Mintys apie Lietuvos švietimą?
Nuomonės
Ruslanas Baranauskas
Dar prieš gerus du dešimtmečius Lietuvos švietimo, mokslo, politikos vystymasis buvo tikrai su aiškiais prioritetais, veiklos gairėmis ir siekiamybėmis. Vyresnės kartos atstovai puikiai prisimena tautinės mokyklos kūrimo strategiją, procesą, lūkesčius, pirmąjį jauniausią švietimo ministrą Darių Kuolį, akademiką Zigmą Zinkevičių, Leoną Jovaišą, Leoną Rajecką, Meilės Lukšienės vertybių puoselėjimo metodiką ir jos pritaikymo galimybes bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose, universitetuose, pagaliau visuomeniniame gyvenime.
Vilniaus pedagoginis universitetas buvo Europos lygio Alma Mater, rengusi pedagogus ne tik paklusniai kaip dabar vykdyti biurokratų ministrų direktyvas, bet pirmiausiai kūrėjus-patriotus, vadovėlių autorius, moksleivių rengėjus praktinei tarnystei Lietuvos gerovei ir vardui svetur garsinti.
Nebuvo jokios tragedijos net provincijoje nusipirkti šviečiamojo pobūdžio leidinių, metodinės periodikos. Netgi tarpukariu Lietuvoje platinta 11 dienraščių ir 40 savaitraščių, žinant kad po I Pasaulinio karo kašto ekonomika, ūkis po aktyvių mūšių buvo paversti griuvėsiais ir pelenais.
Dabar kaip bitės prie medaus korių prispito visokiausi fondai, medijų agentūros, tačiau pinigėliai viešajai sklaidai nuomonei reikšti atriekiami tik valdžiai įtinkantiems ir jokios kritikos neišsakantiems interneto portalams ar televizijoms. Tačiau, ar matome, kad, pavyzdžiui, rajoninėje spaudoje polemizuotų, mokyklų direktoriai, pavaduotojai ugdymui, moksleiviai.
Mano paauglystės metais turėjome sienlaikraščius, netgi buvo suteikta teisė išsirinkti mokyklos savivaldą, mokyklos prezidentą. Dabar stebuklas, kuomet Lietuvos mokyklos gali savarankiškai teikti pasiūlymus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, reikalauti kokybiško turinio vadovėlio, mokomųjų priemonių. Jeigu man, pavyzdžiui, norint pasiūlyti mokslinio pobūdžio publikaciją, tarkim, solidaus turinio ir kompetencijos žurnalui „Voruta“ reikia gerokai pasistengti su iliustacijomis, priedais, išnašomis, tai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai visai neįdomu, kai biologijos, matematikos vadovėlių leidyba – su klaidomis, gyvu anekdotu tapo bandomieji literatūros, lietuvių kalbos egzaminai, istorijos egzaminų klausimai su klaidų klaidomis. Ar Lietuvos švietime egzistuoja kažkoks atsakomybės, profesionalumo kriterijus?
Mokytojai nuolatos dejuoja, kad atlyginimai menki ir būtina steikuoti, išreikalauti iš gerovės valstybės strategų didesnio užmokesčio. Bet, ar jie verčia kalnus tiek, kad mokiniai būtų užimti ypač vasaros pradžioje? Organizuojami imitaciniai projektai spardyti kamuolį, leisti pripūstą balioną į padanges, arba mėgaujamasi spragėsiais. Kokius pažintinius įgūdžius tai suteikia, kokią sukuria pridėtinę vertę?
Bet ką jau bekalbėti, jeigu per biologijos pamoką mokinys privalo aprašyti skrendančios varnos charakterį, o antrokas parašyti ekonominio verslo projektą!
Jeigu aš būčiau mokiniu, vėl elgčiausi maištingai kaip ir sovietmečiu, su pankiška šukuosena, grandinėmis ant kaklo ir prieštaravimu sovietiniam muštrui bei demagogijai. Ir sakyčiau, o kas tvirtins tuos projektus žinant, kad savo nacionalinės ekonomikos, bankų su lietuvišku kapitalu nelabai ir turime, jau nebereikia etninės kultūros, kraštotyros, archeologijos ekspedicijų, stovyklų, nes prasiskolinusios valiutos fondams visos Vyriausybės tam jau nebeturi pinigėlių. Kiek Lietuvos mokykloms įdomu kviestis lektorius iš universitetų, mokslinių tyrimų centrų, pristatyti specialybes. Koks poreikis būtų nykstančioms specialybėms kaip, pavyzdžiui, etninė kultūra, agronomija, zooinžinerija? Ar dirbtinis intelektas jau yra prievolė ugdymo sistemoje, ar dar tik pasirinkimo reikalas? Kai rajono keliai yra lopai ant lopų – ką bekalbėti apie visuomeninių organizacijų veiklą ir rėmimą
„XXI amžius“, 2026 m. sausio 23 d., nr. 3–4 (2664–2665)