„Mirties kultūros“ proveržis

Bažnyčia priešinasi eutanazijos įteisinimui Prancūzijoje

Mindaugas BUIKA

Parlamente priimtas įstatymas

Nepaisant Prancūzijos vyskupų konferencijos, kartu su kitų tikybų bendruomenėmis, tvirto prieštaravimo pastangoms įteisinti sunkių ligonių „gailestingą“ žudymą, užuot solidariai palaikius jų gyvybę ir slaugymą, šalies parlamentas, Nacionalinė asamblėja, daugumos balsais pritarė vadinamosios „gyvenimo pabaigos“ paspartinimo įstatymo projektui, kuriuo norima legalizuoti eutanaziją ir pagalbą savižudybei.

Gegužės 27 dieną Prancūzijos parlamente vykusiame balsavime savo nuomonę išreiškė 504 nariai (iš viso Nacionalinė asamblėja turi 577 deputatus, posėdyje dalyvavo 561), iš kurių 305 balsavo „už“ paciento pasirinktos išankstinės „teisės mirti“ įteisinimą ir 199 pasisakė „prieš“ (reikalinga dauguma – 253). Projektą daugiausia palaikė prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) vadovaujama vadinamųjų centristų koalicija ir kairieji, o jam prieštaravo dešiniųjų opozicija, pirmiausia Marinos Le Pen (Marine Le Pen) vadovaujamas Nacionalinis sambūris. Įstatymas, kurio svarstymas dabar perkeltas į Prancūzijos aukštesniuosius rūmus, Senatą, suteikia sunkiems ligoniams galimybę panaudoti jų prašymu gydytojo pasiūlytą „letalinę substanciją“ (mirtį sukeliančius nuodus), jeigu jų liga ar kančios kupina negalia pasiekė negrįžtamumo situaciją. Nubalsuota įstatyminė nuostata numato, kad jeigu ligonis dėl silpnumo fiziškai negali pats tai padaryti, turi teisę prašyti gydytojų duoti (sugirdyti, suleisti) tą žudančią cheminę substanciją. Jeigu medikas sąžinės prieštaravimo pa­grin­du nenori dalyvauti šioje marinimo procedūroje, jis turi iš karto pacientui apie tai pasakyti, bet kartu privalo pranešti vardus bei adresus tų medicinos darbuotojų, kurie būtų pasirengę tai padaryti. Taigi, net ir esant sąžinės prieštaravimui, gydytojui privalu suteikti reikiamą informaciją ligoniui, kaip jis gali su kitų pagalba nutraukti savo gyvybę, taigi bendrininkaujant darant tą moralinį nusikaltimą. Dar daugiau, įstatymas numato, kad informacijos nesuteikimas ar atkalbinėjimas nuo eutanazijos ir panašus „psichologinis spaudimas“, gali grėsti dviejų metų kalėjimo bausme ar didelėmis finansinėmis sankcijomis. Tai visiškai priešinga dabar Prancūzijoje galiojantiems įstatymams, pagal kuriuos kiekvienas skatinimas ar parama savižudybei bei pagalbos nesuteikimas esant mirties grėsmei, priimamas, kaip baudžiamas nusižengimas.

