Mylinčios Jėzaus Širdies šlovinimas
Naujosios popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Dilexit nos“ („Pamilo mus“) mokymo kontekstas
Mindaugas BUIKA
Evangelinės ir antgamtinės ištakos
„Kristus mus pamilo“ (Rom 8, 37), – cituodamas šį apaštalo Šv. Pauliaus tvirtinimą jo laiške Romos tikintiesiems, popiežius Pranciškus pradeda naująją encikliką „Dilexit nos“, skirtą Švenčiausiosios Jėzaus Širdies „žmogiškajai ir dieviškajai meilei“ apmąstyti.
Spalio 24 dieną pristatyto dokumento įžangoje gausiai pasiremdamas Evangelija, jis vėlgi nurodo minėto apaštalo patikinimą, jog niekas „negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 39). Tą patvirtino ir pats Išganytojas, aiškindamas savo pirmiesiems mokiniams, kad Jo meilė turi dieviškąją prigimtį iš sklinda iš dangiškojo Tėvo, todėl jie turi ištikimai sekti šiuo pavyzdžiu vienas kitą mylėdami (plg. Jn 15, 9-12). Apaštalas Šv. Jonas tęsdamas šią mintį, savo Pirmajame laiške teigia, kad krikščioniškoji meilė yra susijusi su tikru dieviškuoju jos pirmumu: „meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet, kad Jis pirmasis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1Jn 4,10). Tai yra pagrindinė prielaida, kad mes turime mylėti vieni kitus, nes „jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka ir Jo meilė mumyse tampa tobula“ (Plg.1Jn 4, 11-12). Ši meilė yra artimai susieta su pačiu tikėjimu, nes išpažindami, „jog Jėzus yra Dievo Sūnus“, mes galime „pažinti ir įtikėti meilę, kuria Dievas mus myli“ (Plg. 1Jn 4, 15-16). Enciklikoje „Dilexit nos“ išsamiai aptardamas dieviškos širdies simbolį, kaip Kristaus meilės išraišką, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad Bažnyčia, tradiciškai kontempliuodama Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, apmąsto ir garbina Jo, įsikūnijusio Dievo Sūnaus, begalinę meilę.
Prisiminus šio pamaldumo evangelines ištakas, galima pastebėti, kad enciklika „Dilexit nos“ paskelbta minint prancūzų vienuolės vizitietės Šv. Margaritos Marijos Alakok (Marguerite Marie Alacoque, 1647–1690) mistinių Jėzaus ir jo Širdies regėjimų 350 metų sukaktį. Šia proga dabar švenčiami Jubiliejiniai metai, ypač tų antgamtinių įvykių šalyje Prancūzijoje, kurie bus užbaigti 2025-ųjų birželį. Seseriai Šv. Margaritai Marijai 1673 metų pabaigoje pasirodęs Išganytojas, patikėjo jai ypatingą užduotį skleisti Bažnyčioje jo Širdies meilę, pirmiausia kreipiantis į nusidėjėlių atsiteisimą. Šie apsireiškimai vizitiečių (aplankymo) vienuolyne Burgundijos regiono Parei le Monjalio mieste šventajai regėtojai tęsėsi net keliolika metų, beveik iki jos mirties. Antgamtinėse vizijose apie 70 kartų pasirodęs Jėzus patvirtino savo Dieviškosios Širdies begalinę meilę žmonėms, nepaisant jų sunkių nuodėmių, kurios ją labai skaudina ir žeidžia. Ypač reikšmingas įvykis buvo 1675 metų birželio 16 dieną, kai seseriai Margaritai Marijai, klūpančiai prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, pasirodęs Išganytojas laikė liepsnojančią savo Širdį su kryžiumi ir erškėčių vainiku, pabrėžiant, kad liepsnojanti Dievo meilė, susijusi su Jo kančia ant Kryžiaus. Jėzus, pasakęs: „Štai Širdis, kuri taip pamilo žmones, jog viską jiems atidavė“, kvietė nusidedančius tikinčiuosius atsiteisti už tokį nedėkingumą, kurį Jis išgyvena Altoriaus Sakramente bei prašė dėti pastangas, kad Katalikų Bažnyčios būtų įvesta liturginė iškilmė Švenčiausios Širdies garbei.
