Mintį atneša angelai, sėkmę – žirgai
Birutė Nenėnienė
Broliai Vitas ir Jonas Daniliauskai, vienas po kito artėdami prie jubiliejinių gimtadienių (70 ir 75 ), savo kraštiečius tartum pavaišino skaniausiais tortais – jungtinėmis parodomis.
Praėjusių metų pabaigoje buvusiam ilgamečiam Šakių „Varpo“ mokyklos direktoriui Vitui sukako 70, tai balandžio-birželio mėnesiais Zanavykų muziejuje buvo surengta paroda, kuriai žaismingą pavadinimą pasiūlė Jonas: „Du pražilę kumeliukai“. Joje eksponuota daugiau nei per 40 metų iš įvairių pasaulio šalių Vito surinktų arkliukų figūrėlių ir brolio dailininko Jono paskutinių kelerių metų tapybos darbai.
Išskirtino braižo dailininkas, pedagogas Jonas Daniliauskas, savo paveiksluose vaizduojantis nykstančio senojo Lietuvos kaimo vaizdus, kuriuose atsispindi glaudus žmogaus ir gamtos ryšys, kasdieninio gyvenimo gamtoje ir savame kieme nuotaikos, šiemet birželio 10 dieną sulauks sveikinimų su 75-uoju gimtadieniu. Jubiliejui artėjant Šakių viešojoje bibliotekoje vėlgi surengta jungtinė brolių paroda.
„Prieš jus du broliai zanavykai, Jonas ir Vitas Daniliauskai, sugrįžę pas mus, į namus… – tą dar žiemišką vasario 7-ąją Šakių viešosios bibliotekos bendruomenei ir gausiai susirinkusiems svečiams pristatinėti pradėjo bibliotekininkė jungtinę brolių parodą. O jiedu, žilstelėję vyriškiai, kaip klusnūs mokinukai gavo atsakinėti į klausimus – pasidalinti savo gyvenimo dalele.
Dailininkas Jonas Daniliauskas žiemos galeriją papuošė savo tapybos darbais, o Vitas – arkliukų kolekcijos figūrėlėmis. Bibliotekoje paveikslais dar galima gėrėtis iki gegužės pradžios, o visus arkliukus (parodoje buvo eksponuojama gal ketvirtadalis turimų) galima pamatyti tik apsilankius išpuoselėtoje Vito ir Jūratės Daniliauskų sodyboje Plokščiuose.
Dailininko Jono Daniliausko paveikslai nuolatos keliauja po įvairias erdves visoje Lietuvoje, o jubiliejaus datai priartėjus viena ekspozicija bus įkurdinta ir visiems metams pasiliks Marijampolės kultūros centro galerijoje.
Kiekvienam menininkui ir jo aplinkai, artimiesiems ir draugams jo darbų paroda yra didžiulė šventė. Net tokiam žinomam ir pripažintam kaip Jonas Daniliauskas. Visas nuo 1976 metų rengiamas parodas Lietuvoje ir užsienyje išvardinti čia neįmanoma, kaip ir neįmanoma būtų suskaičiuoti nutapytus paveikslus. O užklaustas kaip pagauna savo paveikslo kūrybinę mintį, ramiausiai patikina: „Angelai ant savo sparnų atneša“. Ir dailininkas dar patvirtina, jog vaikystėje mėgęs žuvis gaudyti netoliese vingiavusioje upėje, tad iš Novos tėkmės išplaukia ir kelias į kūrybą… Pradinėje Vidgirių mokykloje, kur kartu vienoje patalpoje tilpo keturios klasės, berniukas pakluso mokytojos, jau amžiną atilsį, Grikietienės mokymui siuvinėti, suderinti spalvas. Už tai vaiką vis pagirdavo. Nuo penktos klasės mokydamasis M. K. Čiurlionio mokykloje adatą pakeitė į teptuką. Viliojo grafika ir norėjo ją studijuoti, tačiau dėstytojas užvedė ant viso gyvenimo kelio išaiškindamas, kad „Dievas tau davė spalvų pajautimą…“
Kūrybiškai tobulėjantį dailininką likimas išplukdė į platesnius gyvenimo vandenis; jo paveikslų esama kolekcijose Maskvos Tretjakovo galerijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Be to, nuo seniausių laikų, kai dar savo sūnų palydėdavo į gamtininkų būrelį ir su noru savo vaiką sudominti kartu su juo pradėjo vaikščioti į filatelistų būrelį. Sutarę rinkti pašto ženklus gamtos tema apsistojo ties paukščiais. Sūnui palaipsniui tas pomėgis išblėso, o tėčiui sustiprėjo. Jono Daniliausko kolekcijoje yra tokių pašto ženklų, kurie prilygsta meno kūriniams. Pasak jo, juk gamta paukščius taip išpuošusi, kad dailininko mintis ir teptukas tokio derinio nesukurtų. Tik apgailestautina, kad filatelija yra mirštantis kolekcionavimo menas. Bet tie gražuoliai paukščiai pastaruoju metu vis labiau įsitvirtina Jono Daniliausko pomėgių sąraše – namuose vis pildosi renkamų paukščių figūrėlių kolekcija.