Tenka pripažinti, kad antikrikščioniškas eutanazijos įteisinimas įgyja vis didesnį patvirtinimą įvairiose Vakarų Europos šalyse ir, deja, šiuo atžvilgiu aiškiai pirmauja valstybės, kuriose, kaip ir Prancūzijoje, katalikai anksčiau turėjo aiškią daugumą. Lyginant tų įstatymų radikalumo bruožus, galima priminti, kad Olandijoje ir Belgijoje, pirmosiose šalyse, kuriose eutanazija legalizuota dar šio šimtmečio pradžioje, „aktyvaus“ gyvenimo užbaigimo, kuris skiriasi nuo „pasyvaus“ marinimo nutraukiant dirbtinį gyvybės palaikymą, gali reikalauti netgi sunkiai sergantys nepilnamečiai. Prancūzijos įstatymas kol kas numato, kad prašytis būti nužudytam galės tik suaugęs, 18 metų sulaukęs pacientas, kurio neišgijimą patvirtina gydytojų konsultacija. Jie turi atsižvelgti į slaugų paliudytas fizines bei psichologines kančias, kurios dramatiškai atsiliepia ligonio „gyvenimo kokybei“, kuri gali būti suprasta gana sąlyginai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis. Didžiosios Britanijos parlamente irgi, kaip rašyta „XXI amžiaus“ priede „Pro Vita“, neseniai daugumos balsais priimtas prieštaringas eutanazijos įstatymas, kurio galutinio patvirtinimo laukiama šį mėnesį, patikslina, jog prašyti pagalbos nutraukti savo gyvybę gali pacientai, kuriems dėl nepagydomos ligos liko gyventi ne ilgiau kaip šeši mėnesiai, nors šis vertinimas labai neaiškus, ypač žinant, jog kiekviena išgyventa akimirka yra be galo brangi. Norisi atkreipti dėmesį į dar vieną prieštaringą faktą: jeigu Prancūzijoje eutanazijos paslaugas galės gauti tik etniniai prancūzai ir tos šalies gyventojai, tai Šveicarijoje vystomas ir vadinamojo „eutanazijos turizmo“ verslas, nes šioje šalyje legali parama savižudybei gali būti suteikta ir svetimšaliui ligoniui, jei jis turi kuo už tai susimokėti. Eutanazija įteisinta dar dviejose tradiciškai katalikiškose Europos šalyse (Ispanijoje ir Austrijoje), taip nepaisant be jokios išimties galiojančiam Dievo įsakymui: „Nežudyk“. Juk šiuo atveju, kaip ir atliekant abortą, medikas, kuris nutraukia gyvybę, net ir labai prašomas sunkaus ligonio, yra žudikas… „Sekdamas savo pirmtakų magisteriumu, bendrystėje su katalikų vyskupais, patvirtinu, kad eutanazija yra sunkus Dievo įstatymo pažeidimas, kadangi tai tyčinis ir moraliai nepriimtinas žmogiško asmens nužudymas“, – iškilmingai, remdamasis pontifikaliniu neklaidingumu, nurodė popiežius Šv. Jonas Paulius II savo prieš 30 paskelbtoje istorinėje enciklikoje „Evangelium Vitae“. 

Šv. Jono Pauliaus II mokymas

Minėtame dokumente Šventasis Tėvas paaiškina, jog „kai žmogus neigia savo pamatinį santykį su Dievu ar jo nepaiso, pradeda manyti esąs pats sau taisyklė ir matas, turįs teisę reikalauti, kad visuomenė garantuotų jam būdus bei priemones visiškai autonomiškai nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu“. Tokiomis bedieviško „žmogaus kulto“ sąlygomis, kurias primeta vis labiau įsivyraujanti laicistinė (radikaliai pasaulietiška) masonų ideologija, „auga pagunda griebtis eutanazijos, tai yra kontroliuoti mirtį ir priartinti ją be laiko, „švelniai“ užbaigiant savo ir kitų gyvenimą“, – rašo Šv. Jonas Paulius II. Pabrėždamas šių pastangų beprasmybę ir nežmoniškumą, jis pripažįsta, jog tai aiškus simptomas „mirties kultūros“, kuri labiausiai progresuoja išsivysčiusiose visuomenėse, perdėtai besirūpinančiose produktyvumu ir žiūrinčiose į gausėjančius senelius bei invalidus, kaip į esą, „per daug varginantį ar tiesiog nepakeliamą reiškinį“. Neretai nuo šių žmonių nusisuka šeimos ir visuomenė, kuri remiasi naudingumo ir efektyvumo kriterijais, kuriais vertinant sužalota bei silpnėjanti gyvybė nebeturi jokios vertės ir ją galima, netgi reikia, kuo greičiau nutraukti, kad būtų sumažinti slaugos rūpesčiai ar sutaupytos lėšos, reikalingos medicinos priemonėms. Demaskuodamas šio požiūrio blogį, Šventasis Tėvas primena, kad „eutanaziją būtina skirti nuo apsisprendimo atsisakyti vadinamojo „užsispyrėliško gydymo“, tai yra medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl to, kad nebeproporcingos laukiamiems rezultatams“. Tačiau atsisakymas neįprasto ir neproporcingo gydymo nieko bendro neturi su eutanazija ar parama savižudybei, tai yra dirbtinam gyvybės nutraukimui: tai tiesiog išreiškia susitaikymą su realia ligonio situacija artėjančios mirties akivaizdoje, bet nenutraukiant rūpinimąsi juo ir mylintį palydėjimą.

