Neišdavęs sąžinės
Atmintis
Šiemet, balandžio 20 dieną, sukako 100 metų, kai gimė kun. Boleslovas Babrauskas SJ (1926 04 20–1960 04 13–2002 07 12). Gimęs ir augęs Tautiškių kaime, Tauragnų valsčiuje, neturtingų ūkininkų penkių vaikų šeimoje, baigė Sėlos pradžios mokyklą.
Vokiečių okupacijos metais tarnavo pas ūkininkus Utenos valsčiuje (Taurapilyje ir kitur). Po karo, dirbdamas Utenos plentų valdyboje mašinistu, mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1946-1953 metais dirbdamas Vilniaus kariniame aviacijos fabrike, mokėsi ir baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Paskui studijavo Vilniaus universitete, čia baigė vieną fizikos-matematikos kursą. 1955 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, ir 1960 m. balandžio 13 d. gavo kunigo šventimus. Kunigas Boleslovas yra pasakojęs, kad jo senelė visą gyvenimą meldėsi, kad kas nors iš jų šeimos taptų kunigu. Jo tėvas taip pat troško, kad bent vienas vaikas dirbtų Bažnyčiai, būtų bent špitolninkas. Kunigas į savo užrašų knygelę 1955 metais, prieš stodamas į seminariją, yra užsirašęs tokius žodžius: „Niekada nebūsiu sąžinės išdavikas. Jeigu likimas lems vien juodą plutą graužti – graušiu ir juodą, ir jokios gėrybės manęs nesuvilios, ne! Noriu išlaikyti sau brangią teisę – žiūrėti kiekvienam į akis be gėdos, be slaptojo graužimosi…“
Pirmoji B. Babrausko kunigiškojo darbo vieta – Rokiškis, kur iki 1965 metų dirbo vikaru. 1965-1966 m. buvo Čedasų klebonu, 1967-1978 m. – Biržų vikaru, 1968-1974 m. – Smilgių ir Suosto klebonu, 1974-1980 m. – Krinčino klebonu. 1969 m. sausio 20 d. įstojo į Jėzaus Draugiją, tuo metu veikusią pogrindyje. 1992 m. balandžio 22-ąją davė galutinius įžadus.
Kazachstano Pavolgio vokiečiams prašant katalikų kunigo, 1980 metais tėvas Boleslovas išvyko ten. Vidurinėje Azijoje jam priklausė 21 parapija (plotu didesnė už Lietuvą). Tekdavę nuvažiuoti ir dirbti be jokio poilsio po keletą parų. Celinogrado (dabar – Astana) istorijoje jis buvo pirmasis katalikų kunigas. Čia jis daugino ir platino knygas, paruošė vietos gyventojams katekizmą, parengė ir išvertė maldaknygių, surinko tikėjimo tiesų žinyną. Padauginęs visa tai didžiulėmis siuntomis su pagalbininkais veždavo į Sibiro platybes. 1985 metais buvo priverstas per 24 valandas apleisti šį kraštą.
Grįžęs į Lietuvą, ilgai vargo, kol iš religinių reikalų įgaliotinio gavo registracijos pažymėjimą. 1985 metais buvo pakirtas Vadoklių klebonu ir juo dirbo iki 1991-ųjų. Vėliau po vienerius metus Biržuose, Paberžėje, 1993-1999 metais Pakruojyje, 1999-2001 metais Žagarėje klebonu. Dirbdamas Žagarėje rinko duomenis apie Barborą Žagarietę. Pablogėjus sveikatai nuo 2001-ųjų birželio perkeltas rezidentu į Pasvalį, čia gyveno ir darbavosi iki mirties. („XXI amžius“, 2002 07 26, nr. 57.)
Šįkart siūlome paskaityti paties kun. B. Babrausko SJ pareiškimą, paskelbtą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ (1975 m., nr. 17), iš kurio pamatysime, su kokiais rūpesčiais jis susidūrė dirbdamas Smilgių, Suosto ir Krinčino klebonu..
Kun. Babrausko pareiškimas
Panevėžio vyskupija
Krinčinas. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui Panevėžio vyskupui dr. R. Krikščiūnui
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui
Valstybės saugumo komitetui
Kun. Babrausko Balio, A., gyv. Pasvalio raj., Krinčine
P a r e i š k i m a s
Šių metų birželio 15 bus rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Piliečiai turi teisę ir pareigą rinkimuose dalyvauti. Tačiau aš, kaip Katalikų Bažnyčios kunigas, ne kartą buvau Valstybės saugumo ir rajono pareigūnų diskriminuojamas ir su manimi elgiamasi, tarsi būčiau už įstatymų ribos. Gindamas savo teises ir konstatuodamas kai kurių pareigūnų vykdomus įstatymų pažeidimus, kreipiausi į Valstybės saugumo komitetą Vilniuje ir Teisingumo ministrą, bet jokio konkretaus atsakymo bei apgynimo niekur negavau. Todėl dėl ištisos eilės faktų (juos nurodysiu žemiau) aš atsisakau balsuoti, kaip pilietis, kuris neturi teisių, o tik pareigas.