Apsireiškęs Jėzus Kristus taip pat perdavė dvylika pažadų, skirtų visiems, kurie garbins Dieviškąją Širdį ir skatins pamaldumą jai:
– suteiksiu malonių, reikalingų jų gyvenimui;
– suteiksiu ramybę jų šeimoms;
– juos guosiu visuose sielvartuose;
– būsiu jiems saugi priebėga gyvenant ir ypač mirštant;
– gausiai laiminsiu visus gerus jų sumanymus;
– nusidėjėliai ras mano Širdyje begalinio gailestingumo šaltinį;
– atšalusios sielos taps uolios;
– uoliosios sielos greit pasieks tobulumą;
– laiminsiu tuos namus, kur bus laikomas ir garbinamas mano Švenčiausios Širdies atvaizdas;
– kunigams duosiu gebėjimą pažadinti užkietėjusias širdis;
– vardus tų, kurie skleis šį pamaldumą neišdildomai įrašysiu savo Širdyje;
– iš begalinio mano Širdies gailestingumo pažadu, kad visagalė mano meilė visiems tiems, kurie iš eilės devynis pirmuosius mėnesio penktadienius priims Šv. Komuniją, suteiks galutinę atgailos malonę: jie nemirs mano nemalonėje ir be šventųjų sakramentų, o mano Širdis bus jiems saugi priebėga paskutinę valandą.
Bažnytinis vertinimas ir pasiaukojimas
Būdinga, kad Šv. Margaritos Marijos seserys ir pati vienuolyno vyresnioji pradžioje nepatikėjo jos vizijomis ir netgi rodė tam tikrą diskriminavimą. Šiame išbandymų kupiname dvasiniame kelyje labai teigiamą vaidmenį suvaidino regėtojos dvasinis kunigas jėzuitas Šv. Klaudijus Kolombjeras (Claude La Colombiere, 1641–1682), pats tapęs pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai apaštalu. Bažnyčios vyresnybė, vertindama regėjimus, visada laikosi didelio atsargumo, todėl tik po ilgo tyrimo, pripažinus sesers Margaritos Marijos antgamtinės prigimties galimą tikrumą, leido Prancūzijoje nuo 1765 metų liturgijoje minėti Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skirtą šventę. Pagaliau po beveik dviejų šimtmečių nuo regėjimuose išsakyto prašymo, palaimintasis Pijus IX 1956 metais Švenčiausios Širdies iškilmę įvedė į visuotinės Bažnyčios kalendorių. Pačią regėtoją seserį Margaritą Mariją popiežius Benediktas XV kanonizavo 1920 metų gegužės 13 dieną. Popiežius Jonas Paulius, kuris 1992 metais ir tėvą K. Kolombjerą SJ paskelbė šventuoju, nusprendė, kad Švenčiausios Jėzaus Širdies iškilmė, švenčiama trečiąjį penktadienį po Sekminių, būtų ypatinga maldos už kunigų šventumą diena. Kalbant apie šio pamaldumo skatinimui skirtą magisteriumą, pirmiausia reikia priminti popiežiaus Pijaus 1956 metais paskelbtą encikliką „Haurietis Aquas“, kurioje pabrėžiama, kad Švenčiausios Jėzaus Širdies kultas iš esmės yra meilės, kuria Dievas pamilo žmones šlovinimas. Persiėmimas šia meile ir jos perkėlimas į kitus žmones, mumyse turi vis stiprėti bei tobulėti, kad įgyvendintume aiškų evangelinį Viešpaties nurodymą: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą taip mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Popiežius Benediktas XVI savo laiške Jėzuitų vienuolijai, skirtame paminėti enciklikos „Haurietis Aquas“ paskelbimo 50-ąsias metines, patvirtino, kad „Dievo meilės slėpinys, taip išraiškingai atspindėtas pamaldume Jėzaus Širdžiai, ir esmės yra viso krikščioniško dvasingumo šerdis“. Jo įsitikinimu, krikščionys turi nuolatinę užduotį gilinti ryšį Jėzaus Širdimi, kad galėtų gaivinti savo tikėjimą tiek padedančia Dievo meile, tiek artimo meilės darbais. Naujosios enciklikos „Dilexit nos“ autorius popiežius Pranciškus, kuris yra Jėzaus Draugijos narys ir visada rodo gilią pagarbą Dieviškajai Širdžiai, yra pabrėžęs, kad Viešpaties meilės pažinimas „nušviečia bažnytinio atsinaujinimo kelią ir prasmingai šia linkme skatina pasaulį, kuris, atrodo, praranda savo širdį“.