Enciklikoje „Evangelium Vitae“ primenama, kad šiuolaikinėje medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama Bažnyčios ypač remiamam „paliatyviniam slaugymui“, kuriuo stengiamasi sušvelninti kančias paskutiniais ligos etapais ir kartu garantuoti, kad ligonis savo sunkių išmėginimų metu turėtų žmogišką globą ir palydėjimą. Šiomis pastangomis paciento mirties netrokštama ir jos nesiekiama, bet tiesiog viskas daroma, kad reikiama priežiūra bei siūlomais raminančiais ir nuskausminančiais vaistais būtų kiek įmanoma palengvinami iš­gy­ven­ti ligos simptomai. Popiežius Jonas Paulius II pastebi, jog „pagirtini tie asmenys, kurie savo noru priima ligos kančias, atsisakydami gydymo nuskausminančiais vaistais, nes nori išlaikyti pilną sąmonę ir  – jeigu tai tikintieji – sąmoningai dalyvauti Viešpaties kančiose“. Tačiau toks šventas herojiškumas negali būti laikomas kiekvieno žmogaus pareiga ir reikia malšinti ligonio skausmus įvairiais analgetikais, ypač jeigu nėra kitų veiksmingų pagalbos priemonių, kurios netrukdytų kitoms ligonio moralinėms pareigoms atlikti ir pačiai, kad ir silpnėjančiai, jo egzistencijai. Kita vertus, kaip nepriimtinas dirbtinis paciento gyvybės nutraukimas, eutanazija, taip pat neteisinga būtų be rimtos priežasties malšinant skausmą, atimti iš mirštančio žmogaus sąmonę, kad artėdami prie mirties žmonės turėtų galimybę patenkinti savo moralinius poreikius ir visiškai sąmoningai pasirengti galutinai susitikti su Dievu.

„Kai žmogaus gyvenimas artėja į pabaigą, artimo meilės veikla ir vėl randa tinkamas priemones, kurios įgalina senelius, ypač nebegalinčius savarankiškai apsitarnauti, ir nepagydomus ligonius, patirti tikrą žmogišką pagalbą, leidžiančią deramai pa­ten­kin­ti savo dvasinius poreikius, ypač palengvinti nerimą ir vienatvę“, – rašoma enciklikoje „Evangelium Vitae“. Joje pabrėžiama, kad tokiais atvejais niekas negali pakeisti šeimos vaidmens, tačiau ir šeimos gali tokioje padėtyje gauti daug pagalbos iš socialinės rūpybos ir medicinos struktūrų, įskaitant paliatyvinę slaugą namuose ir viešose institucijose. Šv. Jono Pauliaus II įsitikinimu dabar visuomenėje daugėjant pagyvenusių žmonių, su jiems būdingu dažnesniu sergamumu, reikia iš esmės peržiūrėti ligoninių, klinikų ir slaugos namų vaidmenį. Tai neturėtų būti tik medicinos institucijos siaurąja prasme, kuriose gydomi ligoniai, bet vietos, kuriose kančia, skausmas ir palydėjimas į mirtį suprantami bei priimami tikrai žmogiškais aspektais. Šis tapatumas ypač turi būti akivaizdus tose įvairaus pobūdžio sveikatos priežiūros įstaigose, kurios artimai susietos su Bažnyčia arba kurioms vadovauja vienuolijos.

