Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX amžiaus pabaigoje 

Istorijos vingiai

(Kanclerio Oto fon Bismarko administracijos valdymo metais, 1871-1890)

Dr. Kęstutis Gudas

I. Mažosios Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis XIX amžiaus pabaigoje

(Tęsinys. Pradžia nr. 23-24)

Palankių sąlygų formuotis lietuviško proletariato sluoksniui pramonėje nebuvo. Klaipėdos miesto gyventojų skaičius iš viso nustojo augęs. 1867 metais mieste gyveno 19.003, o 1891 metais – 19.282 gyventojai²⁸.

Didžiausią dalį Mažosios Lietuvos visų pramonės šakų dirbančiųjų lietuviai sudarė poligrafijos pramonėje. XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje šioje pramonės šakoje Klaipėdos ir Šilutės apskrityse lietuviai sudarė 1/3 visų dirbančiųjų. 1890 metais Mažosios Lietuvos poligrafijos pra­monėje dirbo 893 darbuotojai²⁹. Krašto spaustuvėms, kurių absoliuti dauguma komercijos sumetimais leido lietuviškus spaudinius, buvo reikalingi lietuvių kalbos žinovai, redaktoriai, raidžių surinkėjai. Jeigu tikėtume vokiška statistika, uždarbiai poligrafijos pramonėje buvo vieni didžiausių tarp kitų pramonės šakų. 

Gausiausias pramoniniuose versluose dirbančių lietuvių kontingentas koncentravosi Juodkrantės gintaro kasyklose, kurios priklausė buvusiam Kumpiškių malūno savininkui F. Štan­tynui ir pirkliui iš Fridrichsmarktės M. Bekeriui. Į gintaro gamybos verslus investavo savo kapitalus netgi atskiri Gdansko verslininkai. To meto publicistai ir istorikai A. Cvekas, J. Zembrickis ir A. Ambrazaitis³⁰ savo darbuose pažymi, kad absoliučią daugumą tarp dirbančiųjų Juodkrantės gintaro gavyboje sudarė lietuvių tautybės buvę valstiečiai, šiaip su žemės ūkiu susiję darbininkai ir Kuršių marių žvejai. Iš Prancūzijos atvykę specialistai apmokė apie 200 vietos gyventojų narų darbo įgūdžių.

1871 metais Juodkrantėje nuolat gyveno 512 žmonių; verslams plečiantis, 1885 metais, 851 gyventojas³¹. Kaip teigia to meto lietuviška spauda, 1879 metais sezono įkarštyje Juodkrantės gintaro gavybos įmonėje dirbo apie 1.200 darbininkų, kurie maitino apie 3.500 savo šeimos narių³². 1883 metais gintaro kasyklose dirbo 1.730 žmonių, kurie išlaikė beveik 5.000 savo šeimos narių³³. Tai buvo viena iš stambiausių provincijos pramonės įmonių. Per metus bendrovė išgaudavo iki 75 t gintaro, kuris buvo eksportuojamas į daugelį pasaulio šalių. Samdomųjų darbininkų uždarbiai F. Štantyno ir M. Bekerio bendrovėje buvo palyginti nemaži. Mėnesinis atlyginimas sudarydavo maždaug 45 markes, o kvalifikuotų darbininkų uždarbiai siekdavo iki 150 markių per mėnesį³⁴, t.y. buvo 5-6 kartus didesni nei sezonionių darbininkų uždarbiai ūkiuose.

1890 metais, išsekus gintaro klodams, F. Štantyno ir M. Bekerio bendrovė likvidavosi. Dalis anksčiau dirbusiųjų bendrovėje grįžo prie tradicinių kaimo verslų, kiti išvyko samdos darbams prie kanalų ar tiesti geležinkelius. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad, kasant Kylio kanalą iš Baltijos į Šiaurės jūrą, ten darbą rado labai daug lietuvių, kurie į gimtąsias vietas sugrįžo 1891 metais³⁵.

F. Štantyno ir M. Bekerio bendrovės likvidavimasis turėjo didelį neigiamą poveikį Klaipėdos ir aplinkinių apskričių gyventojų užimtumui. Padidėjo krašto gyventojų migracija į vakarines Vokietijos provincijas. Kartu su Vokietijos suvienijimu ir gyventojų migracijos iš vienos provincijos į kitą apribojimų panaikinimu Berlyno, Ansbergo ir Diuseldorfo pramonės rajonuose XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje pradėjo formuotis palyginti kompaktiškos išeivių iš Mažosios Lietuvos ir lietuviškų Rusijos gubernijų kolonijos. Oficialiais statistikos duomenimis, 1890 metais Berlyne lietuvių gyveno daugiau nei Rytų Prūsijos administraciniame centre Karaliaučiuje: atitinkamai 705 ir 469 lietuviai³⁶. Formavosi paradoksali socialinė situacija. Vokietijos pramoniniuose rajonuose lietuviškai kalbančių pramonės darbininkų skaičius buvo žymiai, kelis kartus, didesnis negu etninėje lietuvių teritorijoje – Mažojoje Lietuvoje. Pagal oficialią statistiką pramoninėse Vokietijos provincijose XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje dirbo beveik 4.000 lietuvių darbininkų³⁷. Ši nedidelė tautos dalis, atitrūkusi nuo tautos kamieno ir neturėdama sąlygų savarankiškai kultūros plėtotei, veikiama vokiškos aplinkos, sparčiai vokietėjo.

