skiriama vadovėliams vokiečių kalba įsigyti. Kita dalis tų pinigų atitekdavo bendruomenės egzekutoriui, kuris tas baudas išreikalaudavo ir dėl materialinių stimulų labai uoliai ėjo savo pareigas¹⁵⁵.

Šios administracinės priemonės provincijos vokiškose apskrityse davė teigiamus rezultatus: mokyklų lankomumas gerėjo. Pavyzdžiui, Pilkalnio apskrityje devintajame dešimtmeyje reguliariai lankančių mokyklą mokinių dalis išaugo nuo 40 % iki 90 %¹⁵⁶. Lietuvių tautybės mokiniai vokiškais pagrindais pertvarkytas mokyklas lankė labai nenoriai ir nereguliariai. Evangelikų konsistorijos mokyklų rei­kalų komisija 1886 m. kovo mėnesį lankydamasi Šilutės apskrities mokyklose konstatavo, kad mokyklų lankomumas labai blogas, lietuvių tautybės mokiniai mokomi mokytojų vokiečių ir vokiečių kalba, dėstomų dalykų nesupranta ir todėl neįsisavina, vaikų paruošimo lygis nė kiek negerėja¹⁵⁷. Lietuviškose kaimų bendruomenėse mokyklų lankomumas gerėjo, tik labai iš lėto ir todėl, kad po 1871 metų panaikinus visus gyventojų migracijos apribojimus imperijos viduje, išeities iš ekonominių nepriteklių ir politinės-tautinės priespaudos dalis lietuvių valstiečių mėgino ieškoti vokiškose vakarinėse provincijose, kuriose uždarbiai buvo žymiai didesni negu Mažojoje Lietuvoje. Stiprėjant valstietijos migracijos į vakarus procesui, Mažosios Lietuvos stambiesiems ūkiams ėmė trūkti samdomosios darbo jėgos. Darbo jėgos deficitas vertė ūkininkus plačiau naudoti vaikų darbą, o tai neigiamai atsiliepė mokyklų lankomumui. Tokiomis sąlygomis susidūrė Rytų Prūsijos provincijos ūkininkų ekonominiai interesai su vyriausybės nacionalinės politikos tikslais. Šis prieštaravimas buvo išspręstas kompromiso keliu. 1886 m. kovo 26 d. potvarkiu Karaliaučiaus vyriausybė leido samdyti darbams bet kokio mokyklinio amžiaus vaikus, kurie jau mokėjo skaityti ir rašyti vokiškai¹⁵⁸.

O. Bismarko administracijos valdymo metais stiprėjant kultūrkampfui labai sunkioje materialinėje ir komplikuotoje padėtyje atsidūrė lietuvių katalikų bendruomenės ir jų švietimo įstaigos. Jau nuo XVIII amžiaus lietuviai katalikai Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse savo tautiniams ir religiniams poreikiams tenkinti statėsi bažnyčias, prie jų kūrė mokyklas arba kilnojamąsias mokyklėles, steigė vaikų globos įstaigas. Mažosios Lietuvos evangelikai ir baptistai nebuvo taip tampriai prisirišę prie gimtosios kalbos ir savo kultūrinių tradicijų kaip jų tautiečiai katalikai. Pastarieji gyveno kompaktiškomis bendruomenėmis ir izoliuotai nuo savo tautiečių evangelikų. Lietuviai katalikai sudarė septynias bažnytines bendruomenes. 1871 metais Šamūnuose, Šilgaliuose ir Akmeniškėse (Šilutės apskr.) gyveno apie 1.250 lietuvių katalikų¹⁵⁹.  Didžioji jų dauguma vokiečių kalbos, o juo labiau vokiško rašto, nemokėjo. Prašymus ir kitokius raštus Šilutės apskrities landratui jie išsiųsdavo lietuvių kalba¹⁶⁰. 1871 metais Tilžės mieste ir jos apskrityje katalikybę išpažino 1.502 asmenys, Ragainės apskrityje – 418 gyventojų¹⁶¹. Klaipėdos apskrityje katalikų tikėjimą išpažino apie 800 tikinčiųjų. Stalupėnų apskrityje aštuntajame dešimtmetyje praktiškai jau buvo vokiška, bet Bilderviečiuose prie Eitkūnų virš 600 žmonių lietuvių katalikų bendruomenė išsaugojo ir lietuviškas pamaldas bažnyčioje, ir lietuviškas pamokas savo mokykloje¹⁶². Pasienio su Rusija apskrityse gyveno apie 3.300 lietuvių katalikų. Jų bendruomenės puoselėjo savo tautinį ir religinį savitumą, energingai gynė ir saugojo savo tradicijas, palaikė fragmentiškus ryšius su lietuviškomis gubernijomis ir knygnešiais.

Lietuviai katalikai lietuvišką evangelikų spaudą ignoravo, bet kokių savo tautiečių evangelikų steigiamų drau­gijų vengė, su evangelikais nesigiminiavo, savo lėšomis steigė mokyklas, jas išlaikė arba mokė rašto vaikus namuose, bet į vokiškas mokyklas juos leido retai.

Vokiškos valdžios diskriminuojamos, besivystydamos ir palaikydamos tautinę savimonę tik iš savo vidinių resursų, lietuvių katalikų bendruomenės išsaugojo augimo ir stiprėjimo tendenciją. 1871-1905 metais lenkų ir lietuvių tautybės katalikų Rytų Prūsijoje padaugėjo 19 %, o lenkų evangelikų – 9 %¹⁶³, lietuvių evangelikų net sumažėjo. Lietuviai katalikai, kaip labai maža, bet atspari vokietinimui gyventojų grupė, jokios realios opozicinės politinės jėgos provincijos vokiškai valdžiai nesudarė. Po 1872 metų O. Bismarko administracijos pradėtas kultūrkampfas – kova už pasaulietinę kultūrą ir kova prieš katalikybę, pirmiausia buvo nukreipta prieš pietų Vokietijos separatistus ir lenkų nacionalinį išsivaduojamąjį judėjimą rytinėse provincijose. 1872 m. vasario 10 d. O. Bismarkas reichstage pažymėjo, kad katalikų religija, kaip valstybinė, yra išpažįstama daugelyje Europos tautų, bet Vokietija – išimtis, čia jos išpažinimas yra tolygus įvairiems nacionaliniams siekiams, todėl su katalikybe būtina kovoti¹⁶⁴. Kultūrkampfas, kaip O. Bismarko nacionalinės politikos neatskiriama dalis, buvo nukreiptas ne tik prieš Katalikų Bažnyčią, bet ir prieš katalikybę išpažinusias tautines mažumas. Kaip kova už pasaulietinę vokišką kultūrą, kultūrkampfas tam tikru mastu reiškėsi ir lietuviškose apskrityse.

1876 m. rugpjūčio 26 d. įstatymiškai paskelbus vokiečių kalbą valstybine ir 20-čiai metų palikus lietuvių kalbą kaimų, bendruomenių ir mokyklų susirinkimuose, ši išimtis negalėjo būti taikoma lietuvių katalikų bendruomenėse¹⁶⁵. Kultūrkampfo metais kulto reikalų ir švietimo ministerija labai sumažino dotacijas visoms katalikiškoms mokykloms ir jose dirbusiems mokytojams išlaikyti. Klaipėdos miesto katalikų pradinei mokyklai 1875 metais buvo paskirtos 457 markės, o 1882 metais – tik 137 markės¹⁶⁶. Sunkioje materialinėje padėtyje atsidūrė Šilutės katalikiška mokykla, Šilgalių (įkurta 1868 metais) ir kitos. Vidutiniškai jose mokėsi po 50-70 mokinių. Tilžės miesto katalikiška mokykla iš viso kuriam laikui buvo uždaryta. Tik peticijų siuntimo į Prūsijos landtagą dėka ir prieštaraujant katalikiškų mokyklų uždarinėjimo praktikai centro partijos deputatams ir jų spaudai, jau atslūgstant kultūrkampfui, 1884 metais kulto reikalų ir švietimo ministerijos nutarimu Tilžės katalikiška mokykla vėl buvo atidaryta¹⁶⁷.

Nepaisant ekonominio ir politinio spaudimo kultūrkampfo metais, dauguma lietuvių katalikų mokyklų veikė ir toliau, formavo atsparų ir nepakantų vokietinimo politikai lietuvių jau­nimą ir prisidėjo prie lietuvių katalikų bendruomenių etnokultūrinio savitumo išlaikymo ir jų tautinio susipratimo ugdymo. Nors ir nereguliariai, laikinam darbui atvykstantys iš lietuviškų gubernijų mokytojai, vietinės vokiškos valdžios įdėmiai sekami, vis dėlto per religinių mokslų pamokas dirbo tautiškai naudingą darbą. Šito jokiu būdu negalima pasakyti apie pagrindinę mokytojų dalį evangelikų mokyklose, kurias lankė absoliuti dauguma lietuvių jaunimo.

Mokytojų ruošimui ir jų perkvalifikavimui 1872-1873 metų įstatymų dvasioje Rytų Prūsijos provincijos vyriausybė skyrė ypatingą dėmesį. Šalia evangelikų dvasininkijos kuruojamo religinio auklėjimo dogmų mokytojams buvo iškeltas uždavinys iš mokyklinio amžiaus vaiko formuoti Vokietijos pilietį ir būtinai – vokietį. Todėl keitėsi mokymo ir auklėjimo mokyklose turinys, augo reikalavimai mokytojams ir jų kvalifikacijai.   

Provincijos mokytojų kadrai buvo ruošiami aštuoniose seminarijose. Pagal 1826 metų nuostatus mokytojas privalėjo baigti seminariją arba eksternu išlaikyti specialius egzaminus. Kandidatai į mokytojų seminarijas buvo ruošiami specialiuose parengiamuosiuose kursuose, kurie buvo  vadinami preparandumais. Nuo 1868 metų Pilkalnyje veikė M. Fišerio preparandumas. Iš lietuviškų apskričių kasmet buvo priimama po 30 mokinių. Du metus po dvi valandas į savaitę buvo mokoma lietuvių kalbos. Tikybos ir giedojimo pamokos taip pat vyko lietuvių kalba. Likusieji mokymo dalykai vyko dviem kalbom. 1876 metais preparandumas buvo suvalstybintas, imta daugiau dėmesio skirti vokiečių kalbai ir istorijai, dėstomoji kalba tapo vokiečių¹⁶⁸. Panašūs preparandumai veikė Įsrutyje, Ragai­nėje ir trumpai – Gropiškėse prie Priekulės, kurį įsteigė F. Šrėderis. 1876-1881 metais Gropiškių preparandumas parengė 72 kandidatus į mokytojų seminarijas¹⁶⁹. 

Šiuose preparandumuose buvo dedami pirmieji mokytojo-germanizatoriaus pa­grin­dai, analizuojamos jo politinės ir moralinės savybės. Preparandumuose mokiniai privalėjo gerai išmokti vokiečių kalbą, kitaip jie nebuvo prileidžiami prie stojamųjų egzaminų į mokytojų seminarijas.