E. Makrono „bendrystė“ su masonais

Grįžtant prie padėties Prancūzijoje aptarimo galima pažymėti, kad šioje šalyje prie eutanaziją įteisinančio įstatymo primetimo ištakų yra tam tikruose visuomenės sluoksniuose įtakingos, slaptos, radikalų sekuliarizmą (laicizmą) propaguojančios masonų ložės. Priklausomybė joms katalikams yra draudžiama ir gresia ekskomunika.  Katalikų Bažnyčia visada buvo prieš tris šimtmečius susikūrusio „laisvųjų mūrininkų“ (free masons) sąjūdžio griežta kritikė, kadangi jis atmeta Dievo įstatymus, tikėjimo tiesas ir antgamtinę tvarką. Dabar, kai naujasis popiežius pasirinko Leono XIV vardą ir prisimenamas įspūdingas jo pirmtako bendravardžio Leono XIII mokymas, galima nurodyti 1884 metais paskelbtą jo encikliką „Humanum Genus“, kurioje aiškinamos masonų klaidos, pastangos paneigti pasaulio krikščioniškąją civilizaciją ir ją pakeisti bedievišku natūralizmu. Prancūzai masonai parlamentarai iš jų pagrindinės „Didžiųjų Rytų“ („Grand Orient“) ložės buvo turbūt pirmieji pasaulyje dar 1978 metais pasiūlę įstatymiškai įteisinti eutanaziją „demokratiniu keliu“. (Kaip žinia, Vokietijos nacių režimas eutanaziją buvo įvedęs be jokios demokratijos, siekiant susidoroti su tais, kurie „neverti gyventi“). Prancūzams masonams tuo metu tai nepavyko, tačiau jie įkūrė „Teisės oriai numirti asociaciją“, kuri tapo viena pagrindinių lobistų svarstant ir pozityviai propaguojant šį klausimą. 

Prancūzijos prezidentas E. Makronas, kuris, skirtingai nuo pirmtakų, reguliariai ir viešai bendrauja su masonais, 2022 metų rinkiminės kampanijos metu pažadėjo, jog per savo antrąją kadenciją viską darys, kad „ori gyvenimo pabaiga“ dirbtinai nutraukiant sunkaus ligonio gyvybę, būtų galiausiai įteisinta. Tą E. Makronas patvirtino ir 2023 m. lapkričio 8 d. oficialiai apsilankęs „Grand Orient“ būstinėje, minint šios didžiausios (55 tūkstančiai narių) ir seniausios prancūzų masonų ložės įkūrimo 250-ąsias metines. Tuomet prezidentas masonams pasigyrė, kad pirmiausia jo pastangomis prieš kelis mėnesius į Prancūzijos konstituciją pirmą kartą pasaulyje buvo įrašyta moterų „teisė“ į abortą, tai yra įsčiose pradėto kūdikio nužudymą, kuo irgi rūpinosi masonai. Jau šiemet artėjant balsavimui dėl eutanazijos įstatymo projekto Nacionalinėje asamblėjoje, gegužės pradžioje E. Makronas atliko vizitą į antrosios didžiausios Prancūzijos masonų ložės „Grande Loge de France“, turinčios 32 tūkstančius narių, centrą ir dar kartą padėkojo jiems už aktyvumą debatuose dėl laisvo „gyvenimo užbaigimo“.

Savo kalboje apkaltinęs tuos, kurie priešinasi masonerijai, žvelgia į šį reiškinį esą „obskurantizmo ir sąmokslo teorijų kupinomis akimis“, prezidentas pabrėžė, jog perdėtai sekuliarizuota Prancūzijos respublika, „yra ne tik masonų namai, bet ir glūdi jų širdies bei sielos gelmėje“. Teigiamai įvertinęs laicistinės ideologijos veikimą, kai sąvokos „laisvė“ ir „pasaulietiškumas“ masonams yra kone sinonimai, E. Makronas pripažino, kad jie atmeta visus „iš aukščiau nuleistus įstatymus“, tai yra Kūrėjo tiesą ir malonę. Masonams žmogus, kaip gamtos produktas, yra vienintelis gėrio ir blogio vertintojas, galintis laisvai disponuoti savo gyvenimu nuo gimimo iki mirties, todėl esą tam tikromis sąlygomis galįs nuspręsti jį nutraukti. Pasak prezidento, tai fundamentalūs debatai ir masonams, kaip „didžiajai dvasinei šeimai“, reikia būti dėkingiems už jų iškėlimą, nes ši tema svarbi kiekvienam iš mūsų. Tai klausimas, kuris negali apsiriboti nusistatymu „ar mes esame už gyvybę, ar prieš gyvybę“, bet žmogiškai svarstant dėl gydymo tęsimo bei galimo nukreipimo į mirtį, reikia atsižvelgti į konkrečias sąlygas: nepagydomo ligonio kančias, pagarbą jo asmeniniam orumui iki paskutinės akimirkos, šeimos ir medikų padėtį. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, kiekvienu atveju taip pat ir darant sprendimą dėl ligonio gyvybės nutraukimo ar pagalbos jo savižudybei, reikia siekti to, kas gali būti pavadinta „mažesniu blogiu“.