Pagrindinę lietuvių tautinės mažumos dalį Rytų Prūsijoje sudarė valstietija, ūkių samdomieji darbininkai, smulkūs kaimo amatininkai ir žvejai. Šių socialinių grupių interesų Rytų Prūsijoje ilgai negynė jokie įstatymai ir visuomeniniai institutai. Po baudžiavos panaikinimo Prūsijoje 1807 metais, išskyrus šiaurės rytų kraštą (Klaipėdos, Šilutės ir iš dalies Tilžės, Ragainės apskr.), likusioje Mažosios Lietuvos dalyje ekonomiškai stiprios ir etniškai grynos lietuviškos kaimų bendruomenės nesusiformavo. Junkerio jurisdikciją joms pakeitė valstybės skyriamų landratų administravimas. Vokiškoji administracija savo nuožiūra pakeitė dalies kaimų ir bažnytinių bendruomenių istoriškai nusistovėjusias ribas, į naujai kuriamas bendruomenes jungė tautiniu požiūriu mišrias teritorijas. XIX amžiuje žemėvaldos formų kaita Rytų Prūsijoje vyko nuosaikių reformų keliu. XIX amžiaus pirmojoje pusėje prasidėjęs dėsningas valstietijos klasinis diferencijavimasis, vokiškos valdžios įstatymiškai reglamentuojamas, įgavo tautinį kryptingumą. Pagal 1833 metų įstatymą nusigyvenusius ir bankrutavusius ūkius galėjo įsigyti tik vokiečių tautybės asmenys³⁸. Turtingi ir toliau turtėjan­tys lietuviai ūkininkai sparčiai vokietėjo, kadangi vokiečių tautybės ūki­nin­ko ekonominis, juridinis ir moralinis statusas buvo žymiai aukštesnis. Plėtojantis dalies valstietijos, ypač smulkiosios, nuskurdimo procesui, junkeriniams ūkiams išgyvenant agrarinę krizę ir krintant žemės kainoms apie XIX amžiaus vidurį sustiprėjo žemės spekuliantų iš vokiškų provincijų srautas į Mažąją Lietuvą. Vokiečių ir žydų tautybės verslininkai šeštame-septintame dešimtmečiuose supirko žymią nusigyvenusių junkerių ir valstiečių ūkių dalį³⁹. Engėją junkerį XIX amžiaus antroje pusėje pakeitė ne tik landratų administracinė priežiūra, bet ir žydų prekybininkų ir finansininkų prievarta. Lupikiškas kapitalas įvairių sandėrių keliu pajungė savo kontrolėn didelę dalį smulkiųjų kaimų gyventojų. 

Nuo 1840 metų Prūsijos karalystės vyriausybė skirdavo iš valstybės iždo kasmet po 1 mln. talerių (3 mln. markių) kolonizacijai rytinėse teritorijose plėtoti⁴⁰. 1862 metais O. Bismarkui tapus Prūsijos kancleriu, prasidėjo planingas Rytų Prūsijos kolonizavimas vokiečių tautybės ūkinin­kais. Buvo įsteigtas neoficialus 160 mln. markių kolonizavimo fondas, pradėta sistemingai išpirkinėti žemę iš nevokiečių⁴¹. Ekonominę paramą ir socialines lengvatas fondas teikė lietuviams tik tautybės atsisakymo atvejais. Tokių priemonių dėka laipsniškai ir kryptingai vyko žemės fondo perskirstymas ir kaupimas vokiečių tautybės ūkininkų, įvairių verslininkų, evangelikų bažnyčios ir valstybinio aparato valdininkų rankose. Lietuvių tautinei mažumai liko smulkių kaimo gyventojų ir pygios samdomosios darbo jėgos stambiems ūkininkams tiekėjos dalia.

Rytų Prūsijos provincijos, kaip agrarinio krašto, specifinis bruožas buvo tas, kad čia vyravo stambioji žemėvalda. Junkerija, kaip ikikapitalistinė klasė, kilme tik vokiška, XIX amžiaus antroje pusėje išliko, nes išliko paveldima stambioji žemėvalda. Nors turtiniu atžvilgiu junkerija deklaravosi ir prasiskolino, tačiau išlaikė socialinį ir politinį prestižą bei nemažai privilegijų. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje dešimtyje Gumbinės apygardos apskričių, kuriose koncentravosi pagrindinė lietuvių valstietijos dalis, buvo 449 stambūs privatūs dvarai ir valstybės domėnai⁴². Prie dvarų koncentravosi dažniausiai vokiečių tautybės samdomieji darbininkai, amatininkai ir kiti asmenys, aptarnaujantys ūkių poreikius. 1890 metais Klaipėdos apskrityje iš 43-jų dvarų daugumą dirbančiųjų juose vokiečiai sudarė 35-iuose; Tilžės apskrityje iš 44-ių dvarų – 35-iuose⁴³. Dvarai naudojosi didelėmis savivaldos teisėmis. Dvarų savininkai arba jų valdytojai draudė ūkio ribose viešai vartoti lietuvių kalbą, vertė dvarų darbininkus savo vaikus leisti į vokiškas mokyklas, orientavo lankyti tik vokiškas religines apeigas ir smerkė visą, kas lietuviška. Per keletą amžių vokiški dvarai buvo, o XIX amžiaus pabaigoje išliko siauro lokalinio pobūdžio lietuvių valstietijos nutautinimo židiniais.

Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse vokiškų dvarų palyginti su vakarinėmis ir pietvakarinėmis apskritimis buvę mažiau ir jų valdomi žemės plotai nebuvo labai dideli. Vakarinėse Mažosios Lietuvos apskrityse vyravo stambesnė žemėvalda. Aštuntojo dešimtmečio  pradžioje Tilžės apskrityje 28 ūkiai valdė po 150 ha ir daugiau žemės, 41 ūkis – po 75 ha ir daugiau; Ragainės apskrityje: 48 ūkiai – daugiau nei 150 ha ir 75 ūkiai – daugiau nei 75 ha; Įsručio apskrityje: 75 ūkiai – daugiau nei 150 ha ir 90 ūkių – daugiau nei 75 ha žemės⁴⁴ ir t. t. Stambūs ūkiai turėję po 100 ha ir daugiau žemės, devintojo dešimtmečio viduryje valdė beveik 39 % viso provincijos žemės fondo⁴⁵. Bet XIX amžiaus antrojoje pusėje tokių stambių junkerinių ūkių rentabilumas ėmė mažėti. Palyginti neaukšta agrokultūra, ekstensyvūs ūkininkavimo metodai ir feodalinės epochos darbo jėgos samdos įstatymai dalį stambių junkerinių ūkių laipsniškai pavertė nuostolingais ir stipriai prasiskolinusiais ekonominiais vienetais. Neatsitiktinai po Vokietijos suvienijimo bendrame ekonominių reformų fone vyriausybiniai sluoksniai pirmiausia susirūpino stambių ūkių, kurių savininkais buvo tik vokiečiai arba suvokietėję lietuviai, likimu rytinėse provincijose. Siekiant koordinuoti agrarinio sektoriaus gamybą, pakelti jo produktyvumą ir rentabilumą bei sustiprinti vokiškus ūkius daugianacionalinėse provincijose, 1872 metais buvo įsteigta valstybės žemės ūkio taryba. Rytų Prūsijoje ypatingu jos dėmesio ir subsidijų  objektu tapo stambūs, ekonomiškai gerai organizuoti vokiškų ūkių agrariniai susivienijimai bei įvairios ūkininkų žemės ūkio draugijos, dažniausiai veikusios vienos apskrities ribose.

Ekonomiškai stipriausias buvo Rytų Prūsijos centrinis žemės ūkio susivienijimas, turėjęs savo atskirą kredito banką Karaliaučiuje. Susivienijimas jungė išimtiniai tik stambių ūkių savininkus, provincijos administracinio aparato stambius valdininkus ir rantje sluoksnio atstovus. 1877 metais susivienijimo nariais buvo 1.019 asmenų turėjusių daugiau nei 100 ha žemės, ir 1.352 asmenys, turėję iki 100 ha žemės. Rytų Prūsijos centrinio žemės ūkio susivienijimo Klaipėdos apskrities filialas jungė 57 stambius ūkininkus, prekybininkus ir valdininkus; Šilutės apskrityje –14; Labguvos apskrityje – 103; Vėluvos apskrityje – 176 asmenis⁴⁶. 1886 metais susivienijimo narių padaugėjo iki 3.981. Jis jau jungė 17 pavienių žemės ūkio draugijų apskrityse ir dar 61 labai smulkių, tik bendruomenės ribose veikusių ūkininkų draugiją⁴⁷. Rytų Prūsijos centrinio žemės ūkio susivienijimo ekonominę veiklą iš valstybės biudžeto dosniai finansavo vyriausybė. Susivienijimui priklausantys ūkiai kasmet gaudavo pusę ir daugiau visų lėšų, skiriamų provincijos žemės ūkiui vystyti. 1877 metais susivienijimas gavo iš valstybės biudžeto daugiau nei 40.000 markių, 1883 metais – 45.540, 1884 metais – 46.050⁴⁸ ir 1885 metais – 46.850 markių. 1885 metais susivienijimas savo ižde turėjo 101.133 markes⁴⁹.

Valstybė aprūpino Rytų Prūsijos centrinį žemės ūkio susivienijimą ne tik kreditu ir dotacijomis, bet lengvatinėmis sąlygomis tiekė statybines medžiagas, žemės ūkio techniką ir kvalifikuotus agronomijos specialistus. Klostantis palankioms ekonominės veiklos aplinkybėms, susivienijimas monopolizavo didelę dalį provincijos agrarinio sektoriaus, diktavo žemės ūkio produktų supirkimo-pardavimo kainas, į ekonominę ir finansinę priklausomybę pajungė dalį smulkesnių ūkių. Sustiprėję vokiečių ūkininkai, reikalui esant, finansiškai remiami susivienijimo banko, vis didesniu mastu ėmė supirkinėti iš varžytinių parduodamus smulkius lietuvių ūkius. Kiti žemės ūkio susivienijimai, veikę provincijoje ir lietuviškose apskrityse, negalėjo ekonominiu svoriu prilygti centriniam susivienijimui. 1871 metais Įsručio apskrityje įsisteigęs ūkininkų susivienijimas iki 1889 metų sujungė visas apskrities smulkias žemės ūkio draugijas. Lietuviškose apskrityse savo koordinuota veikla išsiskyrė Klaipėdos ir Šilutės apskričių bendras ūkininkų susivienijimas, jungęs vidutinius ir smulkius ūkininkus. 1881 metais jo valdybai vyriausybė išskyrė 1.060 markių⁵⁰. 1878 m. kovo 23 d. buvo įsteigta savaran­kiška Klaipėdos apskr. ūkininkų draugija, kurios vadovybė periodiškai rengė ūkininkų sueigas agronomijos naujienoms pranešti ir keistis ūkininkavimo patirtimi⁵¹. 

Ekonominiu požiūriu žemės ūkio susivienijimų ir draugijų steigimas bei jų aktyvi veikla buvo pažangus reiškinys Rytų Prūsijos agrariniame sektoriuje. Ūkininkų susivienijimai ir draugijos propagavo naujausius ir pažangiausius ūkininkavimo metodus, diegė praktikoje paskutinius agronomijos mokslo pasiekimus ir didino žemės ūkio produktyvumą. Organizuoto ūkininkavimo dėka Rytų Prūsijos technizavimo ir produktyvumo augimo procesas devintame dešimtmetyje savo tempais ėmė lenkti kitus valstybės regionus. Prie stambių ūkių technizavimo daug prisidėjo Gumbinės pramonininkas G. Dingeris, 1881 metais Pilkalnyje pradėjęs gaminti žemės ūkio mašinas⁵². Remdama stambių ūkių konkurencinį pajėgumą, valstybė neretai dengė žemės ūkių susivienijimų ir draugijų nuostolingą, bet vartotojams reikalingą gamybą, dosniai premijavo geriausius pasiekimus augalininkystėje ir gyvulininkystėje, finansavo susivienijimų savarankiškus agronominius tyrimus. Pavyzdžiui, 1878 metais moksliniams tyrimams provincijos žemės ūkyje finansuoti valstybė skyrė 14.550 markių, 1875 metais – 18.000 markių⁵³.