1811 metais lietuviams tarp Gumbinės ir Įsručio buvo įsteigta Karalienės mokytojų seminarija. Remiantis valdžios nustatyta kvota, kasmet seminariją galėjo baigti iki 18 lietuvių arba lietuvių kilmės jaunuolių. Mokslas metams seminarijoje kainavo apie 30 talerių. Palaipsniui tarp studijuojančių daugėjo jaunimo iš turtingųjų luomo, o nesurenkant kontingento – vokiečių. Provincijos liaudies švietimo sistemoje įsigalint jaunimo vokietinimo tendencijoms, renkant kandidatus į seminariją ir eksternatą, buvo žymiai sustiprintas žinių apie sto­jančiojo politines ir moralines savybes rinkimas. Galimybę tapti mokytoju ėmė apspręsti asmens politinė orientacija nacionaliniu klau­simu, ištikimybė Hohencolernų di­nastijai ir protestantizmo kanonams, taip pat gautų rekomendacijų socialinis statusas. Tinkamo kontingento atrinkimą į seminariją garantavo istoriškai susiformavusi biurokratinė sistema: į seminarijas jau stojo ištikimi vokiškos valdžios tarnai. Karalienės mokytojų seminarija kasmet paruošdavo vidutiniškai po 18 mokytojų. Beveik pusę jų, o kai kuriais metais ir dar mažiau sudarydavo lietuvių jaunimas. 

1811-­1884 metais seminarijoje buvo mokoma lietuvių kalbos. Vėliau lietuvių kalbos mokytojas Kukaitis valdžios nurodymu buvo perkeltas iš Karalienės mokytojų seminarijos į mokyklų tarėjo vakantinę vietą Šilutės apskrityje.

1882 metais mokytojų seminarija buvo atidaryta Ragainėje. Komplektuojant mokytojų kadrus, į Ragainės seminariją buvo perkelta dalis vokiečių ir lenkų dėstytojų iš Angeburgo mokytojų seminarijos¹⁷⁰. Seminarijoje buvo mokoma lietuvių kalbos, ją dėstė iš Karalienės mokytojų seminarijos atkeltas dėstytojas Štodleris. Lietuvių kalba buvo dėstomi visi religiniai mokslai. 1885 m. gegužės mėnesį Ragainės mokytojų seminarija išleido pirmą 28 mokytojų laidą¹⁷¹.

1886 m. lapkričio mėnesį Gumbinės apygardos vyriausybė išleido cirkuliarą apskričių mokyklų inspektoriams, kuriame buvo nurodyta, kad lietuvių tautybės jaunimas, pasirinkęs mokytojo profesiją, turi būti nukreipiamas tik į Karalienės ir Ragainės seminarijas ir tik su geromis vokiečių kalbos žiniomis. Stojančiuosius į mokytojų seminarijas egzaminuodavo ir atrinkdavo specialios komisijos iš Gum­binės. Mokytojai paruošę ir at­rin­kę valdžios nuomone tinkamus kandidatus, turėjo būti premijuojami¹⁷².

Jau dirbantiems, bet dar palyginti jauniems, be didesnio darbo stažo mokytojams kelti kvalifikaciją ir mokytis naujo darbo stiliaus tautiniu požiūriu mišriose mokyklose 1875 metais  Gumbinės vyriausybė įsteigė Sauguose ir Šakūnuose (Šilutės apskr.) „metodologinius kursus“, kuriuose kasmet keldavo kvalifikaciją ir ruošdavosi vokietinimo darbui po 20 jaunų mokytojų iš Šilutės, Ragainės, Tilžės ir Pakalnės apskrities. Kursuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vokiečių kalbos dėstymo metodikai, vokiečių tautos istorijai ir kultūrai. Kursų vadovas A. Fiulhazė rekomendavo vokiečių kalbos mokymo procese taikyti fizinio ir moralinio poveikio priemones¹⁷³. Panašūs kursai buvo įsteigti ir pačioje Gumbinėje, tačiau to neužteko, kad būtų galima nors iš dalies perkvalifikuoti ir apmokyti naujų darbo metodų visą mokytojų kontingentą. Todėl aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje apskrityse landratai pradėjo reguliariai organizuoti kelių dienų specialius seminarus ir konferencijas apskričių mokytojams. Panašios mokytojų idėjinio apdorojimo ir apmokymo priemonės vykdavo kiekvienoje apskrityje ne rečiau kaip vieną kartą per metus.

Tačiau apskričių vokiškoji valdžia, net ir labai norėdama pertvarkyti liaudies švietimą germanizatoriškais pagrindais, ne visais atvejais galėdavo pasiremti mokytojų pagalba. Pradinių mokyklų tinklas Mažojoje Lietuvoje buvo platus, o reikiamų mokytojų kontingentą surinkti   pavykdavo retai. Nors kulto reikalų ministro G. Goslerio 1886 m. liepos 13 d. potvarkis reikalavo šalinti iš darbo tą mokytoją, kuris nevykdo 1872-1873 metų įstatymų¹⁷⁴, tačiau lietuviškose apskrityse galimybė pakeisti tautiniu požiūriu nors kiek susipratusį mokytoją lietuvį vokiečiu ne visuomet pasitaikydavo, nes mokytojų trūko. Atėjus 1885/1886 mokslo metams mokytojų iš viso nebuvo Langvirų, Laukviečių, Rudakių, Kutkūnų, Preikių ir t. t. pradinėse mokyklose¹⁷⁵. Bumbulvytės (Klaipėdos apskr.) pradinėje mokykloje, kurią finansavo Tauralaukių dvaro savininkas, visus vaikus mokė net atsargos feldfėbelis, šešias savaites pasimokęs Karalienės mokytojų seminarijoje¹⁷⁶.

Baigę mokytojų seminarijas lietuvių pedagogai ilgesnį laiko tarpą dirbti dvikalbėse, skurdžiose ir atkampiose, be materialinės bazės kaimo mokyklose vengė. Eilinio mokytojo alga nebuvo didelė. Tik ištikimybė kaizeriui, vyriausybės politikai ir jos nuostatoms atitinkantys vaikų auklėjimo bei mokymo rezultatai garantavo karjerą ir solidesnį atlyginimą. Vokiškos ir ypač miesto mokyklos mažiau juto finansinius nepriteklius. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto mokyklas rėmė pirkliai, pramonininkai, Evangelikų Bažnyčia. Klaipėdos turtuolis Ren­telis 1886 metų pradžioje paaukojo vokiškoms mokykloms net 30.000 markių¹⁷⁷. 1886 m. balandžio mėnesį Prūsijos landtagas išskyrė 2 mln. markių vokiškoms mokykloms steigti ir 850.000 markių – vokiečių tautybės mokiniams materialiai paremti. Deputatas Dirichtletcas paprašė dotacijų ir Mozūrijos bei Mažosios Lietuvos mišrioms mokykloms. Tai sukėlė deputatų daugumos pasipiktinimą¹⁷⁸.

Neretai apygardų valdžia sąmoningai perkilnodavo mokytojus iš vienos tarnybos vietos į kitą. Šių, iš anksto suplanuotų ir periodiškai vykdomų perkilnojimų rezultatu buvo tai, kad tautiniu požiūriu mišrios mokyklos likdavo be lietuvių tautybės mokytojų. 1886 m. sausio mėnesį mokytojas Petroška buvo nukeltas į vokišką Kuršių Nerijos mokyklą, mokytojas Kučys į Paupeln-Peter kaimo mokyklą¹⁷⁹. Prieš pat 1886/1887 mokslo metus nemažai lietuvių mokytojų buvo iškeldinti tarnybai į lenkišką Lyko apskritį ir vokišką Nautenbergą. Jų vietas užėmė mokytojai iš Angeburgo ir Karalienės seminarijos¹⁸⁰. 1887 m. vasario mėnesį mokytojas Paulaitis buvo  iškeltas į Rimercatą, o Bložaitis – į Braunsbergą¹⁸¹. J. Basanavičius savo rankraštyje apie J. Zauerveiną mini, kad 1888 m. dalis lietuvių mokytojų buvo perkelti tarnybai į Mozūrijos ir Brandenburgo mokyklas¹⁸². Ypač dažnai buvo kilnojami iš vienos tarnybos vietos į kitą mokytojai, aktyviau dalyvavę visuomeniniame gyvenime ir kultūrinėje šviečiamojoje veikloje. Mokytojas ir publicistas J. Penčiukas (1852-1897), sąmoningai vengęs su jaunimo vokietinimu susijusios veiklos ir slaptai mokęs lietuvių vaikus gimtosios kalbos, valdžios buvo kilnojamas iš vienos tarnybos vietos į kitą kaskart patikint jam vis skurdesnę mokyklą Kalininkuose, Šilininkuose ir Utėliuose¹⁸³.

Dalis lietuvių mokytojų patys prašė provincijos mokyklų valdymo įstaigų perkelti juos tarnybon į lenkiškas apskritis, nes mokytojams lenkiškose mokyklose už dėstymą dviem kalbom buvo mokomi priedai prie atlyginimo. Kaip teigia V. Vileišis, iš Mažosios Lietuvos aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose vyko nedidelis, bet geriausių mokytojų kadrų nutekėjimo į lenkiškas apskritis procesas¹⁸⁴. Tokia valdžios mokytojų kadrų ruošimo, paskyrimo ir perskirstymo politika ne tik gniaužė lietuvišką elementą mokyklose, bet ir stabdė lietuvių inteligentijos formavimosi konsolidacijos procesą.

Lietuviai Rytų Prūsijoje sudarė vieną neturtingiausių gyventojų sluoks­nių, todėl jiems sunkiai buvo pasiekiamas aukštasis mokslas. Lietuvių jaunimas, kuris išeidavo mokslus Vokietijos universitetuose, dėl materialinių sumetimų ir tarnybinės karjeros dauguma atsisakydavo savo tau­tos. O. Bismarko administracijos metais universitetų pedagoginė ir mokslinė veikla buvo pajungta valstybės, o tuo pačiu ir vokiečių tautos interesams. 1874 m. gegužės 23 d. įstatymu visuose universitetuose visų dalykų dėstomąja kalba buvo paskelbta vokiečių kalba¹⁸⁵. Stipendijas gaudavo tik 18 % visų studentų, be to, įstatymas draudė Vokietijos universitetuose valstybines stipendijas mokėti nevokiečių tautybės studentams¹⁸⁶.

