Mažosios valstybės vaidmuo

Popiežiaus Leono XIV vizito į Monako Kunigaikštystę politiniai ir socialiniai vertinimai

Mindaugas BUIKA

Istorinės patirties svarba

Šiuo metu vyksta popiežiaus Leono XIV trečioji apaštalinė kelionė į užsienį.

Kelionėje lankomos keturios Afrikos šalys (Alžyras, Kamerūnas, Angola ir Pusiaujo Gvinėja), norisi prisiminti jo neseniai vykusį pirmąjį ir plačių komentarų susilaukusį vizitą į Europos šalį, Monako Kunigaikštystę (tai mikrovalstybė didžiosios Prancūzijos apsuptyje, prigludusi prie Viduržemio jūros pakran­tės, užimanti vos 2 kvadratinių kilometrų plotą), kuris atspindi Šventojo Tėvo ganytojišką stilių, pirmenybės teikimą mažiesiems. Iš tikrųjų daugelis svarstė kokią pirmąją šalį svarbiausiame krikščioniškame žemyne, Europoje, pastoracinei kelionei rinksis iš galingiausios valstybės, JAV, kilęs popiežius Leonas XIV – gal Prancūziją, Vokietiją, o gal Didžiąją Britaniją? Vis dėlto jis nusprendė pirmiausia aplankyti vieną mažiausių pasaulio šalių (už Monaką mažesnis tėra Vatikanas), į kurią nebuvo nuvykęs nei vienas naujųjų laikų popiežių, netgi daugiau kaip šimtą valstybių aplankęs šventasis Jonas Paulius II. Paskutinis Katalikų Bažnyčios vadovas, kuris aplankė dabar vos 38,5 tūkstančių gyventojų turinčią Monako Kunigaikštystę buvo legendinis popiežius Paulius III (1468-1549), joje pabuvojęs prieš 488 metus.

Nurodęs tą svarbų istorinį faktą, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), apžvelgdamas šią kelionę, interviu Šventojo Sosto žiniasklaidai priminė, jog popiežius Paulius III, gerai supratęs Katalikų Bažnyčios vienybės reikšmę bei protestantiškosios Reformacijos pavojus – gindamas katalikybę jis ypač skatino Jėzaus Draugiją, įsteigė Šventosios inkvizicijos tribunolą, sušaukė Tridento Susirinkimą, ėmėsi ir pavyzdinių taikdarystės darbų. Būtent su asmeniniu to Šventojo Tėvo tarpininkavimu 1538 metais Monake vykusiose derybose pasiekta taika tarp tuo metu Vakarų Europos galingiausių monarchų – Romos imperatoriaus Karolio V ir Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I. O derybos dėl vadinamosios Nicos paliaubų sutarties buvo nelengvos ir pamokančios net šioms dienoms: abu valdovai dėl tarpusavio priešiškumo net negalėjo būti vienoje patalpoje ir sėdėjo skirtinguose kambariuose, o popiežius Paulius III buvo priverstas vaikščioti tarp jų, kol galiausiai pasiekė taikos susitarimą ir kovos buvo nutrauktos. Pasak Vatikano valstybės sekretoriaus, ši praeities iniciatyva patvirtina ir dabartinį Šventojo Sosto pasirengimą diplomatiškai tarpininkauti tarp, atrodytų, nesutaikomų priešininkų karų ir konfliktų akivaizdoje, kai, kaip ir XVI amžiuje, reikalinga derybinė kantrybė, nuolankumas ir atkaklumas, siekiant įveikti dažnai nepamatuotas pretenzijas kažką laimėti kitų sąskaita. 

