Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX amžiaus pabaigoje 

Istorijos vingiai 

Iš senosios literatūros

Liudvikas Rėza

Martynas Liudvikas Gediminas Rėza (vok. Martin Ludwig Rhesa) – kuršininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, tautosakininkas, kritikas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos darbuotojas, folkloristas, teologijos ir filosofijos mokslų daktaras, gimė 1776 m. sausio 9 d. Karvaičiuose, Kuršių Nerijoje, pajūrio sargo šeimoje. 

Anksti likęs našlaičiu, patyrė nelengvą vaikystę. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, antikines ir orientalistines kalbas, filosofiją, istoriją, retoriką. 1807 m. už mokslinį darbą „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimus pagal Kantą“ jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis; 1819 m. – filosofijos daktaro laipsnis.

Parengė trečiąjį (1816 m.) ir ketvirtąjį (1824 m.) lietuviškosios Biblijos leidimą, išleido (vokiškai) „Lietuviškosios Biblijos istoriją“ („Geschichte der litthauischen Bibel“, 1816 m.), „Filologines kritines pastabas dėl lietuviškosios Biblijos“ („Phi­lologisch-kritische Anmerkungen zur litthauischen Bibel“, 2 d., 1816 m. ir 1824 m.). 1843 m. rinkinys buvo išspausdintas antrą kartą. Trečiasis leidimas, parengtas Mykolo Biržiškos, išėjo 1935 m., 1958 m. – ketvirtasis.

1809 ir 1825 m. išleido 2 eilėraščių rinkinius vokiečių kalba, pavadintus „Prutena oder Preussische Volkslieder“, juose daug Lietuvos istorijos, tautosakos, mi­tologijos. 1818 m. savo lėšomis pirmasis išleido Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ su vertimu į vokiečių kalbą, 1824 m. kartu su savo verstomis Ezopo pasakėčiomis paskelbė šešias išlikusias Donelaičio pasakėčias. 1825 m. su devyniais talkininkais sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“ iš 85 lietuvių liaudies dainų su vertimais į vokiečių kalbą, 7 dainų melodijų, komentarų ir straipsnio „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Rinkinio dainos buvo perspausdinamos, verčiamos į anglų, čekų, italų, lenkų, rusų, vokiečių kalbas.  Sukaupęs leksikografinių duomenų, buvo pradėjęs rašyti vokiečių–lietuvių kalbų žodyną. Protestavo prieš lietuvių vokietinimą.

Kaip kariuomenės kapelionas dalyvavo 1812 m. kare, išleido dienoraštį vokiečių kalba „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius“. Keletą kartų buvo išrinktas Karaliaučiaus universiteto prorektoriumi (ėjo rektoriaus pareigas, nes nuo 1807 metų rektoriumi universitetas rinko Prūsijos sosto įpėdinį). 

Tai tik dalis informacijos apie Rėzos veiklą ir atliktus darbus. 

M. L. Rėza mirė 1840 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje. Nebuvo vedęs, jo pageidavimu iš paliktų lėšų buvo pastatytas studentų bendrabutis, kurio gyventojai gaudavo nemokamą išlaikymą. Palaidotas prie Brandenburgo vartų buvusiuose Knypavos kapinėse, kurios po Antrojo pasaulinio karo neišliko.

Apdovanotas Prūsijos valstybės ordinu (1840). 2008 metais įsteigta L. M. Rėzos kultūros ir meno premija, M. L. Rėzai pastatyti paminklai: Pervalkoje (1975), Juodkrantėje (1994), Karaliaučiuje (2005).

Jokūbas Brodovskis

Jokūbas Brodovskis – Lietuvos žodynininkas, leksikografas, tautosakos rinkėjas gimė apie 1692 m. Geldapėje (Varmijos Mozūrų vaivadija). Baigęs Karaliaučiaus lotynišką Senamiesčio gimnaziją 1710 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Nuo 1713 m. iki mirties 1744 m. dirbo evangelikų liuteronų parapijos precentoriumi  Trempuose, Darkiemio aps., Mažojoje Lietuvoje (nuo 1946 Novostrojeve, Kaliningrado sr.). 

Savo gyvenimą ir darbą J. Bro­dovskis skyrė „vien Dievo garbei ir lietuvių kalbos mylėtojų labui“. Sudarė vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną (Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum). Jame be religinių raštų kalbos, sukaupta daug šnekamosios kalbos žodžių ir jų sinonimų, biblinių ir lietuvių asmenvardžių bei vietovardžių, giminystės terminų, ama­tininkų, augalų ir gyvūnų, valstiečių trobesių, namų apyvokos daiktų, drabužių pavadinimų, senovės lietuvių dievų sąrašas; aprašytos naujagimio plaukų nukirpimo apeigos, vadinamieji apgėlai, Užgavėnių vyrų žaidimas. Tai didžiausias XVIII a. smulkiosios tautosakos rinkinys (apie 1000 priežodžių, daugiau kaip 100 mįslių). 

J. Brodovskio žodynas padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Savo apimtimi ir medžiagos pateikimu jis pralenkė ankstesnius rankraštinius žodynus, ir pirmąjį Prūsijoje spausdintą vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną – Frydricho Vilhelmo Hako (Friedrich Wilhelm Haack) „Vocabvlarivm Litthvanico–Germanicvm et Germanico–Litthvanicvm“ (Halle, 1730 m.). Žodyno užmojį rodo trijų lygmenų vokiškas inventorius, kurį sudaro „Vocabula Biblica Veteris et Novi Testamenti“, t. y. Martyno Liuterio Biblijos konkordansų žodžiai drauge su jų lietuviškais atitikmenimis, „Vocabula Domestica“ – namų aplinkos, amatininkų, naminių bei laukinių augalų, audimo, žvejybos, senojo lietuvių tikėjimo terminai, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos vietovardžiai ir kita leksika, atspindinti įvairias lietuvininkų gyvenimo sritis. Ypatingą vertę žodynui suteikia „Proverbia“, „Ænig­mata Lithvanica“ ir „Phrases“ (per 1000), kurios ne tik naudotos žodžių reikšmėms iliustruoti, bet ir sudaro savarankišką patarlių rinkinį. Iškeliamas vokiečių ir lietuvių patarlių semantikos ir struktūros bendrumas, drauge lietuviškųjų savitumas. Nors žodynas nebuvo išspausdintas, juo naudojosi vėlesni leksikografai, tautosakos rinkinių sudarinėtojai, rašytojai, mokslininkai: K. G. Milkus, S. Daukantas, D. Poška, M. Valančius, G. Neselmanas, A. Šleicheris, F. Kuršaitis ir kt.  Žodyne pateiktą tautosaką paskelbė J. Lebedys leidinyje „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII amžiuje“ (1956) „Jokūbo Brodovskio lietuvininkų žodynas“.

J. Brodovskio rankraštį saugojo Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro vadovo prof. kun. Liudviko Martyno Gedimino Rėzos lituanikos fondas, Karaliaučiaus valstybiniame archyve. Per karą slapstytas Prūsijoje, Laukstyčių bažnyčios požemiuose. Po Antrojo pasaulinio karo, prof. Povilo Pakarklio vadovaujama Mokslų akademijos ekspedicija parvežė į Lietuvą.  Išlikusioji rankraščio originalo dalis dabar saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. 

P. S. Norbertas Vėlius straipsnyje „Mitinė leksika Jokūbo Brodovskio žodyne“ artimiau supažindina su  J. Brodovskio palikimu.

Pagal medžiagą internete parengė Julė Kilčiauskienė 

---

Franas Miklošičius

Franas Miklošičius (Fran Mìklošič) gimė 1813 m. lapkričio 20 d. Radomerščake (Austrijos imperija), mirė 1891 m. kovo 7 d. Vienoje (Austrija-Vengrija) – slovėnų ir austrų kalbininkas, laikomas lyginamosios-istorinės kalbotyros mokyklos, nagrinėjančios slavų kalbų gramatiką, pradininku ir vienu žymiausių XIX a. slavistikos tyrėjų. Vienos Imperatoriškosios mokslų akademijos narys korespondentas, Peterburgo mokslų akademijos užsienio narys korespondentas (1856 m.). F. Miklošičius gimnaziją lankė Varaždine ir Maribore. Graco universitete apgynė filosofijos daktaro laipsnį, kurį laiką čia dėstė. 1838 m. Vienoje apgynė jurisprudencijos daktaro laipsnį, tačiau savo gyvenimą paskyrė kalboms tyrinėti. 1844-1862 m. dirbo Austrijos nacionalinėje bibliotekoje. Pirmasis reikšmingas jo mokslinis veikalas – F. Bopo „Lyginamosios gramatikos…“ komentaras dėl sanskrito ir slavų kalbų sąsajų. 1849 m. tapo ką tik įkurtos Vienos universiteto Slavų kalbų katedros vadovu. F. Miklošičius prisidėjo prie 1850 m. Vienos literatūrinio susitarimo dėl vieningos serbų-kroatų kalbos sukūrimo iniciatyvos. Jis buvo vienintelis šį susitarimą pasirašęs neserbas ir nekroatas. Buvo Vienos mokslų akademijos akademikas, Vienos universiteto rektorius. Fundamentalus F. Miklošičiaus darbas – „Lyginamoji slavų kalbų gramatika“, I–IV t., išleista 1852–1857 m.; vėliau I ir III ir tomai buvo visiškai perkurti ir išspausdinti antruoju leidimu atitinkamai 1879 bei 1876 m. Interpretuodamas filologinę „Panonijos teorijos“ argumentaciją V. Jagičius 1885 m. taip įvertino F. Miklošičiaus indėlį į Kirilo ir Metodijaus problemos plėtotę: „ar tik jis ne pirmasis bus nustatęs bažnytinės slavų kalbos vadinamąjį panoninį tipą?“ Ištyręs Pešto muziejuje (Nacionaliniame Budapešto muziejuje) A. Kočiubinskio rastą XIX a. pradžios Transilvanijos rankraštį, į kurį įtrauktos gyventojų rusų „etninio krūmo“, gyvavusio Transilvanijoje prie Germanštadto, giesmės, F. Miklošičius atsisakė ankstesnės nuomonės, kad Transilvanijos slavai buvę bulgarų kilmės ir tą kalbą priskyrė Dakijos slavų kalbos likučiams. Be slavų kalbų, F. Miklošičius tyrė romanų, albanų, graikų ir romų kalbas bei prisidėjo prie slovėnų bendrinės kalbos sudarymo. 1879 m. jis tapo vienu iš Lietuvių literatūros draugijos steigėjų.

Už indėlį ir nuopelnus mokslo bendruomenei F. Miklošičiui buvo suteiktas grafo titulas ir Liutomerio garbės piliečio vardas. 1857 m. jis buvo išrinktas Sankt Peterburgo mokslų akademijos nariu korespondentu. 35-erių F. Miklošičius aktyviai įsitraukė į politinį gyvenimą, buvo išrinktas Steigiamojo Austrijos susirinkimo nariu, tapo Vienos draugijos „Slovėnija“ pirmininku ir programos „Suvienytoji Slovėnija“ („Zedinjena Slovenija“) vienu iš kūrėjų. 

Pagal medžiagą internete parengė Julė Kilčiauskienė 

---

Adalbertas Becenbergeris

Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezenberger) gimė 1851m. balandžio 14 d. Kaselyje (Vokietija), mirė 1922 m. spalio 31 d. Karaliaučiuje (Vokietija) – vokiečių kalbininkas, archeologas, etnografas. 1869–­1872 m. studijavo Getingeno, 1872–­1874 m. – Miuncheno universitete. 1874 m. – filosofijos daktaras, 1879 m. – profesorius, nuo 1907 m. – lietuvių mokslo draugijos garbės narys, 1922 m. – Lietuvos universiteto garbės profesorius. 1874–1880 m. dėstė Getingeno, 1880–1921 m. – Karaliaučiaus universitete, tris kartus išrinktas jo rektoriumi. 1877 m. įkūrė ir redagavo indoeuropiečių kalbotyros žurnalą Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, bendradarbiavo su Kazimieru Būga. Su kitais 1879 m. Tilžėje įsteigė lietuvių literatūros draugiją. 1891–1916 m. vadovavo draugijai „Prussia“ ir jos muziejui, redagavo draugijos leidinį Sitzungsberichte der Altertums gesellschaft Prussia. Įkūrė ir tvarkė Rytų Prūsijos buities muziejų, įrengė Mažosios Lietuvos lietuvių etnografinę sodybą. Jis pirmasis tyrė baltų tautų kalbas, tautosaką, literatūrą, etnografiją ir archeologinius paminklus. Rinko ir skelbė kalbinę bei etnografinę medžiagą, tautosaką, tyrė lietuvių žodžių etimologiją, prūsų asmenvardžius. Remdamasis vietovardžiais, nustatė prūsų ir vakarų lietuvių gyvenamų teritorijų ribą, einančią Alnos ir Deimenos upėmis. Nagrinėjo senųjų lietuvių raštų kalbą, parengė ir paskelbė baltų kalbų senųjų tekstų. Organizavo Prūsijos ir Mažosios Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėjimus, su kitais dalyvavo daugiau, kaip 120 archeologinių ekspedicijų. Daugiausia, daugiau, kaip 20 archeologinių paminklų, ištyrė Sembos pusiasalyje, daugiau, kaip 30 – Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse. Paskelbė tyrimų ataskaitų, kurios neprarado svarbos, nes dauguma archeologinių paminklų sunaikinta. Tyrimų duomenis derino su etnografijos, tautosakos ir kalbotyros duomenimis. Atstovavo Karaliaučiaus archeolo­gams Vokietijos (1910) bei tarptautiniuose archeologiniuose renginiuo­se.

Informacija iš: Algirdas Sabaliauskas, Linas Tamulynas. Adalbertas Becenbergeris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir encik­lo­pe­dijų leidybos institutas, 2003. 137 psl.

---

Georgas Hainrichas Ferdinandas Neselmanas 

Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) gimė 1811 m. vasario 14 d. Fiurestene (prie Elbingo, Varmijos Mozūrų vaivadija), mirė 1881 sausio 7 d. Karaliaučiuje – vokiečių filologas, lietuvių kalbos ir raštijos tyrinėtojas. Vienas žymiausių prūsų kalbos tyrinėtojų. Nuo 1831 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, nuo 1838 m. jame dėstė; profesorius (1843). Dalyvavo Lietuvių literatūros draugijos veikloje. Savo bibliotekoje sukaupė didelį lietuviškų knygų rinkinį. Parašė veikalų iš matematikos, numizmatikos, orientalistikos, svarbiausia G. H. F. Neselmano palikimo dalis yra baltistika. Naudodamasis K. Sirvydo (1713), F. V. Hako (1730), P. Ruigio (1747), K. G. Milkaus (1800) spausdintais ir J. Brodovskio bei kitais rankraštiniais žodynais, parengė lietuvių–vokiečių kalbų žodyną. Lietuvių kalbos žodynas (Wörterbuch der littauischen Sprache, 1851), kuris iki F. Kuršaičio žodynų išleidimo buvo pats didžiausias lietuvių leksikografijos veikalas, keletą dešimtmečių pagrindinis lietuvių kalbos leksikos šaltinis Europos kalbininkams (lenkų kalbininkas kunigas F. K. Malinovskis šį žodyną išvertė į lenkų kalbą, bet neišleido). Žodyno sandara skyrėsi nuo kitų to laikotarpio žodynų: nesilaikyta įprastinio abėcėlinio žodžių grupavimo. G. H. F. Nesselmanas apie 30 metų rinko žodynui papildymus ir rengė naują leidimą (šįkart žodžius grupavo abėcėlės tvarka). Bendradarbiavo su A. Šleicheriu. Parengė visą K. Donelaičio raštų leidimą su vertimu į vokiečių kalbą K. Donelaitis: Lietuvių poezija (Donalitius Ch. Littauische Dichtungen 1869). Išleido rinkinį Lietuvių liaudies dainos (Littauische Volkslieder 1853), kuriame pateikė 410 dainų ir 55 melodijas; dainos daugiausia surinktos iš įvairių spausdintų ir rankraštinių šaltinių. Parašė knygas Senovės prūsų kalba (Die Sprache der alten Preussen 1845) ir Prūsų kalbos tezauras (Thesaurus Linguae Prussicae 1873); pirmojoje pirmą kartą pavartojo terminą baltų kalbos (Baltische Sprachen). G. H. F. Nes­selmanno prūsistikos darbai nemažai prisidėjo ir prie lietuvių kalbos, ypač jos leksikos, istorijos tyrinėjimo.

Informacija iš: Algirdas Sabaliauskas. Nesselmann Georg Heinrich Ferdinand. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 309 psl.

---

Vilius Bruožis (gimė 1843 m. gegužės 17 d. Gaištautuose (Ragainės apskr.) ūkininkų šeimoje) – gydytojas, medicinos mokslų daktaras, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, literatas. Baigęs Tilžės gimnaziją, V. Bruožis studijavo mediciną Karaliaučiaus universitete, buvo pirmasis Mažosios Lietuvos inteligentas, įgijęs pasaulietinį aukštąjį mokslą. 1871 m. apgynė medicinos daktaro disertaciją. 1870-1871 m. tarnavo karo gydytoju Vokietijos-Prancūzijos kare. Nuo 1885 m. gyveno Tilžėje. 1885 m. birželio 24 d. – 1887 m. vasario 13 d. V. Bruožis buvo tautinės lietuvių draugijos „Birutė“ pirmininkas. 1891 m. su Jurgiu Zauerveinu ir Kristupu Voska parengė peticiją Vokietijos kaizeriui dėl lietuvių kalbos vartojimo Mažosios Lietuvos mokyklose. 1892-1898 m. – „Varpo“ leidimo komiteto iždininkas, tvarkė „Varpo“ ir „Ūkininko“ korespondenciją, rėmė leidybą savo lėšomis. Kurį laiką buvo „Varpo“ ir „Ūkininko“ atsakingasis redaktorius. Palaikė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrinį suartėjimą. Savo veikla ir charakteriu susikūrė „originalo“ reputaciją, buvo kaip vienas iš Juozapo Albino Herbačiausko kultūrinio tipažo pirmtakų.  1890 ir 1891 m. Tilžės-Lankos (Pakalnės) rinkiminės apskrities Lietuviškų konservatyvų komitetas kėlė dr. Bruožį kandidatu į Vokietijos Reichstagą. Nebuvo išrinktas. V. Bruožio veikla nepatenkinta Vokietijos valdžia siekdama jį diskredituoti kaip gydytoją, 1888-1889 m. nušalino nuo medicinos praktikos, o 1888 m. ir 1898-1899 m. po keletą mėnesių  nepagrįstai buvo uždarytas į Alenburgo beprotnamį. Norėdamas save išteisinti bei ginti lietuvių kalbos teises, 1889 m. V. Bruožis vokiškai parašė dvi brošiūras: Gewalt [Smurtas] ir Auſklärung des Amtes Dr. Bruažis (Brožeit) [Gydytojo dr. Bruožio paaiškinimai]. 1886 m. parašė atsišaukimą Mieli lietuvininkai. Buvo uolus lietuvybės žadintojas ir puoselėtojas, raginęs lietuvius susirašinėti tik gimtąja kalba, naudoti tik lietuviškus adresus, ginti ir saugoti lietuvybę, neleisti vokietinti pavardžių, įrodinėjo lietuvių kalbos senumą ir dieviškumą, lietuvišką daugelio biblinių vardų ir vietovardžių kilmę. „Aušroje“ (1885 m., Nr. 10/11) išspausdino eilėraštį „Lietuviška tu giminėle“. Spausdinosi  lietuvių lyrikos antologijose. V. Bruožis mirė 1909 m. liepos 6 d. Tilžėje.

Pagal Vaclovą Bagdonavičių, Domą Kauną, Wikipedia ir Žurnalistikos enciklopediją (Vilnius, Pradai, 1997. P. 74) parengė Julė KILČIAUSKIENĖ 

 

 

Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX amžiaus pabaigoje 

(Kanclerio Oto fon Bismarko administracijos valdymo metais, 1871-1890)

Dr. Kęstutis Gudas

(Pabaiga. Pradžia nr. 23-24, 25-26, 27-28, 29-30, 31-32, 33-34, 35-36, 37-38, 39-40, 41-42, 43-44, 45-46)

1881 metais Klaipėdoje pradėjo eiti surinkimininkų spaudos organas „Pakajaus paslas“, kurį redaguoti ėmė­si pamokslininkas ir autoritetingiausias surinkimininkų tarpe religinis veikėjas K. Kukaitis (1844-1914) iš Tilžės, kuris būdamas opozicijoje oficialiajai Bažnyčiai, surinkimininkų judėjimą kėlė aukščiau tikinčiųjų tautybės. Po daugelio nesėkmingų mėginimų jis 1885 metais Lazdėnuose (Pilkalnio apskritis) paskelbė įkuriąs Rytų Prūsijos surinkimininkų evangelikų draugiją. K. Kukaičiui pavyko sujungti dalį lietuvių, vokiečių ir mozūrų surinkimininkų²³⁶.