Lietuvių valstiečių jaunimas, sie­kęs aukštojo mokslo, didžiąja dalimi stodavo į Karaliaučiaus universitetą, kuris tuo laikotarpiu buvo lituanistikos mokslo židinių Vokietijoje. Karaliaučiaus universitete studijuojantiems lietuviams valstybė išimties tvarka mokėjo šešias stipendijas po 600 markių metams. Bet į jas galėjo pretenduoti tik lojaliausieji ir ištikimiausieji valdžiai bei jos nacionalinei politikai studentai. Pretenduojančių į stipendiją studentų tėvai privalėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad jų sūnus, baigęs mokslus, tarnaus valstybei, rodys savo tautiečiams vokiškos kultūros pavyzdį ir t. t.¹⁸⁷. Neatsitiktinai valdžios sti­pendijomis išsimokęs lietuvių jaunimas nepritapo prie radikalesnių vi­suomeninių judėjimų, tautos interesai jam buvo svetimi. Kiti studentai lietuviai galėjo pretenduoti tik į privačių asmenų ar labdaringų organizacijų finansinę paramą. Nuo 1815 metų Gumbinėje veikė Karaliaučiaus universitete studijuojančių lietuvių šelpimo draugija. 1885 metais jai priklausė 664 nariai. 1884 metais draugija savo ižde turėjo 10.504 markes, iš kurių 3.985 markes tais pačiais metais išleido pašalpoms. Jų dėka 18 lietuvių universitete studijavo teologiją, 5 – teisę, 5 – pedagogiką, po vieną – farmaciją ir matematiką. Vien 1884 metais draugijos lėšomis įstojo ir pradėjo studijas 13 lietuvių, gavę metams po 170 markių¹⁸⁸. Bet ir šios stipendijos lietuvių studentams buvo mokamos ne labdaringais ar grynai humanistiniais sumetimais. Savo apmokamus tarnus lietuvių tautinės mažumos tarpe siekė turėti ne tik oficialioji valdžia, bet ir provincijos valdantieji sluoksniai: pramonininkai, junkeriai ir evangelikų konsistorija.

Karaliaučiaus universitete prie teologijos ir filosofijos fakulteto veikė lietuvių kalbos katedra. Studentai teologai, siekę gauti evangelikų kunigų tarnybą lietuviškose arba tautiniu požiūriu mišriose bažnytinėse bendruomenėse, privalėjo lankyti lietuvių kalbos seminarus, kurie vyko nuo 1723 metų. Juose buvo mokoma praktinės lietuvių kalbos. Seminaras turėjo nedidelę lituanistinę biblioteką, kurios komplektavime oficialioji universiteto valdžia nedalyvavo, ji buvo papildoma seminaro vadovų ir pačių studentų pastangomis¹⁸⁹. Lietuvių kalbos katedra ir lietuvių kalbos seminaras buvo išlaikomi universiteto biudžeto, kurio vadovybė turėjo pakankamai daug spaudimo priemonių studentijos tautinio nelojalumo atveju. Studentijos priėmimo tvarka ir universitete vyravusi konservatyvi dvasia šalino visas sąlygas lietuviškos studentijos tautinei savimonei plėtotis. Lietuvių kalbos seminaro vedėjas, žymus visuomenininkas ir mokslininkas, čekų mokslo draugijos garbės narys profesorius F. Kuršaitis jokiais konkrečiais darbais, išskyrus mokslinius, lietuvių studentų tautinės savimonės formavimosi nerėmė.

Universitetinį išsilavinimą gavęs tik vokiečių kalba ir išugdytas grynai vokiškoje dvasinėje aplinkoje, lietuvių jaunimas tolo nuo savo tautiečių interesų ir galutinai suvokietėjo. Viešai pripažinti savo lietuvišką kilmę ir tautybę išdrįsdavo tik retas inteligen­tas. Tuometinės lietuvių inteligentijos nepakako lietuviškai tautinei mokyklai išsaugoti, nepakako jos ir organizuotam masiniam tautiniam judėjimui sukelti. Lietuviška kilme, bet provokiška ir konservatyvi visuomeninėje veikloje inteligentija didžiąja dalimi nusišalino nuo lietuvių visuomenės interesų gynimo.

Unifikuota vokiškos kultūros ir tradicijų pagrindu visa Vokietijos švietimo sistema turėjo tikslą ugdyti pilietį vokietį. Daugėjant kaimo pradinių mokyklų, stiprėjo vokiškos kultūros ir vokiečių kalbos įtaka lietuvių jaunimui. Ypač ryškiai ši tendencija reiškėsi Mažosios Lietuvos vakarinėse ir pietvakarinėse apskrityse, kur lietuviai sudarė aiškią gyventojų mažumą ir buvo arčiau vokiškos kultūros regiono. Negausios lietuvių katalikų mokyklos buvo stipriai diskriminuojamos. Mokytojų rengimo ir paskirstymo į tarnybas vietas politika turėjo tikslą sudaryti regimybę, kad valdžia rūpinasi nacionalinių mokytojų kadrų ruošimu. Iš tikrųjų buvo ruošiami vokiškos valdžios nacionalinės politikos tarnai. Visa ši iki smulkmenų apgalvota ir įgyvendinama sistema negalėjo neturėti įtakos daliai lietuvių jaunimo – nors jis išsaugojo lietuvių kalbos žinojimo ir vartojimo tradicijas, bet laipsniškai vokietėjo savo mąstysena ir gyvenimo būdu.

Evangelikų Bažnyčia ir lietuvių vokietinimas

Mažosios Lietuvos lietuviai, lyginant su centrinių ir vakarinių vokiškų provincijų gyventojais, pasižymėjo ypatingu religingumu. A. Rimka ir V. Vileišis vienu svarbiausiu lietuvių vokietėjimo veiksnių pagrįstai laikė lietuvių ir vokiečių tikybos bendrumą¹⁹⁰. XIX a. pabaigos vokiečių mokslininkai ir publicistai konstatavo, kad tuo metu bažnyčia ir religinės apeigos išliko neatsiejama lietuvių visuomenės dvasinio gyvenimo dalimi; vyrai su didesniu dėmesiu klausė ir tikėjo evangelikų kunigų pamokslais nei pasaulietine spauda.

Mažoji Lietuva buvo toli nuo Vokietijos kultūros, mokslo ir švietimo centrų. Vokiška kultūra, nors ir brandesnė, labiau pasaulietinė, bet kaip užkariautojų, kolonizatorių ir engėjų kultūra lietuvių valstietijai lemiamos įtakos ilgai neturėjo. Lietuviška spauda lotynišku raidynu, kaip katalikiška ir tuo pačiu svetima, lietuvių evangelikų tarpe nerado skaitytojų. Todėl krašto gyventojai lietuviai puoselėjo etninę, bet labai konservatyvią ir religingą kultūrą bei pasaulėžiūrą. Evangelikų Bažnyčia iš visų valstybinių visuomeninių institutų ilgiausiai išliko daugiau ar mažiau, priklausomai nuo bažnytinių bendruomenių tautinės sudėties, lietuviška. Bažnyčia, nors ir ribotai, bet tenkino valstietijos dvasinius poreikius gimtajai kalbai ir raštui. Protestantizmas dar XVI amžiuje atmetė niekinantį požiūrį į tautines kalbas ir praktikoje realizavo savo principinę nuostatą, kad yra būtinas Katekizmo ir Biblijos skaitymas gimtąja kalba. Evangelikų Bažnyčia tradiciškai skyrė ypatingą dėmesį religinei literatūrai gimtąja tikinčiųjų kalba leisti ir skatino lietuvių religinę raštiją. Bažnyčios kalbinei kultūrinei tolerancijai lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu turėjo įtakos ir tai, kad nemažai evangelikų dvasininkų buvo lietuvių kilmės ir išeiviai iš valstietijos luomo, jie artimai bendravo su liaudimi¹⁹¹. Bažnytinės konsistorijos nustatyta tvarka bažnytinių bendruomenių evangelikų kunigai privalėjo mokėti arba išmokti lietuvių kalbą, rengti lietuviškas pamaldas, skaityti lietuviškus pamokslus, jeigu bendruomenėje gyveno 50 ir daugiau lietuvių tautybės tikinčiųjų. Jeigu mažiau – religinės apeigos buvo tik pageidaujamos¹⁹².

1871 metais Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų gyventojai lietuviai priklausė 78 bažnytinėms bendruomenėms: 67 evangelikų, 7 katalikų ir 4 baptistų. 67 šių bendruomenių bažnyčiose, tiesa, ne visose vienodai reguliariai, bet vyko lietuviškos pamaldos¹⁹³. Kita vertus, 1871 metais nė vienoje iš lietuviškų apskričių evangelikų bažnyčių, išskyrus Tilžės miesto lietuvių bažnyčią, pamaldos tik lietuvių kalba jau nebebuvo rengiamos. Evangelikų kunigai praktikavo religines apeigas paraleliai vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Pamaldos, pamokslai ir įvairios religinės apeigos lietuvių kalba vyko netgi tose Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų apskrityse, kuriose lietuviai tesudarė labai nežymią kaimo gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1871 metais religinės apeigos lietuvių kalba buvo rengiamos penkiose Gumbinės ir penkiose Labguvos apskričių bažnytinėse bendruomenėse¹⁹⁴. Geldupės apskrityje lietuviškos pamaldos buvo rengiamos Gurniuose ir Tolminkiemyje, Vėluvos apskrityje – Pėtersdorfe ir Plybiškiuose¹⁹⁵, Įsručio apskrityje – Juodlaukiuose, Norkiškėse, Obeliškiuose ir t.t. Ne visose minėtose apskrityse lietuviškos pamaldos vyko reguliariai. Pavyzdžiui, Stalupėnų mieste jos buvo rengiamos 14 kartų per metus, Eitkūnuose – vieną kartą, Norkiškėse (Įsručio apskr.) – vieną kartą per metus¹⁹⁶. Beveik penkių šimtų lietuvių bendruomenei Karaliaučiaus mieste pamaldos gimtąja kalba buvo rengiamos lietuvių gyvenamos Zakheimo bendruomenės bažnyčioje. Minėtose apskrityse ir miestuose daugumas vietos kunigų aštuntame dešimtmetyje lietuvių kalbos jau nebemokėjo arba mokėjo ją silpnai, todėl kviesdavosi į religines šventes ir apeigas savo kolegas iš lietuviškų bendruomenių.

Kalbinė tolerancija ypač buvo ryški Dubeninkų bažnytinėje bendruomenėje (Geldupės apskritis). Čia gyveno vokiečių, lenkų ir lietuvių tautybės valstietija. Pamaldos bažnyčioje vyko ir valdžios įstatymai buvo skelbiami visomis trimis kalbomis. Devintame dešimtmetyje pamaldas vokiečių ir lenkų kalbomis rengė vietinis kunigas Proisas (Preuß), lietuvių kalba – kunigas Jordanas iš Žitkiemių¹⁹⁷. Labiau lietuviškose Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Ragainės apskričių bendruomenėse lietuvių kalba bažnyčiose išlaikė dar tvirtesnes tradicijas: praktiškai visose kaimų bažnyčiose išliko religinės apeigos lietuvių kalba.

Septintame dešimtmetyje lietuviškos pamaldos dar buvo rengiamos pašauktiems į karinę tarnybą lietuviams „Lietuviškame Regimante“, kurio 12-asis ulonų pulkas buvo dislokuotas Įsrutyje, 1-asis dragūnų – Tilžėje, o 1-asis ir 37-asis lauko artilerijos daliniai – įvairiose provincijos vietose. Reguliariai, vieną kartą per mėnesį, lietuvių kareiviams pamaldos buvo rengiamos Karaliaučiaus įgulos bažnyčioje.