Kaip tik tokį dvasinį atsinaujinimą skatinti išvystyta pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai tradicija, kurios ištakose buvo didelius nuopelnus šiam pamaldumui turinčios Jėzaus Draugijos iškilmingas pasiaukojimas, įvykęs dar 1772 metais. Dabar, laukdami 2025 šventųjų metų, galime prisiminti, kad didysis popiežius Leonas XIII enciklika „Anum Sacrum“ skelbdamas 1900 metų krikščioniškąjį jubiliejų, visą žmoniją paaukojo Dieviškajai Širdžiai. Toje maldoje, kuri tradiciškai kalbama po Švenčiausios Jėzaus Širdies litanijos, nuostabiai skamba prašymas: „Suteik, Viešpatie, savo Bažnyčiai tikros laisvės klestėjimą, duok visoms tautoms taiką ir ramybę. Padaryk, kad visoje žemėje skambėtų vienas balsas: garbė Dieviškajai Širdžiai, per kurią atėjo išganymas. Garbė ir šlovė Jai per amžius“. Gerai žinomi ir nacionaliniai pasiaukojimai, pradedant 1873 metais Parei le Monjalyje įvykusiu Prancūzijos iškilmingu pasiaukojimu Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, minint tame mieste buvusių Išganytojo apsireiškimų 100-ąsias metines.
Kitais 1874 metais įvyko planetos pusiaujuje esančios Centrinės Amerikos šalies Ekvadoro pasiaukojimas, kuriuo ne tik norėta pabrėžti šio regiono tradiciškai ištikimą katalikybę, bet ir simboliškai išreikšti siekį, kad iš geografinio pasaulio centro nepertraukiamai sklistų pamaldumas į Švenčiausiąją Širdį irgi ženklinant begalinę Dievo meilę visai žmonijai. Kaip žinoma, minint pastarojo pasiaukojimo 150 metų sukaktį popiežiaus Pranciškaus sprendimu Ekvadore rugsėjo mėnesį surengtas 53-iasis Tarptautinis Eucharistinis kongresas. Beje, su Eucharistiniu kongresu yra susietas Lietuvos pasiaukojimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kurio 90-ąsias metines šiemet minime. 1934 metų liepos 1 dieną, užbaigiant Kaune vykusį pirmąjį Tautinį Eucharistinį kongresą, dalyvaujant šimtatūkstantinei tikinčiųjų miniai, iškilmingo pasiaukojimo aktą pirmieji pasirašė Lietuvos bažnytinės provincijos vadovas Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tame akte išreiškus padėką Dievo Apvaizdai už lietuvių tautos išgelbėjimą „iš slėgusios vergijos pančių“, buvo išsakyti didieji jos troškimai, kuriuos verta nuolat prisiminti ypač nelengvų išbandymų akivaizdoje.
„Švenčiausioji Jėzaus Širdie, saugok ir globok mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę; stiprink savo Šventosios Dvasios malonėmis mūsų dvasinius vadovus, mūsų vyriausybę, mūsų kariuomenę ir visus tautos darbuotojus; suburk vienybėn visus mūsų vaikus, surink svetur išblaškytus josios sūnus ir dukteris ir sujunk juos su mumis nesuardomais Tėvynės meilės ryšiais.
Geriausioji Jėzaus Širdie, kuri verkei, žiūrėdama į savo išrinktosios tautos nelaimes, priimk ilgus ir sunkius mūsų tautos iškentėtus skausmus ir neleisk daugiau mūsų priešams viešpatauti mūsų Tėvynėje.
Gailestingoji Jėzaus Širdie, atleisk mūsų tautos nuodėmes, klaidas ir padaryk, kad visų mūsų širdys užsidegtų neužgesinama Tavo meilės liepsna. Jėzaus Širdie, teateinie tavo Karalystė į mūsų brangią Tėvynę.“
Krikščioniško sąmoningumo svarba
Tęsiant apžvalgą galima susipažinti irgi su pamokančiu 1984 metais paskelbtu tuometinių Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų apaštaliniu laišku minint mūsų tautos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai 50-ąsias metines. Sudėtingomis vis dar valdančio sovietinio komunistų režimo sąlygomis paskelbtame ganytojų dokumente pirmiausia primenama, kad „Kristuje įsikūnija amžinas Dievo palankumas žmonijai ir Jo meilė, kuri yra tėvų, motinų, draugų meilės neišsenkamas šaltinis“. Kristus tampa mums ypač artimas Švenčiausiame Sakramente, todėl prisiartinę prie altoriaus galime iš tiesų jaustis esantys kaip prie Išganytojo Širdies, kuri išreiškia Jo gerumą, meilę ir atsidavimą mums. Šį kilnų nusistatymą yra patvirtinęs pats Viešpats, kuris kvietė apaštalus: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Priminę, kad nuo seno „pagarbą, meilę ir dėkingumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai įvairiais būdais yra išreiškę Bažnyčia ir jos tikintieji“, Lietuvos vyskupai tame laiške nurodė atskirų asmenų, šeimų bei tautų ir valstybių aukojimąsi ta intencija. Kaip tik tai ir įvyko 1934 metais Laikinojoje sostinėje, kai „Bažnyčios ir valstybės vadovai bei visuomenės atstovai iškilmingai paaukojo, tai yra Švenčiausios Jėzaus Širdies globai pavedė mūsų tautą ir kraštą“. Apaštaliniame laiške pripažįstant to įvykio istorinę reikšmę, pabrėžiama, jog tai buvo ne tik Lietuvos Bažnyčios liturginės apeigos, bet ir oficialus valstybinis bei visuomeninis aktas.