F. Kelkio, M. Kibelkos, K. Kukaičio ir kitų žymesnių pamokslininkų surinkimai palaikė reguliarius ryšius su Karaliaučiaus ir vietos apskričių bažnytine valdžia. Evangelikų dvasininkijos kryptingo darbo su surinkimininkais dėka šie neretai vaidino politinio spaudimo įrankio vaidmenį kovoje su opozicija valdžiai ir jos politikai. Rytų Prūsijos provincijos Evangelikų Bažnyčios taryba prie oberprezidento, suvokdama surinkimininkų judėjimo masiškumą ir jo visuomeninio poveikio galimybes 1876 m. gegužės 29 d. aplinkraščiu nurodė apskričių bažnytinėms taryboms toleruoti ir nedrausti masinių surinkimų, vengti bet kokių konfliktų su jais²³⁷. Augant lietuvių tautinio sąmonėjimo procesui, per spaudos leidimą ir jos platinimą neišvengiamai stiprėjant krašto ryšiams su lietuviškomis gubernijomis, surinkimininkai, kaip labai religingas, konservatyvus ir inertiškas gyventojų sluoksnis, galėjo būti veiksminga kontrpriemone prieš lietuvių tautinį sąjūdį Mažojoje Lietuvoje. Surinkimininkų pamokslininkai ir eiliniai tikintieji, vokiečių kunigų raginami ir įkalbinėjami, konservatyviausių lietuvių visuomenininkų bei dvasinin­kų F. Kuršaičio, K. Jurkšaičio, spaudos leidėjo Priekulėje J. Traušio (1844-1918) ir kitų veikiami, rengė išpuolius ir atviro šmeižto kampanijas prieš krašto pažangiausius mokytojus, kultūros ir spaudos veikėjus M. Jankų iš Bitėnų, M. Šernių (1849-1908) iš Klaipėdos, patys boikotavo ir trukdė platinti jų leidžiamą spaudą. Nuo su­rin­kimininkų išpuolių daug nukentėjo lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo aktyvus dalyvis J. Šliūpas, kuris 1884 m. pradžioje trumpai gyveno Bitėnuose, leido ir redagavo „Aušros“ mėnraštį. Kliuvo nuo surin­kimininkų išpuolių ir kultūrinės draugijos Tilžėje „Birutė“ nariams, ir knygnešiams už pasaulietinės literatūros gabenimą, ir vietos lietuviams katalikams.

Tautinio judėjimo, lietuvių evangelikų ir lietuvių katalikų bendrumo bei suartėjimo idėjos surinki­mi­nin­kams atrodė visiškai svetimos. Jie laikė nusikalstamu dalyku tikėjimo dogmoms, jeigu dvasininkas užsiėmė lituanistiniais moksliniais tyrimais. Todėl surinkimininkai atvirai kritikavo net prof. F. Kuršaičio ir Saugų kunigo K. Jurkšaičio mokslinę veiklą. Surin­kimininkų apšauktas „valkata“ ir jų persekiojamas ne kartą nukentėjo V. Kalvaitis (1848-1914), kuris keliavo po Mažąją Lietuvą ir rinko tautosaką. M. Jankus vėliau savo atsiminimuose konstatavo, kad vokiečių kunigai savo tikslams siekti labai dažnai naudojasi surinkimininkų paslaugomis. Patys labai menkai mokėdami lietuvių kalbą kunigai išmokydavo surinkimininkus valdžią ir jos politiką liaupsinančių pamokslų ir šie už mokestį uoliai tarnavo Bažnyčios politikai, rinkimų metu – vokiškoms politinėms partijoms²³⁸. Ypač aktyviai vokiečių konservatoriams ir Klaipėdos apskrities landratui politiniame gyvenime talkino M. Kibelka, kuris siekė politizuoti surinkimininkų judėjimą, rezgė intrigas prieš keliaujančius pamokslininkus.

Surinkimininkai renkamų piniginių aukų dėka disponavo palyginti solidžiais finansais. Valstietijos piniginių aukų dėka buvo dengiamos pamokslininkų kelionių išlaidos, finansuojamas religinės literatūros leidimas. Bet surinktomis aukomis jie visiškai nerėmė krašto tautiečių kultūrinių poreikių. Didžiąja dalimi surinktos lėšos ėjo Vangemano misionierių draugijai. Vien M. Kibelkos surinkimas į Vangemano draugijos sąskaitą kasmet pervesdavo po 4.000 markių²³⁹. Draugijos lėšomis devintame dešimtmetyje pamokslininkai Simonaitis ir K. Lakys platino krikščionybę Indijoje, Sumatros saloje, J. Kikilius – Pietų Afrikoje. Misionierių draugijos įsteigėjas ir vadovas Vangemanas nuo 1874 metų reguliariai lankėsi lietuviškose apskrityse, vedė surinkimus. Lėšos, aukojamos surinkimų metu, gerokai turtino Vangemano draugiją. Karaliaučiaus ir ypač Klaipėdos dva­si­nin­kams tai nešė finansinius nuostolius, todėl nuo 1881 metų Karaliaučiaus konsistorija ėmė trukdyti ir net drausti Vangemano vizitus į lietuviškas apskritis²⁴⁰.

Be stambių organizuotų ir Evangelikų Bažnyčios nors iš dalies kontroliuojamų surinkimų savo idėjas krašte skleidė pavieniai smulkūs surinkimai, sektos ir net atskiri pamokslininkai. Dalis jų buvo labai nepalankiai nusistatę vokiškos Bažnyčios ir jos dvasininkijos atžvilgiu, jokių ryšių su Evangelikų Bažnyčia nepalaikė, konsistorijos nutarimų ir potvarkių nepaisė. Ypač daug tokių smulkių, sektantiškų surinkimų veikė Tilžės mieste ir jos apskrityje. Tilžės miestui iš viso buvo būdingas konfesinis pliuralizmas. Čia veikė dvi evangelikų ir viena katalikų bažnyčia, žydų sinagoga, baptistų maldos namai ir 1882 metais čia buvo užregistruoti net septyni surinkimai, kuriems dažniausiai vadovavo pamokslininkai lietuviai. Didžiausią įtaką lietuvių surinkimininkams turėjo pamokslininkai D. Lau­kantas, E. Kalvaitis, ir F. Lenkaitis²⁴¹. Negausūs, bet nepalankiai nusistatę Evangelikų Bažnyčios atžvilgiu surin­kimai konsistorijos ir policijos pareigūnų 1862 m. spalio 31 d. suderintu raštu galėjo būti traktuojami kaip priešiškos vyriausybei politinės organizacijos. Šie surinkimai politiniu statusu buvo prilyginami socialdemokratų organizacijoms, jiems buvo privalu registruotis policijoje²⁴². Remiantis šiuo konsistorijos ir policijos sutarimu, nepalankūs Bažnyčiai surinkimai ir pavieniai pamokslininkai valdžios pareigūnų buvo persekiojami, surinkimų ir pamokslininkų veiklai trukdyti buvo taikomos piniginių baudų ir laikinų areštų sankcijos. Policijai noriai talkino vokiečių prekybininkai, nes pamokslininkų abstinencinė propaganda kenkė jų komercijai.

Ypač energingai policijos pareigūnų ir kunigų buvo persekiojamas pamokslininkas Naujokas iš Kulminų, kuris savo kalbose gyrė ir aukštino tikėjimo tiesų lietuvių kalba vertę. Su konsistorija ir  policija neretai kirtosi Tilžės pamokslininkai E. Kalvaitis ir  D. Laukantas. 1882 m. balandžio 6 d. Tilžės miesto teismas nubaudė 15 markių pinigine bauda miesto evangeliškojo Beatlemo surinkimo pamokslininką E. Kalvaitį, kuris, nepaisydamas visų apskrities bažnytinės tarybos draudimų, pats atlikinėjo savo surinkimininkų laidotuvių apeigas ir nekvietė į šias religines apeigas kunigų vokiečių²⁴³.

1885 m. spalio 1 d. Tilžės apskrities bažnytiniame sinode buvo nagrinėjama miesto atsiskyrusiųjų evangelikų liuteronų surinkimo pamokslininko D. Laukanto religinė veikla. Superintendentas V. Hofhaincas kaltino jį lietuvių kiršinimu prieš Evangelikų Bažnyčią ir vyriausybę, siaurus pamokslininko įgaliojimus peržengiančia religine veikla. Sinodas D. Lau­kan­to bylą perdavė teismui, kuris 1886 m. vasario 12 d. priteisė jam piniginę baudą. Policijos ir oficialiosios bažnyčios persekiojamas, D. Laukantas buvo priverstas išvykti į Rukus²⁴⁴.

Politinėje ir konfesinėje konfrontacijoje su surinkimininkais, neevangeliškomis sektomis ir Katalikų Bažnyčia vien administracinių bei represinių priemonių nepakako. Konsistorija steigė ir finansavo įvairias evangelikų religines draugijas, kurios privalėjo atskirti nuo surinkimų ir apjungti lietuvių jaunimą, šalia mokyklos ir Bažnyčios skiepyti jam konservatyvią pasaulėžiūrą, nepakantumą tautiniam sąjūdžiui, propaguoti vokiškos kultūros tradicijas. Evangelikų dvasininkijai tal­kino policijos pareigūnai, kurie pagal instrukcijas dalyvavo surinkimuo­se ir stengėsi riboti jaunimo įsijungimą į surinkimus. 1888 metais Rytų Prūsijoje veikė dešimt stambių, su daug filialų įvairiose apskrityse, evangelikų religinių draugijų. Devintojo dešimtmečio pradžioje įkūrusi savo skyrių Tilžėje, aktyviai ėmė reikštis Vokietijos darbininkų evangelikų drau­gija. Klaipėdoje aktyvią veiklą rodė Vokietijos Liuterio sąjungos sky­rius, kuris specialia literatūra ir pinigais šefavo valstybės ir Bažnyčios politikai ištikimus evangelikų kunigus bei aktyvųjį jaunimą. Kovai su se­ktan­tais ir surinkimais, stiprindami savo pozicijas krašte, 1886 metais didžioji dalis provincijos evangelikų dvasininkų susivienijo į profesinio pobūdžio sąjungą, reguliariai leido sekmadieninį laikraštį²⁴⁵.

Suaktyvėjo nuo 1851 metų Gumbinėje veikusi knygų tarp lietuvių ir mozūrų platinimo draugija. Iki 1882 m. gruodžio ši draugija buvo išplatinusi daugiau nei 72.000 religinio turinio ir oficialiojo protestantizmo ideologiją atitinkančių leidinių. Vien 1882 metais draugija turėjo 1.464 markes pajamų²⁴⁶.

Evangelikų Bažnyčios ir jos kuruojamų draugijų aktyvėjanti veikla bei konsolidacija buvo nukreipta prieš visus krašto visuomeninio gyvenimo reiškinius, kurie nesiderino su oficialiomis protestantizmo dogmomis, vyriausybės nacionaline politika ir skatino lietuvių visuomenės tautinį sąmonėjimą. Evangelikų Bažnyčia, kanclerio O. Bismarko administracijos valdymo metais tapusi valstybinės politikos vykdymo įrankiu, toleravo tik tokias visuomenės veiklos raiškos formas, kurios tarp lietuvių valstietijos propagavo vokišką patriotizmą, pagarbą kaizeriui ir religingumą. Dvasininkijos veikla neretai reiškėsi lietuvių kalba, bet šios veiklos politinė orientacija buvo grynai vokiška, ji slopino lietuvių tautinį susipratimą, ugdė nepakantumą tautiečiams katalikams. A. Matulevičius teisingai pažymi, kad XIX amžiuje tikėjimo barjeras tapo veiksmingesnis už bendrinę kalbą²⁴⁷. Tad ne vien mokykla, bet ir vokiškoji Evangelikų Bažnyčia aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose prisidėjo prie lietuvių vokietinimo, tik pastarosios priemonės buvo labiau pridengtos demagoginiais išvedžiojimais ir oficialia lietuvių kalbos tolerancija Mažosios Lietuvos visuomeniniame gyvenime.

Lietuvių tautinės savimonės augimas ir organizuoto tautinio sąjūdžio pradžia Mažojoje Lietuvoje 

Tautinė savimonė, kaip prisirišimas prie tautinių vertybių, kaip tautinis pasididžiavimas, savo visuomeninių interesų suvokimas ir tam tikras nusistatymas kitų tautų atžvilgiu, Mažosios Lietuvos lietuvių tarpe formavosi palyginti anksti. Vakariniai lietuviai, pabrėždami savo netapatumą vietos vokiečiams ir tautiečiams katalikams, buityje ir oficialiuose raštuose vadino save lietuvininkais.

XVIII amžiuje Mažoji Lietuva socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu požiūriu buvo toliau pažengusi už kitas lietuviškas žemes. Po 1736 metų švietimo reformos, kuri turėjo užtikrinti visuotinį privalomą pradinį mokslą, pradėjo formuotis tiems laikams praprusęs ir sugebantis naudotis knyga gyventojų sluoksnis. Tuo pačiu išaugo lietuviškų knygų poreikis. Nuo XVIII amžiaus Rytų Prūsijos vyriausybė ir evangelikų dvasininkija jau rūpinosi oficialiųjų ir religinių raštų literatūriniu ir kalbos lygiu, vyko teorinės diskusijos dėl raštų kalbos, augo domėjimasis moksliniais kultūros ir istorijos tyrimais, tautosaka. J. Brodovskio (apie 1695-1744), K. Milkaus (1732-­1807) mokslinė-literatūrinė kūryba ir L. Rėzos (1776-1840) kultūrinė veikla daug nusipelnė Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės savimonės plėtotei. Jau pats domėjimasis lietuvių kalba, pabrėžimas, kad ji tinka kultūros ir sąmoninimo funkcijoms atlikti, reiškė tautinės savimonės augimą intelektualiniuose Mažosios Lietuvos visuomenės sluoksniuose. XVIII a.–XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūra kėlė kovos su prievartine asimiliacija, meilės gimtajai kalbai, papročiams ir istorijai idėjas, orientavo lietuvius į visuomeninę šviečiamąją veiklą. Todėl natūralu, kad iki pat XIX a. antrosios pusės Mažoji Lietuva nejuto polonizuojamos ir rusifikuojamos Lietuvos kultūrinio poveikio.

Etninės lietuvių teritorijos suskaldymas tarp Vokietijos ir Rusijos trukdė lietuvių nacijai formuotis jau pačiu pradiniu laikotarpiu. XIX a. pirmojoje pusėje skverbiantis į Prūsiją kapitalistiniams santykiams ir kon­so­li­duo­jan­tis vokiečių nacijai, Mažojoje Lietuvoje sustiprėjo etnosocialiniai procesai orientuoti į vokišką gyvenimo būdą ir kultūrą. Tautiniu požiūriu mišrioje Mažojoje Lietuvoje paspartėjo kultūrinės internacionalizacijos procesai. Jų fone aktyviausi, labiausiai išsilavinę ir pagal turtinę padėtį stabiliausi lietuvių socialiniai sluoksniai – stambesni ūkininkai ir inteligentija – ėmė tolti nuo savo tautiečių ir integravosi į besiformuojančią vokiečių naciją. Dėl ilgaamžių vokiškos valdžios draudimų gyventi lietuviams miestuose ir verstis įvairiais amatais, lietuvių verslininkų sluoksnis mieste nesusiformavo. Stambesnių lietuvių ūkininkų ekonominė, o labiausiai išsimokslinusios lietuvių dalies ir politinė-kultūrinė orientacija į vokiečius silpnino Mažosios Lietuvos lietuvių bendrijos ekonominį ir intelektualinį potencialą, neigiamai atsiliepė jos tolimesnei tautinės savimonės plėtotei. M. Jankus savo atsiminimuose iš XIX a. pabaigos visuomenės veiklos rašė: „Mokytų vyrų prūsų Lietuva neturėjo, o kuriuos turėjo, tai tie buvo daug didesni neapkęstojai lietuviškumo, negu patys vokiečiai²⁴⁸.

XIX a. pabaigoje lietuvių in­te­li­gen­tija formavosi tik iš valstietijos luomo, todėl neišvengiamai į savo visuomeninę veiklą atsinešė konservatyvią ir religingą pasaulėžiūrą. Valstietija išvis sunkiai suvokė pasaulietinio išsilavinimo būtinumą ir privalumus. Pavienių lietuvių inteligentų laviravimas tarp tautinių interesų ir vokiškos valdžios politikos aštuntame-devintame dešimtmečiuose tapo jų visuomeninės veiklos bruožu. Dėl gausių administracinių, ekonominių ir luominių suvaržymų lietuvių valstiečių vaikams ilgai buvo prieinamos tik kunigo, mokytojo ir spaudos darbuotojo profesijos. Į dvasininko tarnybą orientavo ir Karaliaučiaus universiteto dalykinė struktūra. Beveik pusė studijuojančių universitete būsimai profesinei veiklai buvo ruošiami teologijos ir filosofijos fakultete, kai tuo tarpu Berlyno universitete devintajame dešimtmetyje teologai sudarė 10 %, Heidelbergo universitete – 8 % visų studentų kontingento²⁴⁹. Be to ir mokslas teologijos fakultete kainavo pigiausiai. Lietuvių jaunimas, siekęs mokslų Karaliaučiaus universitete, arba pageidavęs įsigyti mokytojo profesiją Karalienės, o vėliau Ragainės mokytojų seminarijose, galėjo pretenduoti į valdžios sti­pendijas. Pastaroji aplinkybė vaidino skatinantį ir orientuojantį vaidmenį.

Krašto valstybinėse įstaigose susiformuoti lietuvių valdininkijos sluoksniui XVIII-XIX a. pirmojoje pusėje trukdė daug administracinių apribojimų. Po ilgų karinės tarnybos metų lietuviai galėjo užimti tik žemesnės grandies valdininkų vietas ir tik lenkiškose arba vokiškose apskrityse. Lietuviui gauti valdininko vietą XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje buvo įmanoma tik atsisakius savo tautybės. Tad lietuvių tautinė mažuma Rytų Prūsijoje įžengė į kapitalizmą ne tik demografiškai apnaikinta, bet ir nepilnos socialinės struktūros. Labai negausi lietuvių inteligentija – evangelikų kunigai, mokytojai ir spaudos darbuotojai – valstietiškos kilmės ir todėl konservatyvi, išugdyta vokiškose švietimo įstaigose, o neretai ir savamokslė, viešai nekėlė kiek radikalesnių socialinio ir tautinio išsivadavimo idėjų, nepropagavo aktyvių kovos su vokietinimo politika formų. Ji pripažino tik švietėjiškas publicistines priemones. XIX a. pabaigoje, t. y. suvienytos Vokietijos sąlygomis lietuvių savimonei plėtotis buvo būtina tautinė mokykla, ne tik religinius ir informacinius valstietijos poreikius tenkinanti periodinė spauda, bet ir radikalesni pasaulietiniai leidiniai, pasaulietinė inteligen­tija. Suvienytoje Vokietijoje sustiprėjus ne vokiečių tautybės gyventojų nacionalinio engimo ir prievartinio vokietinimo politikai, labai negausi ir nepilnos socialinės struktūros lietuvių tautinė mažuma galėjo išlikti tik organizuoto tautinio sąjūdžio dėka.

Tautinį sąjūdį, kuris XIX a. pas­ku­tiniajame ketvirtyje Mažojoje Lietuvoje įgavo labiau organizuotas formas, paskatino ne tik Vokietijos ir Rytų Prūsijos valdančiųjų sluoksnių didžiavalstybinė nacionalinė politika. Tautines ambicijas žadino lenkų nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas ir jo organizuotumo ir masiškumo dėka pasiekti pirmieji iškovojimai. Po 1864 metų, persikėlus lietuviškos spaudos leidimo darbui iš lietuviškų carinės Rusijos gubernijų į Mažąją Lietuvą, krašte pagausėjo tautinę savimonę žadinančios literatūros. Prie tautinio sąjūdžio plėtotės prisidėjo pavieniai vokiečių tautybės inteligentai humanistai ir lietuviškų carinės Rusijos gubernijų šviesuomenė.