Prancūzų vyskupų pastangos

Atsiliepdamas į minėtus E. Makrono abejotinus išvedžiojimus Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Reimso arkivyskupas Erikas de Mulenas-Boforas (Eric de Moulins-Beaufort) savo pastabose tiesiog nurodė: „Ne, ponas preziden­te, pasirinkimas žudyti ir pagalbinė savižudybė nėra ir negali būti mažesnis blogis“. Kiekvienu tokiu atveju yra sukeliama mirtis ir mes turime tai atvirai pasakyti be jokios apgaulės, be bandymų nuslėpti šią esmę ar ją gražiai apdoroti ir pateikti. Žudymas negali būti brolybės (net ir taip E. Makronas bandė įvardyti eutanaziją) ar žmogiškojo orumo apsaugojimo raiška: tai pasirinkimas atimti gyvybę, o ne padėti gyvenimo pabaigoje. Ganytojo įsitikinimu toks nuodėmingas ir moraliai nusikalstamas veikimas ypač sunkiai prislėgs tuos, kurie yra labiausiai pažeidžiami bei patiria beglobį vienišumą mūsų visuomenėje. Jis aiškino, jog mums reikia politikų, kurie ne balsuotų už eutanazijos įstatymus, bet turėtų drąsos „plaukti prieš srovę“, pasipriešintų „mirties kultūros“ tendencijoms. Jie turi aiškiai pasakyti „ne“ pseudosolidarumui, kuris reiškia tą patį, kas pasakyti ligoniui ar seneliui, kad „mes galime tik padėti, kad tu greičiau išnyktum“.

Atkreipus dėmesį, kad pre­zi­den­to pastabose ir Prancūzijos par­la­men­to narių balsais priimtame įstatymo projekte nenaudojama „eutanazijos“ sąvoka, kurią, kaip minėta, pirmieji pavartojo Vokietijos naciai, o tik kalbama apie „gyvenimo užbaigimą“, arkivyskupas E. de Mulenas-Boforas viename interviu pabrėžė, jog tai yra tik retorika, kuri esmės nekeičia. „Mes, vyskupai, kviečiame visuomenę padėti gyventi, o ne mirti, padėti tikrai žmonišku būdu – meile, globa, paliatyvine slauga, o ne mirtį nešančia letaline substancija“, – sakė ganytojas. – Žinoma, kančios niekas nenori, taip pat ir aš nenoriu nei sau, nei artimiesiems, niekam. Tačiau priimti ligonio mirties sprendimą, vietoje palydėjimo, slaugos ir meilės, yra kažkas baisaus ir negalimo“. Eutanazijos įstatymo įsigaliojimas, kaip jį bepavadintume, reikštų apgaulingą pažangą: piliečiai, ypač darbuodamiesi leisdami įstatymus, turi jausti atsakomybę ir užtikrinti, kad šalis plėtotų tarnystę visiems, pirmiausia, ligoniams, neįgaliesiems ir seneliams. Arkivyskupas E. de Mulenas-Boforas tvirtino, jog reikia priešintis nežmoniškai atmetimo kultūrai, kad silpnieji nesijaustų nereikalinga našta visuomenei, nes kiekvienas žmogus yra būtinas visiems kitiems.