Lyginant su Rusijos lietuviškomis gubernijomis, kurios buvo rusifikuojamos brutaliausiomis priemonėmis, Prūsijos valdžios religinei politikai buvo būdingas bent oficialus kalbinis pakantumas. Palyginti dar platus lietuviškų religinių apeigų išplitimas ir legali lietuviškos religinės literatūros bei spaudos leidyba lietuviškos spaudos puoselėtojui, Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui kėlė pavydą, o kartu ir iliuzijas, kad Rytų Prūsijoje lietuviams yra užtikrinta tikėjimo laisvė gimtąja kalba. Vysk. M. Valančius ragino visus lietuvius prašyti užtarimo ir ieškoti pagalbos pas Vokietijos kaizerį Vilhelmą¹⁹⁸. Iš tikrųjų Prūsijos valdžia ir Evangelikų Bažnyčia, skelbdamos kalbų toleranciją tikėjime, siekė toli einančių tikslų: šnekėti apie vokiško gyvenimo būdo, kultūros ir vokiečių kalbos privalumus lietuvių kalba; Evangelikų Bažnyčiai lietuvių kalba, literatūra ir spauda buvo ne kiek nacionalinės kultūros ugdymo, kiek protestantizmo platinimo ir gyventojų religingumo stiprinimo priemonė. Tuo pačiu palaipsniui buvo ugdomas lietuvių valstietijos nepakantumas tautiečiams katalikams.

Po 1871 metų oficialieji Vokietijos valdantieji sluoksniai radikaliai pakeitė savo požiūrį į bažnyčios vietą ir jos vaidmenį naujai sukurtoje valstybėje. O. Bismarkas aktyviai propagavo mintį, kad suvienytoje Vokietijoje bažnyčia nebegali pre­tenduoti į savarankišką politinį vaidmenį valstybėje, kad ateityje Bažnyčios hierarchai privalės tenkintis vyriausybinės politikos vykdytojų funkcijomis¹⁹⁹. Vokietijos reichstagas, Prūsijos landtagas ir kulto reikalų ministerija 1871-1875 metais įstatymų ir administracinių potvarkių keliu stipriai apribojo Bažnyčios įtaką valstybėje ir pavertė ją vienu iš veiksmingų įrankių vidaus ir tuo pačiu didžiavalstybinėje nacionalinėje politikoje. 1873 m. gegužės mėnesį įstatymais vyriausybė įteisino pasaulietinių valdininkų tarpininkavimą sprendžiant bažnytinių bendruomenių tarpusavio ir ypač turtinius jų klausimus. 

1873 m. rugsėjo 11 d. Kaizerio Vilhelmo I ir ministro A. Falko potvarkis dėl bažnytinių bendruomenių savivaldos teisių paliko bendruomenės tarybai siaurą kompetencijų ratą. Taryba sprendė religijos dalykus ir bažnytines apeigas liečiančius klausimus, prieš rinkimus sudarinėjo rinkėjų sąrašus, rūpinosi, kad bendruomenės nariai laiku mokėtų mokesčius valstybei²⁰⁰ ir t. t. Bažnytinė bendruomenė oficialiai buvo organiškai įjungta į apskrities administracinį vienetą, tapo centralizuoto ir herarchizuoto valdymo aparato grandimi, tiesiogiai pavaldžia valdžios skiriamam landratui. 

Apskrities landratui buvo suteikta teisė tvirtinti dalį apskrities bažnytinio sinodo narių. Kita bažnytinio sinodo narių dalis buvo renkama apskrities vyrų 24 metų amžiaus ir vienerių metų sėslumo cenzu. Prie rinkimų nebuvo prisileidžiami asmenys, neturintys tvirto ir pastovaus pajamų šaltinio, neturintys nejudamo turto, anksčiau teisti ir nereguliariai lankantys bažnyčią²⁰¹. Tad Evangelikų Bažnyčios valdžia vietose, skiriama landratų ir renkama gyventojų, nebegalėjo vaidinti visiškai savarankiško, tik savo luomo interesus ginančio vaidmens. Nuo 1873 metų Bažnyčios, jos organizacijų ir draugijų, spaudos, švietimo ir globos įstaigų veikla privalėjo tenkinti valstybinius interesus. Politinio nelojalumo atvejais dvasininkų teismas priklausė išskirtinai tik valstybinių teismų kompetencijai²⁰². Minėtieji ir nemažai kitų potvarkių pakeitė Bažnyčios statusą valstybėje. Iš Bažnyčios hierarchų buvo atimta sprendžiamoji balso teisė valstybės gyvenime. Kita vertus, naujais įstatymais buvo įtvirtintos Evangelikų Bažnyčios ir evangelikų tikėjimo privilegijos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Evangelikų tikėjimui buvo suteiktas valstybinės religijos statusas. Stiprėjant kultūrkampfo tendencijoms, Vokietijos valdantieji sluoksniai rodė atvirą politinį ir tautinį nepakantumą nevokiečių tautybės ka­talikams, jų kultūrai ir religinėms tradicijoms.

1871 metais Gumbinės apygardoje katalikybę išpažino 9.936 gyventojai²⁰³. Visoje provincijoje gyveno apie 5.000 įvairiausių srovių sektantų. Vyriausybei keliant Evangelikų Bažnyčią kitų tikėjimų atžvilgiu į privilegijuotą padėtį valstybėje, tarp katalikų, sektantų ir kitų ėmė plisti nelojalios evangelikų konsistorijai idėjos. Šios opozicinės oficialiajam protestantizmui jėgos skleidė ne visada priimtinas konsistorijai ir vyriausybei religines dogmas, religinius poreikius tenkino tik gimtąja kalba, platino len­kišką ir lietuvišką literatūrą.

Kaip jau minėta anksčiau, lietuviai katalikai pasižymėjo ypatingu atsparumu prievartinei asimiliacijos politikai. Religiniams ir dvasiniams poreikiams tenkinti, dažniausiai savo lėšomis, jie statėsi arba gabeno iš Ru­sijos lietuviškų gubernijų griaunamas bažnyčias bei maldos namus, patys juos išlaikė. 1870 metais lietuviškos katalikiškos pamaldos reguliariai buvo rengiamos dešimtyje Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų bažnyčių²⁰⁴. Gumbinės apygardoje lietuviškas pamaldas rengė aštuoni kunigai²⁰⁵. Per didesnes religines šventes atvykdavo kunigai iš lietuviškų gubernijų. 

1867 metais Robkojuose (Tilžės apskritis) atidarius katalikų maldos namus juos aptarnauti ėmėsi 1863 metų sukilimo dalyvis kunigas Antanas Brunza. 1869 metais Lietuvoje jis nupirko caro valdininkų griaunamą bažnyčią ir atgabeno į Robkojus²⁰⁶. Kun. A. Brunza organizavo spausdintų lietuviškų leidinių transportavimo punktą iš Tilžės į lietuviškas gubernijas. Prie jo glaudėsi ir kiti 1863 metų sukilimo dalyviai: K. Rimkevičius, S. Kulakauskas (Prūsijoje pasivadino J. Januliu), S. Pėteraitis. 1870 metų vasarą Tilžės pareigūnai, talkininkaudami Rusijos žandarams, išdavė A. Brunzą, S. Peteraitį ir S. Kulakauską²⁰⁷.

Tilžės miesto katalikų dekanas kun. J. Zabermanas, gavęs iš Žemaičių vyskupo M. Valančiaus 8.000 rb., 1868-1870 metų laikotarpiu labai išplėtojo lietuviškų knygų spausdinimą pas vietos vokiečių spaustuvininkus. Vėliau kiek siauresniu mastu jo darbą tęsė Janušovskis. Taip pat lietuviškų knygų prekyba užsiiminėjo Klaipėdos katalikų bažnyčios zakristijonas F. Ston­sevičius. 

Pasiklausyti ugningų A. Brunzos ir J. Zabermano pamokslų atvykdavo valstietija ir iš lietuviškų gubernijų. Kadangi juose nuskambėdavo anticarinės, o kartu ir antimonarchistinės idėjos, policijos pasienio tarnybos griežtino spaudos ir valstietijos judėjimo per sieną kontrolę. Kun. J. Zabermanui policija uždėjo namų areštą. 1871 metais ieškodami katalikiškų antivyriausybinio turinio knygų, Klaipėdos miesto policijos pareigūnai padarė kratą Geislerio knygyne. Tai buvo pirmieji įsibėgėjančio kultūrkampfo regresyvūs žingsniai prieš lietuvių katalikų šviesuomenę ir jos spaudą. Kiti katalikų dvasininkai lietuviškose apskrityse tautiška šviečiamąja veikla nepasižymėjo. Trūko tam darbui pasiruošusių ir susipratusių kunigų lietuvių. Šilutėje (nuo 1850 m.) ir Klaipėdoje (nuo 1865 m.) katalikiškas pamaldas rengė daugumoje kunigai vokiečiai. Reguliariai laikomos ir gausiai lankomos lietuviškos katalikiškos pamaldos vyko Šibiuose (Šilutės apskr.), Višviliuose (Ragainės apskr.), Bilderviečiuose (Stalupėnų apskr.). Pastarojoje bendruomenėje pamaldas ir pamokslus lietuvių kalba išsaugojo tik katalikai. Lietuviai evangelikai lankė vokiškas pamaldas. 

Švietėjiška atskirų katalikų dvasiškių veikla ir jų antivyriausybinės nuotaikos Berlyno ir Karaliaučiaus valdančiajam elitui asocijavosi su tautinio separatizmo idėjomis ir stiprėjančia lenkų dvasininkijos įtaka krašte. 1871 m. lapkričio 23 d. Vokietijos reichstagas papildė baudžiamojo kodekso 130-ą straipsnį. Nuo šiol dvasininkai, propagavę religinių kultų metu antivyriausybines idėjas, valstybės teismų galėjo būti baudžiami iki dviejų metų laisvės atėmimo. Po 1873 m. gegužės 11-13 d. įstatymų vyriausybė perėmė savo žinion kandidatų į dvasininkų luomą atrinkimo tvarką, paskyrimą į tarnybos vietą, net jų kilimą tarnyboje²⁰⁸. 1873 metais buvo įvykdyta katalikiškų bažnyčių lietuviškose apskrityse turto inventorizacija. Bažnyčių turto disponavimui buvo uždėta valstybės kontrolė²⁰⁹. Kiek vėliau Vokietijos reichstagas priėmė pataisas konstitucijoje ir likvidavo tris jos straipsnius, garantavusius Katalikų Bažnyčios teises ir laisves²¹⁰.

Mažosios Lietuvos lietuviai katalikai kultūrkampfa pajuto ne tokiomis žiauriomis ir agresyviomis formomis kaip Silezijos, Poznanės, Posų, Vakarų ir Rytų Prūsijos lenkai. Ir tai natūralu. Negausus lietuvių katalikų gy­ven­to­jų sluoksnis negalėjo sudaryti rimtos opozicinės grupės vyriausybei ir evangelikų konsistorijai. Bet centrinė Vokietijos spauda, kaip „Hartung Zeitung“ ir „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ vis dėlto mėgino dirbtinai aštrinti lietuvių katalikų politinį klausimą. Ypač griežtos kritikos susilaukė Tilžės apskrities lietuviai, su kuriais buvo siejamas „kenksmingos“ katalikiškos religinės literatūros spaus­dinimas ir plitimas, Tilžės apskrityje buvo vadinama „panslavizmo židiniu“ ir „lenkų separatistų priedėliu“²¹¹. 1875 metais Karaliaučiaus bažnytinė evangelikų konsistorija savo ataskaitoje bažnytinei tarybai Berlyne pažymėjo, kad per pastaruosius du metus provincijoje labai išaugo nesutarimai tarp Evangelikų ir Katalikų Bažnyčių bei tikinčiųjų, todėl primygtinai prašė tarybos visokeriopos paramos kovai su Katalikų Bažnyčia ir jos kunigų skleidžiamomis idėjomis²¹². 