Valstybės remiami ir ekonomiškai sustiprėję vokiečių ūkininkai jau nebesitenkino vien žemės ir inventoriaus pirkimu, bet laisvus kapitalus ėmė investuoti į prekybą ir finansines operacijas. XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje ūkininkų susivienijimai ir smulkesnės žemės ūkio draugijos iš siaurų luominių ūkinių vienetų galutinai virto provincijos valdančiųjų sluoksniu, nepaisant luominės priklausomybės, ekonominėmis organizacijomis. Į žemės ūkio susivienijimus jungėsi pramonininkai, Evangelikų Liuteronų Bažnyčios hierarchai, valdininkai. Susiklostė palankios sąlygos lupikiškajam kapitalui funkcionuoti. Kaimuose plačiai steigėsi įvairiausios kredito, avansavimo draugijos bei skolinimosi kasos. Pavyzdžiui, 1877 metais kredito draugija įsisteigė Priekulėje. 1881 m. kovo 31 d. ši draugija jau jungė 795 asmenis ir savo ižde turėjo 35.459 markes. Per keturis metus Priekulės kredito draugija išaugo į vieną iš stambiausių kaimo kredito įstaigų Karaliaučiaus apygardoje⁵⁴. Jos iždininkas evangelikų dvasininkas R. A. Cypelis greit įsigijo stambų ūkį. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje vien Gumbinės apygardoje veikė 101 įvairaus pobūdžio ir paskirties finansavimo įstaiga⁵⁵. Jos aptarnavo ir kaimo, ir miesto verslininkų poreikius. Ūkinin­kų susivienijimų bei kredito įstaigų ekonominės ir finansinės veiklos susipynimas stiprino vokiškojo kapitalo ir verslininkų konsolidacijos procesą provincijoje. Šių sluoksnių rankose atsidūrė krašto stambioji gamyba ir pramonėje, ir žemės ūkyje, finansai, ekonominiai ryšiai, t. y. visos ekonominės prievartos priemonės prieš neorganizuotus, pavienius, smulkius kaimo gamintojus.

Deja, nauji ūkininkavimo metodai ir valstybės parama tik labai nežymiu mastu palietė nedidelius valdomais žemės plotais ūkius, kurių didžioji dauguma nebuvo kooperuoti į jokias draugijas arba susivienijimus. 1882 metais ūkiai, turėję iki 2 ha žemės, Rytų Prūsijos provincijoje sudarė 53,9 % visų ūkių, nuo 2 iki 5 ha – 13,9 %, nuo 5 iki 20 ha – 16,7 % visų ūkių. Ūkiai, turėję daugiau nei 20 ha žemės, sudarė 15,5 %⁵⁶. Žymus lietuvių kultūrinio judėjimo dalyvis, lietuviškos spaudos leidėjas ir platintojas J. Mikšas (1862-1903) to meto lietuviškoje periodikoje akcentavo, kad smulkių, bet savarankiškų kaimo gyventojų skaičius lietuvių tarpe sparčiai mažėjo, nes nemaža dalis patekdavo žydų prekybininkų finansinėn priklausomybėn ir jų žemė neretai būdavo išparuodama įsiskolinimams padengti⁵⁷.

Savaitraščio „Tiesos prietelius“, ėjusio Priekulėje, duomenimis, 1881 metais vien Priekulės karališkasis teismas pardavė iš varžytinių 11 lietuvių ir 3 vokiečių ūkius; Rusnės teismas – atitinkamai 7 ir 1; Šilutės teismas – 10 ir 4; Klaipėdos teismas – 4 ir 5. Visoje Gumbinės apygardoje per teismą buvo išparduota: 1879 metais – 707 ūkiai, 1880 metais – 654 ūkiai, 1881 metais – 567 ūkiai, 1882 metais – 488 ūkiai, 1883 metais – 386 ūkiai ir t. t. Ypač didelis skaičius ūkių ėjo iš varžytinių lietuviškose apskrityse. 1883 metais Šilutės apskrityje buvo išvaržyti 42 ūkiai, Tilžės apskrityje – 26, Ragainės apskrityje – 16, Pilkalnio ir Stalupėnų apskrityse – po 6 ūkius. Daugiau nei pusė išvaržytų ūkių turėjo iki 5 ha žemės⁵⁸.