Kiek anksčiau Prancūzijos vys­kupų konferencija (daugiau kaip 120 ganytojų) paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame perspėjama, kad eutanazijos įteisinimas pažeis tautos brolybės ir solidarumo nuostatas. Tuomet daugelis sunkių ligonių, pažeidžiamųjų ir senelių, jaus spaudimą prieš laiką užbaigti savo gyvenimą, iškreipiant pačią medicinos etiką. Ganytojai perspėja, kad legalizavus eutanaziją, kursis naujos mirties plitimu besispecializuojančios „medicinos“ institucijos, kaip atsitiko tose šalyse, kuriose jau anksčiau buvo įteisintas sunkių ligonių žudymas jiems pageidaujant ir ne tik. Taip iškyla pavojus atmesti į žmogaus ir visuomenės širdį įrašytą dieviškąjį ir civilizuojantį imperatyvą: „Nežudyk“, o silpnesni ir pažeidžiamieji asmenys dažnai savo sieloje kels dramatišką klausimą: ar aš nesu per didelė našta šeimai, artimiesiems ir visuomenei? Nors teisinėmis subtilybėmis ir kalbomis apie „gailestingą paramą mirčiai“ ir bus bandoma nuslopinti sąžinės problemas, vis dėlto individualioje ir kolektyvinėje sąžinėje liks neatsakytas klausimas dėl vykdomos brolžudystės, kuris Dievo buvo užduotas ir užrašytas Šventajame Rašte: „Ką tu padarei savo broliui?“. Baigdami savo pareiškimą prancūzų ganytojai, pripažindami, jog paliatyvinė slauga dar nėra pakankamai išvystyta ir visiems prieinama, pabrėžia, kad eutanazija negali būti atsakymas į šį trūkumą: „Žudymas, net ir prisidengus užuojauta, niekada negali būti išeitis“. Svarbu suprasti, kad tuomet stiprės pasitikėjimo pavojus santykiams tarp ligonių ir gydytojų, kurie vis dažniau kels klausimą, ar kai kuriems jų pacientams dar verta gyven­ti.

Gegužės mėnesį, kai Prancūzijos parlamente vyko eutanazijos įstatymo projekto svarstymas ir balsavimas, sostinės didžiojoje Dievo Motinos (Notre Dame) katedroje rengti tikinčiųjų maldos budėjimai „Už gyvybę“ su liudijimais ir ganytojų homilijomis. Daugelyje šalies parapijų šia intencija aukotos šv. Mišios, platinami bukletai ir proklamacijos kviečiant tikinčiuosius asmeniškai kreiptis į rinktus deputatus, reikalaujant, kad jie nepalaikytų „švelnios mirties“ primetamo įstatymo. Paryžiaus arkivyskupas Loranas Ulrichas (Laurent Ulrich) per Dievo Motinos katedroje vykusią vigiliją sakytoje homilijoje atkreipė dėmesį, kad eutanazijos įstatymo rėmėjai akivaizdžiai stengėsi iškraipyti sampratų prasmę. Netgi buvo siūloma, kad po atlikto ligonio gyvybės nutraukimo išduodant mirties liudijimą pašalpai gauti, būtų įrašyta, kad mirties priežastis buvo natūrali, nors ją iššaukė valingas sprendimas ir veiksmai. Kai kurie deputatai kalbėjo apie eutanaziją, kaip „brolišką pagalbą“ kenčiančiam žmogui, nors tokia etiška ir žmogiška parama yra paliatyvinė slauga, o ne gyvybės atėmimas. Kiti skelbė „teisę į mirtį“, kas, pasak ganytojo, yra visiškas absurdas, nes juk visi žino, kad kiekvienam mirtis yra neišvengiama ir viskas daroma, kad jos būtų išvengta iš anksto, stengiantis, pavyzdžiui, kad būtų mažiau nelaimių keliuose, ar išvengta didelės depresijos, galbūt galinčios vesti į savižudybę. Per maldos budėjimą Paryžiaus katedroje ant altoriaus buvo sudėtos intencijos, pabrėžiančios Bažnyčios ir vi­suomenės įsipareigojimą rūpintis silpnaisiais jų gyvenimo saulėlydyje, giedamos liturginės giesmės, pabrėžiančios gyvybės gynimą, skaitomos atitinkamos Šventojo Rašto ištraukos. Atsižvelgiant į šiemetinio Jubiliejaus pagrindinę Vilties temą, vigilijoje buvo meldžiama Viešpaties, kad Jo Bažnyčia, gindama gyvybę, taptų tikra tiesos ir laisvės, teisingumo ir taikos skelbėja, padėtų visai žmonijai iš naujo atgauti viltį.

„Pro vita“, 2025 m. birželio 20 d., nr. 6 (394)