Tęsdamas svarstymus kardinolas P. Parolinas aiškino, jog popiežiaus Leono XIV sprendimas pirmąją savo užsienio apaštalinę kelionę Europoje skirti mažiausiai valstybei yra tinkamas ženklas ir tarptautinei politikai apie mažųjų valstybių vaidmenį taikingai ir darniai tvarkai įtvirtinti pasaulyje, kuriame įsivyravusi daugiašališkumo krizė. Mūsų epochoje labai susilpnėjus veikimui tarptautinės teisės, kai ją neretai užgožia „galios logika“, iškilo pavojus sugrįžti prie teorijų, jog esą galima pateisinti „prevencinius karus“, įžvelgiant tariamą kitos šalies keliamą pavojų, pagal labai abejotinus kriterijus be jokių juridinių ribų. Taip rizikuojama, kad visame pasaulyje gali suliepsnoti vientisas konfliktų gaisras, kuriame įstatymo jėga būtų pakeista jėgos įstatymu. „Šiomis aplinkybėmis mažosios valstybės tampa natūralios daugiašališkumo sergėtojos ir globėjos“, – teigė Vatikano valstybės sekretorius. Jos yra esminė atrama prieš iškylančias savavališko autoritarizmo tendencijas, kadangi mažajai valstybei teisinės normos yra ne našta, bet pagrindinė išlikimo ir laisvės garantija.

Faktas yra tas, kad šiandien tarptautinė įtaka daugiau nėra matuojama tik pagal karinę galią, bet pagal moralinį patikimumą bei gebėjimą veikti, kaip natūralus tiltas, vedantis į susitaikymą. Realybė rodo, jog autentišką saugumą įtvirtina ne ginkluotė ir karinių pajėgų dydis, bet palaikomų tarptautinių santykių stabilumas. Šios šalies senosios istorijos nuo XIII amžiaus (faktiškai karaliaus Mindaugo laikų Lietuvoje), kai Monaką pradėjo valdyti didikų Grimaldžių dinastija, besitęsianti iki šiol, patirtis, išreiškia aiškią nuostatą, jog nepriklausomybę ir gerovę įtvirtinanti darna yra grindžiama ne kokia nors svetimųjų primesta pusiausvyra, bet pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Prie to prisideda ir Kunigaikštystėje išlikęs katalikybės, kaip valstybinės religijos, konstitucinis statusas (82 % šalies piliečių yra katalikai), kartu užtikrinant demokratinę tikybos laisvę kitiems gyventojams. Būtent tokiais pavyzdžiais mažosios valstybės gali daug prisidėti tarptautinėse pastangose, siekiant garantuoti platesnį saugumą, atremti autoritarinių režimų imperines užmačias ir dalintis bendra atsakomybe dėl ilgalaikės taikos.

Geopolitinė taikdarystės užduotis

Kaip tik todėl popiežius Leonas XIV kovo 28 dieną vykusio vizito metu po privataus susitikimo su Maroko kunigaikščiu Albertu II, jo rūmuose kreipdamasis į visuomenės atstovus, šalies mažumą pavadino ne kokiu nors trūkumu, bet dovana ir gyvybingu dvasiniu bei teisiniu paveldu, kuris įpareigoja turimą gerovę (30 % Maroko gyventojų yra milijonieriai) skirti darnai ir teisingumui įtvirtinti. „Tai ypač svarbu šiuo istoriniu momentu, kai galios demonstravimas ir priespaudos logika žaloja pasaulį ir kelia pavojų taikai“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis priminė Biblijos aiškų patvirtinimą, jog „istoriją kuria mažieji“, ir kvietė visada išlaikyti gyvą šį suvokimą, kaip autentišką dvasingumą su atitinkamu politiniu bei socialiniu veikimu šalies ir tarptautiniame gyvenime. Ypač tuomet, kai iškyla bejėgiškumo jausmas arba įsivyrauja nepilnavertiškumo ir nepakankamumo nuostatos, reikia pasitikėti Apvaizda, nes mes gerai žinome ir tikime, kad Dievo Karalystė yra kaip mažytė sėkla, kuri išauga į didelį ir stiprų medį (plg. Mt 13, 31-32). Tačiau toks įsitikinimas gali perkeisti pasaulį tik jeigu mes neapleisime savo istorinės atsakomybės, pabrėžė popiežius Leonas XIV. Jis pastebėjo, kad Dievo Karalystė, kuriai Jėzus atidavė savo gyvenimą, nėra utopinis požiūris į pasaulį, bet artima realybė, kurios siekiant reikia ryžtingai pertvarkyti nuodėmingas viešojo gyvenimo struktūras, sąlygojančias vis didesnę atskirtį tarp vargšų ir turtuolių, tarp privilegijuotųjų ir atstumtųjų, tarp draugų ir priešų. Kiekvienas gautas talentas, kiekviena turima galimybė ir kiekviena mūsų rankose sutelkta gerovė turi ir visuotinę paskirtį bei iš vidaus kylantį poreikį nepasilaikyti tai sau, bet dalintis, kad visų ir kiekvieno gyvenimas būtų geresnis, taikesnis ir darnesnis. Tas pats svarbu ir katalikybės, kaip valstybinės religijos įtvirtinimui: Jėzaus viešpatavimo konstitucinis pripažinimas turi virsti krikščionių įsipareigojimu kurti brolių ir seserų Karalystę, kurioje nei vienas nebūtų smukdomas, bet pakeliamas, ne atskiriamas, bet susiejamas. „Kad visada, bet kuriuo laiku ir visomis aplinkybėmis būtų su meile saugoma kiekvieno žmogaus gyvybė ir jis gautų savo vietą prie brolybės stalo“, – tvirtino popiežius Leonas XIV, primindamas Bažnyčios socialinio mokymo nuostatas, kurios yra bendražmogiškos ir tinka visiems.