„Nors ne visi ir ne visada buvome tam pasiaukojimui ištikimi, jis neatšauktas ir neatmestas – jis tebegalioja, – tvirtino ganytojai dar 1984 metais. – O tai reiškia, kad mes visi (pasiaukojimo atžvilgiu) turime reikšmingų teisių ir pareigų“. Aiškindami teises, jie nurodo pasitikėjimą Dieviškos Širdies globa ir pasirėmimą Ja visuose išbandymuose. Minėdami pareigas, vyskupai aiškino, jog tai priklausomybės Išganytojui supratimas ir visokeriopas puoselėjimas ištikimybės Jam. Jie pabrėžia, kad Lietuvos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai 50-ųjų metinių minėjimas „pasikeitusiomis visuomeninio gyvenimo sąlygomis“, tai yra valdant Bažnyčiai ir tikėjimui priešiškam sovietiniam komunistų režimui, dar labiau reikalauja krikščioniško sąmoningumo ir drąsos. Kviesdami liturginiu būdu organizuoti parapijose pasiaukojimo atnaujinimą, ganytojai kviečia tikinčiuosius „asmeniškai pavesti Švenčiausiajai Širdžiai savo gyvenimą ir artimuosius, Bažnyčią ir Tėvynę bei padaryti kilnių pasiryžimų. Laiške siūloma tokia bendroji atnaujinto pasiaukojimo malda:
„Gailestingoji Jėzaus Širdie,
atleisk mūsų nuodėmes, atgaivink dvasią ir
įkvėpk tikros Dievo ir žmonių meilės.
Švenčiausioji Jėzaus Širdie,
stiprink ir palaikyk mūsų tikėjimą ir dorą,
suburk vienybėn visus tautiečius Tėvynėje
ir pasaulyje, laimink šeimas ir jaunimą.
Geroji Jėzaus Širdie,
priimk mūsų vargus, kūrybą ir darbus
ir paversk juos gražios ateities laidu.
Stiprink mūsų ištikimybę Tau, Katalikų Bažnyčiai
ir kilniam protėvių palikimui.
Jėzaus Širdie,
teateinie tavo Karalystė į mūsų brangiąją Lietuvą“.
Pats pasiaukojimo atnaujinimas, kaip ir 1934 metais, vėl buvo minimas liepos 1 dieną, nes, laimingu sutapimu, 1984-aisiais tą dieną liturgijoje buvo švenčiama Švenčiausios Jėzaus Širdies iškilmė.
Pasikeitusių sąlygų apibūdinimas
Tai, ką Lietuvos vyskupai savo laiške pavadino „pasikeitusiomis visuomeninėmis sąlygomis“, labai tiksliai apibūdinta komentare „Katalikiška Lietuva mini pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai 50-metį“, kuris tuomet publikuotas pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ (Nr.63). Jame priminta, kaip okupacinio sovietinio komunistų režimo dešimtmečiais buvo represuoti – įkalinti ir nukankinti – žymūs mūsų ganytojai, vyskupai ir kunigai, aktyvūs katalikai pasauliečiai, atimtos ir uždarytos bažnyčios, kunigų seminarijos, uždrausti vienuolynai. „Tauta buvo likusi be tinkamų dvasinių vadovų, be religinės spaudos, be vaikų katekizacijos…“. Tais 1984 metais tremtyje vis dar buvo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kalinti uoliausi kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tasmkevičius, ribojamas priėjimas į likusią vienintelę Kauno kunigų seminariją, varžant bažnytinį gyvenimą į dvasininkiją ir tikinčiųjų bendruomenes infiltruojami slaptosios policijos KGB agentai. Ir tokių persekiojimų akivaizdoje, tarsi tikras stebuklas, vyko spartus dvasinis atgimimas.