Lietuvių katalikų bendruomenių ir jų bažnyčių materialinė padėtis niekad nebuvo stabili. Pavyzdžiui, aštunto dešimtmečio pradžioje Šilutės apskrityje aštuonios evangelikų bažnyčios turėdavo kasmet vidutiniškai po 1.500 talerių pajamų, o dvi katalikų  bažnyčios, kurios buvo pavaldžios Frauenburgo katalikiškajai bažnytinei vyresnybei, turėjo po 660 talerių pajamų²¹³. Aštuntajame dešimtmetyje, stiprėjant kultūrkampfui, visos dotacijos katalikų dvasininkijai ir bažnyčioms išlaikyti buvo nutrauktos. Pasienio apskričių landratai sugriežtino katalikiškų bendruomenių ir lietuviškų gubernijų ryšių kontrolę. Telpiavos, Narušaičių (Gumbinės apskr.) ir Įsručio katalikų bažnyčiose administracine tvarka buvo galutinai nutrauktos ir taip nereguliarios lietuviškos pamaldos²¹⁴.

Kultūrkampfas ir 1885 m. pabaigoje prasidėjusi masinė lietuvių katalikų deportacija į Rusiją neigiamai atsiliepė katalikiškų bendruomenių materialinei padėčiai, jų dvasiniam gyvenimui ir švietėjiškai veiklai, trukdė plėtotis ryšiams su lietuviškomis gubernijomis. Iš kitos pusės, visos represyvios valdžios ir evangelikų konsistorijos priemonės nė kiek neskatino lietuvių katalikų vokietėjimo proceso. Katalikiškos bendruomenės ir ateity išliko nors ir negausios, bet etniškai grynos. Lietuviškos bažnytinės bendruomenės valdžiai ir evangelikų konsistorijai atrodė nepageidautinu reiškiniu. Nuo XIX a. antros pusės Prūsijos vyriausybė ir evangelikų konsistorija taikė dirbtiną lietuviškų religinių bendruomenių skaidymo ir jungimo prie vokiškų praktiką, buvo pradėtos kurti naujos bendruomenės, imta keisti istoriškai nusistovėjusias jų ribas. 1854 metais gaisrui sudeginus didžiąją dalį Klaipėdos miesto, tikinčiųjų bendruomenės nebebuvo atkurtos istoriškai nusistovėjusiu tautiniu principu. Konsistorija ir miesto valdžia sudarė naujas tikinčiųjų bendruomenes pagal įjungtas į vokiškas, ir lietuvių kalba religiniame miesto gyvenime ėmė sparčiai nykti.

1874 m. rugpjūčio 3 d. Kulto reikalų ir švietimo ministerija savo reskripte akcentavo, kad nuo šiol bažnytinės bendruomenės nebegali būti sudaromos arba skaidomos tautiniu principu. Nustatant naujas bažnytinių bendruomenių ribas nurodoma reskripte, būtina remtis ne lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimo ribomis, bet siekti, kad bažnytinės bendruomenės taptų stipriais, mobiliais ir valdomais administraciniais vienetais. Reskriptu buvo uždrausta ne tik skirstyti religines bendruomenes į lietuviškas ir vokiškas, bet ir oficialiai jas taip vadinti²¹⁵. Tuo pačiu buvo sankcionuotas laipsniškas religinių apeigų ir bažnytinės raštvedybos vokiečių kalba įsigalėjimas.

1882 m. vasario 4 d. Klaipėdos landratas administraciniu potvarkiu įjungė į miesto administracinį vienetą dar gausiai lietuvių gyvenamas Bumbulvytės ir Smeltės bendruomenes²¹⁶. Prieš šį sprendimą aktyviausiai protestavo žvejai ir kiti su jūros verslais susiję gyventojai, bet jų protestai landrato sprendimui įtakos nebeturėjo. Tokios valdžios ir Evangelikų Bažnyčios priemonės leido unifikuoti lietuviškas ir tautiniu požiūriu mišrias bažnytines bendruomenes vokišku pavyzdžiu ir laipsniškai riboti lietuvių kalbos vartojimą. Katalikų bendruomenėms ši praktika nebuvo taikoma. Gausios vokiškos katalikų bendruomenės krašte nesusiformavo, pavie­niai katalikai vokiečiai gyveno tik miestuose, o lietuvių katalikų bendruomenes kaimuose jungti prie vokiškų arba mišrių nebuvo galimybės dėl konfesinių skirtumų.

Kultūrkampfo metais vyriausybė rodė nemažą dėmesį Evangelikų Bažnyčiai finansiškai stiprinti. Likvidavus didžiąją dalį dotacijų katalikų dvasininkams, buvo padidintos išmokos iš valstybės biudžeto Evangelikų Bažnyčiai. Valdžia ir bažnytinė konsistorija susirūpino eilinių evangelikų kunigų materialine padėtimi, žinoma, priklausomai nuo jų uolumo ir ištikimybės valdžios politikai. Vien 1874-­1875 metais Rytų Prūsijos provincijoje materialinę padėtį pagerino arba buvo pervesti į daugiau apmokamas pareigas 51 evangelikų kunigas²¹⁷. Kad bent dalinai nuramintų evangelikų dvasininkijos ambicijas ir pretenzijas į valstybinę politiką kultūrkampfo metais, 1875 metais kulto reikalų ministerija priėmė nutarimą padidinti atlyginimų evangelikų kunigams minimumą su penkių metų darbo stažu nuo 1.800 iki 2.400 markių metams²¹⁸. Be abejonės, atlyginimų pakėlimą dvasininkai turėjo kompensuoti uolia tarnyba vyriausybei ir jos nacionalinei politikai.

Provincijos vyriausybė ir Karaliaučiaus konsistorija pajungė valstybės interesams kunigų ruošimo ir paskyrimo į tarnybos vietą bei jų kilimo tarnyboje kontrolę. Evangelikų kunigai tautiniu požiūriu mišrioms bendruomenėms buvo rengiami Karaliaučiaus universiteto teologijos ir filosofijos fakultete, į kurį stojo dauguma lietuvių jaunimo, siekiančio aukštojo mokslo. Kadangi lietuvių-vokiečių bendruomenių dvasininkija privalėjo mokėti lietuvių kalbą, dalis studentų lankė profesoriaus F. Kuršaičio lietuvių kalbos seminarą. Vidutiniškai 20-25 % kandidatų į kunigus baigdami mokslus žinojo lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, 1860 metais lietuvių kalbą mokėjo 26 studentai iš 101²¹⁹. Bet Karaliaučiaus universitete kasmet paruošiamo dvasininkų kontingento neužteko, kad užpildytų visas laisvas vietas. Ypač daug laisvų vietų buvo dvikalbėse bažnytinėse bendruomenėse. Karaliaučiaus konsistorijos 1874-­1875 metų ataskaitoje bažnytinei tarnybai Berlyne buvo pažymima, kad dalis evangelikų kunigų paseno ir nebepajėgūs atlikti savo pareigų, dalis įvairiais motyvais paliko tarnybą, treti buvo iškelti į vakarines provincijas²²⁰.

Evangelikų Bažnyčia ir lietuvių vokietinimas

1880 metais padėtis su evangelikų kunigais dvikalbėse bendruomenėse dar pablogėjo: dalis kandidatų į kunigus tais metais buvo išsiųsta į Vitenbergo dvasinę seminariją ir į provinciją niekad nebegrįžo. 1880 metais provincijos dvikalbėse bendruomenėse buvo laisvos 78 dvasininkų vietos²²¹. 1882 m. gruodžio mėnesį Karaliaučiaus konsistorijos duomenimis, Rytų Prūsijos provincijoje buvo 475 kunigų etatai. Karaliaučiaus apygardoje trūko 34 kunigų, Gumbinės apygardoje – 27²²².

Dėl dvasininkų trūkumo sutriko religinių mokslų dėstymas ir religinis vaikų auklėjimas mokyklose. Kasmet 2.000-2.500 vaikų provincijos mokyklose iš viso niekas nedėstė tikybos dalykų. Lietuvių tautybės mokiniai dėl kunigų lietuvių trūkumo ir valdžios germanizatoriškos politikos buvo priversti klausyti tikybos dalykų ne visada jiems suprantama vokiečių kalba. 1872-1873 metais švietimo nuostatai ir jų įgyvendinimas krašto mokyklose privedė iki to, kad dėl kalbos barjero lietuvių mokiniams tapo nebeprieinamos tikėjimo tiesos ir sumažėjo jų imlumas skiepijamai konservatyviai pasaulėžiūrai. Todėl 1879 metais Labguvos apskrities lietuvių valstiečiai kreipėsi su peticija į apskrities ir Karaliaučiaus bažnytinę valdžią, pra­šydami paramos grąžinant į mokyklas religinių mokslų dėstymą lietuvių kalba. Veikiamas lietuvių valstietijos ir pavienių evangelikų kunigų prašymų Klaipėdos apskrities bažnytinis sinodas 1881 m. rugsėjo mėnesį priėmė nutarimą iškelti religinių dalykų dėstymo lietuvių kalba klausimą Rytų Prūsijos provincijos bažnytiniame sinode. Tokį pat sprendimą priėmė Šilutės apskrities bažnytinis sinodas²²³. 

1881 m. spalio mėnesį Karaliaučiuje susirinko trečiasis provincijos bažnytinis sinodas. Kulturkampfo po­litikai labai supasaulietinus valstybės visuomeninį gyvenimą dalis sinodo narių reiškė opozicijas kanclerio O. Bismarko politikos idėjoms, suvokė religijos mokslų dėstymo lietuvių kalba ir jų poveikio jaunimui reikšmę. Evangelikų dvasininkija negalėjo visiškai ignoruoti lietuvių valstietijos, ypač religingo gyventojų sluoksnio, teisėtų interesų. Sinodo diskusijose išryškėjo tolerancija lietuvių kalbai religiniuose moksluose. Lietuvių valstietijos prašymus parėmė net Ostrokolų superintendentas Sėragė. Dalis sinodo narių kėlė mintį, kad lietuvių vokietėjimas neturi vykti tautos religingumo nykimo sąskaita ir siūlė suteikti teisę patiems evangelikų kunigams arba mokytojams spręsti vietose, kokia kalba turi vykti religiniai užsiėmimai mokyklose. Provincijos oberprezidentas K. V. Hornas, valstybės interesų gynimo pretekstu, uždraudė sinodui priimti bet kokias pataisas religinių mokslų dėstyme mokyklose. Jis akcentavo kad, sprendžiant religinių mokslų dėstomosios kalbos klausimą, pirmenybę turi mokyklos vadovybė, o ne Bažnyčia²²⁴.

Tai buvo pirmas ir kartu paskutinis devintame dešimtmetyje evangelikų dvasininkijos kiek ryžtingesnis oficialus mėginimas ginti savo politinius interesus ir kartu atstovauti bei viešai reikšti lietuvių valstietijos sie­kius. Diskusija provincijos sinode jokių permainų krašto mokyklose neatnešė.