Kadangi ūkininkų susivienijimai, draugijos ir valstybė finansavo dažniausiai tik vokiškus ūkius, lietuvių valstietija buvo palikta žydų lupikiškojo kapitalo savivalei. Dalis lietuvių valstiečių, siekdami ekonomiškai sustiprinti savo ūkius ir padengti nors dalį savo skolų, kredito kreipėsi į lietuviškų gubernijų žydų prekybininkus, kurie tuo naudojosi ir ėmė dar didesnius procentus nei provincijos verslininkai⁵⁹. Berlyno vyriausybė, siekdama nors kiek pagyvinti smulkaus agrarinio sektoriaus gamybą,  1880 metais įstatymu šiek tiek apribojo lupikiškojo kapitalo savivalę⁶⁰, tačiau smulkių ūkių įsiskolinimai nemažėjo ir ateityje. Ekonomisto A. Rimkos paskaičiavimais, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tik apie 10 % lietuvių ūkių neturėjo jokių įsiskolinimų. Visoje Prūsijoje skolų neturėjo kas trečias ūkis⁶¹. Dalis ūkių be einamųjų skolų ir procentų už jas privalėjo mokėti iki 1891 metų arba iki 1906 metų išpirką už buvusias feodalines prievoles ir gautą žemę. Išpirkos mokesčių dydį nustatė 1850 m. kovo 2 d. įstatymas, kuris, būdamas feodalinės epochos reliktu, stabdė smulkesnių ūkių ekonominį vystymąsi. Iki pat XIX amžiaus pabaigos Mažosios Lietuvos kaime liko galioti daug kitokių feodalinės epochos juridinių nuostatų. Liko galioti ypač reakcingi 1810 m. lapkričio 8 d. įstatymo straipsniai, reglamentavę valstietijos luomines teises ir draudę bet kokius valstietijos pasisakymus prieš vyriausybės vidaus politiką. Liko galioti ir 1854 m. balandžio 24 d. įstatymas, kurio trečias straipsnis draudė valstietijai savarankiškai vie­nytis į politines sąjungas ir draugijas⁶². Atgyvenę, XIX amžiaus pabaigos ekonominių santykių žemės ūkyje išsivystymo nebeatitinkantys juridiniai aktai, tarnavo tik smulkių kaimo gamintojų ekonominei prievartai ir lietuvių valstietijos nacionaliniam engimui stiprinti. Ta lietuvių valstietijos dalis, kuri buvo ekonomiškai stipresnė ir siekė savo ūkius dar labiau sustiprinti bei išplėsti, arba norėjo naudotis tomis pačiomis privilėgijomis ir teisėmis kaip vokiečių ūkininkai, neišvengiamai privalėjo plėsti ryšius su ūkininkų draugijomis, susivienijimais ir kredito įstaigomis, patys mokytis vokiečių kalbos, savo vaikus leisti į vokiškas mokymo įstaigas ir tuo pačiu laipsniškai integruotis į vokiečių visuomenę. Įstatymų ir vokiškos valdžios ekonominės politikos dėka lietuvių valstietija buvo pastatyta į tokią ekonominę ir socialinę padėtį, kad jos materialinė gerovė buvo pasiekiama tik nutautėjimo kaina. Apsilankę lietuviškose apskrityse mokslininkai ir visuomenės veikėjai A. Šleicheris (1821-1868) ir L. Geitleris (1847-1885) neatsitiktinai pažymėjo, kad turtingesni lietuvių ūkininkai noriau šnekėjo vokiškai nei gimtąja lietuvių kalba⁶³.

Kad nors kiek atsispirtų vokiečių ir žydų tautybės verslininkų ekonominiam diktatui ir kad sustiprintų bent dalies lietuvių valstietijos ekonominę padėtį, M. Jankus, pats turėjęs nemažą ūkį Bitėnuose, devintajame dešimtyje keletą kartų mėgino įsteigti „Gaspadoriavimo bei pramonės draugystę“. Tikėtasi Tilžės apylinkėse įsigyti žemės, suburti bendruomenę ir užsiimti verslais. M. Jankaus nuomone, ši lietuvių ūkininkų, prekybininkų ir amatininkų draugija turėjo būti formuojama tautiniu pagrindu ir vokiškų agrarinių draugijų pavyzdžiu. Jis išsiuntinėjo daug laiškų lietuvių ūkinin­kams, ragindamas juos konsoliduotis ir steigti savarankišką lietuvių ūkininkų draugiją. Šiuo klausimu M. Jankus šnekėjo lietuvių kultūrinės draugijos Tilžėje „Birutė“ susirinkimuose. Apsitarus su aktyviausiais lietuvių ūkininkais, buvo nutarta ūkininkų draugijos steigiamąjį susirinkimą surengti 1887 m. rugsėjo  mėnesį Tilžėje V. Kalvaičio (1848-1914) namuose⁶⁴. Deja, M. Jankaus idėją aktyviau praktikoje palaikė tik Rokaičių stambus ūkininkas, aktyvus krašto politinio gyvenimo dalyvis D. Zaunius (1845-1912)⁶⁵. Vokiečių valdžia pradėjo organizuotą skaldytojišką veiklą tarp lietuvių valstietijos. M. Jankaus idėjai organizuotai priešinosi vokiečių ir žydų verslininkų sluoksniai, turėję didelę ekonominę galią ir įtaką lietuvių valstietijai. Grasindami ekonominėmis sankcijomis jie sugebėjo sutrukdyti lietuvių ūkininkų draugijos įsteigimą. Šio pirmo lietuvių ūkininkų mėginimo ekonomiškai konsoliduotis visiškai nepalaikė ir nepropagavo to meto lietuviška spauda. Todėl gera ir perspektyvi M. Jankaus iniciatyva praktikoje nebuvo realizuota.

Lietuvių valstietijos tautinė diskriminacija per įvairius draudimus ir suvaržymus kaimo versluose, vokiškų ūkių privilegijuoto augimo skatinimai, vertė dalį lietuvių valstietijos ieškoti išeities iš ekonominių nepriteklių bei tautinės priespaudos vakarinėse šalies provincijose. Po 1871 metų, kai O. Bismarko administracija likvidavo atskirų vokiškų žemių ekonominį ir politinį uždarumą, panaikino visus gyventojų migracijos iš vienos provincijos į kitą apribojimus, kasmet iš Rytų Prūsijos ėmė didėti išvykstančių į vakarus kaimo gyventojų srautas. Didžiąją dalį išvykstančių iš provincijos sudarė didesnės nuosavybės neturintys, niekuo ekonomiškai nepririšti prie savo krašto kaimo gyventojai, t. y. samdomieji žemės ūkio darbininkai, per teismus išparduotų ūkių buvę savininkai, dėl pramoninių prekių antplūdžio konkurencijos nuskurdę amatininkai ir kt.