1973 lapkričio 20 grupė saugumo darbuotojų, vadovaujamų kapitono Jasinsko, darydama kratą, grubiai pažeidė LTSR BPK 192 str., kuriame pasakyta: „Visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti išvardijami kratos protokole arba prie jo pridedamame apyraše, nurodant kiekį ir matą“. Saugumo darbuotojai paimtų daiktų neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamąjį apyrašą.
Du kartus (1973.XI.21 ir 1974.VIII.2) buvau tardomas, kaip kaltinamasis (būdamas alkanas, paėmiau paduoto maisto, t.y. draudžiant religinę spaudą – paėmiau man paduotas knygas), o protokole užrašė ir žodžiu teigė, kad esu tardomas, kaip liudininkas. Nei aš pats supratau, nei jie man atsakė į klausimą: „Apie kieno nusikalstamą įvykį aš turiu liudyti?“ Todėl šiuo pareiškimu nuo tardymų parašų atsisakau, nes abu tardymus laikau neteisėtais.
Po kratos buvau iškviestas į Biržų raj. Vykdomąjį komitetą ir tenai šios įstaigos pirmininkas A. Tumėnas perspėjo: „Aš esu Biržų saugumo komiteto įgaliotas perspėti jus, kad apie kratą niekam nekalbėtumėte“. Paaiškinau, kad per kratą buvo atimtos ne tik mano asmeninės religinės knygos ir kiti daiktai, bet ir Smilgių bei Suosto bažnyčios nuosavybė: maldaknygės, giesmynėliai ir giesmės su natomis. Todėl privalėjau parapijiečiams paaiškint, kas jas atėmė. Tuo perspėjimu Biržų saugumas parodė, kad kratos aktas yra nusikalstamas, kuris bijo viešumos. Tą nusikaltimą patvirtina atimtieji daiktai: senos ir naujesnės maldaknygės, katekizmai, „N. Testamento“ knygos. Teisybės šaukiasi parduotuvėje nusipirktas popierius ir visos magnetofono juostos su man brangiais įrašais. Visa tai buvo suversta į maišus ir įmesta į sunkvežimį.
Po kratos Biržų raj. darbuotojai įvairiomis progomis skleidė apie mane niekšiškiausius šmeižtus. Pvz., „Kunigas Babrauskas, išvažiuodamas iš Suosto ir Smilgių parapijų, pasisavino bažnytinę kasą“. Pasiteiravęs sužinojau, kad nė vienas valdžios pareigūnas nesikreipė į Smilgių ar Suosto bažnytinį komitetą, teiraudamasis dėl kasos. Jiems tiesa nerūpi. Šmeižtai įstatymais draudžiami, o prieš kunigą viskas galima – jis nepasiskųs ir teisybės neras. Maža to, viešose paskaitose ne kartą grasino: „Kun. Babrauskas savo mirtimi nemirs…“ Todėl turėjau teisę ir pareigą savo parapijiečiams per pamokslą pasakyti: „Kadangi esu ne tik viešai šmeižiamas, bet ir viešai grasinama, todėl primenu jums, parapijiečiai, jei kas atsitiks su jūsų klebonu, žinokite, kieno darbas“.
Gyvenant šitokioje padėtyje, kyla klausimas: Kur aš gyvenu? Kur vyriausybė, įstatymai, žmogaus teisės? Nejaugi prieš kunigą ir tikintį žmogų viskas galima?
1974 rugpjūčio 1 vėlai po pietų gavau šaukimą rugpjūčio 2 d. 10 val. atvykti į Vilniaus saugumo komitetą. Tą dieną buvo laidotuvės, sutartas krikštas, Porciunkulės atlaidai ir pirmas mėnesio penktadienis. Todėl nuvykti atsisakiau. Vakare Krinčino apylinkės pirmininkė prašė vykti, nes nesiliauja skambinti ir grasinti, kad atsivešią prievarta. Dėl ramybės paklausiau – visa palikęs, per naktį nuvykau. Kam to reikia? Gaisras? Avarija? Žmonės atlydėjo mirusį – nėra kunigo. Atvežė krikštyti vaiką – nėra kunigo. Porciunkulės atlaidai, pirmas penktadienis – nėra kunigo. „Iškviestas Vilniaus sauguman. Ką ten jam darys? Štai kaip su mumis ir kunigais elgiasi valstybė“, – aimanavo žmonės. Kam reikalinga ta antivalstybinė propaganda, žmonių gąsdinimas ir varginimas?
Nesuprantu, kodėl valstybė naudoja visą saugumo jėgą ir daro išlaidas tikinčiųjų ir kunigų persekiojimui? O kad tai tikra, primenu vieną įvykį. Prieš kratą su vienu parapijiečiu taisėme Smilgių bažnyčios stogą. Tuo metu atėjo moteris su keturiais vaikučiais, kad paklausinėčiau, ar moka katekizmą. Nuo stogo paprašiau, kad palauktų ant šventoriaus, kol baigsiu darbą. Moteris atsisėdo ant suoliuko ir, išsiėmusi katekizmą, mokė vaikus. Sekančią dieną atvyko pas mane į Smilgius Biržų saugumo viršininkas Jasinskas ir užsipuolė: „Kokia vienuolė mokė pas tave vaikus katekizmo? Tai nusikaltimas! Rašyk pasiaiškinimą!“
Keliais įvykiais pailiustruoju rajono valdžios elgesį.