Spaudoje ir oficialiuose raštuose vyriausybei Karaliaučiaus konsistorija ir toliau gvildeno bei kėlė viešumon evangelikų dvasininkų trūkumo klau­simą, o iš Berlyno kasmet ėjo nauji nurodymai kelti į vokiškas provincijas lietuvių kalbą mokančius kunigus. Mėgindama likviduoti kunigų trūkumą Mažojoje Lietuvoje, Bažnytinė taryba pradėjo intensyviau siųsti į provinciją dvasininkus iš lenkiškų ir vokiškų žemių. 1888 metais visoje Rytų Prūsijos provincijoje beliko 34 laisvos kunigų tarnybos²²⁵. Dėl tokios politikos lietuviškose apskrityse daugėjo kunigų vokiečių. Laipsniškai nyko lietuviški religiniai užsiėmimai krašto mokyklose ir lietuviškos religinės apeigos bažnyčiose. Tokios tendencijos reiškėsi net gyventojų daugumą turinčiose lietuviškose apskrityse. 1871-­1890 metų laikotarpiu Juodkrantėje kunigais buvo tik vokiečiai, Doviliuose kunigas lietuvis tarnavo tik vienerius metus, Nidoje – ketverius metus ir t.t.²²⁶. Oficialioji vokiškoji statistika nurodo, kad 1819 metais lietuviškose apskrityse kunigais tarnavo 69 lietuviai, 1890 metais – tik keturi²²⁷. Be abejonės, 1890 metų duomenys neatspindi realios padėties. Tarnybinės karjeros ir moraliniais sumetimais surašymo metu lietuvių tautybės kunigai dėjosi vokiečių tautybės. Bet ši dinamika atspindi bendrą tendenciją: dėl valdžios lietuvių diskriminavimo politikos kunigų lietuvių krašto bendruomenėse mažėjo. Kartu siaurėjo lietuviškų religinių apeigų regionas.

Tilžės lietuvių evangelikų bažnyčioje pamaldos ir visos religinės apeigos nuo pat XVI amžiaus vyko tik lietuvių kalba. Iki 1877 metų tai buvo vienintelė evangelikų bažnyčia Mažojoje Lietuvoje, kurioje iš viso nebuvo pamaldų vokiečių kalba. 1846-1875 metais bažnyčios kunigu buvo superintendentas O. Glogau – mokslininkas ir lietuvių kalbos puoselėtojas bei jos gynėjas krašte. Jam pasitraukus nuo šių pareigų 1876-1890 metų laikotarpiu bažnyčios priežiūrą perėmė superintendentas ir kartu mokyklų inspektorius V. Hofheinas, kuris 1877 metų administraciniu potvarkiu Tilžės lietuvių evangelikų bažnyčioje įvedė vokiškas pamaldas, o vėliau ir iš viso uždraudė šią bažnyčią oficialiai vadinti lietuviška²²⁸.

Dėl kunigų lietuvių trūkumo ir jaunosios kartos vokietėjimo aštuntame-devintame dešimtmečiuose sparčiausiai lietuviškos religinės apeigos nyko Darkiemio, Geldupės, Gumbinės, Įsručio, Stalupėnų, Pilkalnio apskrityse. O. Bismarko administracijos valdymo metais lietuviškos religinės apeigos buvo nutrauktos dvejose Darkiemio ir dvejose Geldupės apskričių bažnyčiose, visoje Gumbinės apskrityje, išskyrus Žirgupėnus ir Valterkiemį; Įsručio apskrityje, išskyrus Juodlaukių bažnyčią²²⁹. Per šį laikotarpį visiškai nutraukta lietuviškų pamaldų praktika Vėluvos apskrities bažnyčiose. 1881 m. spalio mėnesį provincijos sinode evangelikų kunigas Getcas pasiūlė nutarimo projektą, numačiusį visišką lietuviškų pamaldų uždraudimą krašto bažnyčiose. Didžioji sinodo narių dalis tokiam nepalankias pasekmes galinčiam sukelti žingsniui nepritarė²³⁰.

Nuo 1883 metų lietuviški pamokslai buvo nutraukti Nebūdžiuose (Gumbinės apskritis), 1890 metais – Plybiškiuose (Vėluvos apskritis), Balėtuose (Darkiemio apskritis)²³¹, kurių bažnyčiose religinės apeigos lietuvių kalba vyko nuo pat 1599 metų. 1884 metais mirus profesoriui F. Kuršaičiui, kuriam laikui lietuviškos pamaldos nutrūko Karaliaučiaus Zakheimo bažnyčioje, o kartu ir miesto įgulos kareiviams lietuviams. Kiek vėliau ku­ravimą lietuviškoms pamaldoms mies­te perėmė kunigas Prelvišas iš Laptevų kaimo bažnyčios, kuris šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą²³².

Kartu su lietuviškų pamaldų nutraukimo praktika vokiečių tautybės evangelikų dvasininkija religinėmis, moralinėmis ir ekonominėmis priemonėmis vis platesniu mastu vertė lietuvių valstietiją ir kitas su religiniu kultu susijusias apeigas, kaip santuokos registravimą, krikštynas, laidotuves ir t.t. atlikinėti tik vokiečių kalba. Jungtuvės lietuvių kalba pas kunigą vokietį visada kainavo brangiau nei vokiečių kalba²³³. Evangelikų kunigai, vertę atsisakyti pamokslų ir konfirmacijos gimtąja kalba, morališkai neigiamai veikė lietuvius. Be to vokiečiams skirtos religinės apeigos buvo puošnesnės ir tuo lietuviai buvo skatinami lankyti vokiškas pamaldas. Bažnytinėje raštvedyboje tvirtai įsigalėjo lietuviškų pavardžių ir vardų vokietinimo praktika. 1890 metais vietos kunigų įtikintas Labguvos landratas uždraudė lietuvių valstietijai laikytis tradicinių tautinių laidojimo apeigų, kadangi šie atsisakė kviestis į laidotuves lietuvių kalbos nemokančius dvasininkus²³⁴. Nors oficialiai Evangelikų Bažnyčios konsistorija, eiliniai dvasinin­kai ir religinė spauda visada neigė savo dalyvavimą lietuvių tautinio engimo politikoje, bet praktiškai tie lietuviai, kurie lankė tik lietuviškas pamaldas ir lietuviškai krikštijo vaikus, evangelikų dvasininkijos agitacijos dėka susidurdavo su didesniais sunkumais ieškant uždarbio vokiškuose ūkiuose, jiems nuolatos taikytos moralinio poveikio priemonės. Po 1871 metų bažnytinė propaganda žemą pragyvenimo lygį, kultūrinį atsilikimą pradėjo sieti su lietuvių tautybe, vis labiau idealizuodama vokiškos kultūros ir vokiško gyvenimo būdo modelį.

Į bažnytines apeigas nesulaikomai skverbiantis vokiečių kalbai, lietuvių valstietija vis labiau linko į religinį misticizmą ir savęs izoliaciją nuo vokiškos kultūros dėl tvarkomo krašto visuomeninio gyvenimo įtakos. Dalį lietuvių valstiečių labiau traukė religinės apeigos privačiuose arba specialiuose maldų namuose, kur religinius kultus aptarnavo keliaujantys lietuvių pamokslininkai ir tik gimtąja kalba. Tokios ne bažnyčiose vykstančios pamaldos buvo vadinamos surinkimais, į juos atvykus žymesniems pamokslininkams, susirinkdavo po kelis šimtus žmonių. Dėl kunigų trūkumo neveikiant kai kurioms krašto bažnyčioms, jomis naudojosi surinkimininkai. Pavyzdžiui, jie deramai sutvarkė labai apleistą Rusnės bažnyčią.

Surinkimininkų judėjimo tradicijos siekė XVIII a. pirmąją pusę, bet masinį ir organizuotą pobūdį šis judėjimas įgavo tik XIX amžiuje. Stip­rė­jant lietuvių vokietinimui ir ekonominio engimo tendencijoms krašte, surinkimai tapo lietuvių valstietijos neatskiriama kulto apeigų dalimi. XIX a. paskutiniame ketvirtyje įvairių krypčių surinkimų veikloje reguliariai dalyvavo apie 20.000 lietuvių valstiečių. Masiškiausiai šis judėjimas plito Klaipėdos ir Šilutės apskrityse²³⁵. Surinkimininkų judėjimas lietuvių tarpe nesudarė vienos vieningos srovės. Kiek stambesni, labiau organizuoti ir veiklūs buvo F. Kelkio (1801-1877), Jurkūniškio (Pilkalnio apskritis) surinkimai. Ypatingu asketiškumu ir konservatyvumu pasižymėjo M. Kibelkos (1840-1906) Klimkiškių (Priekulės apylinkė) surinkimininkai, kurių veikla siekė net Įsručio ir Vėluvos apskritis, Tilžėje ir jos apskrityje aktyviai reiškėsi E. Kalvaičio ir D. Laukanto surinkimininkai ir t. t. XIX amžiuje aktyviai reiškėsi iš viso apie 40 surin­ki­mininkų pamokslininkų, kurie keliaudami po Mažąją Lietuvą skelbė tikėjimo tiesas tik lietuvių kalba.

XIX a. pabaigos surinkimininkų judėjimas lietuvių tarpe negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Viena vertus, šis judėjimas buvo labai konservatyvus, sektantiškas ir pozityvesnio visuomeninio vaidmens nevaidino. Surinkimininkų tradicijos draudė palaikyti glaudesnius ryšius su tautiniais pasaulietiniais judėjimais ir draugijomis, draudė laikytis pasaulietinių papročių, jeigu šie prieštaravo religinėms dogmoms, surinkimininkai smerkė pasauliečių buitį ir tradicijas. Etnografinį lietuvių tautos palikimą jie laikė pagonybės liekana. Kita vertus, surinkimininkai išsaugojo gimtąją kalbą ateinančioms kartoms, daugelis pamokslininkų ragino buikotuoti vokišką bažnyčią ir vokišką mokyklą, priešintis prievarta brukamai vokiškai kultūrai ir tuo netiesiogiai, patys to nenorėdami, prisidėjo prie tautinio sąjūdžio.

Karaliaučiaus bažnytinė konsistorija, prof. F. Kuršaitis, evangelikų kunigas R. A. Cypelis (1813-1894), F. Kelkis, M. Kibelka ir kai kurie kiti ne kartą mėgino sujungti pavienius surinkimus, bandė kontroliuoti ir nukreipti jų veiklą palankia Evangelikų Bažnyčiai vaga. M. Kibelka rūpinosi surinkimininkų religinės literatūros leidimu ir platinimu, o kartu oficialios Bažnyčios pavedimu ėjo cenzoriaus pareigas. 