„Pokario metais persekiojamos tautos ir Bažnyčios sūnų ir dukterų kančios sėkla nenuėjo veltui – ji duoda vaisių“, – teigiama „Kronikos“ pastabose, nurodant bedievių valdžios bergždumą. Kaip tokio atgimimo ženklai paminima pogrindžio katalikiškoji spauda, nelegaliai veikiantys vyrų ir moterų vienuolynai, neakivaizdinė kunigų seminarija, Eucharistijos bičiulių sąjūdis, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikla, blaivybės grupės, masinės tikinčiųjų eisenos į Šiluvos šventovę ir Kryžių kalną. „Žinant kokiomis priespaudos sąlygomis visa tai atsirado, išaugo ir išsiskleidė, be Jėzaus Širdies globos, pažadėtos jai pasiaukojusiems, nepaaiškintume“, – pripažįstama komentare. Jame pažymima, kad Pasiaukojimo 50 metų jubiliejaus išvakarėse paaštrėjęs bedievių valdžios veikimas prieš Bažnyčią yra tarsi Dangaus ženklas, priminimas ir įpareigojimas, kad toliau reikalingas aukojimasis ir ištikimybė Dieviškajai Širdžiai. „Atnaujindami prieš 50 metų padarytą pasiaukojimą, savo viltį sudedame į meile liepsnojančią Jėzaus Širdį, – tvirtinta „Kronikoje“. – Su nuoširdžiu tikėjimu kartojam lygiai kaip prieš 50 metų: Jėzaus Širdie teateinie tavo Karalystė į mūsų brangiąją Lietuvą. Tam aukosimės ir dirbsim.“
Misionieriškos veiklos aktualumas
Baigdami pasiaukojimo 50 metų jubiliejui skirtą laišką, Lietuvos ganytojai pažymėjo, jog tam, kad Dieviškosios Širdies viešpatavimas mūsų Tėvynėje būtų įgyvendintas, tikintieji turi rūpintis blaivumu ir šeimų tvirtumu, neapleisti sekmadienio šv. Mišių ir kasdienės maldos, vadovautis teisingumu ir nuoširdumu tarpusavio santykiuose. Tai kartu ir misionieriška užduotis, nes iš tokio liudijimo „kiti mus supantys žmonės galės teisingai pažinti Kristų bei atsiverti Jo tiesai ir meilei“. Iškeldami tokį praktinį naujosios evangelizacijos siūlymą, kuris aktualus ir dabartinėmis sekuliarizacijos sąlygomis, vyskupai pakvietė tikinčiuosius „jausti šventą džiaugsmą ir kilnų pasididžiavimą“, kad priklausome Švenčiausiajai Išganytojo Širdžiai, nes esame jai paaukoti ir pasiaukoję. „Taip pat ir mums priklauso Kristus, Jo Bažnyčia ir Jo geroji Širdis, kadangi Jis yra pasižadėjęs būti su Jam besiaukojančiais ir visada laikosi savo pažadų“, – tvirtinama apaštaliniame laiške.
Popiežiaus Pranciškaus naujoje enciklikoje „Dilexit nos“ irgi primenamas misionieriškas bruožas, nurodant šv. Jono Pauliaus II akcentavimą, kad pasiaukojimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai visada turi būti regimas santykyje su Bažnyčios misionieriška veikla. Juk tai „atliepia Jėzaus Širdies troškimą plėtoti tikėjimą pasaulyje per Jo mistinio Kūno narių visuotinį įsipareigojimą dieviškajai Karalystei“. Tokiu būdu per krikščionišką liudijimą, Dievo meilė persiduoda į visų žmonių širdis ir taip stiprinamas Kristaus Kūnas, kuris yra Bažnyčia, o tuo pačiu ir kuriama teisingesnė, taiki ir broliška visuomenė. Taigi, turime būti mylinčiais misionieriais, kurie, sužavėti Kristaus, jaučia pareigą dalintis šia meile, kuri perkeitė mūsų gyvenimą.
Savosios enciklikos tekstą Šventasis Tėvas baigia malda, prašydamas „Viešpatį Jėzų, kad iš jo Švenčiausios Širdies mums visiems tekėtų gyvojo vandens versmės, kurios galėtų gydyti mūsų pačių padarytas žaizdas, stiprinti mūsų gebėjimą mylėti ir tarnauti kitiems, įkvėptų bendrai kelionei teisingesnio, solidaraus ir broliško pasaulio link. Iki tos dienos, kada mes galėsime džiaugtis kartu švęsdami dangiškosios Karalystės pokylį, dalyvaujant Prisikėlusiam Viešpačiui, kuris derina visus mūsų skirtumus šviesoje, nepaliaujamai sklindančioje iš Jo pervertos Širdies. Tegul Jis visada būna pašlovintas“.
„XXI amžius“, 2024 m. lapkričio 8 d., nr. 41–42 (2606–2607)