Kardinolas P. Parolinas savo komentaruose be kita ko pažymėjo, kad Šventasis Tėvas, nuolat skelbdamas, jog taika niekada negali būti laimėta naudojant ginklus, taip pat neatsitiktinai savo pirmajam apaštaliniam vizitui į Europą, pasirinko Monaką, esantį prie Viduržemio jūros, kurios kitoje pakrantėje, Artimuosiuose Rytuose, nuolat vyksta dramatiški ginkluoti konfliktai. Taip buvo laikomasi strateginės logikos, atitinkančios Šventojo Sosto diplomatinę tradiciją, siekiant, kad Viduržemio jūrą supantys regionai taptų savotiškomis taikos kūrimo laboratorijomis, kuriose stengiamasi išvystyti socialinių, tautinių ir tikybinių skirtumų darną. Kaip liudija istorija, nuo seniausių Romos imperijos laikų, Viduržemio jūrą supanti erdvė išlaikė svarbų geopolitinį vaidmenį įtvirtinant taiką visame pasaulyje. Todėl šioje vietoje reikalingas išskirtinis diplomatinis aktyvumas, ir Monako Kunigaikštystė galėtų prie to svariai prisidėti, žinant, jog svarbi prielaida siekti taikos yra šalyje vyraujanti tarpusavio bendrystė bei vienybė su Dievu. Su tokiu vyraujančiu nusistatymu kiekvienas asmuo, kiekvienas pilietis gali veiksmingai dalyvauti visuotinėje taikos kūrimo dinamikoje, skatindamas susitaikymą ir kasdieniniame gyvenime.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad mažoji Monako Kunigaikštystė yra ne tik prie Viduržemio jūros prisiglaudęs kraštas, bet ir įsiterpęs tarp Europos vienybės pagrindinių tautų steigėjų, todėl yra ypatingu būdu pašaukta skatinti bendraeuropinę bendrystę, teigė popiežius Leonas XIV, kreipdamasis į šalies visuomenės atstovus. Tai aptardamas Vatikano valstybės sekretorius pri­mi­nė nuolatinį pastarojo meto apaštalo Šv. Petro įpėdinių raginimą, kad vieninga Europa turi būti „žmogiškumo ir civilizuotumo švyturys“ ir tai svarbu pabrėžti dabartinių nesibaigiančių karų ir konfliktų akivaizdoje. Būtina aktyviai, su kuo didesne drąsa, kantrybe ir atsakomybe veikti tiesiant dialogo tiltus, vengiant bet kokio polinkio į ginklavimosi logiką. „Europa turi iš naujo atrasti savo vienybės tėvų kūrėjų įkvėpimą ir pereiti nuo siaurai suprastų nacionalinių interesų bei tik egoizmo skatinamos saugumo logikos, prie autentiško integracijos ir solidarumo projekto, žmogiškąjį orumą statant į visos politikos centrą“, – sakė kardinolas P. Parolinas. Europos šalys, dabartinės globalinių sambūvio normų erozijos akivaizdoje, yra pašauktos darbais patvirtinti tarptautinės teisės viršenybę, naudojant derybas, kaip vie­nintelį įrankį siekiant teisingos taikos, kuri nėra vien karo nebuvimas, bet dalijimasis bendra tiesa. Iš naujo atrandant Europos humanistinį ir krikščionišką pašaukimą, svarbu suprasti, kad žemyno saugumas negali būti statomas ant izoliacionizmo, bet ant atsakingo atvirumo, pirmiausia investuojant į jaunus žmones bei įsipareigojimo puoselėti socialinį teisingumą politinėmis ir pastoracinėmis pastangomis. Taip gali būti kuriamas taikus sambūvis tarp tautų, žvelgiant į jų įvairovę ne kaip į grėsmę, bet visuotinį turtą ir abiejuose Viduržemio jūros kran­tuose kuriant tikrai žmogišką ateitį.