Pagrindine emigracijos priežastimi buvo uždarbių skirtumas pramoninėse provincijose ir agrarinėje Rytų Prūsijoje. Tarybinio istoriko E. Rubinšteino paskaičiavimu per visą aš­tun­to-devinto dešimtmečių laikotarpį samdomųjų žemės ūkio darbininkų uždarbiai vakarinėse provincijose išsilaikė du kartus didesni negu Rytų Prūsijoje⁶⁶.

Aštuntajame dešimtmetyje nuolatos augantis sezoninių žemės ūkio darbininkų srautas iš Rusijos lietuviškų gubernijų taip pat skatino vietos gyventojų migraciją į vakarines provincijas. Devintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi spartesnė žemės ūkio darbų mechanizacija mažino paklausą nekvalifikuotai darbo jėgai Mažojoje Lietuvoje.

Prie smulkių ūkių likvidavimosi ir dalies smulkiosios valstietijos, kaimo darbininkų ekonominės padėties pablogėjimo prisidėjo dažnai provincijai nepalanki žemės ūkio produktų rinkos konjunktūra. Pigių grūdų antplūdis iš Amerikos į Europos valstybes ir Rusijos, kaip agrarinio krašto kaimynystė, menkino agrarinės Rytų Prūsijos reikšmę Vokietijos ekonomikai. XIX amžiaus pabaigoje javų kainos rinkoje nepaliaujamai krito. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje 1 tona javų maksimaliai kainavo 235 markes, devintojo dešimtmečio pradžioje – 189 markes, o 1890 metais 1 tona javų kaina nukrito iki 165 markių⁶⁷. Tokia linkme besiklostanti padėtis žemės ūkio produktų rinkose kėlė susirūpinimą ir patiems gamintojams, ir valstybės vyriausybiniams sluoksniams. Krintant pajamoms valstietija nebesugebėjo laiku sumokėti mokesčių už naudojimąsi plentais, geležinkeliu, už kreditus, valdininkų aparatui išlaikyti ir t. t. 1879 m. kovo mėnesį Klaipėdos apskrities 26 ūkininkai išsiuntė kanclerio O. Bismarko vardu peticiją, prašydami pakelti muitus iš Rusijos įvežamiems žemės ūkio produktams. Kitais metais pasipylė peticijos iš kitų lietuviškų apskričių jas atstovaujan­tiems landtago deputatams, generolui H. Moltkei, kuris 1869-1891 metų laikotarpiu reichstage atstovavo Klaipėdos ir Šilutės apskritims⁶⁸. Siekdami apriboti Rusijos javų eksportą į Vokietiją, stabilizuoti javų kainas ir sustiprinti savo konkurencinį pajėgumą, peticijas vyriausybei siuntė ir ūkininkų susivienijimų valdybos, ir pavieniai žemės magnatai.

Berlyno vyriausybė, tenkindama peticijų reikalavimus, 1885 metais pradėjo atvirą muitų karą su Rusija, uždraudė be valdžios leidimo bet kokią pasienio prekybą ir dar labiau sugriežtino ypatingą pasienio režimą. Kaip pažymi to meto lietuviška spauda, dėl muitų karo labai susiaurėjus pasienio prekybai, daugiausiai nuken­tėjo pasienio lietuviškų apskričių valstietija, kuri palaikė tradicinius, istoriškai nusistovėjusius ekonominius ryšius su lietuviškomis gubernijomis⁶⁹. 1886 metų rudenį apsilankęs pasienio lietuviškose apskrityse valstybės sekretorius Betcheris konstatavo smulkiųjų gamintojų kaime krizinę ekonominę padėtį⁷⁰. Išeities iš skurdo dalis kaimo gyventojų mėgino ieškoti labiau išvystytose Vokietijos provincijose, kurios kiek mažiau pajuto muitų karo padarinius.

Emigrantų ir laikinai išvykstančių į vakarus srautas didėjo kasmet. Pagal emigruojančių gyventojų procentą nuo bendro provincijos gyventojų skaičiaus Rytų Prūsija toli aplenkė kitas Vokietijos provincijas, kurioms aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose taip pat buvo būdingas darbo jėgos nutekėjimo procesas. 1876-­1880 metais iš Rytų Prūsijos į vakarines šalies provincijas išvyko 1,7 % visų gyventojų, o 1881-1885 metais – 4,1 %, 1886-1890 metais – 6,7 % visų gyventojų. Iš tų bendruomenių ir apskričių, kuriose vyravo ypač stambi žemėvalda, 1873-1890 metų laikotarpiu išvyko iki 16 % visų gyventojų⁷¹. Lenkų istoriko A. Muenicho paskaičiavimais, kasmet, ieškodami laikinų uždarbių arba nuolat gyventi, į vakarus išvykdavo po 17000-18000 kaimo gyventojų⁷². Kiek mažiau emigracija palietė pajūrio ruožą, kurio gyventojai vertėsi žvejyba arba dirbo gintaro gavybos įmonėje Juodkrantėje, taip pat labiau pramonizuotą Karaliaučiaus apskritį.

Gyventojų migracijos iš Rytų Prūsijos dydį ir padarinius provincijai gerai iliustruoja tokie skaičiai: 1819-­1867 metais Rytų Prūsijos provincijoje gyventojų skaičius išaugo 178,3 %, o 1867-1900 metais – tik 107,9 %⁷³. Gumbinės apygardoje gyventojų skaičius net sumažėjo. Karaliaučiaus apygardai priklausiusioje Klaipėdos apskrityje 1880 metais gyveno 60.012 gyventojų, 1885 metais – 58.571 gyventojas⁷⁴. Gyventojų mažėjimo tendencija lietuviškose apskrityse buvo tiesioginiu migracijos rezultatu.