---

²⁸ Statistiches Handbuch… Bd. 4. – S. 106.
²⁹ Kaunas D. Iš knygos istorijos. Klaipėdos krašto lietuviška knyga iki 1919 m. V., 1986. P. 167; Kaunas D. Mažosios Lietuvos spaustuvės  1524-1940 metais. – V., 1987. P. 21.
³⁰ Zweck A. Litauen. Eine Landes und Volkskunde. – Stuttgart, 1898. S. 431; Sembritzki J. Geschichte… S. 266; Ambrassat A. Die Provinz Ostpreussen Königsberg, 1912. S. 191.
³¹ Rezner F. Die Slawen in Deutchland. Braunschweig, 1902. S. 130.
³² Iš Prūsų provinco // Tiesos prietelius. – Priekulė. 1880. Nr. 40.
³³ Iš Lietuvos ir mūsų provinco // Lietuviškas polytiškas laikraštis. – Karaliaučius. 1884. Nr. 20.
³⁴ Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Pridetka prie Nr. 35 Tilžės keleivio. – Tilžė. 1886.
³⁵ Iš Lietuvos // Varpas. – Tilžė. 1892. Nr. 3.
³⁶ Tezner F. Min. veik. S. 33.
³⁷ Statistisches Handbuch… – Bd. 4. S. 101.
³⁸ Žostautaitė P. Prūsijos lietuvių vokietinimas ir pasipriešinimas jam 1848-1914 m. – Lietuvos TSR MAD. – Serija A. – 1968. T. (26). P. 62.
³⁹ Zweck A. Min. veik. – S. 200.
⁴⁰ Fainhauzas D. 1863 m. sukilimas ir Vakarų Europos visuomenė // kn.: Lietuvos valstiečiai XIX a. – V., 1957. P. 183.
⁴¹ Sambora H., Šilas V. Po Mažąją Lietuvą. – V., 1983. P. 5.
⁴² Weiss A. Min. veik… B d. 2. S. 1. Tabelle 1. 
⁴³ Vileišis V. Min. veik. – P. 9-10.
⁴⁴ Weiss A. Min. veik. – Bd. 2. S.162, 164, 176.
⁴⁵ Германская колонизация Полских провинций Прусии. – С. Пг., 1894. S. 6.
⁴⁶ Jahresbericht des Ostpreussischen Landwirtschaftlichen Zentralvereins pro 1877. – Königsberg, 1878. S. 34. – Tabelle c.
⁴⁷ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda. 1886. Nr. 31.
⁴⁸ Ten pat. 1883. Nr. 17; 1884. Nr. 15.
⁴⁹ Ten pat. 1886. Nr. 31.
⁵⁰ Iš nusidavimo paskutiniojo čėso // Pridetka Nr. 16 Naujojo keleivio. – Tilžė, 1880.
⁵¹ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda, 1878. Nr. 13.
⁵² Krüger W. Stadt Pillkallen 1724-1924. – Pillkallen,1924. S. 79.
⁵³ Hansen J. Die Landwirtschaft in Ostpreussen. – Jena, 1916. S. 393.
⁵⁴ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 12.
⁵⁵ Weiss A. Min. veik. – Bd. 2. S. 6. – Tabelle VII.
⁵⁶ Hansen J. Min. veik. S. 14.
⁵⁷ Mikšas J. Tikrieji uždaviniai vokiškos kultūros prie Niamuno // Niamuno sargas. – Ragainė, 1884. Nr. 11, 12.
⁵⁸ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda, 1884. Nr. 20. 
⁵⁹ Basanavičius J. Iš D-ro Jurgio Sauerveino raštų. V., 1922. – L. 106 // Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius, F. 1-1.
⁶⁰ Зомбарт В. Народное хозяиство Германии в XIX и в начале XX века. – М., 1953. С. 179.
⁶¹ Rimka A. Prūsų Lietuva ir lietuviai // Lietuvos žinios. – Vilnius, 1914. Nr. 147.
⁶² Preuss E. Die Ostpreussische Landarbeiterschaft. Ihre Entwicklung von der Grundung des Ordensstastes bis sur Geganwart. – Königsberg. 1926. S. 82, 84. 
⁶³ Kūjis. M. D-ras Jurgis Zauerveinas. Jo gyvenimas, veikla ir raštai // Darbai ir dienos, 1937. Kn. 6. P. 34.
⁶⁴ M. Jankaus laiškai Naujokui. Bitėnai, 1887 m. rugsėjo mėn. 20 d.; M. Jankaus laiškas M. Tamošiūnui, Bitėnai, 1888 m. kovo mėn. 14 d. // Tauta ir žodis. – 1926. Kn. 4. P. 328, 404.
⁶⁵ Iš Tilžės // Lietuviškasis balsas, New York. – 1887. Nr. 25.
⁶⁶ Рубинштейн Е. И. Политика германского империализма в западных польских землях в конце XIX – в начяле XX века. – M., 1953. С. 141.
⁶⁷ Rubinštein E. I. Min. veik. S. 80.
⁶⁸ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda. 1879. Nr. 12.
⁶⁹ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 46.
⁷⁰ Ten pat. – 1886. Nr. 45.
⁷¹  Hansen J. Min. veik. S. 8.
⁷²  Muenich A. Osaxdniectvo niemieckie w Prussach wschodnich. – Torun, 1934. S. 10.
⁷³ Ouante P. Die Bevölkerungsentwicklung der preussischen Ostprovinzen im 19, und 20. Jahrhunder // Zeitschrift für Ostforschung, 1959. H. 4. S. 482.
⁷⁴ Iš Prūsų provinco // Konzervatyvų draugystės laiškas. – Priekulė. 1886. Nr. 3.
⁷⁵  Vileišis V. Min. veik. P. 156.
⁷⁶ Sembritzki J., Bittens A. Geschichte des Kreises Heydekrug. – Memel, 1920. S. 268.
⁷⁷ Hansen J. Min. veik. S. 74.
⁷⁸ Iš Prūsų provinco // Tiesos prietelius. – Priekulė. 1882. Nr. 3.
⁷⁹ Ambrassat A. Min. veik. S. 22.
⁸⁰ Sembritzki J., Bittens A. Min. veik. S. 260.
⁸¹ Iš nusidavimo paskutiniojo čėso // Pridetka Nr. 6 Naujojo keleivio. – Tilžė. 1881; Ambrassat A. Min. veik. S. 178-179, 298.
⁸² Kas paskutiniame čėse sviete nusidavė // Pridetka Nr. 48. Naujojo keleivio. – Tilžė, 1881.
⁸³ Gause P. Die Geschichte der Stadt Königsberg. – Köln, 1968. B. d. 2. S. 761.
⁸⁴ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda, 1884. Nr.18.
⁸⁵ Jakobczyk W. Bismarck. – Warszawa, 1971. S. 206.
⁸⁶ Ten pat. S. 187.
⁸⁷ Karalystės seimas // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 3.
⁸⁸ Trzeciakowski L. Pod pruskiem zaborem 1850-1918. – Warszawa, 1973. S. 187.
⁸⁹ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Lietuviškas polytiškas laikraštis. – Karaliaučius, 1885. Nr. 36.
⁹⁰ Iš Lietuvos ir mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda, 1885. Nr. 41.
⁹¹ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco. // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 7.
⁹² Karalystės seimas. Ten pat.– 1886. Nr. 10.
⁹³ Iš Lietuvos // Niamuno sargas. – Ragainė, 1886. Nr. 6.
⁹⁴ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 38.
⁹⁵ Šliupas J. Andrius Jonas Višteliauskas // Rinktiniai raštai. – V., 1977. P. 140-141.
⁹⁶ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda, 1888. Nr.1.
⁹⁷ Vokiškasis ciesorystės deputiertų seimas // Pridėtka prie Nr. 4 Tilžės keleivio, – Tilžė, 1886.
⁹⁸ Mai J. Die Ausweisungen von Polen und Juden aus Preussen 1885-1886 // Jahrbuch für Geschichte der sozialistischen Lander Europas. – Berlin, 1972. Bd.16/1. S. 230.
⁹⁹ Iš Lietuvos //Auszra. – Tilžė. 1886. Nr. 1; Iš Lietuvos // Priedas Nr. 1. Niamuno sargo. – Tilžė, 1885.
¹⁰⁰ Iš visokių laikraščių // Vienybė lietuvininkų.  – Plymouth, 1890. Nr. 36.
¹⁰¹ Vileišis V. Min. veik. – P. 154.
¹⁰² Германская колонизация... – С. 3-4.
¹⁰³ Trzeciskowski L. Min. veik… S. 193-194.
¹⁰⁴ Belgard M. Parzellierung und innere Kolonization in den 6. ostlichen Provinzen Preussens 1875-1906. – Leipzig, 1907. S. 174, 458-459. 
¹⁰⁵ Ibidem. S. 175.
¹⁰⁶ Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincijų // Pridetka prie Nr. 37 Tilžės keleivio. – Tilžė, 1890.
¹⁰⁷ Sering M. Die innere Kolonisstion im ostlichen Deutschland // Schriften des Vereins für Sozialpolitik. – Leipzig, 1893. Bd. 56. S. 77.
¹⁰⁸ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 46; Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų // Pridetka prie Nr.13 Tilžės keleivio. – Tilžė, 1886.
¹⁰⁹ Ten pat. 1886. Nr. 31; Ten pat. Pridetka prie Nr. 36. 1886.
¹¹⁰ Iš Lietuvos bei mūsų provinco //Pridetka Nr. 23 Tilžės keleivio. – Tilžė, 1890.
¹¹¹ Ten pat. Nr. 32.
¹¹² Zweck A. Min. veik. S. 195.
¹¹³ Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K., 1935. P. 8-10.
¹¹⁴ Lietuvos TSR istorija. V., 1963, t. 2. P. 418.
¹¹⁵ Fullhaase A. Geschichtliche Heimatkunde des Kreises Heydekrug. – Herydekrug, 1904. S. 120.
¹¹⁶ Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas. – Tilžė,1932. P. 17-18, 54.
¹¹⁷ Bruožis A. Prūsų lietuvei. – Luzen, 1906. P. 16.
¹¹⁸ Ten pat.
¹¹⁹ Beilage zu No. 5 der Lietuviška ceitunga. – Memel. 1880.
¹²⁰ Rimka A. Prūsų… // L.ž. Nr. 147.
¹²¹ Preussen. Zur Sozialgeschichte eines Staates. Eine Darstellung in Qullen. – Berlin, 1981. Bd. 3. S. 185.
¹²² Šakenis K. „Auszra“ ir jos gadynė. – Kaunas / Marijampolė, 1933. P. 13.
¹²³ Goldene Worte des Alt – Reichskanzlers. – Leipzing, 1915. S. 70.
¹²⁴ Korth R. Die preussische Schulpolitik und die polnischen Schulstreiks. – Wurzburg, 1963. S. 22.    
¹²⁵ Hubatsch W. Masuren… / Z. f. O. 1966. H. 1. S. 28.
¹²⁶ Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai. V., 1976. P. 284.
¹²⁷ V. Min. veik. P. 162.
¹²⁸ Apie kalbos nykimą ir lietuvininkų skaitlių / Lietuviška ceitunga. Klaipėda, 1885. Nr. 28.
¹²⁹ Hubatsch W. Masuren… / Z. f. O. 1966. H. 1. S. 5.
¹³⁰ Korth R. Min. veik. S. 15-16.
¹³¹ Trzeciakowski L. Min. veik. S. 125.