Bažnyčios, kaip „užtarėjos“ veikimas

Prasmingi popiežiaus Leono XIV palinkėjimai ne tik dvasinėje, bet ir socialinėje srityje buvo skirti nedidelei, bet aktyviai Monako katalikų bendruomenei. Iš 38,5 tūkstančių šalies gyventojų, daugiau kaip 32 tūkstančiai yra katalikai, sujungti į šešias parapijas (veikia 5 parapijinės bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo katedra), sudarančias pagal teritoriją mažiausią pasaulyje Katalikų Bažnyčios arkivyskupiją. Nuo XIX amžiaus antros pusės popiežiaus Leono XIII įkurtai Monako vyskupijai, pagal 1981 metų sutartį su Šventuoju Sostu, šventasis Jonas Paulius II suteikė arkivyskupijos (bet ne metropolijos) statusą. Nuo 2021 metų jai paskirtas vadovauti 64-metis prancūzas arkivyskupas Dominykas Marija Žanas Mišelis Davidas (Dominique Marie Jean Michel David), priklausiantis Emanuelio bendruomenei, žinomai ir gailestingumo darbais. Dvasinę tarnystę Monake atlieka 27 kunigai (tarp kurių 8 kunigai vienuoliai), 3 nuolatiniai diakonai ir 11 seserų vienuolių. Kunigystei ruošiasi du seminaristai. Bažnytinės struktūros arba vienuolijos išlaiko vieną gimnaziją ir 4 vaikų darželius bei gerai išvystytą katalikišką gydymo, prieglaudų ir slaugos institucijų tinklą (3 ligoninės, 5 senelių namai, 16 našlaičių prieglaudos ir neįgaliųjų slaugos centrai). Ši katalikiška socialinė rūpyba labai savalaikė ir reikalinga, kadangi nepaisant išorinės Monako gerovės (bendrojo nacionalinio produkto dydis vidutiniškai vienam gyventojui siekia net 250 tūkstančių eurų), neregimas skurdas ir socialiniai kontrastai yra dideli.