Po 1872 metų svarbiausiu tautinio sąjūdžio objektu tapo lietuvių kalba. Kova už lietuvių kalbos teises krašto visuomeniniame gyvenime turėjo didelę visuomeninę, politinę reikšmę. Šia kova buvo siekiama panaikinti vokiečių kalbos ir vokiškos kultūros stiprėjantį monopolį krašto visuomeniniame gyvenime. Lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje tapo politinės kovos objektu. XIX a. paskutiniame ketvirtyje lietuvių pasipriešinimas vokietinimui įgavo kultūrinio-kalbinio judėjimo pobūdį. Šis judėjimas reiškėsi lietuvių kalbos statuso viešajame gy­ve­nime suaktyvinimu, peticijų vi­soms valdžios instancijoms rašymu, naujos periodinės spaudos leidimu, istorinių studijų gausėjimu, suaktyvėjimu švietėjiškoje veikloje ir kultūriniame gy­ve­nime, o kiek vėliau persikėlė ir į politinę sferą – rinkimus.

Peticinis sąjūdis

Siekdama apginti savo socialinius ir tautinius interesus, lietuvių valstietija nuo seno praktikavo peticijų, prašymų ir įvairiausių nusiskundimų rašymą valdžios organams, savo delegacijų siuntimą, kitomis formomis apeliavo į visuomenės dėmesingumą. 1792 metais oberprezidentas baronas J. Šrė­teris pripažino, kad jam kasdien tenka nagrinėti iš lietuvių gaunamus skundus. Gumbinės valdybos viršininkas A. Bliumentalis savo pranešime Prūsijos karaliui akcentavo, kad peticijos ir skundai vietinei tautai tapo įpročiu²⁵⁰. Ši pasyvi ir mažai efektyvi lietuvių valstietijos kovos forma už socialinius ir tautinius interesus išliko per visą XIX amžių. 

Lietuvių valstietija nuo XVIII amžiaus įpratusi vaikus leisti į lietuviškas mokyklas ir po 1873 metų praradusi galimybę vaikų poreikį švietimuisi tenkinti gimtąja kalba, masiškai įsijungė į peticinį sąjūdį, kurį pradžioje organizavo ir aktyviai parėmė humanistinių įsitikinimų vokiečių inteligentija: lietuvių istorinių tradicijų ir kalbos gynėjai Tilžėje O. Glogau, A. Tomas ir E. Gizevijus, Klaipėdos bažnyčios evangelikų kunigas ir mokytojas K. Jakobis, Ragainės dvasininkas A. Cigleris, pirmojo lietuviško laikraščio „Nusidavimai evangelijos apie prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ leidėjas ir redaktorius Karaliaučiuje F. Kelkis, publicistas ir švietėjas R. A. Cypelis, serbų kilmės keliaujantis kalbininkas J. Zauerveinas ir kiti. Būtent į šiuos visuomenininkus, į savo bendruomenių ir apskričių evangelikų dvasininkiją pirmiausia ir kreipėsi lietuvių valstietija, prašydama paramos kovoje už lietuvių kalbos teises Mažosios Lietuvos viešajame gyvenime.

O. Glogau savo straipsniuose vokiškoje spaudoje „National zeitung“ ir „Daheim“ iš humanistinių ir moralinių pozicijų kėlė lietuvių kalbos vertę mokslui, tautai ir žmonijai, gynė jos teises krašto visuomeniniame gyvenime ir taip mėgino sužadinti vokiečių tautos simpatijas lietuvių tautinei mažumai²⁵¹.

1873 m. F. Kelkis organizavo peticijų rašymą ir siuntimą Klaipėdos-Šilutės apskričių deputatui Prūsijos landtage Bėjerbomui, ragindamas jį Landtage posėdžiuose aktyviau ginti lietuvių kalbos teises mokyklose. F. Kelkio organizuotos peticijos pasiekė kulto reikalų ministeriją ir paties Kaizerio Vilhelmo I kanceliariją²⁵². Organizuojant peticinį sąjūdį, iniciatyvą ir tautinį susipratimą parodė grupė pasiturinčių lietuvių ūkininkų, keletas mokytojų ir surinkimininkų pamokslininkų: A. Jagstaitis iš Kiškių kaimo, K. Butkaraitis iš Pašišių kaimo (Šilutės apskr.), E. Dainaitis iš Užrūdžių (Pilkalnio apskr.), J. Lapaitis iš Lauknų (Labguvos apskr.), M. Petroška iš Mažųjų  Bretšneiderių ir kiti. Jų organizuotos peticijos dėl lietuvių kalbos sugražinimo į krašto mokyklas pasiekė apskričių, apygardų ir provincijos valdžios organus. 1879 metų peticija, po kuria pasirašė beveik 17.000 lietuvių valstiečių, devyni mokytojai, penki kunigai ir Ragainės apskr. superintendentas A. Cygleris, pasiekė kaizerį²⁵³. Šios peticijos reikalavimai dėl lietuvių kalbos buvo apsvarstyti specialiame vyriausybės posėdyje, juos plačiai komentavo Vokietijos pažangūs mokslininkai ir visuomenės veikėjai.  Nuošalyje nuo peticinio sąjūdžio liko pripažintas Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės politinis lyderis, Karaliaučiaus universiteto profesorius F. Kuršaitis, kuris šiame judėjime įžvelgė nelojalumą vyriausybės politikai ir išvis peticijų siuntinėjimo veiksmingumu netikėjo. Karaliaučiuje ėjusiame laikraštyje „Keleivis“, kurį jis pats redagavo, F. Kuršaitis visiškai nepropagavo peticinio sąjūdžio idėjų ir tikslų, todėl pelnytai susilaukė savo tautiečių kritikos. F. Kuršaitį labiau imponavo idėja apie lietuvių atstovą Vokietijos reichstage. Jis manė, kad tik tokiu keliu einant, yra  įmanoma atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į lietuvių kalbos teisių diskriminavimą.

1877 m. gruodžio mėnesį Klaipėdoje M. Šernius pradėjo leisti naują lietuvišką spaudos organą „Lietuviška ceitunga“. Šio savaitraščio pasirodymas buvo rimtu smūgiu evangelininkų dvasininkijos lietuviškos spaudos monopoliui. M. Šernius pirmasis iš krašto spaudos veikėjų atsikratė konservatyvios religinės ideologijos ir pavertė savo savaitraštį aktyviu lietuvių kalbos teisių krašte gynimo ir peticinio sąjūdžio propagandos organu.

1873-1879 metų peticinis sąjūdis, kaip pasyvi, bet masiškiausia lietuvių valstiečių kovos prieš germanizaciją forma, pasiekė tam tikrų rezultatų. Masinio peticinio sąjūdžio dėka keliama ir svarstoma lietuvių kalbos statuso pradinėse mokyklose problema vyriausybės posėdžiuose, lenkų ir centro partijos deputatų įstatymų leidžiamuosiuose organuose, vokiškoje ir lenkiškoje spaudoje, nuosaikiai pritarianti pavienių evangelikų kunigų pozicija, taip pat augantis mokslininkų domėjimasis lietuvių kalbos moksline išliekamąja verte skatino Vokietijos valdančiuosius sluoksnius eiti į nežymias nuolaidas lietuvių tautinės mažumos teisėtiems reikalavimams.  1881 m. kovo 21 d. Rytų Prūsijos provincijos oberprezidentas K. V. Hornas oficialiai leido šiek tiek išplėsti lietuvių kalbos vartojimą ir dėstymą pradinėse mokyklose. 

1881 m. birželio 22 d. Karaliaučiaus apygardos vyriausybė ir 1881 m. rugpjūčio 17 d. Gumbinės apygardos valdžia nurodė apskričių mokyklų inspektoriams pagal galimybes vietose įvesti lietuvių kalbos kaip dalyko dėstymą nuo antrų pradinio mokslo metų, garantuoti religinių mokslų dėstymą lietuvių kalba tose mokyklose, kuriose lietuviai sudarė daugumą mokinių. Mokyklose, kuriose lietuviai mokiniai sudarė nežymią dalį, religinių mokslų dėstymo lietuvių kalba tikslingumo klausimą turėjo teisę spręsti mokyklų inspektoriai ir mokyklų vadovybės²⁵⁴. Kaip matyti, 1881 metų potvarkiai numatė nemažai išimčių ir nebuvo griežtai direktyviniai. Neatsitiktinai jų įgyvendinimas praktikoje įstrigo apskričių biurokratinio aparato lygyje.

Gumbinės apygardos vyriausybė prie 1881 m. rugpjūčio 17 d. savo potvarkio išleido ir platino specialų priedą, kuriame buvo nurodyta, kad vokiečių kalba mišriose mokyklose privalo likti pagrindiniu dalyku, lietuvių mokinių ji turi būti įsisavinama labai tvirtai²⁵⁵. Plečiant lietuvių kalbos mokymą Mažosios Lietuvos švietimo įstaigose, mokiniai vokiečiai jos mokytis neprivalėjo. 

Oficialiai demagoginiais sumetimais dvikalbystę pradinėse mokyklose toleruojantys potvarkiai tik trumpam laikui pristabdė lietuvių kalbos šalinimo iš mokyklų politiką, turėjo tikslą švelninti vokiškos valdžios ir lietuvių valstietijos tarpusavio santykius. Karaliaučiaus apygardos vyriausybė nurodė Labguvos apskrities mokyklų inspektoriui nuo 1882 m. rudens įvesti lietuviškus užsiėmimus Gilijos ir Nemonyno mokyklose²⁵⁶. Nors Labguvos apskr. lietuviai sudarė aiškią gyventojų mažumą, tačiau čia 1879 metais peticinis judėjimas buvo ypač aktyvus, ir valdžia negalėjo nereaguoti. 1882 m. pirmojoje pusėje Karaliaučiaus valdžia administracine tvarka nubaudė du mokytojus, kurie vienareikšmiškai atsisakė vykdyti 1881 metų potvarkius²⁵⁷.

Bet šie teigiami pavieniai poslinkiai buvo tik išimtys iš suplanuotos ir metodiškai vykdomos lietuvių jaunimo vokietinimo politikos. Bendras vaizdas su lietuvių kalbos padėtimi krašto mokyklose ir toliau blogėjo. Pilkalnio apskrities mokyklų inspektorius 1882 m. pradžioje oficialiai pareiškė, kad apskrities mokyklose nebus įvesti net lietuviški pamokslai²⁵⁸.

1882 metais Klaipėdos ir Šilutės apskrityse ir kiek vėliau Tilžės, Ragainės, Labguvos ir Pilkalnio apskrityse kilo nauja peticinio sąjūdžio banga. 1882 metais į Priekulę (Klaipėdos apskr.) atvykus vidaus reikalų mi­nistrui Putkameriui ir naujam provincijos oberprezidentui A. Šlikmanui, vietos vokiečių valdžios atstovai ir lietuvių delegacijos vadovai supažindino vizitatorius su lietuvių kalbos padėtimi krašto mokyklose ir lietuvių valstietijos prašymais. Putkameriui ir A. Šlikmanui sutikus padėti ir tar­pi­nin­kauti, organizaciniam darbui ir parašų po peticija kulto ir švietimo reikalų ministrui G. Gosleriui rinkimui ėmėsi vadovauti Ragainės apskrities superintendentas A. Cygleris, aktyvūs Vokietijos konservatorių partijos vei­kėjai: Priekulės mokyklos mokytojas, evangelikų kunigas K. Jurkšaitis, ir Klaipėdos apskrities mokyklų inspektorius, Prūsijos landtago deputatas F. Šrėderis. Didelį aktyvumą renkant parašus rodė eiliniai Klaipėdos ir Šilutės apskričių konservatorių komitetų nariai lietuviai: Plonaitis, Kopūstas, Misiulis ir K. Zurzulis; agituojant gyventojus prisidėti prie parašų rinkimo kompanijos, veiksmingi buvo specialūs komitetai, įsteigti Klaipėdos ir Tilžės apskrityse. Aktyviai naujos peticijos idėją rėmė tuo metu Norvegijoje apsistojęs J. Zauerveinas. Viešai prie šios peticijos organizacinio darbo J. Zauerveinas prisidėti nedrįso, matyt, dėl to, kad jos iniciatoriais buvo eilė jo politinių oponentų²⁵⁹.

1882 m. lapkričio 24 d. ir 1882 m. gruodžio 2 d. iš karto dvi peticijos su prašymais išplėsti lietuvių kalbos vartojimą krašto mokyklose buvo išsiųstos provincijos oberprezidentui A. Šlikmanui ir ministrui G. Gosleriui. Po pirmąja pasirašė 2.236, o po antrąja – 5.122 asmenys²⁶⁰. Vokiečių konservatoriai, tik rinkiminių aistrų skatinami pradėję šią peticinio sąjūdžio bangą, nesitikėjo, kad 1882 metų peticija susilauks plataus atgarsio Berlyne ir Vokietijos lenkų spaudoje. Len­kų frakcijos reichstage deputatas Zakrževskis vieną iš savo kalbų paskyrė lietuvių peticijų reikalavimams ginti ir komentuoti, solidarizuodamasis su lietuvių tautinio judėjimo lyderiais, jis viešai pritarė kovai už lietuvių kalbos teises Mažosios Lietuvos švietimo įstaigose. Į tai kulto ir švietimo reikalų ministras atrėžė, kad lietuvių tautinė mažuma yra pasmerkta išnykti ir ateityje lietuviai net neturės teisės išlikti lietuviais²⁶¹. Pakeitė poziciją ir oberprezidentas A. Šlikmanas. Oficialiai jis pareiškė, kad lietuviai tvirtai persisėmę prūsiška dvasia, jokių tautinių siekių nebeturi²⁶².

Vokietijos spauda teisėtus lietuvių reikalavimus ginant gimtosios kalbos teisę traktavo kaip netiesioginę paramą lenkų separatistams. 1883 m. kovo mėnesį Klaipėdos pramonininkų ir liberalų partijos spaudos organas „Memeler Dempfboot“ apkaltino peticinio sąjūdžio organizatorius, kad šie parašų rinkimą pavertė politine akcija, kad esą lietuviai, veikiami lenkų, virsta katalikais ir lenkėja, sąjungoje su lenkais mėgina šalinti vokiečių kalbą iš krašto mokyklų²⁶³.

Peticijos organizatorius F. Šrėderis, Vokietijos konservatorių partijos aktyvus narys atsidūrė komplikuotoje politinėje situacijoje. Jis organizavo 73 Priekulės lietuvių parašus ir 1883 m. kovo 31 d. pasiuntė A. Šlikmano adresu ištikimybės ir priesaikos laišką kaizeriui Vilhelmui I, kuriame neigė vokiškos spaudos kaltinimus. Atvykus vyriausybės valdininkui tirti padėties su lietuvių kalba krašto mokyklose, daugumas pasirašiusiųjų po 1882 metų peticijomis užsigynė savo parašų. Vokiečių konservatorių bauginami ir įtikinti, lietuvių valstiečiai atsisakė savo reikalavimų.

Tenkindama tik religinius valstietijos poreikius, Gumbinės apygardos vyriausybė 1883 m. birželio 23 d. leido apskričių mokyklų inspektoriams padidinti bažnytinių giesmių lietuvių kalba mokymosi valandų skaičių²⁶⁴, bet šios neesminės nuolaidos nekeitė nepalankios situacijos lietuvių kalbai krašto mokyklose. Peticinis sąjūdis plėtojosi toliau, bet dėl menko efektyvumo jis kuriam laikui prarado masinį pobūdį. Siekdama atgauti garantuotą teisę bent į religinių mokslų dėstymą gimtąja kalba, 1884 metais lietuvių valstietija su prašymais padėti ir paremti juos kreipėsi į Vokietijos reichstago deputatus K. Plėvę, H. Moltkę ir landtago deputatą F. Šrėderį. K. Plėvė ir H. Moltkė – Vokietijos aristokratijos atstovai, užėmę aukštus vyriausybinius postus, rinkimų metu nuolatos bolotiravosi lietuviškose apskrityse. K. Plėvė į prašymą atsakė tiesiai: apginti lietuvių pageidavimus jokių galimybių jis nemato²⁶⁵. Deputatas H. Mol­tkė lietuvių delegacijos kreipimąsi pavadino pretenzijomis be pa­grin­do²⁶⁶.

Nepaisant valdžios organų valdininkų reichstago ir landtago deputatų nepalankumo, o kartais ir atviros paniekos lietuvių prašymams, lietuvių šviesuomenė ir paprasta valstietija ir toliau organizavo delegacijų išvykas, steigė specialius parašų rinkimo komitetus. Po 1884 metų beveik pamečiui siunčiamose peticijose į įvairias valstybines institucijas laipsniškai netgi augo reikalavimų ratas. Tiesa, pasirašiusiųjų po peticijomis skaičius nebuvo didelis. 1885-1890 metais peticijose valdžios buvo prašoma, kad mokytojai lietuviai būtų paliekami lietuviškose bendruomenėse, kad skaitymas ir rašymas būtų dėstomi lietuvių ir vokiečių kalbomis, kad moksleiviai nebūtų baudžiami už lietuvių kalbos vartojimą pamokų metu ir nebūtų verčiami represinėmis priemonėmis mokytis tikybos vokiškai. Taip pat buvo prašoma daugiau lietuviškų vadovėlių, neįtraukti moksleivius lietuvius į vokiečių tautybės mokinių sąrašus ir t. t.²⁶⁷. Deja, išvardinti lietuvių valstietijos prašymai įvairiausioms instancijoms ir ne vienu metu, dažnai labai nuolankia forma ir nusižeminus, didesnio poveikio provincijos ir Vokietijos valdantiesiems sluoksniams neturėjo. 1872-1873 metų įstatymų pagrindinės nuostatos dėl lietuvių kalbos pašalinimo iš krašto mokyklų liko galioti. Tik siekiant užtikrinti Mažosios Lietuvos vokiečių ir vokiečių-lietuvių mokyklų lankomumo gerėjimą ir palengvinti sąlygas nevokiečių jau­nimui lankyti vokiškais pagrindais sutvarkytas švietimo įstaigas, 1888 m. sausio mėnesį Berlyno vyriausybė priėmė nutarimą sumažinti lietuviškoms apskritims mokesčius už mokslą beveik 50 %²⁶⁸.

Peticinis sąjūdis – tradicinė, palyginti gausiai valstietijos remiama, bet pasyvi ir nuolanki kovos forma, naiviai paremta „gero monarcho“ idėja, negalėjo pakelti lietuvių kalbos statuso mokyklose ir krašto visuomeniniame gyvenime. Peticijų rašymu buvo įmanoma išprašyti iš vokiškos valdžios tik neesminių arba laikinų nuolaidų. Šios kovos formos neperspektyvumą pradėjo suvokti XIX amžiaus paskutiniojo ketvirčio jaunesnės kartos lietuviai visuomenininkai spaudos leidėjai, kurie atsiribojo nuo konservatorių partijos ir populiarino radikalesnes kovos už lietuvių kalbos teises krašte formas.   

Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos poveikis tautiniam sąjūdžiui

Rytų Prūsijos lietuviškos spaudos tradicijos lyginant su Lietuva buvo senos ir gausios. Nuo 1823 metų, kai Tilžėje išėjo pirmas lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai apie dievo karalystę“, iki 1864 metų lietuvių kalba išėjo apie dešimt laikraščių: po tris Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Tilžėje ir vienas Šilutėje. Labai ilgai, 1849-1880 metų laikotarpiu Mažosios Lietuvos politinės ir iš dalies religinės lietuviškos spaudos monopolį siekė išlaikyti Karaliaučiaus universiteto profesorius, lietuvių kalbos seminaro universitete vedėjas, Vokietijos konservatorių partijos narys F. Kuršaitis, kuris pats Karaliaučiuje leido ir redagavo savaitinį laikraštį „Keleivis“. XIX amžiaus trečiojo ketvirčio Mažosios Lietuvos skaitančios lietuvių visuomenės karta išaugo ir subrendo F. Kuršaičio spaudos organo įtakoje. Kasmet vokiškoji valdžia skirdavo po 450 markių „Keleivio“ leidybinei veiklai paremti, kas iš dalies ir apsprendė konservatyvią laikraščio poziciją visais Mažosios Lietuvos  visuomeninio gyvenimo klausimais. „Keleivyje“ bendradarbiavo konservatyviausi krašto mokytojai ir evangelikų dvasininkai. F. Kuršaitis su neslepiamu vokišku patriotizmu sutiko Vokietijos suvienijimą 1871 metais ir kvietė lietuvius dar uoliau tarnauti tėvynei bei kaizeriui, neretai sutapatindavo ištikimybę valdžiai ir konstitucijai su uolia tarnyba konservatorių partijai. F. Kuršaičio „Keleivis“ augančio vokiškojo didžiavalstybinio nacionalizmo fone visiškai neakcentavo lietuvių tautinės mažumos politinių ir visuomeninių teisių Vokietijoje, nepasmerkė germanizatoriškų 1872-1873 metų įstatymų švietime, liko nuošalyje nuo lietuvių valstietijos peticinio sąjūdžio priešinantis vokiečių kalbos skverbimuisi į Mažosios Lietuvos mokyklas. 

