Mirė sesuo Antanina Irena Valaitytė, CRD
Kovo 28 dieną Kernavėje mirė Antanina Irena Valaitytė, Kristaus Karaliaus Merginų diakonių diecezinės kongregacijos sesuo ir ilgametė vyresnioji.
Irena Valaitytė gimė 1937 m. Kaune. Vidurinį išsilavinimą įgijo Vilniuje. Studijuodama Vilniaus universitete biologiją ir chemiją, būdama trečiame kurse, pačiu juodžiausiu laikotarpiu, 1957 m., davė vienuoliškus įžadus slapta įkurtoje Kristaus Karaliaus Merginų diakonių kongregacijoje, kurios įstatus patvirtino Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis. Pagrindinė vienuolijos charizma yra savęs tobulinimas, kultūrinė veikla ir pagalba kunigams parapijose. Sesuo Antanina iš pradžių dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto gamtos fakulteto ir Vilniaus Geologijos instituto laboratorijose.
Apie kelią į vienuolystę viename interviu laikraščiui „Katalikas“ 2015 metais sesuo Antanina sakė: „Lankiau Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurioje buvo jaučiamas gilus dvasingumas. Tai paveikė mano galutinį apsisprendimą. Buvau nusistačiusi, kad niekada netekėsiu ir pasirinksiu kitokį gyvenimo būdą. Apie tai, kad jau esu davusi pirmuosius vienuoliškus įžadus, neįtarė net bendrakursiai. Kadangi buvau baigusi Vilniaus S. Neries vidurinę mokyklą ir joje netapau komjaunuole, neberagino ir universitete. Tik vieno dalyko netekau: galėjau turėti raudoną diplomą (su pagyrimu), bet marksizmo egzaminas sąmoningai buvo įvertintas ketvertu. Tačiau tai man niekada nebuvo svarbu. Pradžioje įsidarbinau pedagoginio instituto gamtos fakultete, buvau asistentė, laborantė, o išėjus dėstytojai motinystės atostogų, ją pavadavau. Išaiškėjus, kad lankau bažnyčią, buvau priversta atsisakyti šių pareigų. Po to dirbau chemike vienoje iš Žemės ūkio ministerijos laboratorijų, o dar vėliau ir ilgiausiai – Vilniaus geologijos mokslinio tyrimo instituto cheminėje ir spektrinėje laboratorijose. Visur man buvo gerai, nes stengiausi viską atlikti kruopščiai ir sąžiningai. (…) Nė kiek nesigailiu, kad netapau mokslininke, nors buvau išlaikiusi kandidatinio minimumo egzaminus, tetrūko išlaikyti specialybės egzaminą. Visas mano laikas buvo skirtas Bažnyčiai. Šiek tiek jaučiu skriaudą, kad užsidirbau mažą pensiją. Tuo metu buvome aktyvios, ruošdavome bažnytines procesijas, tvarkydavome procesijos rūbus, puošdavome altorius, dalyvavome chore, perrašinėdavome gaidas, nes nebuvo dauginimo aparatų, ranka perrašinėdavome religinę literatūrą. Atėjus sunkesniems laikams, aktyvią veiklą turėjome nutraukti. Amžinuosius vienuoliškus įžadus daviau slapta tik 1972 metais Švenčionyse“.
1979 m. kun. Česlovas Krivaitis pakvietė seseris darbuotis jo vadovaujamoje Kernavės parapijoje. Jos ten vykdavo talkinti iš Vilniaus. Čia bėgo jų šeštadieniai, sekmadieniai ir atostogos. Vienuolės darė viską, ką pajėgė jų moteriškos rankos. Teko rūpintis ir statybinėmis medžiagomis, kurias buvo galima gauti tik per pažintis. Vėliau ses. A. I. Valaitytė iš Vilniaus persikėlė į Kernavę, drauge su kitomis vienuolijos seserimis.