¹³² Allgemeine Bestimmungen des Konigl. Preuss. Minister der geistlichen Unterrichts und Medicinal Angelegenheiten vom 15. October 1872 – Das Volksschulwesen… Bd. 3. S. 405.
¹³³ Bestimmungen uber den Unterricht in der deutsche Sprache in den Kindern polnischer und litauischer Zunge besuchten Volksschulen der Provinz Preussen // Das Volksschulwesen… Bd. 3 S. 474-476.
¹³⁴ Lietuvos mokyklos… P. 284.
¹³⁵ Littauische Sprache in der Volksschule // Das Volksschulwesen… Bd. 3. S. 476.
¹³⁶ Бисмарк О. Мысли и вос­по­ми­нания. M., 1940. T. 2. C. 188.
¹³⁷ Weiss A. Min. veik. Bd. 2. S. 5, Tabelle IV.
¹³⁸ Hubatch W Masuren… / Z. f. O. 1966. H. 1. S. 8.
¹³⁹ Beitrage zur Statistik des preussischen Volksschulwesens, bezuglich der innern Verwaltung / Das Volksschulwesen… Bd. 3. S. 362.
¹⁴⁰ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1885. Nr. 20.
¹⁴¹ Sembritzki J., Bittens A. Min. veik. S. 182.
¹⁴² Ibidem. S. 312, 343-344; Iš Lietuvos bei mūsų provinco / Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1878 Nr. 5; Kruger W. Min. veik. S. 87.
¹⁴³ Zur kirchlichen Statistik // Evangelische Gemeindeblatt, Königsberg. 1872.  Nr. 22.
¹⁴⁴ Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Gotingen, 1968. Bd. 1. S. 315.
¹⁴⁵ Hubatsch W. Masuren… / Z.f.O. 1966. H. 1. S. 21.
¹⁴⁶ Iš Lietuvos bei mūsų provinco / Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1882. Nr. 15, 43.
¹⁴⁷ Iš Lietuvos ir mūsų provinco // Niamuno sargas. Ragainė. 1884. Nr. 6.
¹⁴⁸ Kalvaitis V. Dienknyga. 1892. P. 201 //VU MBRS. D – 1185.
¹⁴⁹ Iš Lietuvos ir mūsų provinco / Niamuno sargas. Ragainė. 1886. Nr. 4.
¹⁵⁰ Bruožis A. Prūsų lietuvei. P. 17.
¹⁵¹ Kaunas D. Mažosios Lietuvos bibliotekos (iki 1940 metų). V., 1987. P. 66.
¹⁵² Kaunas D. Iš lietuvių… P. 38.
¹⁵³ Weiss A. Min. veik. Bd. 2. S. 203.
¹⁵⁴ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1878. Nr. 19; Ten pat. 1886. Nr. 37, 52; Iš nusidavimų paskutiniojo čėso // Pridetka prie Nr. 10. Naujojo keleivio. Tilžė. 1881.
¹⁵⁵ Lietuvos mokyklos… P. 169.
¹⁵⁶ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Pridetka prie Nr. 11. Tilžės keleivio. Tilžė. 1890.
¹⁵⁷ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. Karaliaučius. 1886. Nr. 16.
¹⁵⁸ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. Karaliaučius. 1886. Nr. 17.
¹⁵⁹ Weiss A. Min. veik. Bd. 2. S. 199.
¹⁶⁰ Sembritzki J., Bittens A. Min. veik. S. 185-186.
¹⁶¹ Weiss A. Min. veik. Bd. 2. S. 203-204.
¹⁶² Ibidem. S. 208.
¹⁶³ Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 410.
¹⁶⁴ Gottlob Egelhaaf. Bismarck. Sein Leben und sein Werk. Stuttgart. 1911. S. 315.
¹⁶⁵ Bruožis A. Prūsų lietuvei. P. 16.
¹⁶⁶ Bericht über Verwaltung und den Stand der Gemeinde-Angelegenheiten der Stadt Memel pro 1875. Memel, 1874. S. 16; Ibidem. Pro 1882/1883. S. 34.
¹⁶⁷ Kopp J. Geschichte des Landkreises Tilsit. Tilsit, 1918. S. 224; Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Pridetka prie Nr. 36 Tilžės keleivio. Tilžė. 1884.
¹⁶⁸ Kruger W. Min. veik. S. 86-87.
¹⁶⁹ Kaunas D. Iš lietuvių… P. 86.
¹⁷⁰ Iš Lietuvos bei mūsų provinco //Lietuviška ceitunga. Klaipėda.1882. Nr. 16.
¹⁷¹ Ten pat. 1885. Nr. 10.
¹⁷² Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Pridetka prie Nr. 50, 52 Tilžės keleivio. Tilžė. 1886.
¹⁷³ Fullhaase A. Min. veik. S. 107-108, 182.
¹⁷⁴ Korth R. Min. veik. S. 20.
¹⁷⁵ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. Karaliaučius. 1886. Nr. 1.
¹⁷⁶ Tezner F. Min. veik. S. 129.
¹⁷⁷ Iš Lietuvos // Niamuno sargas. Tilžė. 1886. Nr. 22.
¹⁷⁸ Karalystės seimas // Žiūronas. Karaliaučius. 1886. Nr. 24.
¹⁷⁹ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1886. Nr. 2.
¹⁸⁰ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. Karaliaučius. 1886. Nr. 41.
¹⁸¹ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1887. Nr. 8.
¹⁸² Basanavičius J. Iš D-ro Jurgio Sauerveino raštų. t. 1. 1. 68 // VU MB RS. F1-1.
¹⁸³ Kaunas D. Du Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojai: M. Šapalas ir J. Penčiukas // Lietuvos TSR AMMD. Literatūra. 1979. t.21(1). P.69.
¹⁸⁴ Vileišis V. Min. veik. P. 149.
¹⁸⁵ Laubert M. Die preussische Polenpolitik von 1772-1914. Krakau, 1944. S. 140.
¹⁸⁶ Die Deutschen Universitaten. Berlin, 1893. B. d. 1. S. 167.
¹⁸⁷ Žostautaitė P. Min. veik. P. 64.
¹⁸⁸ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Lietuviškas polytiškas laikraštis. Karaliaučius. 1885. Nr. 6.
¹⁸⁹ Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaras. Prof. V. Falkenhano atsiminimui. Užrašė D. Kaunas. L. 1 // VU MB RS. F 179-71.
¹⁹⁰ Rimka A. Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai iš „Aušros“-„Varpo“ gadynės (1883-94). Sosialekonominiai raštai. K., 1931. P.37; Vileišis V. Min. veik. P. 201.
¹⁹¹ Kuzmickas B. Tautos kultūros savimonė. V., 1989. P. 77-78.
¹⁹² Rimka A. Prūsų… // L. Ž. Nr. 143.
¹⁹³ Tezner F. Min. veik. S. 33.
¹⁹⁴ Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 418.
¹⁹⁵ Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas. P. 18.
¹⁹⁶ Tezner F. Min. veik. S. 31-32; Harnoch A. Chronik und statistik der evangelischen Kirchen in den Provinzen Ost und Westpreussen. Neidenburg. 1890. S. 299.
¹⁹⁷ Iš mūsų krašto // Naujos žinios. Ragainė. 1890. Nr. 6.
¹⁹⁸ Valančius M. Maskoliams katalikus persekiojant. Surinko ir paaiškino doc. J. Tumas. Kaunas, 1929. P. 76-77.
¹⁹⁹ Rusch J. B. Bismarck und seine Nachvolger bis zum Weltkrieg. Olten, 1924. S. 82.
²⁰⁰ Die Kirchengemainde und Synodalordnung. Bonn, 1912. S. 3-21.
²⁰¹ Naujas bažnyčios davadas// Keleivis. Karaliaučius. 1873. Nr. 49.
²⁰² Nauji įstatymai dėl bažnytinių dalykų // Ten pat. Nr. 7.
²⁰³ Veiss A. Min. veik. Bd. 2. S. 3. Tabelle 3.
²⁰⁴ Hubatch W. Geschichte... Bd. 1. S. 418.
²⁰⁵ Veiss A. Min. veik. Bd. 2. S. 5. Tabelle IV.
²⁰⁶ Kopp J. Geschichte des Landkreises Tilsit. Tilsit. 1918. S. 226.
²⁰⁷ Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje. V. 1978. P. 79.
²⁰⁸ Korth R. Min. veik. S. 15-18. Trzeciakowski L. Min. veik. S. 108-109.
²⁰⁹ Visokia žinia // Keleivis. Karaliaučius. 1873. Nr. 4.
²¹⁰ Trzeciakowski L. Min. veik. S. 110.
²¹¹ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Lietuviškas polytiškas laikraštis. Karaliaučius. 1885. Nr. 31.
²¹² Hubatch W. Geschichte… Bd. 3. S. 305., 309-310.
²¹³ Veiss A. Min. veik. Bd. 2. S. 200.
²¹⁴ Hubatch W. Geschichte… Bd. 1. S. 418.
²¹⁵ Ibidem. Bd. 3. S. 319.
²¹⁶ Bericht uber die Verwaltung und den Stand der Gemeinde – Angelegenheiten der stadt Memel pro Rechnungsjahr 1880-1881. Memel. 1882. S. 6.
²¹⁷ Hubatch W. Geschichte… Bd. 3. S. 311
²¹⁸ Ausbesserung der Pfarergehalter // Evangelische Gemein-deblatt. Konigsberg. 1875. Nr. 23.
²¹⁹ Hubatch W. Geschichte… Bd. 1. S. 383.
²²⁰ Ibidem. Bd. 3. S. 309-310. 
²²¹ Ibidem. Bd. 1. S. 384.
²²² Iš abiejų Prūsų provincų // Pridetka Nr. 7. Naujojo keleivio. Tilžė. 1883.
²²³ Apie lietuvninkus ir jų kalbą // Naujasis keleivis. Tilžė. 1881. Nr. 46.
²²⁴ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1881. Nr. 46; Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 410-411.
²²⁵ Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 389.
²²⁶ Sembritzki J. Geschichte… S. 243-244.
²²⁷ Rimka A. Prūsų… // L.ž. Nr. 149.
²²⁸ Kopp J. Min. veik. S. 203.
²²⁹ Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas. P. 16.
²³⁰ Kalniškys M. Sauerveino vaidmuo Prūsų lietuvių judėjime // Naujoji romuva. 1938.  Nr. 9. P. 43.
²³¹ Pakarklis P. Min. veik. P. 25.
²³² Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Tilžės keleivis. Tilžė. 1889. Nr. 31.
²³³ Markuza J. Daktarą Jurgį Sauerveiną prisiminus. Varsnos. Varšuva. 1972. Nr. 3-4. P. 5.
²³⁴ Basanavičius J. Iš D-ro Jurgio Sauerveino raštų. 1922. t. 1. L. 70 // VU MB RS. Fi-Fi.
²³⁵ Gaigalaitis V. Evangeliški surinkimai Lietuvoje. Priekulė. 1905. P. 25.

 

 

 

„XXI amžius“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 25–26 (2638–2639),
2025 m. liepos 18 d., nr. 27–28 (2640–2641),
2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 29–30 (2642–2643),
2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 31–32 (2644–2645),
2025 m. rugsėjo 5 d., nr. 33–34 (2646–2647)
2025 m. rugsėjo 19 d., nr. 35–36 (2648–2649)