F. Kuršaitis nemažai dirbo lietuvių kalbos mokslinio tyrimo baruose, įsijungė į Europos mokslininkų lituanistinį sąjūdį, surinktą medžiagą skelbė vokiečių kalba plačiajai visuomenei, rūpinosi universiteto seminaristų lietuvių kalbos mokėjimu. Galimybes legaliai dirbti mokslinę veiklą ir leisti lietuvišką spaudą F. Kuršaitis laikė didele valdžios malone. Kita vertus, jis savo „Keleivyje“ ne kartą pabrėžė, kad senas istorines tradicijas turinti lietuvių kalba yra labai menka lyginant su civilizuota vokiečių kalba, kad yra būtina rinkti mirštančios kalbos kalbinius paminklus²⁶⁹. Tuo pačiu F. Kuršaitis, kaip ir dauguma to meto Vokietijos mokslininkų ir visuomenės veikėjų, reiškė pesimizmą Mažosios Lietuvos lietuvių kalbinio bei kultūrinio savitumo išsaugojimo galimybėms ateityje. Viešai kritikuoti F. Kuršaičio visuomeninę veiklą ir jo leidžiamą „Keleivį“ vienas pirmųjų išdrįso M. Jankus. 1886 metais jis kaltino profesorių, kad šis netausojo valdžios skirto lietuvių jaunimui mokytis Tilžės realinėje gimnazijoje ir Karaliaučiaus universitete stipendijų fondo, juo naudojosi finansuodamas savo laikraščio leidimą. M. Jankus teigė, kad F. Kuršaitis daugiau nusipelnė Vokietijos mokslui nei savo tautiečiams²⁷⁰. Visa, kas nauja ir liberalu, kas siejosi su nacionaliniu lietuvių judėjimu ir kas bent kiek radikaliau politinėmis priemonėmis žadino Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės veiklos aktyvėjimą, F. Kuršaitis ir jo bendraminčiai spaudoje sutiko priešiškai ir su grasinimais. Kita vertus, F. Kuršaitis jau vien „Keleivio“ leidimu padėjo išlaikyti ir populiarinti lietuvių kalbą, rėmė krašto lietuviškumo palaikymo idėjas.

Nemažą reikšmę Mažosios Lietuvos visuomeniniame gyvenime vaidino grynai religinė evangelikų spauda. Kretingalės mokytojas, lietuvių surinkimininkų judėjimo veikėjas F. Kelkis 1832-1875 metų laikotarpiu Karaliaučiuje leido ir redagavo vieną pirmųjų laikraščių lietuvių kalba „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“. 1875 metais laikraščio leidimą perdavęs F. Kuršaičiui, tais pačiais metais Klaipėdoje, o nuo 1876 metų – Tilžėje, F. Kelkis leido ir redagavo naują religinį spaudos organą „Pasiuntinybės laiškelis“. 1881 metais Klaipėdoje redaguojamas M. Šiloko, o nuo 1888 metų – surinkimininkų judėjimo lyderio K. Kuraičio pradėjo eiti bene skurdžiausias Mažosios Lietuvos spaudos organas „Pakajaus paslas“. Atsiskirusiųjų evangelikų liuteronų surinkimo pamokslininkas D. Laukantas iš Rukų (Tilžės apskr.) 1887 m. sausio mėnesį Tilžėje pradėjo leisti savaitraštį „Luteronas“. 

Religinė evangelikų spauda lietuvių kalba buvo nepajėgi aktyviai kelti lietuvių tautinę savimonę. Lietuvoje katalikiška spauda reiškė priešiškas nuotaikas stačiatikių hierarchams ir tuo pačiu krašto rusifikavimo politikai. Mažosios Lietuvos vokiečių ir lietuvių tautybės gyventojus siejo ta pati religija ir todėl religinės spaudos galimybės sąmoninant lietuvių valstietiją buvo ribotos. Be to, po 1871 metų kanclerio O. Bismarko administracija įstatymų keliu pajungė Evangelikų Bažnyčią ir jos veiklą valstybės ir vokiečių nacijos interesams. Karaliaučiaus karališkoji evangelikų konsistorija periodiškai kartojo draudimus evangelikų dvasininkijai savarankiškai užsiiminėti ar bent prisidėti prie liberalesnės lietuviškos spaudos leidimo bei platinimo. Be Rytų Prūsijos provincijos bažnytinio sinodo sankcijos buvo neįmanomas jokios religinio turinio knygos ir laikraščio platinimas. Šie teisiniai administraciniai apribojimai iš esmės reiškė konfesinę cenzūrą.

Kretingalės mokytojas F. Kelkis savo visuomeninėje veikloje nepritarė brutaliausioms kanclerio O. Bismarko nacionalinės politikos priemonėms, teikė lingvistinę medžiagą žymiau­siems to meto filologams, po 1872 metų organizavo lietuvių valstietijos peticinį sąjūdį ginant lietuvių kalbos teises mokyklose, viešai apeliavo į Vokietijos visuomenę užjausti lietuvių tautinę mažumą. Bet savo leidžiamuose laikraščiuose jis atstovavo vyriausybės orientacijai, ragino lietuvių valstietiją didžiuotis galinga Vokietija ir jos kaizeriu. F. Kelkio leidiniai lietuvių kalba buvo menkos visuomeninės ir kultūrinės reikšmės jau vien todėl, kad mažai siejosi su Mažosios Lietuvos visuomeninio gyvenimo aktualijomis, daugiau rašė apie įvairiausių Vokietijos religinių misijų veiklą pasaulyje, apie lietuvių valstietijos pinigines aukas joms remti. Savo oficialioje propagandoje F. Kelkis stengėsi nepažeisti bažnytinių kanonų, lietuvių valstietijos švietimą suvokė kaip lavinimą religinėmis dogmomis ir iš esmės asmenybės išsilavinimą sutapatino su jos religingumu. M. Šiloko ir K. Kukaičio „Pakajaus pasle“ ryškiai reiškėsi religinis fanatizmas, priešiškumas lietuvių pasaulietinėms tradicijoms ir netgi lietuvių folklorui. Šiame laikraštyje nesireiškė net konservatyvi pasaulietinė mintis, leidėjai tenkino siaurus surinkimininkų judėjimo poreikius.

Aštuntojo dešimtmečio ir vėlesnė lietuvių kalba leidžiama religinė spauda nesiekė ugdyti krašto lietuvių tautinės savimonės, ji tenkino valstietijos poreikius religijos tiesoms ir religinio pobūdžio informacijai gimtąja kalba. Kita vertus, leidžiama ir skaitoma lietuvių kalba religinė spauda buvo tam tikru argumentu prieš kylantį didžiavalstybinį vokiškąjį nacionalizmą, prieš vietinės administracijos vokiečių valdininkų niekinantį požiūrį į lietuvius ir jų kalbą.

Lietuviškos spaudos tautinį idėjinį liberalėjimą stabdė Vokietijos įstatymai, oficiali valstybės cenzūra.  1874 m. gegužės 7 d. buvo patvirtinti nauji cenzūros nuostatai, kurie pakeitė per daug liberalų Prūsijos karalystės 1851 m. gegužės 12 d. spaudos įstatymą. Spaudos kontrolė apskrityse buvo perduota policijos žinion²⁷¹. Policijos pareigūnams profesionaliai taikant naująjį spaudos įstatymą, Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos radikalėjimas vyko lėtai, bet visiškai šio proceso sustabdyti jau buvo nebeįmanoma.

Suvienytoje Vokietijoje labai sustiprėjus lietuvių visuomenės vokietinimui per mokyklas, Evangelikų Bažnyčią ir pajungus didžiavalstybinės nacionalinės politikos tikslams, visas Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo visuomeninio bei administracinio poveikio priemones, tradicinė konservatyvi religinė spauda liko nuošalyje nuo lietuvių tautybės gyventojų etnokultūrinių interesų. Viešai keliamos ir svarstomos tik su religiniu gyvenimu susijusios problemos jau nebepatenkino dalies jaunosios, kiek liberalesnės, griežtai nebeatmetančios kultūrinių ryšių su Lietuva lietuvių šviesuomenės poreikių. Vokiškojo didžiavalstybinio nacionalizmo skverbimosi į Mažąją Lietuvą kaip politinis atoveiksmis šiam reiškiniui devintojo dešimtmečio pradžioje aktyviau ėmė reikštis grupelė lietuvių visuome­ni­nin­kų, kurie Mažosios Lietuvos ir Lietuvos nacionalinį bendrumą ėmė kelti aukščiau religinių skirtumų.

Aštuntojo dešimtmečio lietuvių valstietijos peticinis sąjūdis nedavė laukiamų rezultatų. Senoji tradicinė lietuvių spauda šio judėjimo neparėmė. Toliau plėtoti tautinį judėjimą, propaguoti įvairesnes jo formas ir suteikti jam labiau organizuota pobūdį galėjo tik pasaulietinė liberali spauda.

Carinės Rusijos vyriausybei draudžiant lietuvišką spaudą lietuviškose gubernijose J. Basanavičius, J. Šliūpas, A. Vištelis ir kiti lietuvių nacionalinio juodėjimo Rusijoje žymūs veikėjai vis labiau kreipė dėmesį į Mažąją Lietuvą, kuri turėjo senas lietuviškos spaudos leidimo tradicijas, geras technines galimybes, aukštą leidimo kultūrą, o svarbiausia – legalaus darbo galimybes. Lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjų patarimai ir kontaktai su Mažosios Lietuvos liberalesniais spaudos darbuotojais teigiamai veikė dalį krašto lietuvių šviesuomenės, skatino keisti konservatyvų spaudos toną.

XIX amžiaus antroji pusė – tai eilės Europos tautų nacionalinio atgimimo laikotarpis. Jo atgarsiai skverbėsi į Vokietijos ir tuo pačiu į Rytų Prūsijos spaudą. Lietuvių nacionalines ambicijas žadino Vokietijos lenkų nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas ir jo organizuotumo, masiškumo ir radikalumo dėka pasiekti pirmieji iškovojimai.

1877 metais F. Kuršaičiui dėl solidaus amžiaus panorėjus pasitraukti nuo „Keleivio“ leidimo, į jo atsišaukimą atsiliepė jaunas, profesionalus spaudos darbuotojas iš Klaipėdos M. Šernius, kuris pasisiūlė išpirkti „Keleivį“ ir naujai tęsti lietuviškos spaudos leidimo tradicijas. F. Kuršaitis savo laikraštyje nepalankiai atsiliepė į M. Šerniaus ketinimus, todėl 1877 m. gruodžio mėnesį Klaipėdoje M. Šernius pradėjo leisti naują etapinį Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos istorijoje spaudos organą „Lietuviška ceitunga“. M. Šerniaus laikraštis pralenkė savo konkurentą „Keleivį“ medžiagos aktualumu: aktyviai palaikė peticinio sąjūdžio reikalavimus, kėlė į viešumą lietuvių kalbos šalinimo iš mokyklų faktus, kritikavo lietuvių tautybės mokytojų iškėlimus į vokiškas ir lenkiškas mokyklas ir t. t.

Religinės medžiagos M. Šernius iš viso nepublikavo. Jis mėgino politiškai sąmoninti lietuvių valstietiją, kurį laiką vadovavo tautiniam judėjimui ir siekė suteikti jam organizuotą pobūdį, mėgino formuluoti šio judėjimo pozityvius tikslus. „Lietuviška ceitunga“ pradėjo abiejų lietuvių tautos dalių šviesuomenės organizuotą bendradarbiavimą, joje spausdinosi dalis „Aušros“ būsimųjų bendradarbių ir tai teigiamai veikė Mažosios Lietuvos lietuvių tautines ambicijas, paties M. Šerniaus pažiūros radikalėjo.

Lietuvių kalbos, kultūros tradicijų ir istorijos vertę „Lietuviškoje ceitungoje“ kėlė J. Basanavičius, J. Šliūpas, A. Vištelis, serbų kilmės keliaujantis kalbininkas J. Zauerveinas. Prie šių visuomenininkų prisijungus abiejų lietuvių tautos dalių kultūrinio ir visuomeninio suartėjimo iniciatoriui Mažojoje Lietuvoje M. Jankui, tarp jų kilo polemika dėl lietuvių mokslo ir apšvietos draugijos Mažojoje Lietuvoje įsteigimo, šios draugijos veiklos tikslų ir pobūdžio. Lietuvos visuomeninin­kai, ypač J. Basanavičius, siūlė išplėsti draugijos veiklą visoje lietuvių etninėje teritorijoje, akcentavo jos mokslinės veiklos būtinumą. Lietuvių mokslo ir kultūros draugija turėjo tapti atsvara Tilžėje veikusiai, bet Rytų Prūsijos vokiškosios administracijos kuruojamai, po­li­tiniame krašto gyvenime neretai reakcingai lietuvių literatūros draugijai, kurios valdyba pretendavo į litu­anis­tinių tyrimų monopolį Mažojoje Lietuvoje, šiuo laikotarpiu kultūrinio šviečiamojo darbo tarp lietuvių valstietijos nedirbo. 

Lietuvių tautinės savimonės augimas ir organizuoto tautinio sąjūdžio pradžia Mažojoje Lietuvoje

Naujai steigiamą draugiją J. Ba­sanavičius ir kiti jo bendraminčiai norėjo padaryti aktyviu ir veikliu lietuvių kultūros židiniu.

Polemika apie organizuoto kultūrinio sąjūdžio reikšmę M. Šerniaus „Lietuviškoje ceitungoje“ atkreipė ne tik Mažosios Lietuvos šviesuomenės dėmesį. Kadangi M. Šernius drįso publikuoti liberalius patriotinius straipsnius, 1881 metais pradėjo leisti lietuviškas knygas lotynišku raidynu, palaikė ryšius su nelegalios lietuviškos literatūros platintojais, o svarbiausia – rengė dirvą abiejų lietuvių tautos dalių suartėjimui, jo veikla susidomėjo konservatyviausios krašto politinės jėgos ir policija. 1882 metais Klaipėdos miesto ir apskrities vokiškoji administracija griebėsi bauginimo politikos. 150 markių, kaip avansą už savaitraščio politinio tono prislopinimą siuntė Ragainės apskrities Tuseinų dvarininkas baronas Zandenas, aktyviai M. Šernių koneveikė ir organizavo jo savaitraščio prenumeratos boikotą Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės surin­kimininkai. Už „prožemaitišką savaitraščio kryptį ir panašumą į katalikišką lenkų antivyriausybinę spaudą religinių bendruomenių veikėjai“ 1882 metais iškėlė M. Šerniui  bylą teisme²⁷². Klaipėdos landratas 1882 metais uždraudė M. Šerniui publikuoti savo laikraštyje radikalius ir dažnai nepalankius vyriausybės didžiavalstybinei nacionalinei politikai M. Jan­kaus, J. Mikšo, J. Zauerveino ir Lietuvos visuomenininkų, visų pirma J. Basanavičiaus, straipsnius²⁷³.

Klaipėdos landratui ir religinių bendruomenių veikėjams pavyko peticinėmis ir propagandinėmis priemonėmis paveikti M. Šernių. Siekdamas išlikti tautinio judėjimo avangarde ir nebankrutuoti materialiai, M. Šernius po 1883 metų apribojo savo ryšius su J. Basanavičiumi, nelegalios lietuviškos spaudos platintojais ir savo „Lietuviškoje ceitungoje“ prislopino nacionalinį radikalumą. 

Kurį laiką nuosekliai liberalių idėjų laikėsi Karalienės mokytojų seminarijos auklėtinis, mokytojavęs Klaipėdoje A. Einaras (1845-1908), kuris 1880 metais perėmė F. Kuršaičio „Keleivio“ leidimą ir pavadino jį „Naujuoju keleiviu“. Kartu mokytojas A. Einaras perėmė visą 450 markių valstybės dotaciją, kas neleido užimti visiškai nepriklausomos pozicijos krašto visuomeninio gyvenimo klausimais. Raginamas J. Basanavičiaus idėjiškai sulietuvinti „Naująjį keleivį“ ir  vengti svetimų lietuvių tau­tai temų, A. Einaras pirmus trejus metus publikavo tautinę savimonę žadinančius istorinius romantinius straipsnius, polemizavo su krašto vokiška spauda apie lietuvybės likimą Mažojoje Lietuvoje istorinėje perspektyvoje, švietėjiškomis idėjomis siekė tarnauti visai lietuvių tautai, akcentavo taikų konstitucinį pasipriešinimo vokietinimui kelią. Leidybinės veiklos pradžioje A. Einaras nepabūgo surin­kimininkų grasinimų, kurių veikėjams F. Kuršaičio konservatyvus „Keleivis“ atrodė priimtinesnis. Deja, po 1883 metų A. Einaras ėmė tolti nuo Mažosios Lietuvos visuomeninio gy­venimo aktualijų, jo spaudos organas laipsniškai virto vokiečių konservatorių propagandos organų priedėliu. Lietuvių valstietijos skaitomas tik dėl susiklosčiusių tradicijų, neatlaikęs M. Šer­niaus ir J. Traušio leidybinės konkurencijos, mokytojo A. Einaro laikraštis senu pavadinimu 1883 metais nustojo ėjęs, pakeitė pavadinimą ir redaguojamas J. F. Kelkio (sūnaus) 1883 m. gegužės mėn. pradėjo eiti „Tilžės keleivio“ pavadinimu. Tų pačių metų spalio mėn. „Tilžės keleivio“ redagavimą perėmė G. Raudonius.

„Tilžės keleivis“ buvo palyginti aktualių naujienų laikraštis. Jo leidėjai nušviesdami krašto aktualijas laikėsi liberalių pozicijų, talpino religinio turinio medžiagą. Ne visada valstietijai priimtinas liberalus laikraščio tonas derinamas su religinės minties propagavimų surado nemaža skaitytojų. „Tilžės keleivis“ visada akcentavo religijos išpažinimo lietuvių kalba reikšmę, kėlė senosios kartos vokiečių inteligentijos humanistinės, lietuvių kalbos teises ginančios, visuomeninės veiklos reikšmę ir ragino lietuvių valstietiją aktyviau kovoti už religinių mokslų lietuvių kalba dėstymą mokyklose. Laikraščio leidėjai skelbiama medžiaga kartais kėlė krašto ir jo senųjų gyventojų praeities didybę, rodė pagarbą krašto istorijai, spausdino K. Donelaičio sukurtas religines giesmes ir tuo pačiu romantinėmis istorinėmis bei religinėmis idėjomis apeliavo  į lietuvių valstietijos tautinį susipratimą.

Vertindami XIX amžiaus pabaigos Mažosios Lietuvos įvykius ir ky­lan­tį lietuvių tautinį judėjimą „Tilžės keleivio“ leidėjai išliko provincialaus patriotizmo rėmuose: nepritardami krašto prievartiniam vokietinimui, jie nematė priemonių šiam procesui sustabdyti, į abiejų lietuvių tautos dalių suartėjimo idėjas žiūrėjo nepalankiai. 1886 metais „Tilžės keleivis“ M. Jan­kaus visuomeninę veiklą ir jo ryšius su Lietuvos šviesuomene įvertino kaip mėginimą sukurti savarankišką lietuvių karalystę²⁷⁴. Konservatyviausi Mažosios Lietuvos evangelikų dvasininkai, mokytojai lietuviai, surinkimininkų lyderiai ir nemaža dalis neorganizuotos į jokius judėjimus, bet skaitančios lietuvių valstietijos dalis nepalankiai sutiko naujų liberalesnių laikraščių pasirodymą. Nepakantumo aistras ska­tino krašto, ypač Klaipėdos apskrities, vokiečių konservatorių partijos lyderiai, kurie neteko lietuviškos spaudos monopolio ir tuo pačiu galimybės vienpusiškai pateikti politinio gyvenimo aktualijas. Žymus Priekulės spaudos darbuotojas, Klaipėdos apskr. mokyklų karališkasis inspektorius, aktyvus visuomenininkas, konservatorių partijos narys J. F. Šrėderis 1880 m. įsteigė lietuvių konservatorių draugiją. Tais pačiais metais Priekulėje išėjo draugijos politinę kryptį atstovaujantis laikraštis „Tiesos prietelius“, nuo 1882 metų pavadintas „Konzervatyvų draugystės laišku“. Laikraščio leidėju tapo artimas surinkimininkams, dėl nestabilios ekonominės padėties priklausantis nuo mecenatų, J. Traušys, kuriam buvo patikėta misija neutralizuoti liberalią ir su lietuvių tautiniu judėjimu susijusią spaudą, telkti konservatorių partijos šalininkus, aktyviai dalyvauti rinkiminėse kompanijose, dirbti ideologinį darbą lietuvių valstietijos tarpe. Ir publicistinėje, ir praktinėje visuomeninėje veikloje J. Traušys šalinosi nuo peticinio sąjūdžio, aktyviai koneveikė ir šmeižė Tilžėje gyvenusius „Žemaičių veikėjus“, 1881 metais platino Berlyne spausdintą agitacinį laikraštį „Der Deutsche Patriot“, skleidė lietuvių tarpe nuolaidžiavimo valdžiai nuotaikas.

