Metai, paliekantys dar gilesnį M. K. Čiurlionio ženklą
Lietuvos kultūros sostinėje
Alina Leminskaitė
Metafizine gelme ir įtaigumu išsiskiriantis Čiurlionio dailės, muzikos ir literatūros palikimas tapo galingu kūrybinius polėkius auginančiu šaltiniu, įkvėpusiu visų metų kultūrinį vyksmą. Lapkričio 15 dieną, simboliškai prie skulptoriaus Vlado Vildžiūno prieš 50 metų sukurto M. K. Čiurlionio paminklo, Kultūros sostinės metus uždariusio renginio „Coda: MKČ ženklas“ metu Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas dėkojo visiems, kurie augino Lietuvos kultūros sostinės medį – per šiuos metus surengta daugiau kaip 300 renginių, juose dalyvavo daugiau nei 4 tūkstančiai atlikėjų, o lankytojų skaičius perkopė pusę milijono. Druskininkai uždarė Lietuvos kultūros sostinės metus įspūdingu šviesos ir muzikos reginiu, kuriame skambėjo visa Lietuva, o M. K. Čiurlionio skulptūra pirmą kartą istorijoje prabilo tūkstantinei publikai.
Kultūros sostinės „Čiurlionio paliesti“ uždarymo renginyje dalyvavo Seimo pirmininkas Juozas Olekas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaišnoras, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė, Seimo nariai Kęstutis Vilkauskas, Linas Urmanavičius, Vytautas Juozapaitis, Jurgita Šukevičienė, Irena Kižienė, kultūros viceministrė Renata Kurmin, krašto apsaugos viceministras Bronius Bieliauskas, kiti garbūs svečiai ir didžiulė minia druskininkiečių bei kurorto svečių.
„Lietuvos kultūros sostinės medį perdavėme Kėdainių rajono savivaldybei. O kartu su juo ir dar vieną simbolį – pušelę. Medį, kurio šakelę, išvažiuodamas iš Druskininkų kaskart pasiimdavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tegu čiurlioniška kultūrinė kelionė tęsiasi. Auginkite ir aukite“, – linkėjo Ričardas Malinauskas, Kultūros medį iškilmingai perduodamas Kėdainių rajono savivaldybės merui Valentinui Tamuliui.
„Kultūros sostinės metai Druskininkuose buvo mūsų bendruomenės kūrybingumo ir gebėjimo susitelkti įrodymas. Nuo pirmojo renginio iki simbolinės pabaigos akimirkos matėme, kiek daug talentų ir iniciatyvos telpa mūsų mieste. Nuoširdžiai dėkoju visai Druskininkų bendruomenei, ypač Kultūros centrui ir kultūros įstaigų kolektyvams, kurie atliko milžinišką darbą. Įgyta patirtis ir sukurti ryšiai leis mums toliau kurti aukščiausio lygio kultūrą Druskininkuose“, – dalijosi mintimis Druskininkų savivaldybės vicemeras Simonas Kazakevičius.
Čiurlionis, kaip ir šie metai, – tai ne sustingęs simbolis, o gyvas kūrybos šaltinis, jungiantis klasikinį ir šiuolaikinį skambesį, skirtingas meno formas, suartinantis tikrovę ir vaizduotę, Lietuvą ir pasaulį. Visus metus Druskininkuose skambėjęs Čiurlionio vardas kvietė pažvelgti giliau – į žmogų kaip nuolatinės kūrybos erdvę, į pasaulį kaip beribę struktūrą, kurioje atliepia visos mūsų patirtys. Druskininkų M. K. Čiurlionio skulptūra atsivėrė ir prabilo kaip esminga kultūrinė jungtis – ženklas (arba kodas) susiejantis klasikinį ir šiuolaikinį skambesį, skirtingas meno formas, žmogų ir vidinės jo patyrimo erdvės pasaulį. Renginio autoriai kvietė jį išgirsti išraiškingame muzikiniame pasakojime, kuriame susitiko iškiliausi Lietuvos muzikai: Petras Vyšniauskas (saksofonas), Petras Geniušas (fortepijonas), Aistė Bružaitė (kanklės), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Justas Kulikauskas (violončelė), Saulius Petreikis (pučiamieji instrumentai). Programoje taip pat pasirodė Karolina Juodelytė (vargonai), Toru Takao (kariljonas, Japonija), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir Lietuvos kariuomenės orkestras. Renginio koncepcijos autorius ir režisierius – Dalius Abaris, scenarijaus autorius – Mindaugas Nastaravičius, M. K. Čiurlionio balsas – Darius Gumauskas.
2025-ieji Druskininkams buvo ne tik kultūros, bet ir vidinės šviesos metai. Jie priminė, kad menas gyvena ten, kur gyvena žmogus – jo balse, akyse, kūryboje, jo gebėjime matyti pasaulį jautriau. M. K. Čiurlionio dvasia, lydėjusi mus visus metus, tapo tarsi nematomu tiltu, jungiančiu praeitį ir dabartį, meną ir kasdienybę, svajonę ir veiksmą. Ji įkvėpė kurti, ieškoti, klausytis, būti kartu ir suvokti, kad Lietuvos kultūros sostinė nėra tik titulas. Tai būsena, kuri lieka žmonėse, kurių širdys skamba tuo pačiu ritmu. Druskininkai šiuos metus užvėrė ne tašku, o muzikiniu ženklu – coda. Tokiu, kuris nereiškia pabaigos, o tik naują pradžią.
„Abipus Nemuno“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 24 (249)