Atvykęs į Krinčiną, norėjau persiregistruoti mano bute esantį telefoną. Krinčino pašte pasiteiravau, ar galima tai padaryti. Man atsakė, kad Krinčino paštas turi 7 laisvus numerius ir nėra nė vieno pareiškimo. Parašiau pareiškimą Pasvalio Ryšių viršininkui. Šis pasakė, kad mano telefono perregistravimą nuspręs rajono vyriausybė. Po kelių dienų gavau atsakymą: „Į Jūsų pareiškimą pranešame, kad perregistruoti Jums buvusį pil. Raščiaus Prano telefoną nėra galimybės, nes minėtas numeris reikalingas Krinčino kolūkio telefono įrengimui.
Ryšių mazgo viršininkas Č. Monkevičius“.
Tuojau atvyko darbininkai ir telefono aparatą išsinešė. Kreipiausi Į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną, tačiau jis neatsiliepė. Nes ir tokio mažmožio, kaip telefonas, neleidžiama turėti.
1974 lapkričio 1 d. 15 val. po Visų Šventų pamaldų savo pašto dėžutėje radau pranešimą, kad esu Pasvalio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo kviečiamas lapkričio 1-ją dieną 12 vai. į Krinčino kolūkio kontorą. Pranešimą buvo pasirašęs Krinčino apylinkės sekretorius. Kviečiamas 12 val., o einant į bažnyčią pamaldoms, jokio pranešimo dar nebuvo. Perskaitęs pranešimą, parodžiau jį dar 3 asmenims. Kas tai būtų? Apsirikimas? Pasitikrinau Krinčino apylinkėje – gal pamiršo laiku atnešti? Ne. Jie patys gavo tą pranešimą lapkričio 1-ją prieš 12 val.
Lapkričio 20 Pasvalio rajono Vykdomajame komitete mane užpuolė: „Kodėl nesiskaitote su vietos valdžia? Kviečiamas neatvykstate! Kad daugiau taip nesikartotų! Mes šito nepakęsime!“ Bandžiau aiškintis, kad buvusi fizine negalimybė – pranešimą gavau 15 val., o kviečiamas 12 val. Į mano pasiaiškinimą nekreipė dėmesio, o tik pabrėžė: „Mes tokio nesiskaitymo daugiau nepakęsime!“ Ką turėjau daryti?..
* * *
Štai dar du įvykiai iš tikinčiųjų persekiojimo: 1975 kovo mėnesį atleido iš darbo kolūkio „Laisvoji žemė“ laiškanešę Valę Uzelienę už tai, kad ji lanko bažnyčią. Smilgių apylinkės pirmininkas Stričkas Uzelienei pasakė, kad „įstatymas draudžia tikinčiajai dirbti laiškaneše. Nori ar nenori, vis tiek tave išmesime iš darbo“. Grasinimą įvykdė. Uzelienė šiuo reikalu kreipėsi į „Valstiečių laikraščio“ redakciją, o ši laiškanešės skundą persiuntė tiems, kurie ją atleido, ir, tarsi pasityčiodami, pranešė, kad jos skundas persiųstas vietinei valdžiai.
* * *
1973 m. Suosto mokykloje mokyt. Geležiūtė, išbarusi ir pasityčiojusi iš našlaičio Antanuko Beleko, pamokos metu mušė jį per ausis, kad jis buvęs bažnyčioje. Galima mušti – kas gins našlaitį?
* * *
Tai vis mano parapijiečiai, turėję nukentėti už savo tikėjimą nuo ateistų, kuriems duota laisvė naudoti visas priemones prieš tikinčiuosius. Tai maža dalelė tų skaudžių pavyzdžių, kuriuos aš matau ir dėl kurių pergyvenu.
Skaudu, kad pas daugelį pareigūnų nematai žmoniško veido, susiduri su nepakantumu, fanatizmu, o kartais net teroru. Kur Konstitucija? Kodėl piliečių teisių niekas negina? Kodėl tyli prokuratūros? Kai ieškai tiesos, susiduri su tyla.
Aš, eilinis valstybės pilietis, dabar klausiu: ar galiu balsuoti? Dėl ko turėčiau balsuoti?
Kol aš ir mano tikintieji būsime diskriminuojami, valdžios pareigūnų užpuldinėjami, šmeižiami, kol nebus sugrąžinti per kratą atimti daiktai, tol balsuoti negalėsiu.
Krinčinas, 1975 birželio 11.
Kun. B. Babrauskas
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1975 m., nr. 17.
Parengė Romas BACEVIČIUS
„Katalikas“, 2026 m. rugpjūčio 7 d., nr. 15 (498)