J. Traušys ir jo bendraminčiai evangelikų kunigas K. Jurkšaitis, mokytojas M. Šapalas, precentorius J. D. Jokušys ir kt., bendradarbiavę lietuvių konservatorių spaudoje, ypač aktyviai smerkė lietuvių katalikų ir evangelikų bendrumo bei suartėjimo idėjas, Lietuvą laikė Rusijos provincija ir vengė bent kiek pozityvios informacijos apie šį kraštą. Lietuvių konservatoriai ideologai visų lietuvių bendrumo idėją laikė Rusijos vyriausybės skleidžiamo panslavizmo erezija, o augančią Mažosios Lietuvos spaudos politinę po­liarizaciją pateikė kaip lietuvių visuomenės politinės dezorientacijos priežastį²⁷⁵. 1883 metais Mažojoje Lietuvoje pradėjus leisti „Aušros“ mėnraštį, 1884 m. sausio mėn. Tilžėje pamėginus įsteigti Lietuvių mokslo ir apšvietos draugiją ir tuo pačiu į aušrininkų judėjimą įsijungus liberaliau­siems Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos darbuotojams, 1884 metais eilėje straipsnių  „Konzervatyvų draugystės laiško“ priede „Keleivyje“ buvo pamėginta įrodyti, kad Vokietijos ir Rusijos lietuviai per daug skiriasi kultūra, tradicijomis, papročiais, kalba ir religija, kad XIX amžiaus pabaigoje jokių bendrų interesų nebeliko, todėl nebėra prasmės užsiimti bendra visiems lietuviams nacionaline veikla. J. Traušys ir jo bendraminčiai nepritarė bet kokiems mėginimams leisti bendras knygas ir laikraščius Vokietijos ir Rusijos lietuviams. Žymų kalbininką ir visuomenės veikėją profesorių A. Bercerbergerį jie ragino tolintis nuo „Žemaičių kalbos“ mokslinio tyrimo ir propagandos²⁷⁶. J. Traušio ir A. Einaro manymu, lietuviai evangelikai ir katalikai privalėjo gyventi izoliuotai vieni nuo kitų ir likti paklusniais savo monarchų tarnais. Dėl konservatyvių įsitikinimų J. Traušys nepalankiai atsiliepė ir apie „Birutės“ draugijos įsteigimą Tilžėje 1885 m. vasario mėn., nesibodėjo spausdinti šmeižikišką ir pilną ironijos medžiagą apie jos narius J. Zauerveiną, M. Jan­kų ir kt., sutapatino draugijos veiklą su opozicinėmis vyriausybei ir priešiškomis Vokietijos valstybei politinėmis jėgomis. J. Traušio laikraščių kalba ir rašyba nebuvo taisyklinga, jis oficialiai prisipažino, kad vengia „žemaičių kalbos“, nemėgsta vartoti tokių žodžių kaip „lietuvis“, „tauta“ ir „tėvynė“²⁷⁷. Už nepakantumą lietuvių nacionalinio judėjimo idėjoms, už ištikimybę kaizeriui ir vyriausybės politikai, J. Traušys kasmet gaudavo pašalpą po 450 markių, jo spaudą platino karališkoji pašto agentūra ir valstybinio apa­rato tarnautojai, todėl Klaipėdos ir Šilutės apskričių lietuvių visuomenė neišvengiamai juto konservatyvios, vokiškos propagandos poveikį.

Lietuvių nacionalinio išsivadavimo lyderiams nusivylus Mažosios Lietuvos spauda ir jos leidėjų politinių nuotaikų nepastovumu, 1883 metais Tilžėje, o vėliau Ragainėje buvo pradėtas spausdinti labai mažai su Vokietijos politika susijęs „Aušros“ mėn­raštis. 1883-1886 metais jame bendradarbiavo apie 70 to meto lietuvių visuomenininkų, tarp jų keletas iš Mažosios Lietuvos: M. Jankus, profesionalus spaudos darbuotojas, J. Mikšas (1862-1903), J. Zauerveinas, gydytojas V. Bruožis (1843-1909), K. Voska (1861-1905) ir E. Vėjeris. Tuo pačiu „Aušros“ leidimo darbas suvedė ir suartino dalį Mažosios Lietuvos ir Lietuvos inteligentų. Bendravime ir kontaktuose su radikalesne Lietuvos šviesuomene Mažosios Lietuvos vi­suo­menininkai sparčiau sąmonėjo ir geriau pradėjo suvokti organizuotos kovos su germanizacija perspektyvas. Neatsitiktinai buvusių „Aušros“ bendradarbių M. Jankaus, J. Mikšio,  J. Zauerveino, V. Bružio ir K. Voskos dėka devinto dešimtmečio antroje pusėje labai pagyvėjo lietuviškos spaudos leidimo ir organizavimosi į kultūrines – švietėjiškas draugijas veikla.

Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąmonėjimo procese „Aušra“ negalėjo atstoti „Lietuviškos ceitungos“ evangeliškojo radikalizmo. „Au­šra“ buvo orientuota į Rusijos lietuvių auditoriją ir todėl ėjo lotynišku raidynu. Krašto valstietija, pripratusi prie gotišku raidynu leidžiamos spaudos, „Aušros“ visiškai neskaitė. 1883 metais iš 69 „Aušros“ prenumeratorių 64 gyveno Rusijos imperijoje²⁷⁸. Be to, leidžiama Mažojoje Lietuvoje ir, kad išsaugotų šias galimybes ateityje, „Aušra“ buvo pakanti Vokietijos vyriausybės nacionalinei politikai, į jos peripetijas nesikišo. Jau vien dėl to krašto valstietijai ji negalėjo būti aktuali. Prie „Aušros“ nepopuliarumo ir valstietijos boikoto nemažai prisidėjo krašto konservatyviausi sluoksniai. J. Šliūpas, 1883 metų pabaigoje apsigyvenęs Bitėnuose J. Richterio pavarde ir perėmęs iš M. Jankaus „Aušros“ leidimą, išvystė plačią korespondentinę ir agitacinę veiklą krašto lietuvių šviesuomenės tarpe. J. Šliūpo veikla neliko nepastebėta Ragainės landrato ir konservatyviųjų lietuvių kultūrinio judėjimo veikėjų. Skundų landratui ir Gumbinės apygardos oberprezidentui A. Šlikmanui autoriais buvo evangelikų kunigas K. Jurkšaitis, kalbininkas ir mokytojas iš Tilžės A. Kuršaitis (1857-1944). J. Traušys kaltino „Aušrą“ ir J. Šliūpą antibažnytine agitacija, „Aušros“ leidimą skaitytojams pateikė kaip lietuvių ir lenkų vienijimąsi²⁷⁹. Oberprerzidento A. Šlikmano nurodymu 1884 m. kovo mėn. J. Šliūpas paliko Rytų Prūsiją.

Tai, kad „Aušra“ neturėjo didesnio pasisiekimo krašto gyventojų tarpe, apsprendė keletas išorinių faktorių. Laikraščio pasirodymas sutapo su Vokietijos lenkų nacionalinio judėjimo suaktyvėjimu. Vokiškoji Tilžės valdžia ir miesto spauda tai nušvietė kaip lenkų įtakos kraštui augimą ir lietuvių konsolidacija su lenkų separatis­tais. Pavyzdžiui, 1885 m. sausio 10 d. „Tilsiter Tageblatt“ teigė, kad lietuviai, sekdami lenkų separatistais, eina kaizerio ir Vokietijos priešų pėdomis, savo propagandai skleisti Tilžėje leidžia vieną len­kišką ir net tris lietuviškus laikraščius²⁸⁰. Į antilietuvišką propagandą įsijungė „Tilsiter Zeitung“, „Memeler Dampfboot“, „Berliner Tagablatt“. 1884 metais M. Jankus ir M. Kibelka laišku kreipėsi į „Berliner Tagablatt“ redakciją ir mėgino aiškinti „Aušros“ tikslus kaip humanitarinius ir juo labiau nieko bendro neturinčius su lenkų nacionaliniu judėjimu²⁸¹. „Aušros“ skelbiamas idėjas nepalankiai sutiko lietuvių literatūros draugijos valdyba Tilžėje, dalis Karaliaučiaus universiteto teologijos ir filosofijos fakulteto lietuvių studentų²⁸². „Aušrą“ ir jos leidėjus J. Šliūpą bei J. Mikšą mėgino kompromituoti lenkų spauda – „Gazeta Narodowa“, „Dziennik Poznanski“, „Przeglad Katolicki“, „Kraj“ ir „Prawda“, kurie įžvelgė mėnraščio idėjose Vokietijoje ir Rusijoje engiamų tautų tarpusavio kiršinimą ir lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjų separatizmą.

Iš visų pusių puolama oponentų, nuolatos pergyvendama materialinius nepriteklius ir draskoma idėjinių nesutarimų, Mažojoje Lietuvoje „Aušra“ populiarumo nepelnė. Ir vis dėlto aušrininkų praktinė veikla ir jų skleidžiamos idėjos neliko be pėdsakų, skatino Mažosios Lietuvos lietuvių liberaliąją šviesuomenę organizuotis tautiniam darbui. Visuomenine veikla artima auš­rininkams, 1883 metais nemažai prisidėjęs prie „Aušros“ leidimo J. Mik­šas 1884 metais Ragainėje pradėjo leisti „Niamuno sargą“, kuris leidėjo manymu turėjo būti lyg ir Mažosios Lietuvos „Aušra“: konsoliduoti krašto lietuvių visuomenę ir kelti jos tautinį susipratimą. Dalį medžiagos J. Mikšas perspausdindavo iš „Aušros“ ir Niujorke leidžiamų „Lietuviškojo balso“ bei „Uni­jos“, todėl dalis „Niamuno sargo“ numerių iš tiesų buvo radikalūs: propagavo „Birutės“ drau­gijos veiklą ir jos aktyviausių narių pasisakymus bei pranešimus, pritarė peticinio sąjūdžio idėjoms bei tikslams, rašė lietuvių valstietiją dominusiais ekonominiais, socialiniais klausimais, spausdino pavienes žinutes apie užsienio lietuvių bendruomenių veiklą. 

Nors ir spausdinamas gotišku raidynu, bet konservatyviems krašto spau­dos organams vedant aktyvią kontr­propagandą ir darant spaudimą Tilžės apygardos teismui, „Niamuno sargas“ nerado skaitytojų lietuvių valstietijos tarpe. 1886 metais J. Mikšas bankrutavo, persikėlė į  Labguvą ir pradėjo dirbti vertėju bei asistentu teisme. 1887 metais spaustuvininkas E. Vėjeris gavęs vokiečių liberalų pašalpą atnaujino „Niamuno sargo“ leidimą. Kuruojama naujų mecenatų laikraštis tolo nuo lietuvių nacionalinio judėjimo ir labai greitai dėl nuostolių nustojo ėjęs.

Mažosios Lietuvos visuomeniniame gyvenime neįsitvirtino, konservatyvesnių laikraščių konkurencijos neatlaikė ir kiti liberalesni lietuviški laikraščiai: griežtai nusistatęs prieš Vokietijos konservatorių partiją ir krašto politines aktualijas nušviečiantis K. Ki­belkos „Lietuviškas polytiškas laikraštis“ (buvo leidžiamas 1884-­1886 me­tais Ragainėje ir Karaliaučiuje); lotyniškomis raidėmis leidžiamas M. Jankaus „Garsas“ (1886-1887 metais Tilžėje išėjo 11 numerių); K. Voskos ir M. Jankaus „Naujos žinios“ (1889-­1890 metais Ragainėje išėjo 18 numerių). K. Voskos ir M. Jankaus raginimai kurti savarankišką lietuvių politinę partiją ir steigti lietuvių valstietijos žemės ūkio, amatų ir prekybos draugijas, tuo pačiu aktyviau įsijungti į krašto politinį gyvenimą, lietuvių valstietijai atrodė per daug radikalais ir nelojaliais kaizeriui siekiais. To meto Mažosios Lietuvos valstietiška lietuvių visuomenė nebuvo pribrendusi liberalesnei pasaulietinei minčiai. K. Voskos ir M. Jankaus spaudą aktyviai boikotavo konfesinė inteligentija. 1887 metais „Garsas“ Mažojoje Lietuvoje turėjo tik 171 prenumeratorių²⁸³.

Atvirai reikšti tautinį susipratimą ugdančias idėjas trukdė policijos cenzūra. Pagal cenzūros nuostatus laikraštis po dviejų perspėjimų galėjo būti uždarytas. 1881 metais už nepalankų atsiliepimą apie karališkąjį dvarą pinigine bauda buvo nubaustas M. Šernius²⁸⁴. 1884 metais „Niamuno sargo“ kalendoriuje M. Jankus sukritikavo Vokietijos teismų nacionalinį tendencingumą, už ką jis buvo nubaustas vienu mėnesiu kalėjimo, o kalendorius – 100 markių bauda²⁸⁵. Teismine administracine tvarka M. Jankus 1883 metais buvo baustas 3 kartus, 1885 metais – keturis, 1887 metais – vieną kartą²⁸⁶, o iš viso per visą savo visuomeninę veiklą – apie 40 kartų. Jis tris kartus buvo kaltinamas tėvynės išdavimu, vieną kartą – kaizerio išdavimu ir daug kartų – nesantaikos tarp lietuvių ir vokiečių skleidimu. 1887 metais pirmajame „Garso“ numeryje M. Jankui atspausdinus Griniaus straipsnį, kuriame autorius ragino lietuvius kovoti prieš lenkų dvarininkijos, Rusijos ir Vokietijos vyriausybių lietuvių asimiliavimo politiką, 1887 m. liepos mėnesį Tilžės apygardos teismas iškėlė M. Jankui bylą²⁸⁷. Panašiomis priemonėmis buvo trukdoma J. Mikšo, K. Kibelkos ir kitų liberalesnių spaudos darbuotojų leidybinė veikla. Ir vis dėlto jau pats lietuviškų laikraščių leidimo darbo suaktyvėjimas devintame dešimtmetyje reiškė aktyviosios Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės įsijungimą į politiką.

Varpininkai, nusivylę krašto lietuvių konservatyvumu ir jų pasyvumu, Mažosios Lietuvos nacionaliniame sąjūdyje iš viso nebedalyvavo. Tai daryti vertė siekimas išsaugoti Mažojoje Lietuvoje nacionalinės savimonės ugdymo ir lietuviškos spaudos leidimo bazę visai Lietuvai. Varpininkai stengėsi nekonfliktuoti su vietine valdžia, evan­gelikų dvasininkija, surinkimininkais. Iš Rusijos atvykę lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjai, vengdami politinių komplikacijų, Mažojoje Lietuvoje gyveno svetimomis pavardėmis. Lietuviškos spaudos darbuotojas J. Kriaučiūnas (1864-1941), 1889 m. spalio mėnesį atvykęs į Tilžę gyveno J. Liubavskio pavarde. 1890 metais Tilžėje jis redagavo laikraštį „Šviesa“, vėliau – „Varpą“. Lietuvių bibliografas ir Lietuvoje draudžiamų knygų platintojas J. Angrabaitis (1859-­1935) Tilžėje slėpėsi J. Poznokaičio pavarde, bet vis vien konservatyvių lietuvių veikėjų apskųstas policijai buvo priverstas išvykti į Krokuvą. 1890 metais „Varpo“ redaktoriaus pareigoms eiti atvykęs J. Adomaitis-Šernas (1859-1922) leidimą gyventi Tilžėje iš policijos gavo penkeriems metams. Bet, nepraėjus nei pusei metų, jis buvo priverstas bėgti iš Mažosios Lietuvos²⁸⁸. Krašto vokiškoji administracija policinėmis priemonėmis stengėsi užgniaužti abiejų lietuvių tautos dalių suartėjimą. Aušrininkų veikla Mažojoje Lietuvoje suaktyvino krašto liberaliųjų jėgų kultūrinę šviečiamąją veiklą, netiesiogiai, bet prisidėjo prie lietuviškos spaudos gausėjimo bei liberalėjimo. Bręstantis varpininkų judėjimas ir jo aktyvistų leidybinė veikla Mažojoje Lietuvoje galėjo suteikti naują postūmį krašto lietuvių nacionaliniam judėjimui. Todėl, pradedant 1889 metais, policija rodė ypatingą dėmesį „Varpo“ leidėjams.

Šiuo laikotarpiu žymiai palankesnes ekonomines ir politines sąlygas leidybai bei platinimui turėjo Vokietijos konservatorių partijos ir Evangelikų Bažnyčios kuruojami lietuviški laikraščiai, kurie sugebėjo išlaikyti valstietijos tarpe tradicinę skaitytojų auditoriją ir todėl buvo spausdinami dešimtmečiais.  Įsigalėti liberaliai, aktyviai, tautinę savimonę keliančiai, socialinėmis idėjomis aktualiai lietuviškai spaudai galimybių dar nebuvo, nes nesusiformavo bent kiek gausesnis šias idėjas reiškiantis pasaulietinės inteligentijos sluoksnis. Pasaulietinės inteligentijos trūkumas varžė savaran­kiškos lietuviškos spaudos plėtotę, trūko mecenatų ir šiaip susipratusios turtingesnės šviesuomenės. Todėl natūralu, kad šio laikotarpio Mažosios Lietuvos spauda nepasižymėjo originalia istorine atmintimi, tik nedaugelis leidinių akcentavo nacionalinių kultūrinių vertybių vertę, nesugebėjo aiškiai formuluoti grynai lietuvišką požiūrį į tautiečių ir savo krašto istoriją bei perspektyvas, vengė ne tik Lietuvą liečiančių temų, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių katalikų bendruomenių problematikos.

Kultūrinių švietėjiškų draugijų kūrimas ir jų veikla

XIX amžiaus antrojoje pusėje stiprėjant lietuvių, kaip tautos, visiško išnykimo tendencijai, augo Europos mokslininkų, visų pirma vokiečių, domėjimasis lietuvių kalbos ir kultūros moksline verte. Vokietijos mokslo draugijos laikė lietuvius, jų kalbą ir papročius tik mokslui įdomiu reliktu vokiškos kultūros periferijoje, o kaip išsaugoti šios tautos kalbą ir tradicijas, jokių idėjų viešai nekėlė. 

Dalis Rytų Prūsijos vyresnės kartos vokiečių inteligentų nepritarė O. Bismarko didžiavalstybinės nacionalinės politikos brutaliausioms ir antihumaniškoms priemonėms. Nuo 1873 metų Švietėjiško „Lietuviško ratelio“ veikėjai Tilžės realinės gimnazijos mokytojai M. Fėlkelis, A. Tomas ir E. Gizevijus puoselėjo lietuvių mokslo draugijos įsteigimo idėją. Jų organizacinis propagandinis darbas davė teigiamus rezultatus. 1878 metų pabaigoje penkiolika žymiausių mokslininkų kalbininkų, kaip Gėtingeno, o nuo 1880 metų – Karaliaučiaus universiteto profesorius A. Becenbergeris, profesorius G. Neselmanas (1811-1881), Vienos universiteto profesorius F. Miklošičius (1813-1891) ir nemažai kitų, kreipėsi atsišaukimu į Europos kalbininkus, ragindami bendru darbu surinkti ir išsaugoti mokslui lietuvių kalbos ir papročių reliktus. Bet šviesiausi to meto Europos protai nebetikėjo lietuvių tautos istorine perspektyva. 1879 m. spalio 14 d. Tilžėje buvo įkurta Lietuvių literatūros draugija. Jos veikla O. Bismarko administracijos valdymo metais buvo labai nesavarankiška. Kaip lituanistinių tyrinėjimų centras Lietuvių literatūros draugija sukaupė nemažą kiekį etnografinės, numizmatinės ir rankraštinės medžiagos, sukūrė savo biblioteką, mokslinėje literatūroje populiarino lietuvių tautos kultūros vertę, mokslo reikalams fiksavo lietuvių kultūrinį palikimą. Draugija mokslinei veiklai kasmet išleisdavo po 1000-1200 markių. Tikėdamiesi pasitarnauti savo tautos labui, į Lietuvių literatūros draugijos veiklą įsijungė J. Basanavičius, J. Šliūpas, tautosakininkas ir etnografas A. Juška (1819-1880), poetas ir vertėjas S. Dagilis (1843-1915), mokytojas ir spaudos veikėjas J. Andziulaitis-Kalnėnas (1864-­1916), kunigas K. Jurkšaitis ir kiti. Lietuvių tautinio atgimimo veikėjų raginimus užsiiminėti ne tik moksline veikla, bet ir šelpti, puoselėti lietuvių kalbą bei kultūrą draugijos valdyba laikė politinio pobūdžio veikla, o tai nesiderino su draugijos įstatais²⁸⁹. 1879 m. gruodžio mėnesį „Lietuviškoje ceitungoje“ pasirodžius žinutei apie Lietuvių literatūros draugijos įkūrimą, Ragainės apskrities lietuviai kreipėsi į draugijos valdybą paramos prieš mokytojus germanizatorius, bet jokios pagalbos nesulaukė²⁹⁰.

