Mojavos giesmės ir dainos

Grupė vakaro dalyvių. Tarp jų doc. Rūta Vildžiūnienė (ketvirta iš dešinės) ir kun. dr. prof. Saulius Stumbra (ketvirtas iš kairės)

KLAIPĖDA. Gegužės 13 dieną Etnokultūros centras kvietė į tradicinių giedojimų vakarą „Mojavos – giedokime ir dainuokime drauge“. Mojavos, Majus, Gegužinės – tai „vardai“, kuriais vadinami gegužės mėnesį vykstantys maldingi/dainingi vakarai. Tai graži tradicija sujungianti liaudiškąjį pamaldumą Švč. Mergelei Marijai su jai skirtos („Loreto“) litanijos ir tradicinės giesmės „Sveika, Marija, Motina Dievo“ bei kitų giesmių giedojimas ir liaudies dainų bei ratelių dermė. Nuo seno ši tradicija atliekama prie koplytėlių, kryžių, Lurdų ar maro kapelių, kur po skambių liaudies giesmių dalyvius sujungdavo liaudies dainos ir rateliai.

Vilija Gelžinienė-Moncevičiūtė pasakoja apie Švč. Mergelės Marijos statulėlės istoriją

Mojavų vakare giedojo Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos liaudiškojo giedojimo ansamblis (vadovas Vidmantas Budreckis), o žemaitiškas dainas dainuoti ir ratelius sukti kvietė Tradicinių dainų klubas su muzikologe doc. Rūta Vildžiūnienė.

Garbingą vietą Mojavose užėmė Švč. Mergelės Marijos statulėlė, kurią iš Maro kapelių, Darbėnų parapijos, atvežė gydytoja ir giesmininkė Vilija Gelžinienė-Moncevičiūtė iš Darataičių kaimo. Ši statulėlė išsaugota ir apginta nuo sovietinių okupantų ir šiandien telkia giesmininkus Mojavoms.

Vakarą vedė kun. prof. dr. Saulius Stumbra. Jis pristatė Gegužinių pamaldų kilmę, gyvas tradicijas Lietuvoje ir vadovavo Gegužinėms pamaldoms.

Gražus susibūrimas baigėsi skambiomis liaudies dainomis – žemaitiškomis, suvalkietiškomis, net sutartinėmis – jas vedė ir apie dainų prasmę kalbėjo doc. R. Vildžiūnienė

Klaipėdos Etnokultūros centro informacija ir nuotrauka

„XXI amžius“, 2025 m. gegužės 23 d., nr. 19–20 (2632–2633)