Muziejus išleido mokytojo tremtinio prisiminimų knygą

Birutė Nenėnienė

RUMŠIŠKĖS.  Et­no­gra­finiame miestelyje gretimais stovi bažnyčia ir mokykla, menančios Lietuvos istoriją.

Pastatai atkelti iš Suvalkijos – bažnyčia iš Sasnavos (Marijampolės r.), mokykla – iš Plokščių (Šakių r.). Viena liudija gilų tikėjimą, kita – nepriklausomos Lietuvos valstiečių siekį savo vaikams įdiegti gilesnį ir platesnį pasaulio pažinimą. Pradžios mokyklos ekspoziciją muziejininkai įrengė pagal mokytojo Stasio Ankevičiaus pasakojimą, su juo konsultuodamiesi. Mat mokytojas Plokščiuose joje dirbo nuo 1937 metų iki 1940-1941 mokslo metų pabaigos. 1941 metų birželio 14-osios naktį  su žmona Rozalija ir pusės metų kūdikiu buvo išplėšti iš šiltų namų ir Tėvynės „ilgoms atostogoms“ – už Uralo, žemės galo… Tad apsilankymas šioje ekspozicinėje mokykloje, kurioje butą turėjo ir jauna mokytojo šeima, sukelia įvairius jausmus, sužadina prisiminimus bei  pasvarstymus. 

Sibiro gulagų tremtinio mokytojo Stasio Ankevičiaus gyvenimo kelias po tremties, jo paties pamąstymai yra surašyti keliose įvairios apimties knygose: „Varpo aidas iš Paežerių“, „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“,  „Už Uralo, žemės galo“, „Stasys Ankevičius. Daktaro V. Kudirkos klėtelės-muziejaus saugotojas“.

Vilkaviškio rajono Garbės pilietis, V. Kudirkos klėtelės-muziejaus įkūrėjas ir saugotojas gimė 1905 metų balandžio 25 dieną, Amžinybėn iškeliavo 2002 metų gegužės 11 dieną. Kartu su vėliau mirusia žmona Rozalija palaidotas Paežerių kaimo kapinaitėse, kapą puošia mokytoją visą gyvenimą lydėjusi, tik dabar paminklinė, atversta knyga. 

Stasio Ankevičiaus gimtadienio išvakarėse – balandžio 24 dieną – Rumšiškių muziejaus etnografiniame miestelyje nutiko patiems muziejininkams, o ir kviestiems svečiams, džiugus ir svarbus įvykis: pristatyta dar viena knyga, parašyta… Stasio Ankevičiaus. 

Prisiminimų knygą „Mano kelias į gyvenimą. Suvalkijos krašto istorinė ir etnografinė medžiaga“ pagal mokytojo užrašus parengė Lietuvos etnografinio muziejaus darbuotojai, pristatė dr. Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė. Svečiais buvo su mokytojo gyvenimu susijusių ir jo atminimą saugančių vietų atstovai, muziejinin­kai Gražina Kazarian, Lionė Kraulėdienė, Vida Kilnienė, Aušra Mickevičienė iš Plokščių (Šakių r.), Paežerių kaimo bendruomenės, Suvalkijos (Sūduvos)  kultūros centro-muziejaus, Stasio Ankevičiaus sūnus Algimantas ir dukra Elena su giminaičiais.

Pasidalinta šiltais, linksmais prisiminimais, kuriais paryškintas mokytojo iš pašaukimo paveikslas, jo meilė pasirinktai profesijai, visuomeniška ir visapusiška veikla, ryški, skirtingai spalvinga dviejuose gyvenimo etapuose. Tai – iki 1941-ųjų birželio 14 dienos ištrėmimo į Sibirą ir grįžusio iš tremties gyvenimas po 1956 metų Paežeriuose, dar liaudyje vadinamuose Kudirkos Paežeriais (Vilkaviškio r.).

Į Lietuvos liaudies buities (dabar Lietuvos etnografinį) muziejų Rumšiškėse perkelta Plokščių mokykla reprezentuoja tarpukario lietuvišką mokyklą. Ją įrengiant muziejininkai rėmėsi mokytojo Stasio Ankevičiaus prisiminimais, su juo konsultavosi. Kai vėliau,1994 metais, kita muziejininkų grupė rengė mokytojo buto ekspoziciją, vėl lankė Stasį Ankevičių ir su juo konsultavosi. Klausydamiesi jo įdomaus pasakojimo prašė parašyti atsiminimus. Tada mokytojas prasitarė, jog jau yra parašęs, turi prie savęs, atsiminimuose nemažai papasakojęs apie gyvenimą Plokščiuose. Jis muziejininkams parodė keturis mokyklinius sąsiuvinius žalios spalvos viršeliais su užrašu „Mano kelias į gyvenimą. Suvalkijos krašto istorinė ir etnografinė medžiaga.“ 

Pavartę sąsiuvinius muziejininkai pamatė daug etnografinių piešinių (sodybų, trobesių planai, pavaizduota ūkio darbų eiga, padargai įrankiai, vaikų darbeliai ir kt.).  S. Ankevičius leido nusikopijuoti. Rankraščio kopija buvo padėta saugoti į Rumšiškių muziejaus archyvą.

