Meldžiamės, o ar dirbame?

Paskaičius redaktoriaus straipsnį apie „XXI amžiaus“ padėtį („XXI amžius“, nr. 7-8), susidaro įspūdis, kad ji šiek tiek panaši į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimą sovietiniais metais. Skirtumas tik tas, kad už „XXI amžiaus“ leidimą kol kas dar į kalėjimą nesodina, nors jis jau ir beveik pogrindinis.

Nustebau, kad iš daugiau kaip 600 Lietuvos kunigų ir vyskupų, šį laikraštį prenumeruoja tik 10 kunigų (neskaitant tų, kurie jį platina) ir 2 vyskupai. Nejaugi jiems neįdomus bažnytinis, kultūrinis, politinis gyvenimas, kuris aprašomas „XXI amžiuje“?

Net jeigu jiems tai ir neįdomu, kokios sąlygos ir aplinkybės bebūtų, reiktų bent iš solidarumo su katalikiška spauda jį ir kitus panašius leidinius nebūtinai skaityti, bet nors prenumeruoti, kad žinotų, ką jie rašo, gal net apie jų parapijietį, kaimyninės parapijos kleboną, kitą vyskupijos kunigą ar seminarijos ben­dra­kur­sį, nes dažnai pastebėjau, kad išgirdęs mano klausimą apie kokį nors „XXI amžiuje“ aprašytą dalyką, kunigas ima išsisukinėti ir apsimeta šito teksto dar neskaitęs… Ir neskaitys, nes „XXI amžiaus“ neprenumeruoja, kartais teisinasi jį peržvelgiąs internete, nors žinome, kad į tinklalapį įdedami ne visi tekstai ir jie pasirodo vėliau. Ką, pavyzdžiui, toks kunigas gali patarti parapijiečiui katalikiškos spaudos klausimu, jei jis pats žino tik leidinių pavadinimus?

Dabar kunigai ir vienuolijos sutelkti didžiuosiuose miestuose, o gal jau daugiau negu pusė provincijos parapijų yra aptarnaujamos. Štai, pavyzdžiui, mano gimtajame krašte abipus Nemuno, Jurbarko dekanate, iš dvylikos parapijų tik keturios turi klebonus, o Šakių dekanate iš aštuoniolikos parapijų – devynios. Jeigu grįžtume 30 metų atgal, tai daugelis tų aptarnaujamų parapijų turėjo jose gyvenančius klebonus. Ką gali suspėti kunigas, kuris po sekmadienio šv. Mišių aptarnaujamoje parapijoje turi skubėti išvykti į kitą? Nelieka laiko pabendrauti su parapijiečiais. Toks kunigas svečias nespėja ir artimiau susipažinti su jaunimu, kurį galėtų sužavėti, paskatinti pamąstyti apie kunigystės pašaukimą. Juk Dievas šaukia, bet daug kas to šaukimo neišgirsta, o kunigo pavyzdys galėtų priminti. Atsimenu savo jaunystę. Man 1961 ir 1968 metais bandant stoti į Kunigų seminariją daug įtakos darė iškilūs kunigai: Tėvas Stanislovas OFM Cap. (1918 09 29–­1944 03 25–2005 06 23), Juozas Adomaitis (1901 10 26–1929 06 16–1983 05 03), Mykolas Buožius (1911 09 06–1937 06 20–1991 03 24), Adomas Milierius (1921 09 12–1946 03 17–1981 10 17), Jonas Morkūnas (1918 11 18–1945 10 28–2004 09 30), o kagėbistai vis prikaišiodavo, kodėl su jais draugauju. Į Kunigų seminariją neįstojau, nes atsisakiau su jais bendradarbiauti. Tada, pačiais gūdžiausiais persekiojimo laikais, į Kunigų seminariją kasmet stodavo po 20-30 jaunuolių, iš kurių leisdavo priimti tik penkis. Taigi per tą sovietinio siautėjimo 1945-1990 metų laikotarpį apie tūkstančiui vaikinų buvo suluošintas gyvenimas, jie buvo pažymėti sovietinės valdžios priešų ženklu. Po visų negandų 1994 metais trijose Lietuvos seminarijose studijavo net 307 klierikai, o dabar – 26. Taigi kaip sovietiniais ateistinės priespaudos metais. Bažnyčiose meldžiamasi už pašaukimus į kunigystę. Puikus šūkis: „Melskis ir dirbk!“ Malda yra, bet reikia ir darbo. Kartais atrodo, kad jo vis dėlto trūksta…

Atgimimo metais, o ir atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo pastatyta tūkstančiai meniškų kryžių, bet laiku bėgant jie nyksta. Juos stačiusieji miršta, o kryžiai, simbolizuojantys Kris­taus kančią ir mūsų išganymą, supūva ir nugriūva. Kai kur tokius kryžius parapijiečių ir klebonų dėka atstato (apie tai ir „XXI amžius“ parašo), bet dar daug yra vietų, kur net šventoriuose jie apkerpėję, apsamanoję, supuvę ir laukia griūties dienos… Ir tenka išgirsti, kad klebonams juos prižiūrėti esą nepriklauso. Žinoma, tie klebonai gal dar nė nebuvo gimę, nė apie kunigystę negalvojo, kai tuos kryžius statė. Bet gal tada vyskupams reiktų nurodyti, kad klebonai ragintų parapijiečius tuos kryžius ne tik šventoriuose, bet ir visoje parapijos teritorijoje pastatytus prižiūrėti?

Kiekvienas kunigo geras darbas sutiktą jaunimą verčia pagalvoti apie tolesnį savo gyvenimo kelią. O tai galėtų būti kunigystės kelias.

Algirdas JOKŪBAITIS

Kaunas

„XXI amžius“, 2025 m. birželio 20 d., nr. 23–24 (2636–2637)