Vokiškoji statistika nenurodo emigrantų ir sezoniniams darbams išvykstančių į vakarines provincijas tautybės. Todėl labai sunku nustatyti, kokią dalį tarp išvykstančių sudarė lietuviai. Iš Šilutės apskrities, kurioje 1870 metais lietuviai sudarė 63,6 % visų gyventojų⁷⁵, 1876-1900 metais į vakarines provincijas visam laikui pasitraukė 8.055 asmenys⁷⁶. Be abejonės, gyventojų migracija palietė ir lietuvių kaimo gyventojų sluoksnius. Kitaip sunku paaiškinti lietuviškų kolonijų formavimąsi Vokietijos pramoniniuose rajonuose.

Lietuvių migracija į vokiškas provincijas, netgi į JAV, Vokietijos koloniją Kamerūną (apie tai retsykiais užsimena to meto lietuvių periodika) suvaidino ne paskutinį vaidmenį bendrame tautinės mažumos asimiliacijos ir laipsniško nykimo etninėje teritorijoje procese. Atitrūkę nuo gimtųjų vietų ir etninės kultūros regiono, lietuviai Vokietijoje asimiliavosi žymiai sparčiau.

Valstietijos migracija į vakarines vokiškas provincijas palyginti eks­ten­sy­vios agrarinės Rytų Prusijos ekonomikos sąlygomis mažino darbo jėgos pasiūlos ir paklausos disproporciją kaime, švelnino socialinius prieštaravimus ir neleido kristi samdomų darbininkų uždarbiams. Jeigu tikėtume to meto vokiškos statistikos duomenimis, išeitų, kad 1873 metais Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Ragainės apskrityse žemės ūkio darbininko darbo dienos uždarbis vidutiniškai siekdavo 79 pfenigus, o 1892 metais – 1 markę ir 30 pfenigų. Per tą patį laikotarpį uždarbiai lenkiškose apskrityse išaugo nuo 89 pfenigų iki 1 markės ir 11 pfenigų⁷⁷. Kita vertus, migracija į vakarus sankcionavo amžių deformuotą lietuvių tautinės mažumos socialinę struktūrą: savo etninėje teritorijoje ji liko valstietiška. Miestai išliko tik vokiški.

Nuo 1873 m. pabaigos vyriausybė mėgino kontroliuoti gyventojų migraciją į vakarus. Kad ekonomiškai pririštų valstietiją prie gyvenamosios vietos ir išplėstų dirbamos žemės plotus provincijoje, Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardų valdžia mėgino dirbtinai išparceliuoti nuostolingų dvarų žemę ir išdalinti ją nuomon arba nuosavybėn smulkiais sklypeliais valstietijai, laipsniškai pradėjo didinti dotacijas smulkiems ūkiams, organizavo pelkėtų žemių įsisavinimą. Policijos pareigūnai sugriežtino nedirbančių ir neturinčių pastovios gyvenamosios vietos kaimo gyventojų kontrolę, mėgino stabdyti jų migraciją į vakarus. Norintiems išvykti darbams į vakarines provincijas buvo įvesta specialių dokumentų išdavimo tvarka. 1882 m. sausio mėnesį Šilutės landratas įpareigojo policiją suiminėti visus nedirbančius ir valkataujančius asmenis ir pristatyti juos policijos pareigūnui to kaimo, iš kurio šis kilęs⁷⁸.

Siekdama riboti gyventojų migraciją ir aprūpinti pastoviais verslais kaimo gyventojus rytinėse provincijose, 1876 m. rugpjūčio 8 d. valdžia priėmė pelkėtų žemių įsisavinimo ir jų perdavimo nuomon valstietijai projektą. Pelkėtos ir nekultivuotos žemės Klaipėdos ir Pilkalnio apskrityse sudarė 7 %, Tilžės apskrityje – 13 %, Labguvos apskrityje – 24 %, Šilutės apskrityje – 30 % visos žemės plotų⁷⁹. Šilutėje buvo įsteigta speciali nekultivuojamų žemių kolonizacijos komisija, kuri rūpinosi pelkėtų žemių įsisavinimu apskrityje. Stambesni ūkininkai į daug materialinių resursų ir sąnaudų reikalaujančią naujų žemių kolonizaciją žiūrėjo skeptiškai. Atvykstančių kolonistų pagrindinę dalį sudarė vietos ir lietuviškų Rusijos gubernijų lietuvių valstiečiai. Norinčių turėti savo žemės sklypą dėka kolonizuota ir įsisavinta Medšokelių apylinkė, kurioje iki 1890 metų apsistojo 42 valstiečių šeimos⁸⁰. Plėtėsi Rugelių ir Aukštumolių kolonijos. Didžiausias kolonistų kontingen­tas įsikūrė tarp Šilutės ir Rusnės įsteigtoje ir 1874 metais Bismarko vardu pavadintoje kolonijoje. 1866 metais čia ūkininkavo 29 nuomininkai, 1876 metais – 631, 1881 metais – 1.234, 1895 metais – 1.584 nuomininkai ir jų šeimų nariai⁸¹. Naujai atvykstantiems suteikė tam tikras ekonomines ir socialines lengvatas, pirmus tris metus jie nemokėjo jokių mokesčių, kolonistų vaikams buvo pastatytos dvi pradinės mokyklos. ¾ visų kolonistų Bismarko kolonijoje sudarė lietuviai. 