1880 metais mirė vienas iš draugijos įkūrėjų E. Gizevijus, 1881 metais – profesorius G. Neselmanas ir draugijos pirmininkas, Klaipėdos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas R. Jakobis. Senajai vokiečių inteligentų kartai traukiantis iš draugijos veiklos, valdyba ir pavieniai nariai laipsniškai suko konservatyvios, net antilietuviškos vi­suomeninės veiklos kryptimi, į lietuvių literatūros draugiją įsijungė grupė pseudomokslininkų, labai konservatyviai nusistačiusių asmenų, kuriems mokslinė veikla nedaug ir terūpėjo. Į draugiją įstojo net Rytų Prūsijos provincijos oberprezidentas A. Šlikmanas. Bėgant metams draugijos narių sudėtis internacionalizavosi, įvairėjo narių socialinė, luominė sudėtis, vyko didelė jų kaita. 1879 metais Lietuvių literatūros draugijai priklausė 91 asmuo, 1880 metų pabaigoje – 167, 1887 m. birželio mėnesį – 203 asmenys, 1881-1882 metais – 77, 1883 metais – 9, 1884 metais – 22, 1885-1886 metais į draugijos veiklą neįsijungė nė vienas krašto visuomenininkas²⁹¹. Tad išeitų, kad 1880-­1886 metais iš draugijos išstojo 125 jos nariai.

Ištikimi monarchistai Tilžės gimnazijos mokytojas Zėknickis ir Gumbinės gimnazijos mokytojas Hopė viešai skleidė neišvengiamo lietuvių tautinės mažumos Vokietijoje išnykimo idėjas, visomis priemonėmis kompromitavo mėnraštį „Aušra“  ir jos redaktorių J. Šliūpą²⁹². Tilžės mokytojas A. Kuršaitis uoliai referavo policijai visus naujai pasirodžiusius lietuviškus leidinius, dėl jo intrigų daug nemalonumų turėjo M. Jankus ir jo paties Tilžėje leidžiamas savaitraštis „Garsas“²⁹³. Lietuvių literatūros draugijos narys F. Cimeringas organizavo protesto kompaniją prieš J. Basanavičių, kuris Peterburgo laikraščiuose „Novoe Vremia“ ir „Peterburgskaja gazeta“ 1883 metų pradžioje iškėlė mintį, kad tik kartu su visa Lietuva yra įmanomas Mažosios Lietuvos tautinis atgimimas ir kad visa dora Rusijos visuomenė privalo remti lietuvių tautinės mažumos Vokietijoje siekius išsaugoti kultūrinį – kalbinį savitumą. Šias J. Basanavičiaus idėjas su komentarais atpasakojo „Tilziter Zeitung“. Lietuvių literatūros draugijos valdyba nusiuntė laikraščio „Novoe Vremia“ redakcijai protestą, kuriame pabrėžė, kad lietuviai Vokietijoje jokių tautinių interesų nebepuoselėja²⁹⁴. Savo periodiniame leidinyje draugijos valdyba atsisakė spausdinti jos manymu per daug politizuotus J. Basanavičiaus mokslinius tyrimus.

To meto lietuviškoje spaudoje randame žinutę, kad Lietuvių literatūros draugijos nariu buvo aktyvus besiformuojančios pangermanistų sąjungos veikėjas, kuris ragino valdybą nutraukti lėšų švaistymą lituanistiniams tyrinėjimams ir pradėti šelpti savo tautiečius Rusijoje²⁹⁵.

Nors Lietuvių literatūros draugijos įstatai skelbė siaurą mokslinę – humanitarinę veiklos kryptį, tačiau praktikoje jos valdyba neretai veikė kaip politinė jėga. Tilžės policija tai visiškai toleravo. Visuomeniniame krašto gyvenime draugijos valdyba, pavieniai draugijos nariai lietuvių tautinę savimonę daugiau slopino negu puoselėjo. Draugijos mokslinę veiklą finansavo privatūs asmenys ir Prūsijos landratas. Visuomeninėje veikloje draugijos valdyba negalėjo nepaisyti landrato deputatų, kurie skirstė kasmetines dotacijas, ir kulto bei švietimo ministro G. Goslerio, kuris buvo labai nepalankus mažoms Vokietijos tautoms ir įdėmiai sekė draugijos veiklą, pozicijų. Tik teigiamai vertinant Lietuvos literatūros draugijos indėlį į lituanistinį mokslą, kartu būtina pažymėti, kad jos leidiniai ėjo tik vokiečių kalba, griežtų cenzorių kontroliuojami ir buvo skirti ne lietuvių tautai, bet Europos visuomenei.

Lietuvių literatūros draugijai jau pačioje veiklos pradžioje nutolus nuo krašto lietuvių tautinių interesų ir atskiriems jos nariams remiant vyriausybės lietuvių tautinio engimo politiką, nuo 1882 metų pradžios aktyviausia lietuvių šviesuomenė pradėjo brandinti lietuvių mokslinės, o kartu ir kultūrinės draugijos įsteigimo idėją. 1882 m. kovo mėnesį J. Zauerveinas iškėlė periodinėje spaudoje idėją steigti Lietuvių mokslo ir apšvietos draugiją, kuri tarnautų pasipriešinimui prieš krašto vokietinimą ir savo moksline veikla būtų panaši į Lietuvių literatūros draugiją. Bet šios draugijos veikla neturėjo peržengti Mažosios Lietuvos. J. Basanavičius ir J. Šliūpas planavo steigti bendrą visai lietuvių tautai mokslo draugiją Ragainėje, o susiklosčius palankioms politinėms sąlygoms, perkelti draugijos veiklą į Kauną arba Vilnių. Ruošiant steigiamos Lietuvių mokslo ir apšvietos draugijos įstatus, daugiausiai prisidėjo J. Basanavičius ir J. Zauerveinas, kuris, dalyvaudamas įvairių Europos pavergtų tautų išsivadavimo judėjimuose ir mokėdamas apie 50 kalbų, vis dėlto nepritapo prie Lietuvių literatūros draugijos. Kuriamos draugijos įstatus svarstė ir Kauno lietuvių inteligentija. Aktyviai į steigiamąjį darbą įsijungė artimi aušrininkų idėjoms M. Jankus, K. Voska, J. Mikšas. Organizacinis darbas užtruko, kadangi bendraminčių radosi nedaug. Vokiečių konservatorių spaudžiami laikraščių leidėjai vengė skelbti tautinę draugiją propaguojančią medžiagą. 1882 m. kovo – 1883 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu į steigiamą Lietuvių mokslo ir apšvietos draugiją įsirašė 59 asmenys ir įmokėjo 884 markes stojamųjų nario mokesčių²⁹⁶.

1883 m. gruodžio – 1884 m. sau­sio mėnesį M. Jankus ir K. Voska paskelbė „Lietuviškoje ceitungoje“ ir „Tilžės keleivyje“ žinutę apie steigiamą lietuvišką draugiją. 1884 m. sausio 12 d. Tilžėje turėjo įvykti steigiamasis draugijos susirinkimas, kurio dienotvarkėje buvo numatyti: pirmininkaujančio rinkimai, draugijos įstatų svarstymas ir tvirtinimas, valdybos išrinkimas²⁹⁷. Rengti steigiamąjį susirinkimą buvo gautas policijos leidimas. Tolimesnį Lietuvių mokslo ir apšvietos draugijos likimą nulėmė vokiškos valdžios ir konservatyviausių lietuvių visuomenininkų skaldytojiška veikla. Numatytą steigiamojo susirinkimo dieną, 1884 m. sausio 12-ąją, patalpų savininkas susirinkusius draugijos stei­gėjus išvadino „pusiaugyvuliška veisle“ ir gindamasis, kad raštiško pasižadėjimo nedavė, atsisakė juos priimti²⁹⁸. Saugų kunigas K. Jurkšaitis Tilžėje organizavo religinių fanatikų protesto demonstracijas. Vėliau K. Jurk­šaitis gyrėsi Lietuvių literatūros draugijos valdybai, kad, pakviestas į draugijos steigiamąjį susirinkimą, jis į Tilžę nuvyko ne dalyvauti steigimo darbe, bet trukdyti jį²⁹⁹.

Į didžiausią Tilžės ir Ragainės landratų bei į Lietuvių literatūros draugijos valdybos nemalonę pateko J. Šliūpas. Jam teko aiškintis ir policijoje, ir draugijos susirinkime. 1884 m. vasario 22 d. Lietuvių literatūros draugijos narių susirinkime kunigas K. Jurkšaitis ragino bendromis draugijos jėgomis užgniaužti lietuviškos kultūrinės draugijos kūrimąsi ir susirinkusiems įrodinėjo, kad jos visiškai nenori patys lietuviai. Kraštutinėms K. Jurk­šaičio pažiūroms prieštaravo Tilžės realinės gimnazijos mokytojai A. Kur­šaitis ir A. Tomas³⁰⁰. Po tardymų policijoje, po daugelio antilietuviškų pasisakymų Lietuvių literatūros draugijos susirinkimuose, religinių fanatikų protesto akcijų bei grasinimų, Tilžės vokiškai spaudai pradėjus eilinę kampaniją prieš lietuvių šviesuomenę, didžioji dalis Lietuvių mokslo ir apšvietos draugijos rėmėjų nusišalino nuo tolimesnio organizacinio darbo. Aušrininkai, siekdami Tilžėje išlaikyti savo spaudą, taipogi prislopino savo aktyvumą. Tik Kauno lietuvių inteligentija tebepuoselėjo viltis: advokatas Kolbas siūlė kaip paramą pinigus ir savo asmeninius ryšius.

Tokioje nepalankioje politinėje situacijoje be didesnės propagandos ir agitacijos 1885 m. vasario 7 d. Tilžėje M. Jankus, J. Mikšas, K. Voska ir spaustuvininkas E. Vėjeris paskelbė, kad įkuriama tautinė lietuvių draugija „Birutė“. Jos steigėjai užsibrėžė tikslą ugdyti tautiečių tautinę savimonę, rengti paskaitas ir diskusijas iš Lietuvos istorijos, rūpintis lietuviškų knygų leidimu ir platinimu, organizuoti tautines šventes, rinkti  archeologinę, etnografinę ir tautosakinę medžiagą, visas lėšas, surinktas iš gyventojų ir draugijos narių, panaudoti tik tautiniam darbui. Įstatai buvo atspausdinti 500 egzempliorių tiražu ir išplatinti krašte ir Lietuvoje. „Birutės“ draugijos įsteigėjai nekėlė aktualių lietuvių tautai socialinių ir politinių klausimų. Bet jau pats draugijos egzistavimas ir pirmieji mėginimai vykdyti priimtą programą buvo reikšmingi krašto lietuvių tautinei savimonei ugdyti. „Birutės“ draugijos kultūrinės šviečiamosios veiklos užmojai pretendavo peržengti Mažosios Lietuvos ribas ir todėl greitai atkreipė visuomenės dėmesį.

Draugijos įsteigimas susilaukė plataus JAV lietuvių bei Lietuvos visuomenininkų pritarimo. Tikėtasi, kad „Birutės“ veikla nebus tik švietėjiška ir tenkins visos tautos kultūrinius poreikius.

1885 m. liepos 24 d. Tilžėje buvo sušauktas „Birutės“ draugijos pirmasis visuotinis susirinkimas. Iš  50-ies draugijos narių dalyvavo tik 18, atvyko apie 60 svečių. Dėl valdžios, Lietuvių literatūros draugijos valdybos ir Tilžės miesto spaudos antilietuviškų išpuolių 1884 m. sausio – vasario mėnesiais, dėl konservatyviojo lietuvių visuomenininkų sparno skaldytojiškos veiklos 1885 metais dalis „Birutės“ draugijos narių nesiryžo imtis aktyvesnės visuomeninės veiklos. Su „Birutės“ draugija dideles viltis siejo ir paramą patarimais, lituanistine medžiaga, knygomis teikė lietuvių nacionalinio judėjimo Rusijoje aktyvistai, „Aušros“ redakcija, Rusijos universitetuose besimokanti lietuvių studentija: A. Krikščiukaitis, P. Leonas, J. ir A. Kriaučiūnai bei kiti. Beveik 200 knygų padovanojo tautosakininkas M. Davainis-Silvestraitis (1849-­1919)³⁰¹, kuris puoselėjo viltį, kad „Birutė“ taps lietuvių raštijos archyvo kaupimo centru, rūpinsis jos narių pažiūrų liberalėjimu.

1885-1889 metais „Birutės“ draugijos valdyba organizavo apie 30 susirinkimų, kurie įvyko dešimtyje krašto miestų ir kaimo vietovių. Per šį laiką draugijos nariai paruošė 12 mokslinio pobūdžio pranešimų ir 35 daugiau agitacinio, šviečiamojo pobūdžio kalbas³⁰². 

Kadangi draugijos nariai visi buvo radikaliausi Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai, susirin­kimuose dažnai skambėjo tikrai pa­triotiniai pasisakymai. Savo pranešimuose žadinti lietuvių tautines ambicijas mėgino J. Zauerveinas. Jis pro­pagavo lietuvių tarpe ištikimybės savo tautos kalbai ir kultūrai idėjas, ragino steigti lietuviškas sekmadienines mokyklas, rūpintis lietuviškų laikraščių gausinimu, bet tuo pačiu ribotis nuo socialdemokratų idėjų ir kraštutinai radikalių judėjimų³⁰³. Karštas J. Zauerveino religingumas, tikėjimas „geru monarchu“ ir humanistinių idėjų poveikio absoliutizavimas, jo didelio autoriteto lietuvių tarpe dėka neretai kenkė „Birutės“ visuomeninės veiklos plėtotei. J. Zauerveinas rėmė tik tokį tautinį sąjūdį, kuris nekenkė bendriems valstybiniams intere­sams³⁰⁴.

Pažangiausias J. Zauerveino mintis aktyviai rėmė ir propagavo M. Jankus. Jis drąsiai polemizavo su lietuvių kalbą draudžiančiais mokytojais, karštai gynė lietuviškai kalbančių mokinių interesus, skatino draugijos narius šelpti lietuviškomis knygomis krašto mokyklas, ragino lietuvių ūkininkus mokyti lietuviško rašto mažiau tautiškai susipratusius savo kaimynus. 1885 m. gruodžio 20 d. susirinkime M. Jan­kus pasiūlė „Birutės“ lėšomis remti keliaujančių lietuvių kalbos mokytojų veiklą, skelbti spaudoje apie jų atvykimo vietą ir laiką³⁰⁵.

1885 m. pabaigoje „Birutės“ valdyba nutarė mokėti M. Jankui kas mėnesį po 15 markių, kad šis laikraštyje „Garsas“ populiarintų „Birutės“ susirinkimuose svarstomas idėjas. Dėl draugijos materialinių nepriteklių pažadėta suma buvo išmokama nereguliariai. Spausdinamas lotyniškomis raidėmis Lietuvių literatūros draugijos narių, ypač A. Kuršaičio, kritikuojamas ir griežtai policijos cenzūruojamas M. Jankaus „Garsas“ krašto gyventojų tarpe buvo nenoriai skaitomas  ir 1887 metais nustojo ėjęs. Kaip „Birutės“ spaudos organas „Garsas“ didesnio vaidmens ugdant krašto lietuvių tautinį susipratimą nespėjo suvaidinti.

Plečiant „Birutės“ draugijos vi­suo­meninę veiklą, daug nusipelnė jos pirmininkas V. Bruožis. Jis sugebėjo į draugijos veiklą įtraukti grupę naujų narių, susirinkimai tapo reguliarūs, gausiai lankomi, išsiplėtė svarstomų problemų ratas. V. Bruožio paveikti, nemažai birutininkų įsipareigojo savo pavardes rašyti tik lietuviška transkripcija. Jis pats daug dirbo ir kitus ragino dirbti lietuvių kalbos gryninimo veikloje, puoselėjo mintį steigti dar vieną lietuvių kultūrinę draugiją, kurios nariai reguliariai organizuotų tautinį susipratimą žadinančias pas­kai­tas lietuviškose bendruomenėse³⁰⁶. V. Bruožis dėjo daug jėgų mokslui propaguoti, kas to meto valstietijai nebuvo aktualu ir sunkiai suvokiama.

Politiniai krašto reikalai  „Birutės“ susirinkimuose nebuvo svarstomi. Po­licijos agentai, kurie dalyvavo vi­suose susirinkimuose, įdėmiai sekė, kad draugija laikytųsi įstatuose užfiksuotos kultūrinės – švietėjiškos krypties. Tam turėjo įtakos ir J. Zauerveino  pozicija, kuris teigė, kad lietuvių tautinis klausimas Vokietijoje yra ne po­litinis, bet daugiau moralinis ir todėl jį reikia spręsti tik kultūrinėmis švietėjiškomis priemonėmis, aktyviau kovoti už tautinę bažnyčią ir religinių mokslų dėstymą lietuvių kalba³⁰⁷.

Pagalbos ir patarimų į „Birutės“ draugiją ne kartą kreipėsi lietuvių valsčiai. Bijodama politinių komplikacijų, valdyba liko pasyvi ginant jų interesus. Todėl bėgant laikui draugijos susirinkimai buvo vis mažiau valstiečių lankomi.

„Birutės“ draugija neleido mokslinės periodinės literatūros. Susirinkimuose skaitomi istoriniai-romantiniai pranešimai dažnai buvo labai naivūs. Nauja lietuviška literatūra buvo platinama tik siaurame draugijos narių rate. 1888 metais draugija buvo su­kau­pusi 324 knygų biblioteką, bet ja naudojosi taipogi tik nedaugelis krašto kultūrinio judėjimo veikėjų. 1885 m. vasario – 1889 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu kultūrinei-šviečiamajai veik­­lai plėtoti draugijos valdyba išleido 771 markę ir 39 pfenigus, atspausdino tik vieną pranešimą³⁰⁸. „Birutės“ draugija sau iškeltus uždavinius vykdė tik iš dalies. Jos veikla apėmė nedidelį lietuvių šviesuomenės ratą, tarp kurių dažnai išryškėdavo skirtingi požiūriai į tuos pačius kultūrinės-švietėjiškos veiklos klausimus. Nesutarimus draugijos narių tarpe, siaurą švietėjišką ir mažai veiksmingą „Birutės“ draugijos veiklą griežtai kritikavo JAV lietuvių spauda. Draugijos valdyba susilaukė J. Basanavičiaus, S. Davainio-Silvestraičio, mokytojo ir tautosakininko P. Kriaučiūno (1850-­1916) ir eilės kitų Lietuvos inteligentų griežtos kritikos, kurie atvirai nusivylė „Birutės“ veikla, prikaišiojo jos nariams neorganizuotumą, neryžtingumą ir siaurus istorinius romantinius bei filologinius tyrinėjimus.

Devintojo dešimtmečio antroje pusėje sąlygų labiau organizuotai ir veiksmingai veiklai plėtoti „Birutės“ draugija nelabai turėjo. Jos veiklą labai nepalankiai sutiko Rytų Prūsijos provincijos valdantieji sluoksniai. Kadangi vokiškoji valdžia oficialiai, įstatymų keliu negalėjo uždrausti „Birutės“ veiklos, imta regzti intrigas prieš jos pirmininką V. Bruožį. Jo adresu 1886 m. antrojoje pusėje pasipylė anoniminiai grasinimai ir skundai policijos pareigūnams. Surinkiminin­kai surengė keletą protesto akcijų prie V. Bruožio namų. Kaip praktikuojantis gydytojas, V. Bruožis buvo apkaltintas amoraliu elgesiu su klientais. Tilžės miesto teismas iškėlė jam politinę bylą, kurioje V. Bruožis buvo apkaltintas krašto gyventojų kiršinimu, kad „Birutės“ draugiją jis pavertė politine organizacija antivyriausybinėms idėjoms skleisti³⁰⁹. Šiems kaltinimams paremti teismui nepavyko surinkti reikiamų įkalčių. V. Bruožį gelbėjo jo paties klientai ir sąžiningi Tilžės gydytojai. Politinių oponentų ir teismo vykdytojų apšauktas pamišėliu, V. Bruožis šešioms savaitėms buvo patalpintas į Alenburgo psichiatrinę ligoninę. Iš jos sugrįžus, jam buvo paskirta policijos priežiūra³¹⁰.