Šios vienuolijos seserys jau beveik 50 metų kaip Kernavėje ir kurį laiką buvo vieninteliu pašvęstojo gyvenimo institutu Kaišiadorių vyskupijoje. Kasdien savo darbais ir malda uoliai rūpinosi bei tarnavo Kernavės parapijai: vedė katechezes, liturginį giedojimą, prižiūrėjo bažnyčios ir parapijos namų tvarką ir grožį. Nepriklausomybės laikais, atgavus senąją kleboniją, 1995 metais čia įkurtas bažnytinių reliktų muziejus, todėl vienuolės ne tik jį prižiūri, bet ir veda ekskursijas iš kitų vietų atvykstantiems apžiūrėti senosios sostinės piliakalnių. Nepriklausomybės metais seserys, vadovaujant ses. A. I. Valaitytei, įsijungė ir į vyskupijos sielovados darbus – „Caritas“, Gyvojo Rožinio draugijos veiklą (buvo šios draugijos Širvintų dekanate koordinatorė), darbavosi vyskupijos kurijoje. Seselė visą gyvenimą padėdavo tiek vienišiems senjorams, tiek vaikams. Kai dar nebuvo socialinių darbuotojų, ji kartu su vienuolyno įkurtu vaikų „Caritu“ lankydavo senelius. Turėjo automobilį „Jetta“, susisodindavusi vaikus po parapiją per senukus važinėdavo. Padėdavo jiems, pašluodavo, malkų prinešdavo, pakalbindavo. Vienuolės daug prisidėjo skleisdamos Palaimintojo Teofiliaus Matulionio šventumą. Jos yra iniciatorės daugybės piligriminių kelionių, maldynėlių, rožinio apmąstymų, skirtų maldos keliui su Palaimintuoju Teofiliumi. Iki šiol, kiekvieno mėnesio 20 dieną, paminint Palaimintojo mirties dieną, seserys organizuoja Švč. Sakramento adoraciją T. Matulionio kanonizacijos intencija.
Sesuo Antanina nuo pat vaikystės mylėjo muziką ir troško jos mokytis. Svajonė išsipildė, kai su ja gyvenusi dukterėčia ir krikšto dukra mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Ji stodama nepažino nei vienos gaidos, todėl tetai reikėjo pačiai išmokti pažinti gaidas. Vėliau padėjo vargonininkams rašyti gaidas, jas daugino, ranka perrašinėdavo religinę literatūrą, kad išliktų. Sesuo Antanina jaunystėje labai norėjo mokytis muzikos, bet tėvai buvo neturtingi. Nors vienuolė buvusi savamokslė, tačiau tai nesutrukdė jai tapti vargonininke. Kai atvažiavo į Kernavę reikėjo pakeisti vargonininkę. Klebonas jai leido groti. Kadangi dabar žmonėms trūksta bendravimo, ypač vyresnio amžiaus sunkiai sergantys žmonės susiduria su vienatve, todėl vienuolynas kiekvienais metais organizuoja ligonių dieną. Sesuo A. I. Valaitytė nuo 1979 metų Kernavės miestelio gyvenimą fiksavo metraščiuose, kad tai išliktų svarbiu prisiminimu ateities kartoms.
Vienuolijos seserys 2024 metais apdovanotos Širvintų krašte gimusio rašytojo ir diplomato Igno Šeiniaus premija už altruistinių vertybių puoselėjimą, pasišventimą tarnystei Širvintų krašto žmonėms.
Velionė palaidota kovo 30 dieną Kernavės kapinėse, seserų kapavietėje. Laidotuvių pamaldoms vadovavo Kaišiadorių vyskupai – Jonas Ivanauskas ir Juozas Matulaitis.
Pagal Kaisiadoriuvyskupija.lt ir „Kataliką“ (2015 07 17, nr. 14).
„Katalikas“, 2026 m. balandžio 17 d., nr. 8 (491)