²⁸ Statistiches Handbuch… Bd. 4. – S. 106.
²⁹ Kaunas D. Iš knygos istorijos. Klaipėdos krašto lietuviška knyga iki 1919 m. V., 1986. P. 167; Kaunas D. Mažosios Lietuvos spaustuvės  1524-1940 metais. – V., 1987. P. 21.
³⁰ Zweck A. Litauen. Eine Landes und Volkskunde. – Stuttgart, 1898. S. 431; Sembritzki J. Geschichte… S. 266; Ambrassat A. Die Provinz Ostpreussen Königsberg, 1912. S. 191.
³¹ Rezner F. Die Slawen in Deutchland. Braunschweig, 1902. S. 130.
³² Iš Prūsų provinco // Tiesos prietelius. – Priekulė. 1880. Nr. 40.
³³ Iš Lietuvos ir mūsų provinco // Lietuviškas polytiškas laikraštis. – Karaliaučius. 1884. Nr. 20.
³⁴ Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Pridetka prie Nr. 35 Tilžės keleivio. – Tilžė. 1886.
³⁵ Iš Lietuvos // Varpas. – Tilžė. 1892. Nr. 3.
³⁶ Tezner F. Min. veik. S. 33.
³⁷ Statistisches Handbuch… – Bd. 4. S. 101.
³⁸ Žostautaitė P. Prūsijos lietuvių vokietinimas ir pasipriešinimas jam 1848-1914 m. – Lietuvos TSR MAD. – Serija A. – 1968. T. (26). P. 62.
³⁹ Zweck A. Min. veik. – S. 200.
⁴⁰ Fainhauzas D. 1863 m. sukilimas ir Vakarų Europos visuomenė // kn.: Lietuvos valstiečiai XIX a. – V., 1957. P. 183.
⁴¹ Sambora H., Šilas V. Po Mažąją Lietuvą. – V., 1983. P. 5.
⁴² Weiss A. Min. veik… B d. 2. S. 1. Tabelle 1. 
⁴³ Vileišis V. Min. veik. – P. 9-10.
⁴⁴ Weiss A. Min. veik. – Bd. 2. S.162, 164, 176.
⁴⁵ Германская колонизация Полских провинций Прусии. – С. Пг., 1894. S. 6.
⁴⁶ Jahresbericht des Ostpreussischen Landwirtschaftlichen Zentralvereins pro 1877. – Königsberg, 1878. S. 34. – Tabelle c.
⁴⁷ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda. 1886. Nr. 31.
⁴⁸ Ten pat. 1883. Nr. 17; 1884. Nr. 15.
⁴⁹ Ten pat. 1886. Nr. 31.
⁵⁰ Iš nusidavimo paskutiniojo čėso // Pridetka Nr. 16 Naujojo keleivio. – Tilžė, 1880.
⁵¹ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda, 1878. Nr. 13.
⁵² Krüger W. Stadt Pillkallen 1724-1924. – Pillkallen,1924. S. 79.
⁵³ Hansen J. Die Landwirtschaft in Ostpreussen. – Jena, 1916. S. 393.
⁵⁴ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 12.
⁵⁵ Weiss A. Min. veik. – Bd. 2. S. 6. – Tabelle VII.
⁵⁶ Hansen J. Min. veik. S. 14.
⁵⁷ Mikšas J. Tikrieji uždaviniai vokiškos kultūros prie Niamuno // Niamuno sargas. – Ragainė, 1884. Nr. 11, 12.
⁵⁸ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda, 1884. Nr. 20. 
⁵⁹ Basanavičius J. Iš D-ro Jurgio Sauerveino raštų. V., 1922. – L. 106 // Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius, F. 1-1.
⁶⁰ Зомбарт В. Народное хозяиство Германии в XIX и в начале XX века. – М., 1953. С. 179.
⁶¹ Rimka A. Prūsų Lietuva ir lietuviai // Lietuvos žinios. – Vilnius, 1914. Nr. 147.
⁶² Preuss E. Die Ostpreussische Landarbeiterschaft. Ihre Entwicklung von der Grundung des Ordensstastes bis sur Geganwart. – Königsberg. 1926. S. 82, 84. 
⁶³ Kūjis. M. D-ras Jurgis Zauerveinas. Jo gyvenimas, veikla ir raštai // Darbai ir dienos, 1937. Kn. 6. P. 34.
⁶⁴ M. Jankaus laiškai Naujokui. Bitėnai, 1887 m. rugsėjo mėn. 20 d.; M. Jankaus laiškas M. Tamošiūnui, Bitėnai, 1888 m. kovo mėn. 14 d. // Tauta ir žodis. – 1926. Kn. 4. P. 328, 404.
⁶⁵ Iš Tilžės // Lietuviškasis balsas, New York. – 1887. Nr. 25.
⁶⁶ Рубинштейн Е. И. Политика германского империализма в западных польских землях в конце XIX – в начяле XX века. – M., 1953. С. 141.
⁶⁷ Rubinštein E. I. Min. veik. S. 80.
⁶⁸ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. – Klaipėda. 1879. Nr. 12.
⁶⁹ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. – Karaliaučius, 1886. Nr. 46.
⁷⁰ Ten pat. – 1886. Nr. 45.
⁷¹  Hansen J. Min. veik. S. 8.
⁷²  Muenich A. Osaxdniectvo niemieckie w Prussach wschodnich. – Torun, 1934. S. 10.
⁷³ Ouante P. Die Bevölkerungsentwicklung der preussischen Ostprovinzen im 19, und 20. Jahrhunder // Zeitschrift für Ostforschung, 1959. H. 4. S. 482.
⁷⁴ Iš Prūsų provinco // Konzervatyvų draugystės laiškas. – Priekulė. 1886. Nr. 3.
⁷⁵  Vileišis V. Min. veik. P. 156.
⁷⁶ Sembritzki J., Bittens A. Geschichte des Kreises Heydekrug. – Memel, 1920. S. 268.
⁷⁷ Hansen J. Min. veik. S. 74.
⁷⁸ Iš Prūsų provinco // Tiesos prietelius. – Priekulė. 1882. Nr. 3.
⁷⁹ Ambrassat A. Min. veik. S. 22.
⁸⁰ Sembritzki J., Bittens A. Min. veik. S. 260.
⁸¹ Iš nusidavimo paskutiniojo čėso // Pridetka Nr. 6 Naujojo keleivio. – Tilžė. 1881; Ambrassat A. Min. veik. S. 178-179, 298.

„XXI amžius“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 25–26 (2638–2639)