Moraliai paveiktą ir visuomenės akyse sukompromituotą V. Bruožį 1887 m. vasario mėn. „Birutės“ draugijos pirmininko pareigose laikinai pakeitė J. Zauerveinas. Kad atskleistų organizuotų prieš jį intrigų tendencingumą ir reabilituotųsi visuomenės akyse, 1888 m. V. Bruožis parašė dvi knygeles ir tikėjosi išplatinti jas Prūsijos landtago deputatams. Bet Tilžės policijos viršininkas įsakė visas V. Bruožio knygas konfiskuoti ir uždraudė jų tiražavimą³¹¹.

„Birutės“ draugijai nebuvo palan­kūs ir vokiškos spaudos atsiliepimai. 1885 m. liepos mėn. „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ priekaištavo „Birutės“ draugijai, kad ši mėgina sudaryti niekam nereikalingą konkurenciją moksliniame darbe, ir siūlė jai jungtis prie Lietuvių literatūros draugijos³¹². 1889 m. „Preussiche Lehrer Zeitung“ aštriai koneveikė „Birutę“ už tautinio judėjimo idėjų propagandą. Laikraštis atkartojo Vokietijos valdančiųjų sluoks­nių nuomonę, kad lietuvių kalbos niekas nediskriminuoja, kad patys lietuviai trokšta susilieti su vokiečių tauta, kad istorinėje perspektyvoje tai bus naudinga ir lietuviams, ir valstybei³¹³. Kritikuojama ir atvirai šmeižiama, sąmoningai iš šalies skaldoma, „Birutės“ draugija po 1887 metų kas­met vis labiau siaurino savo visuomeninę šviečiamąją veiklą, jos agitacinis tonas silpnėjo, susirinkimai darėsi vis retesni ir mažiau lankomi. Jos viduje kilo komercinio pobūdžio nesutarimai tarp M. Jankaus ir K. Voskos: 1890 metais M. Jankus išstūmė K. Voską iš spaustuvės dalininkų. K. Voska nutolo nuo draugijos veiklos. Nusivylę mažai efektingu šviečiamuoju darbu ir užsidegę tautinių rinkiminių komitetų steigimo idėja, 1889-1890 metais draugiją paliko grupė jos aktyvistų.

Prie „Birutės“ draugijos visuomeninės veiklos silpnėjimo prisidėjo ir materialiniai sunkumai. Kadangi drau­gija nepateisino valstietijos lūkesčių, ši jos materialiai nerėmė. Aukštuosius mokslus baigusi lietuvių inteligentija prie „Birutės“ taipogi nepritapo. „Birutės“ draugijai skaidantis ir mažėjant jos aktyvumui, vis labiau įžūlėjo policijos pareigūnai. Į „Birutės“ draugijos organizuojamas sueigas policija pradėjo siųsti provokatorius, kurie skaldė jos narių vienybę, kompromitavo valdybą ir stūmė ją į antikonstitucinę veiklą³¹⁴. 1890 metų pabaigoje Priekulės policininkas neteisėtai, be jokių motyvų, neleido miestelyje organizuoti „Birutės“ sueigos ir ironizuodamas pasiūlė skųstis aukštesnėms instancijoms³¹⁵. Po po­licijos neteisėtų administracinių draudimų 1890 metais draugijos veikla sutriko.

Kiek labiau masinių ir veiklių draugijų šiuo laikotarpiu Mažosios Lietuvos lietuvių šviesuomenei sukurti nepavyko. Jau pats „Birutės“ draugijos egzistavimo faktas buvo reikšmingas Mažosios Lietuvos tautinei savimonei palaikyti. Labiau organizuotam kultūriniam ir šviečiamajam darbui nepakako tautiškai susipratusios šviesuomenės. Neatsitiktinai, visiškai nusisukus nuo „Birutės“ draugijos Lietuvos inteligentijai, jos veikla devintojo dešimtmečio pabaigoje sumenkėjo. „Birutės“ draugijos kukli kultūrinė-švietėjiška veikla visiškai atitiko  to laikotarpio tautos intelektualinio potencialo galimybes.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje kūrėsi ir siaurame rate šviečiamąja veikla užsiiminėjo dar kelios lietuviškos draugijos. 1889 m. pabaigoje-1890 m. pradžioje Tilžės realinėje gimnazijoje besimokantis lietuvių jaunimas įkūrė labai negausią, kiek plačiau krašto kultūriniame gyvenime nedalyvavusią mokinių draugiją, kuri sukaupė savo bibliotekėlę, įsigijo lietuviškų laikraščių ir siaurame rate studijavo krašto istoriją, kultūrinį palikimą, svarstė lietuvių tautinio klausimo Prūsijoje aktualijas³¹⁶.

1890 metais kiek aktyviau ėmė reikštis Karaliaučiaus universiteto studentų draugija „Lithuania“. Daugiau­sia jos veikloje dalyvavo lietuvių tau­tybės besimokantis jaunimas³¹⁷. Draugija turėjo lietuviškais tautiniais simboliais papuoštą heraldiką ir savo vėliavą.

Teisininkas ir istorikas M. Rėmeris teisingai yra pažymėjęs, kad pradėdami savarankišką ir labiau organizuotą kultūrinę šviečiamąją veiklą, Mažosios Lietuvos lietuviai neparodė kolektyvinės iniciatyvos³¹⁸. Draugijų organizuojamas kultūrinis judėjimas nebuvo masinis. Valstietija jokiu būdu nebuvo abejinga gimtajai kalbai ir savo tautinėms tradicijoms, bet kartu jai buvo aktualūs socialiniai klausimai, kuriuos nepakankamai akcentavo lietuvių visuomenininkai. Be to, valstietija su nepasitikėjimu žiūrėjo  į radikalesnius, liberalių pažiūrų vi­suo­me­ni­nin­kus, kurie palaikė ryšius su Lietuvos nacionaliniu judėjimu. Dėl šių priežasčių draugijų veikla devintajame dešimtmetyje išliko siauro pobūdžio ir pagrindinė Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės dalis – valstietija – liko nuošalyje.

Lietuvių šviesuomenė krašto politiniame gyvenime

Krašto politiniame gyvenime, rin­kimuose į Vokietijos reichstagą ir Prūsijos landtagą konkuravo išimtinai tik vokiškos politinės partijos ir jų statytiniai. 1871 metais rinkimus į reichstagą laimėjo nacionalinė liberalų partija, antrąja politine jėga valstybėje tapo katalikiškoji centro partija ir tik treti liko tradiciškai įtakingiausi konservatoriai. Rytų Prūsijoje, kaip agrariniame krašte, įtakingiausia liko junkerių ir feodalinės aristokratijos interesams atstovaujanti konservatorių partija. Su ja savo politinę ir visuomeninę veiklą siejo nemažai lietuvių tautybės inteligentų ir ūkininkų.

1883 metais Vokietijos konservatorių partija Rytų Prūsijos provincijoje jungė apie 20.000 aktyvių gyven­tojų³¹⁹. Partijos draugijos veikė visose lietuviškose apskrityse. Karaliaučiaus universiteto profesoriui F. Kuršaičiui agituojant, didžioji dalis lietuvių krašto politiniame gyvenime visada šliejosi prie vokiečių konservatorių, rėmė jų kandidatus rinkimuose. 1871-1890 metais į Vokietijos reichstagą aštuoniose labiausiai lietuviškose Mažosios Lietuvos apskrityse buvo išrinkti 22 vokiečių konservatorių ir tik 3 – nacionalinių liberalų atstovai. Aštuntajame dešimtmetyje laipsniškai stiprėjant lietuvių kovai už gimtosios kalbos teises ir jai  įgaunant vis labiau organizuotas formas, provincijos konservatorių partijos lyderiai susirūpino, kad šis judėjimas neišslystų iš jų kontrolės. 1880 metais F. Kuršaičiui pasitraukus nuo aktyvesnės visuomeninės veiklos ir nustojus eiti jo redaguojamam „Keleiviui“, kuris iš esmės tik atkartodavo vokiečių konservatorių nuostatas lietuvių kalba, tolimesnį krašto lietuvių ideologinį apdorojimą vietos vokiškoji valdžia patikėjo konservatoriui F. Šrėderiui, kuris 1880 metais Klaipėdos apskrityje įsteigė Konservatorių draugiją, o jos narys J. Traušys Priekulėje pradėjo leisti draugijos politinei krypčiai atstovaujantį „Tiesos priedelių“. 1882 m. sausio mėnesį Klaipėdos ir Šilutės apskrityse Konservatorių draugija jungė 154 vokiečių ir lietuvių tautybės ūkininkus, valdininkus, kunigus ir mokytojus³²⁰. Aktyviai draugijos veikloje dalyvavo evangelikų kunigas K. Jurkšaitis, precentorius Jokušys, mokytojas M. Šapalas, pamokslininkas K. Butkeraitis, prekybininkas Kukaitis, ūkininkai Kristaitis, J. Lapinas, Naujokas, Plonaitis, Rupkalvis, Vilkas ir grupė kitų. F. Šrėderio Konservatorių draugija per spaudą ir politinėje veikloje slopino krašto lietuvių tautinį susipratimą, jos iškelti ir išrinkti deputatai ginant lietuvių kalbos teises mokyklose ir krašto visuomeniniame gyvenime Ber­lyne rodė tik labai atsargią iniciatyvą ir tik savo rinkėjų lietuvių spaudžiami. Konservatorių draugijos pozicija lietuvių tautinės mažumos interesų atžvilgiu daug priklausė nuo politinės konjunktūros valstybėje. 

Savo politinių tikslų lietuviškame provincijos krašte turėjo ir Vokietijos pažangiųjų partija. Gumbinės apygardoje partijos veikėjai spausdino ir platino lietuviams skirtą laikraštį „Preussisch-Litthauische Zeitung“, mė­gino steigti savo draugijas, platino atsišaukimus. Ieškodami socialinės paramos politinėje kovoje su kitomis partijomis lietuvių tarpe, pažangiųjų lyderiai daugiau orientavosi į išsimokslinusią ir stipriai apvokietėjusią vi­suomenės dalį. Kadangi propagandinės literatūros lietuvių kalba neleido, pažangiųjų partija didesnio populiarumo Mažojoje Lietuvoje nepelnė. Be to, jos vadovybė į bet kokį tautinio atgimimo pasireiškimą lietuvių tarpe reagavo priešiškai, lietuvių tautinį judėjimą laikė pavojingu reiškiniu Vokietijos vienybei ir saugumui³²¹.

Rinkėjų paramos lietuvių katalikų bendruomenėse mėgino ieškoti ir ka­ta­likiškoji centro partija. 1878 ir 1881 metais Tilžės apskrityje jos agentai vedė agitacija lietuvių katalikų tarpe, partijos lyderis L. Vindhorstas kėlė reichstage lietuvių kalbos teisių klausimą³²². Bet iš esmės katalikiška centro partija buvo toli nuo evangeliškosios lietuvių tautinės mažumos interesų. 

Vokietijos socialdemokratų partija agrarinėje Rytų Prūsijoje didesnės įtakos neturėjo. Aktyvesnė jos veikla buvo tik Karaliaučiaus darbininkų tarpe. Rinkimų į reichstagą metu mieste nesėkmingai mėgino balotiruotis vie­nas iš Vokietijos socialdemokratijos lyderių A. Bėbelis (1840-1913). 1871-1890 metų laikotarpiu rinkimų metu lietuviškose apskrityse socialdemokratai keturis kartus kėlė savo kandidatus, bet visada buvo priešiškai sutikti valstietijos³²³. Tam įtakos turėjo ir vyriausybės antisocialdemokratinė politika. 1874 m. sausio mėnesį socialdemokratai Klaipėdos uosto darbininkų tarpe organizavo streiką³²⁴. Bet jau 1874 m. balandžio 2 d. Berlyno įsakymu socialdemokratų veikla Karaliaučiaus mieste ir jo apygardoje buvo stipriai suvaržyta³²⁵. Vyriausybės potvarkiu 1878 metais uždraudus viešą socialdemokratų veiklą Vokietijoje Rytų Prūsijoje, socialdemokratų gru­pės pakeitė politinę kryptį arba iš viso likvidavosi. Juodkrantės gintaro gavybos įmonės savininkas 1878 metais nutarė atleisti iš darbo visus darbininkus, kurie lankė socialdemokratų sueigas³²⁶. Antisocialdemokratiškų įsta­ty­mų ir propagandos veikiama valstietija socialdemokratų idėjų nepriėmė ir jų nesuvokė, juo labiau, kad visa socialdemokratų spauda ir literatūra krašte ėjo tik vokiečių kalba. 

Vokietijos socialdemokratai į ma­žas tautas ir į jų likimą žiūrėjo be didesnio dėmesio, jų organizacijos provincijoje lietuvių tautos kovą už gimtąją kalbą sutiko nepalankiai, lietuviškos socialdemokratinės spaudos ir atsišaukimų leidimo idėjoms nepritarė, mėginimus rinkti lietuvių tautinės mažumos atstovus į Prūsijos landtagą smerkė. Socialdemokratų or­ganizacijos iki pat XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio sąmoningai nevedė didesnės propagandos tarp lietuvių, kadangi, jų manymu, lietuvių valstiečiai buvo labai prisirišę prie savo konservatyvių tradicijų ir XIX amžiaus pabaigoje išliko lojaliais vyriausybės tarnais. Rytų Prūsijos socialdemokratai lietuvių tautą laikė „sukvailėjusia“ nuo prievarta brukamos svetimos kalbos ir kultūros, o tautos intelektą per menku, kad suvoktų socialdemokratijos tie­sas³²⁷. Naujoje 1891 metų Vokietijos socialdemokratų partijos programoje mažų tautų nacionalinis klau­si­mas taip pat nebuvo svarstomas, programa išliko kosmopolitiška.

Nė viena Vokietijos politinė partija lietuvių tautinės mažumos interesų negynė. Visuomeniniame gyvenime inertišką lietuvių valstietiją į Mažosios Lietuvos politinį gyvenimą įtraukė kovojusios tarp savęs nacionalinių liberalų, pažangiųjų centro ir kitos partijos, kurios oponavo konservatoriams, atskleidė jų demagoginių pažadų lietuvių rinkėjams nepagrįstumą ir tuo pačiu orientavo lietuvių šviesuomenę veikti savarankiškai.

Peticinis sąjūdis, lietuviškos spau­dos leidimas, draugijų kultūrinė šviečiamoji veikla mažai gelbėjo kovoje prieš vokiškosios valdžios engimą. Be aktyvesnio lietuvių šviesuomenės įsijungimo į politinį krašto gyvenimą, tautinis judėjimas didesnių perspektyvų neturėjo. Įsijungimas į politiką iš lietuvių visuomenininkų reikalavo visapusiškesnio išsilavinimo, gilesnio lie­tuvių visuomenės interesų supratimo ir mokėjimo laviruoti tarp istoriškai susiformavusių ir jau įsitvirtinusių krašte vokiečių politinių partijų.

Dar 1869 m. vasario mėnesį savo laikraštyje „Keleivis“ profesorius F. Kuršaitis kėlė idėją, kad lietuvių interesams Prūsijos landtage turi atstovauti ne vokiškos politinės partijos statytinis, bet savas deputatas³²⁸. Tuomet ši F. Kuršaičio idėja platesnio pritarimo nesulaukė. 1874 metais (Tilžės-Pakalnės rinkiminėje apygardoje), 1877 metais (Labguvos-Vėluvos rin­kiminėje apygardoje) ir 1879 metais (Klaipėdos-Šilutės rinkiminėje apygardoje) F. Kuršaitis mėgino sudaryti konkurenciją vokiečių politinių partijų kandidatams rinkimuose į reichstagą ir landtagą. Jo programa atitiko konservatorių partijos programines nuostatas, kartu buvo papildyta lietuvių valstietijos reikalavimais dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose ir bažnyčiose įtvirtinimo. Bet F. Kuršaičio toli siekiantys sumanymai liko visiškai neparemti valstietijos. Nuolat gyvendamas Karaliaučiuje F. Kuršaitis negalėjo konkuruoti su vokiečių dvarininkais, kurie vietose turėjo didelę ekonominę ir administracinę galią. Jį labai priešiškai sutiko vokiškoji krašto adminis­tracija. F. Kuršaitis praktiškai pats vienas organizavo savo rinkiminę kampaniją ir todėl visus tris kartus rin­kimus pralaimėjo. Daugiau politinei veiklai pasiruošusių ir tautiškai susipratusių lietuvių visuomenininkų aš­tun­tajame dešimtmetyje neatsirado. Todėl iniciatyvos ėmėsi lietuvių vi­suomenei palankūs superintenden­tas A. Cygleris ir kalbininkas J. Zauerveinas. 

A. Cygleris, suformulavęs ir paskelbęs lietuvių tautinių interesų gynimo programą, tris kartus 1874, 1877 ir 1878 metais Klaipėdos-Šilutės rinkiminėje apygardoje balotiravosi į Vokietijos reichstagą. Jam pavyko suburti „Tėviškę mylinčių draugų“ rinkiminį komitetą, kuriam priklausė J. Bruožaitis iš Lelių, J. Lapinas ir P. Keršis iš Smeltės, M. Kaitinis iš Lužų. 1878 metais A. Cyglerio kandidatūrą ir jo lietuvių interesams palankią programą: kalbų lygiateisiškumas mokyklose, lietuvių ir vokiečių tautybės piliečių lygybė prieš įstatymus ir t. t.  propagavo „Lietuviška ceitunga“³²⁹. M. Šernius ir jo leidžiamas spaudos organas aktyviai parėmė ir J. Zauerveino kandidatūrą 1879 bei 1881 metų rinkimuose į Prūsijos landtagą, kurių metu jis balotiravosi Klaipėdos-Šilutės rinkiminėje apygardoje. J. Zauerveiną rinkimuose rėmė rinkiminio komiteto funkcijas atlikusi „Lietuvininkų draugija“, kurioje aktyviausiai reiškėsi M. Jankus. Vokiška spauda, evangelikų dvasininkija, Priekulės surinkimininkai ir asmeniškai F. Šrėderis organizavo prieš J. Zauerveiną audringą šmeižto kampaniją. Pilkalnio miesto advokato Mockaus patartas, 1881 m. kovo mėn. J. Zauerveinas savo politinius oponentus padavė į teismą, bet, apšmeižtas krašto gyventojų akyse, rinkimus pralaimėjo³³⁰.

Lietuvių tautinės savimonės augimas ir organizuoto tautinio sąjūdžio pradžia Mažojoje Lietuvoje

Tai buvo tik pirmieji, dėl nepatyrimo menkai paruošti ir organizuoti pavienių Mažosios Lietuvos visuomenininkų mėginimai aktyviau įsijungti į politinį krašto gyvenimą, jų rinkiminės programos nebuvo nuoseklios ir aiškios, jose mažai atsispindėjo valstietijos ekonominiai ir socialiniai interesai. Valstietija politinėje veikloje labai inertiška, rėmė daugumoje atvejų vokiečių konservatorių statytinius. Krašto vokiečių ūkininkai, prekybininkai ir dvasininkų luomas disponavo gausiu ekonominės prievartos priemonių arsenalu ir tuo naudodamiesi vertė lietuvių valstietiją balsuoti už jų keliamus kandidatus. Rinkimų rezultatams nemažą įtaką turėjo apskričių landratų priešrinkiminiai veiksmai ir demagogiški pažadai. Nuo landratų malonės ir palankumo iš dalies priklausė mokesčių į valstybės iždą paskirstymas tarp apskričių bendruomenių. Šia teise landratai ypač piktnaudžiavo rinkiminių kampanijų metu ir tuo netiesiogiai vertė lietuviškas bendruomenes balsuoti už valdžios remiamus kandidatus³³¹.  Kaimo vietovėse balsavimai beveik visada ir visur vyko bažnyčiose kunigams agituojant ir prižiūrint. Nemažą vaidmenį rinkiminėje agitacijoje vaidino valdžios ir Bažnyčios samdomi, autoritetą turintys, surinkimininkų pamokslininkai, kuriems krašto pasaulietiniai reikalai buvo svetimi ir jiems nebuvę jokio skirtumo už ką agituoti³³². Neretai evangelikų kunigai iš viso neįtraukdavo į rinkėjų sąrašus tų valstiečių, kurie nemokėjo vokiečių kalbos³³³. Tik pradedantys aktyvesnę politinę veiklą lietuvių visuomenininkai tokių poveikio priemonių neturėjo, kas neigiamai atsiliepė pirmiesiems rinkiminės kovos rezultatams.