Rankraštis nebuvo datuotas, o paimant užrašus nesigilinta, kada mokytojas juos rašė. Tad dabar tik spėliojama, kad atsiminimai galėjo būti parašyti 1974-1979 metais. Mat S. Ankevičius ketvirto sąsiuvinio pabaigoje užrašęs pastabą, jog jo pasakojimo tęsinys yra atsiminimai  apie tremtį „Atostogos“, kurie išspausdinti knygoje „Už Uralo, žemės galo“. Ši atsiminimų knygelė  Sąjūdžio pastangomis išleista 1989 metais net 70 tūkstančių egzempliorių tiražu. 

Dabar į gyvenimą išleista knyga (tiražas 500 egz.) savo eilės išlaukė… 30 metų. Pasak ją pristačiusios muziejininkės N. Pliuraitės-Andrejevie­nės, pasitaikydavo, kad Rumšiškių etnografiniame miestelyje esančios mo­kyklos lankytojai pasidalindavo jautriais prisiminimais apie S. Ankevičių. Todėl vis brendo mintis pagal tuos archyve turimus užrašus parašyti knygą. Tačiau su nauju žvilgsniu pastudijavę mokytojo sąsiuvinukus suprato, kad knyga jau parašyta.

S. Ankevičius parašęs įžangą, chronologiškai sudėliojęs visas temas, skyrelių pavadinimus, padaręs išnašas, paaiškinimus apie istorinius faktus, net tarmiškų žodžių žodynėlis sudarytas. Prisiminimai parašyti zanavykų tarme, trumpais sakiniais, gyvai, tekstais kuriami vaizdai, tad skaitančiam žmogui nenuobodu.

Ši knyga – tikras lobis, gausu informacijos ir istorikams, ir etnografams, joje daug niekur kitur nerandamų dalykų, faktų. 

Atsiminimų knyga pradedama nuo istorijos, baudžiavos, žmonių gyvensenos, tėvų gyvenimo, buities. Toliau – pasakojimai iš savo vaikystės, mokslo, mokyklos gyvenimo, aprašomi vaikų žaidimai, įdėti dainų žodžiai ir natos ir t. t. Gausiai iliustruota ne tik autoriaus piešiniais, bet ir archyvinėmis nuotraukomis iš Vilkaviškio krašto muziejaus fondų.

Knyga baigiama mokytojo šeimos tremtimi. Gyvenimo kely patirta siaubinga tremtinio dalia kaip širdgėla užspausta kad ir tokiame sakinyje: „Iki šiol žinojau, kad įstatymais baudžia tik blogai darančius, už nusižengimus. Bet kad baustų už pasipriešinimą blogai daryti, tai tik dabar sužinojau… 1941 metų birželio 14 dieną buvau perkeltas su šeima į ten, kur ir pats Stalinas neįsivaizdavo, kokį jis „rojų“ sukūrė.“

Savo tėvų, tremtinių, ypač tėvelio mokytojo S. Ankevičiaus atminimą puoselėja sūnus Algimantas ir dukra Elena Dobrovolskienė bei jų vaikai. Knygos pristatymo renginyje jie dalijosi šiltais prisiminimais apie tėvelį ir šeimos gyvenimą. O tas gyvenimas nuo pat gimimo buvo paženklintas išsiskyrimu, netektimi, ilgesiu ir viltimi. 

Antrojo kūdikio besilaukiusi Rozalija Ankevičienė su pusės metukų sūneliu buvo ištremta į Altajaus kraštą, Stasys Ankevičius – į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte. 1942 metais mirė kokliušu susirgęs sūnelis Gintukas. Tremtyje gimė dukra Elena, o susijungus šeimai pasaulį išvydo ir sūnus Algirdas. Ankevičiai į tėvynę grįžo po ilgų – 15 metų Sibire praleistų „atostogų“. 

Kaišiadorių rajonas
Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 12 (261)