Brolius Daniliauskus, kurių gimtoji vieta Lekėčiai, o vaikystė prabėgo Griškabūdžio parapijoje, sieja brolystė, bendri tėvų namų prisiminimai ir suvienija pomėgis kolekcionuoti.
Jaunesnysis Daniliauskas kolekcionuoja įvairiausius suvenyrus su žirgus, pastaruoju metu jam, kaip biologui, dar parūpo ir paukšteliai. Bet vis pajuokauja, kad gimęs arklio metais ir po arkliu… Vyresnysis brolis Vito pomėgį žirgams pabando sukonkretinti: „Augom kaime, senelis ir tėvas buvo veterinarai, tad arklys visada būdavo šalia. Neretai ir pajodinėdavom, ir žemėn numesdavo…“
Vitas Daniliauskas mėgsta pajuokauti, kad jis – tik menininko brolis ir esąs tik „prie meno“. Tačiau jo sukurtos ir jai vadovautos Šakių „Varpo“ mokyklos bendruomenės kolegos yra pasakę, jog direktoriaus rūpesčiu organizuotos „meno dienos mokyklą taip sutvarkė, jog neliko tuščių sienų, visur menininkų ir mūsų pačių darbai…“
Išėjęs į užtarnautą poilsį Vitas Daniliauskas meno ir menininkų propagavimą atrado kaip sielos ramybės ir prasmingos veiklos nišą sau bei džiaugsmą ir gėrį kitiems, – tai yra parodų autoriams ir žiūrovams. Žmonės prie jų priprato ir jau neįsivaizduoja rezidencijos „Grįžulo ratai“ (Sasnavos seniūnija) ir Vaiguvos upės-gatvės (Plokščiai) bei ten besikeičiančių įvairių parodų.
Vitas Daniliauskas nuoširdžiai pajuokauja, jog jo sėkmės simbolis esąs arklys. Kišenėje visą laiką nešiojasi kaip talismaną mažutę žirgo figūrėlę. Su sėkmės arkliuku kartu arė pedagoginius ir vadybinius dirvonus, abu bėgdami, šuoliuodami, klupdami ir atsikeldami keliavo toliau… Tas palyginimas išplaukia iš V. Daniliausko gyvenimo nuostatos, kad žmogus turi dirbti gerai ir nelengvai, būti veržlus – kaip arklys. Ir prisitaikyti prie sunkumų, drąsiai juos įveikti. Nežinau, bet gal ir su ta mintimi dalis parodoje eksponuotų arkliukų figūrėlių buvo išdėliotos ant akmenuoto pagrindo…
Kas nesuspėjo ar nežinojo apie Vito Daniliausko žirgų parodas viešose erdvėse, smalsumą patenkins ir susižavės iki žado netekimo, jei išdrįs užsukti į Jūratės ir Vito sodybą… Metalinė rodyklė į Daniliauskų sodybą pagražinta arklio siluetu. Arklio arba žirgo – kaip jau akys ir širdis liudys – įvairiausios figūros išdėstytos po visą erdvią namų valdą. Galima ir prisėsti, ir pasisupti ar prisiglausti… Geltonas arklys ir tuo pačiu sūpynės – ilgamečio Lukšių (Šakių r.) seniūno, skulptoriaus, tautodailininko Vito Cikanos darbas. Suolas, kelios veržlių žirgų skulptūros – kito žinomo tautodailininko, savo darbais išpuošusio visus Plokščius, Zigmo Sederevičiaus minties ir rankų darbas. Pastaraisiais metais Vitas Daniliauskas džiaugiasi bičiulyste su Zigmu: jis suformavo originalius medinius rėmus paveikslų ir nuotraukų parodoms „Grįžulo ratuose“ bei Vaiguvos lauko galerijai. Naujiena – pagal Vito idėją Zigmas sukūrė… lenktyninius žirgus. Tikimiausia, kad jie… startuos ir gegužės mėnesį vyksiančioje Vaiguvos šventėje Plokščiuose, prie Vaiguvos upės-gatvės.
Kiekviena sodybos pastogė pilna arklių atvaizdų: jais puoštos kėdės, kėdutės, stalai. Pilna dekoratyvinių lėkščių, paveikslų, lėkštučių, puodukų, kitų indų, staltiesėlių, servetėlių. Namo veranda – pagrindinė arklio figūrėlių ar įvairių daiktų su jo atvaizdu buveinė. Arkliai jaukiai „įsitaisę“ ant pagalvėlių, kilimėlių, kitos tekstilės ir t. t.
Visa tai reikia pamatyti! O lauktuvė arba „bilietas“ į šią sodybą būtų koks nors suvenyras su žirgo atvaizdu. Taip dažniausiai pasielgia šios šeimos draugai, tokiu apsilankymu papildydami ir šeimos kaupiamą arkliukų – žirgų – kumeliukų kolekciją.
Ir nesikuklinkite, jei šeimininkai pakvies arbatos prie originalaus stalelio iš… pasagų. Žmonės sako, kad jos neša laimę… Bet vien susipažinimas su Daniliauskų sukurta aplinka tolygus laimės valandėlei, po kurios kyla daug įsipareigojimų ir pasiryžimų sau.
Šakių rajonas
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. balandžio 18 d., nr. 8 (233)