Devintajame dešimtmetyje lietuvių tautiniam sąjūdžiui įgaunant vis labiau organizuotas formas, aktyvėjant jaunajai liberalesnei, turinčiai tampresnių ryšių su Lietuvos inteligentija visuomenininkų kartai, vis dažniau ir įtikinamiau spaudoje bei atsišaukimuose ėmė skambėti raginimas: pasiųsti savo atstovą į Vokietijos reichstagą bei į Prūsijos landratą ir išdėstyti plačiajai šalies visuomenei lietuvių tautinės mažumos siekimus. 1884 me­tais M. Jankus eilėje savo laiškų kitiems krašto visuomenininkams, atsišaukimuose valstietijai ir spaudoje išdėstė minėtų politinių priemonių svarbą. Už šią propagandą Ragainės landratas M. Jankų viešai pavadino len­kų agentu. Krašto vokiškos politinės jėgos pagrasino jam teismu už antivyriausybinę propagandą³³⁴.

Visiškai užgniaužti Mažosios Lietuvos lietuvių šviesuomenės tautinio ir politinio brendimo procesą krašto valdžia buvo nepajėgi. 1885 metais Vokietijos reichstago posėdžiuose labai aštriai nacionalinį klausimą pradėjo kelti lenkų ir danų deputatų frakcijos, centro ir socialdemokratų atstovai. Debatus apie Vokietijos tautinių mažumų problemas išsamiai publikavo to meto lietuviška spauda. Tai skatino skaitančią visuomenės dalį aktyviau jungtis į politiką. 

1886-1887 metais Tilžės ir Klaipėdos apskrityse M. Jankus pamėgino organizuoti lietuvių rinkimines draugijas, kurių aktyvi veikla rinkimų metu turėjo atlikti lyg ir lietuviškos politinės partijos funkcijas. Deja, bendraminčių atsirado labai nedaug. Kiek vėliau „Birutės“ draugijoje ir savo laiškuose tautinio sąjūdžio veikėjų adresu su panašiomis idėjomis reiškėsi ūkininkas, politinis ir kultūros veikėjas, Italijos nepriklausomybės kovų dalyvis J. Smalakys (1835-1901) iš Didžiųjų Trumpaičių (Pakalnės apskr.). Prie M. Jankaus ir J. Smalakio sumanymų aktyviai prisidėjo 1887­1889 metais „Birutės“ draugijos pirmininku buvęs spaudos darbuotojas D. Zaunius (1845-1921) iš Rekaičių (Pakalnės apskr.), į organizacinį darbą įsijungė V. Bruožis ir K. Voska.

Kuriant lietuvių rinkimų partiją jos organizatoriai susidūrė su savo ketinimų ir kilusių naujų idėjų propagandos sunkumais. „Tilžės keleivis“ ir „Konzervatyvų draugystės laiškas“ lietuviškos rinkimų partijos steigimo idėjos iš karto nepriėmė, o Klaipėdos ir Šilutės apskričių konservatorių partijos draugijos nariai lietuviai netgi pradėjo kontrpropagandinę veiklą. Devintojo dešimtmečio pabaigoje kiek radikalesnė lietuviška spauda tvirtesnių pozicijų jau nebeturėjo. Todėl D. Zaunius pagalbos kreipėsi į Tilžės spaustuvininką O. Mauderodę ir į vokiečių konservatorių oponentus nacionalinių liberalų partijos veikėjus krašte³³⁵.

1889 metais Ragainėje M. Jankus trumpai pamėgino leisti „Naujas žinias“. Per jį aktyviausi krašto lietuvių politiniai veikėjai skleidė lietuvių rin­kimų partijos steigimo idėją ir jos būsimą veiklos programą. Palyginti radikalias mintis skleidė K. Voska. Pavyzdžiui, jis ragino lietuvių valstietiją kitų Vokietijos tautų pavyzdžiu jungtis į savo luomo ekonomines draugijas ir organizuotai gintis nuo vokiečių verslininkų diktato³³⁶. Deja, „Naujos žinios“ nei metams neprabėgus, nustojo ėjusios. Išeities iš susidariusios situacijos pamėginta ieškoti leidžiant atsišaukimus, atspausdinti lietuvių steigiamos lietuvių rinkimų partijos programą. D. Zaunius tai daryti mėgino vokiškoje spaudoje. Pinigus lietuvių rinkimų partijai įsteigti lietuvių valstietija sumokėjo nenoriai. Po atsišaukimais, remiančiais savanorišką politinį sąjūdį, pasirašinėjo beveik tik lietuvių šviesuomenė³³⁷. 

Nepaisant visų trukdymų iš šalies ir organizacinių nesklandumų 1890 m. vasario mėnesį savo aktyvią politinę veiklą pradėjo lietuvių  rinkimų partijos Tilžės-Pakalnės draugija, kuriai priklausė M. Jankus, V. Bruožis, J. Smalakys, D. Zaunius, K. Voska. Prie jų dėjosi ir kiti, mažiau žinomi lietuvių visuomenininkai. 

Dalyvaudama 1890 metų rinkimuose į Vokietijos reichstagą, Tilžės-Pakalnės rinkiminė draugija iškėlė savo programą: paskelbti kalbų lygiateisiškumą krašto mokyklose, visi mokytojai lietuviškose bendruomenėse privalo išmokti lietuvių kalbą, įvesti žemesnės grandies policijos pareigūnų rinkimus, įstatymiškai įtvirtinti lietuvių teisę į prisiekusiųjų tarėjų ir lygiateisių liudininkų pareigas teismuo­se, suvienodinti mokesčių paskirstymą provincijos apskritims. Pastarasis reikalavimas buvo ypač aktualus Šilutės apskrities valstietijai, kuri už naudojimąsi Tilžės tiltu kasmet mokėdavo po 170.000 markių daugiau nei valstietija gyvenusi Nemuno kairiajame krante³³⁸. 

1890 metais Tilžės-Pakalnės rinkiminė draugija didesnių laimėjimų nepasiekė, bet jos veikėjų veikla rodė išaugusį naujos kartos visuomenės tau­tinį ir politinį susipratimą, kuris akivaizdžiai pasireiškė žymiai išaugusiais reikalavimais vokiškajai admi­nistracijai ir religinių klausimų atidėjimą į antrą planą. Lietuvių politiniai veikėjai ir kartu kandidatai į deputatus M. Jankus, V. Bruožis ir J  Zauerveinas lietuvių valstietijos tarpe dirbo aiškinamąjį darbą apie savo deputato Berlyne politinę svarbą, kaupė organizuotos politinės kovos patyrimą, tyrė lietuvių visuomenės paramos galimybes ateičiai, tobulino programines nuo­statas ir tuo pačiu ruošė prielaidas lietuvių politinei partijai įkurti. Tilžės-Pakalnės draugijos veikla 1890 metais buvo etapinė ir paruošiamoji lietuvių visuomenės platesnio plano politinei veiklai. Iš Tilžės-Pakalnės rinkiminės draugijos 1892 metais susikūrė lietuvių konservatorių partija, kurios įsteigimas tik patvirtino aštuntojo-devintojo dešimtmečių politinių mėginimų nemažą reikšmę ateities kovoms už lietuvių tautinės mažumos nacionalines ir politines teise.

XIX amžiaus aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose visa socialinė ekonominė aplinka, ideologija, vyriausybės didžiavalstybinė nacionalinė politika buvo priešiška Mažosios Lietuvos tautiniam atgimimui. Krašto lietuvių šviesuomenės apsisprendimas dirbti kultūrinį-šviečiamąjį darbą ir įsijungimas į politiką reiškė atvirą pasipriešinimą supolitintam vokiečių kalbos ir kultūros plitimui lietuvių etninėje teritorijoje. Bet šio judėjimo mes negalime vadinti nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu. Netgi radikaliausi Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenininkai aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose nekėlė kovos už nacionalinę rinką ir nacionalinę krašto administraciją reikalavimo. Buvo tenkinamasi  siekimu plėsti lietuvių kalbos vartojimą krašto mokyklose, bažnyčiose, teismuose ir šiaip viešajame Mažosios Lietuvos gyvenime. Didžioji dauguma krašto lietuvių atmetė bet kokią galimybę integruotis į bendrą lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimą. XIX a. pabaigoje krašto lietuvių visuomenės socialinė-konfesinė struktūra buvo neimli visų lietuvių bendrumo idėjoms.

Nepaisant Mažosios Lietuvos tau­tinio atgimimo lokališkumo ir konservatyvumo aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose, krašte lietuvių kova už politines ir nacionalines teises pristabdė bendrą Mažosios Lietuvos asimiliacijos procesą. Klaipėdos ir Šilutės apskričių lietuvių gyventojų skaičius kalbamuoju laikotarpiu netgi augo. Krašto visuomeninė mintis  liberalėjo. Formavosi prielaidos dar labiau organizuotam ir platesnio masto lietuvių tautiniam sąjūdžiui Vokietijoje vėlesniais dešimtmečiais.

---

²³⁶ Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 308. 
²³⁷ Ibidem. Bd. 1. S. 386.
²³⁸ Jankus M. Surinkimai ir lietuviškumas Prūsų Lietuvoje. L. 341-342 // VU MB RS Fi – 394.
²³⁹ Gaigalaitis V. Min. veik. P. 40.
²⁴⁰ Ką kalba apie mus mūsų kaimynai // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1882. Nr. 4.
²⁴¹ Apie skirtvienes Tilžėje // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1882. Nr. 6, 7.
²⁴² Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 307.
²⁴³ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1882. Nr. 16.
²⁴⁴ Iš ten pat. 1886. Nr. 19. 
²⁴⁵ Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 315-316, 320.
²⁴⁶ Iš abiejų Prūsų provincų // Pridetka Nr. 3. Naujojo keleivio. Tilžė. 1883.
²⁴⁷ Matulevičius A. Min. veik. P. 128. 
²⁴⁸ Jankus M. Atsiminimai iš „Aušros“ laikų. L. 2.// LR MA CB RS. F. 103-104.
²⁴⁹ Die Deutschen Universitaten. Bd. 1. S. 118-119.
²⁵⁰ Matulevičius A. Prūsijos valdžios socialinės ekonominės ir teisinės lietuvių nutautinimo priemonės // Kn.: Tarybinės Klaipėdos istorijos klausimai. V., 1977. P. 108.
²⁵¹ Dėlei brolių lietuvninkų užtarimo // Pridėjimas prie Nr. 35. Konzervatyvų draugystės laiško. Keleivis. Priekulė. 1884.
²⁵² Bruožis A. Prūsų lietuvei. P. 19.
²⁵³ Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos. K. 1935. P. 42-44.
²⁵⁴ Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos… P. 42-45. Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas. P. 55.
²⁵⁵ Hubatsch W. Masuren… // Z. F. O. 1966. H. 1. S. 10.
²⁵⁶ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1882. Nr. 43.
²⁵⁷ Visokia žinia // Konzervatyvų draugystės laiškas. Priekulė. 1882. Nr. 30.
²⁵⁸ Kalbos dalykuose // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1882. Nr. 15.
²⁵⁹ Basanavičius J. Iš D-ro Jurgio Sauerveino raštų. T. 1. L. 163-164 // VU MB RS. E1-1.
²⁶⁰ Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos… P. 46.
²⁶¹ Friedeberg M. Bilder aus Ostpreussen. Tilsit. 1885. Bd. 1. S. 82.
²⁶² Hubatsch W. Geschichte… Bd. 1. S. 419.
²⁶³ Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Naujasis Keleivis. Tilžė. 1883. Nr. 17.
²⁶⁴ Hubatsch W. Masuren // Z. f. O. 1966. H. 1. S. 12.
²⁶⁵ Mokslo kalba šuilėse. Niamuno sargas. Ragainė. 1884. Nr. 2.
²⁶⁶ Kovos keliais. Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos 15-os metų sukakčiai paminėti almanachas. Red. Jonas Vanagaitis. Kl. 1938. P. 47.
²⁶⁷ Žostautaitė P. Min. veik. P. 67.
²⁶⁸ Dėl šuilių mokesčių palengvinimo // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1888. Nr. 3. 
²⁶⁹ Genzelis B. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje. V. 1972. P. 106.
²⁷⁰ Atsiliepimas // Priedas prie Nr. 25. Tilžės keleivio. Tilžė. 1886.
²⁷¹ Kaunas D. Iš lietuvių… P. 175.
²⁷² Kovos keliais… P. 84.
²⁷³ Alšėnas P. Martynas Jankus. Torontas. 1967. P. 20.
²⁷⁴ Volksfreund fur Littauen // Priedas Nr. 3. Garso. Tilžė. 1887.
²⁷⁵ Atsiliepimai // Keleivis. Pridėjimas prie Nr. 22 Konzervatyvų draugystės laiško. Priekulė. 1884.
²⁷⁶ Apie lietuviškas biteles // Ten pat. Nr. 29-32. 1884.  
²⁷⁷ Kaunas D. Iš lietuvių… P. 104.
²⁷⁸ Merkys V. Min. veik. P. 91.
²⁷⁹ Atviras užtarimas // Lietuviškas politiškas laikraštis. Karaliaučius. 1885. Nr. 1.
²⁸⁰ Iš Lietuvos // Niamuno sargas. Ragainė. 1885. Nr. 3.
²⁸¹ Šakenis K. Min. veik. P. 72.
²⁸² Iš Lietuvos // Auszra. Tilžė. 1885. Nr. 2-3. P. 57.
²⁸³ Biržiška V. Iš mūsų laikraščių praeities. Kaunas, 1932. P. 60.
²⁸⁴ Kaunas D. Iš lietuvių… P. 175.
²⁸⁵ Gromata iš Prūsų Lietuvos // Lietuviškasis balsas. New York. 1885. Nr. 5.
²⁸⁶ Kaunas D. Lietuvos spaudos veikėjas Martynas Jankus // Lietuvos TSR AMMD. Knygotyra. 1980. T. 8(15). P. 48.
²⁸⁷ Anklagaschrift der Staatssanweltschaft bei dem Königlichen Landgaricht zu Tilzit. 29 juli // LR MA CB RS. F. 103-255. 
²⁸⁸ Jankus M. Atsiminimai iš „Aušros“ laikų. L. 2. //LR MA CB RS. F. 103-104.
²⁸⁹ Šakenis K. Min. veik. P. 42.
²⁹⁰ Sambora H., Šilas V. Min. Veik. P. 69.
²⁹¹ Lietuviška raštų draugystė Tilžėje. Priedas 6 nr. „Garso“. Tilžė. 1887.
²⁹² Iš Lietuvos // Auszra. Tilžė 1886. Nr. 1. P. 22.
²⁹³ Jankus M. Min. Veik. P. 13.
²⁹⁴ Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų // Naujasis keleivis. Tilžė. 1883. Nr. 17; Lietuviška raštų draugystė Tilžėje // Priedas 6 nr. „Garso“. Tilžė. 1887.
²⁹⁵ Iš Lietuvos ir Prūsų provinco // Žiūronas. Klaipėda. 1886. Nr. 48.
²⁹⁶ Kovos keliais. P. 65.
²⁹⁷ Apsakymai // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1884. Nr. 1.
²⁹⁸ Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1884. Nr. 3.
²⁹⁹ Jankus M. Atsiliepimai d-rui G. J. J. S. Iš Gr. // Niamuno sargas. Ragainė. 1884. Nr. 10.
³⁰⁰ Pranešimai lietuviškos draugystės „Byrutės“. Ragainė. 1889. P. 4.
³⁰¹ Lietuviškoji draugystė „Byrutė“ // Lietuviškas polytiškas laikraštis. Karaliaučius. 1885. Nr 33.
³⁰² Lietuviškoji draugystė „Byrutė“ // Vienybė lietuvninkų. Plymouth. 1890. Nr. 13.
³⁰³ 1888 m. Vasario mėn 7 d. J. Zauerveino laiškas M. Jankui. // Tauta ir žodis. 1930. kn. 6. P. 437.
³⁰⁴ Būk pagirta žeme, tėvų mūsų // Auszra. Tilžė. 1885. Nr. 2-3. P. 35.
³⁰⁵ Iš Lietuvos // Priedas Nr. 1 Niamuno sargo. Tilžė. 1885.
³⁰⁶ Bruožis A. „Byrutė“. Dvidešimtmetinių sukaktuvių atminimui. Tilžė. 1905. P. 21, 24.
³⁰⁷ Kovos keliais… P. 55; Šešelgis A. Lietuviškieji Jurgio Zauerveino rankraščiai // Lietuvos TSR MAD. Serija A. 1976. T. 4 (57) P. 140-141.
³⁰⁸ Bruožis A. „Byrutė“… P. 26.
³⁰⁹ Kovos keliais… P. 65.
³¹⁰ Prūsų Lietuva / Lietuviškasis balsas. New York. 1888. Nr. 15.
³¹¹ Iš Lietuvos bei abiejų Prūsų provincų / Pridetka prie Nr. 4 Tilžės keleivio. Tilžė. 1890.
³¹² Tilžė / Auszra. 1885. Nr. 7-8. P. 229.
³¹³ Šernas. Audiatur et altera pars / Varpas. Ragainė. 1889. Nr. 10.
³¹⁴ 1888 m. kovo 14 d. M. Jankaus laiškas M. Tamošiūnui / Tauta ir žodis. 1926. Kn. 4. P. 404.
³¹⁵ Iš Lietuvos / Vienybė lietuvninkų. Plymouth. 1891. Nr. 22.
³¹⁶ Ten pat. 1890. Nr. 25.
³¹⁷ Mieriai lietuvybės Lietuvoj ir svetur / Ten pat. 1890. Nr. 35.
³¹⁸ Romer M. Litwa – Lwov. 1908. S. 11.
³¹⁹ Iš abiejų Prūsų provincų / Pridetka prie Nr. 14 Keleivio. Ragainė. 1883.
³²⁰ Konzervatyvų skyrimo draugystė / Tiesos prietelius. Priekulė. 1882. Nr. 3.
³²¹ Hubatsch W. Masuren... / Z. F. O. 1966. H. 1. S. 13, 28.
³²² Klaipėdiškis A. B. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. K. 1923. P. 48.
³²³ Ten pat. P. 41.
³²⁴ Hubatsch W. Masuren... / Z. F. O. 1966. H. 1. S. 18.
³²⁵ Gause F. Min. veik. Bd. 2. S. 613-614.
³²⁶ Iš Lietuvos bei mūsų Provinco / Lietuviška ceitunga. Klaipėda. 1878. Nr. 27.
³²⁷ Tumavičiūtė I. Jurgis Zauerveinas laiko perspektyvoje /  Lietuvos TSR AMMD. Literatūra. 1979. T. 21 (1). P. 62.
³²⁸ Visokia žinia / Keleivis. Karaliaučius. 1869. Nr. 6.
³²⁹ Klaipėdiškis A. B. Min. veik. P. 48-49.
³³⁰ Basanavičius J. Iš d-ro Jurgio Saueiveino raštų. I. 32 / VU MB RS. F1-1.
³³¹ Iš Prūsų Lietuvos // Varpas. Tilžė. 1893. Nr. 10.
³³² Jankus M. Surinkimai ir lietuviškumas Prūsų Lietuvoje. I. 341-342 // VU MB RS F. 1-394.
³³³ Bruožis A. Prūsų lietuvei. P. 17. 
³³⁴ Jankus M. Atsiliepimai dr. G. J. J. S. Iš Gr. // Niamuno sargas. Ragainė. 1884. Nr. 10.
³³⁵ 1890 m. gegužės mėn 28 d. D. Zauniaus laiškas M. Jankui // Tauta ir žodis. 1930. kn. 6. P. 431.
³³⁶ Lietuviškoji skyrimo partija // Naujos žinios. Ragainė. 1890. Nr. 12.  
³³⁷ 1890 m. vasario mėn. 7 d. ir gegužės mėn. 28 d. D. Zauniaus laiškas M. Jankui // Tauta ir žodis. 1930. kn. 6. P. 431.
³³⁸ Jankus M. Kalendros lietuviškai konzervatyviškos partijos. Tilžė. 1892. P. 18-19.

 

 

 

 

„XXI amžius“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 37–38 (2650–2651),
„XXI amžius“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 39–40 (2652–2653),
„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 7 d., nr. 41–42 (2654–2655),
„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 21 d., nr. 43–44 (2656–2657),
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 45–46 (2658–2659),
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 47–48 (2660–2661)