Kaip sakė prieš Šventojo Tėvo vizitą Vatikano žiniasklaidai duotame interviu Monako arkivyskupas D. Davidas, jo šalis dažnai supaprastintai ir klaidingai įsivaizduojama, kaip prabangos miestas-valstybė, nors daugelio gyventojų, ypač atvykėlių ir migrantų, padėtis iš tiesų nelengva. Pasak ganytojo, Monake egzistuojantys materialiniai nepritekliai yra nelengvai pastebimi, nors dėl labai didelių pragyvenimo išlaidų ir kainų (pavyzdžiui, vienas kvadratinis metras nekilnojamo turto vidutiniškai kainuoja 100 tūkstančių eurų), sunku įsigyti ar išsinuomoti būstą. Kita vertus, netgi gyvenantys pasiturinčiai, Monake, kaip ir kiekvienoje sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje, susiduria su daug kitų skurdo formų: paplitęs vienišumas, gyvenimo prasmės stoka ir abejingumas viskam. „Mes matome daug šeimų tėvų, kurie yra praradę orientaciją savo vaikų auklėjimo srityje, gausios skyrybos bei kitos šeimos gyvenimo dramos taip pat sukelia skaudžią patirtį“, – sakė arkivyskupas D. Davidas. Tokio priešingumų kupino socialinio ir dvasinio konteksto akivaizdoje, Monako katalikų bendruomenėje ryškus solidarumo liudijimas, aktyviai veikia tokios paramos organizacijos, kaip „Caritas“, Šv. Vincento Pauliečio draugija, Marijos legionas, kitos organizacijos bei asociacijos, kurios rūpinasi vargšais, pažeidžiamomis šeimomis ir jų vaikais, pagyvenusiais žmonėmis ir ligoniais, nepaisant tautybės bei kitų aplinkybių.

Vizito metu susitikęs su Monako katalikų bendruomenės Dievo Motinos katedroje po Valandų liturgijos, popiežius Leonas XIV sakė homiliją, kurioje komentavo skaitytą apaštalo Šv. Jono Pirmojo laiško ištrauką, skelbiančią, kad „mes turime Užtarėją pas Tėvą – teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 2, 1). Jis pabrėžė, jog šis užtarimas pirmiausia reiškia užmirštųjų ir marginalizuotųjų gynimą, buvimą „balsu ir veidu gailestingojo Dievo, kuris vykdo teisumo darbus, daro kas teisinga visiems engiamie­siems“ (Ps 103, 6). Tokia „užtarėja“ yra pašaukta būti ir Bažnyčia, ginanti kiekvieną žmogiškąjį asmenį, su pranašišku įžvalgumu skatindama vi­sos žmonijos „integralią pažangą“, reikšdama pagarbą jos orumui bei autentiškam tapatumui, žinant, jog galutinis tikslas yra visiškos bendrystės su Triasmeniu Dievu danguje slėpinys. Šioje tarnystėje reikia skelbti Evangeliją, kad Kristumi ir Jo žodžiu būtų nušviestas kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gyvenimas, įgyjantis pilnutinę prasmę socialiniuose santykiuose, pirmiausia ginant ir skatinant gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Skelbiant šią gyvybės, vilties ir meilės Evangeliją, reikia stengtis, kad tikėjimas būtų tikrai visavertis ir neapsiribotų tik įpročiais, kad ir kokie geri jie būtų. Reikia ieškoti tikro atsinaujinimo kelių, galinčių sustabdyti sekuliarizmo tendenciją, kuri kelia pavojų žmogų paversti tik turtą kaupiančiu ir pramogų ieškančiu individualistu, teigė Šventasis Tėvas.

Tinkamai išgyvenant pranašišką tikėjimą galima atsiliepti ir į provokuojančius klausimus: ar mes tikrai giname žmogaus orumą ir jo gyvybę visose egzistencijos stadijose? Ar dabartinis ekonomikos ir socialinis veikimo modelis tikrai teisingas ir paženklintas solidarumo? Ar jis kupinas etinės atsakomybės ir peržengia logiką, pagal kurią galioja principas „duodu tiek, kiek gaunu“ su galutiniu pelno tikslu, kaip rašė popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in Veritate“? Taigi, tik nukreipus žvilgsnį į Jėzų Kristų, mūsų Užtarėją pas Tėvą, galima ugdyti tikėjimą, įsikūnijusį asmeniniame santykyje su Juo ir kurti teisingą visuomenę su reikalingu jos atnaujinimu bei kūrybingu vystymu, pabrėžė popiežius Leonas XIV, baigdamas pokalbį su Monako katalikų bendruomene. Šiose kilniose pastangose jis meldė Švč. Mergelės Marijos ir Monako dangiškosios globėjos kankinės Šv. Devotos (182-202) užtarimo bei vadovavimo.

„XXI amžiaus horizontai“, 2026 m. balandžio 17 d., nr. 4 (406)