Nenuilstantis rūpestis lietuvių tautos ir Lietuvos išsaugojimu

Valentinas Aleksa

1879 m. gruodžio 25 d., Šv. Kalėdų dieną, Jono Aleksos (1854–1940) ir Uršulės Onos Kulbokaitės-Aleksienės (1854–1893) šeimoje, Obelupių kaime, Vilkaviškio apskrityje, Suvalkų gubernijoje (priklausė Rusijos imperijai, dabar Vilkaviškio rajono savivaldybė), gimė pirmasis sūnus Jonas Pranas Aleksa.

Čia jo mama U. O. Aleksienė atvyko pas savo mamą Gertrūdą Stadalnikaitę-Kulbokienę (1831–1893) gimdyti pirmojo savo vaiko. Oficialioji (juridiškai fiksuota) J. P. Aleksos gimimo vieta yra Kumetiškiai, Janavo valsčius, Kalvarijos apskritis (dabar Marijampolės savivaldybė), kur gyveno jo tėveliai – J. Aleksa ir U. O. Kulbokaitė-Aleksienė. 

J. P. Aleksa buvo Pirmosios Lietuvos Respublikos vienas iš kūrėjų, mokslo ir visuomenės veikėjas, agronomas, pedagogas, sociologas, ekonomistas, publicistas, filosofas, XX amžiaus lietuvių tautos dorovės autoritetas, Žemės ūkio akademijos (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) garbės daktaras (1929 m.), Vilniaus universiteto profesorius (1942 m.). Pirmosios Lietuvos Respublikos žemės ūkio didysis architektas, lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos ir moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas. Daugelio visuomeninių organizacijų  kūrėjas. Taip pat vienas pirmųjų   kooperacijos kūrėjų Lietuvoje. Jo užsibrėžtas pagrindinis gyvenimo tikslas – žadinti lietuvių tautos savimonę ir  gimtajame krašte pavyzdingai ir moderniai sutvarkyti žemės ūkį, atsikūrusios Lietuvos valstybės materialinės gerovės ir visų turtų pamatą. Tais metais Lietuvos kaimo vietovėse gyveno net apie 89 % žmonių. J. P. Aleksa per labai trumpą laiką sukūrė penkis svarbiausius Lietuvos valstybei ir žemės ūkiui atgaivinti fundamentalius uždavinius: 1) visomis pastangomis šviesti ir mokslinti kaimo visuomenę; 2) įvykdyti žemės ūkio reformą ir modernizuoti Lietuvos ūkį; 3) sparčiai plėtoti žemės ūkio kooperaciją; 4) sukurti ūkiškosios savivaldos organizaciją. 5) sukurti stiprią lietuvių (ūkininkiškąją) pilietinę visuomeninę. Jo vadovaujamas žemės ūkis padarė milžinišką pažangą, kuris tada buvo visos valstybės ekonomikos pagrindas ir svarbiausias jos biudžeto pajamų šaltinis. J. P. Aleksa pirmasis Lietuvoje parengė sisteminę Lietuvos ūkio būklės apžvalgą, grindė strategines jo gamybos intensyvinimo, gyvulininkystės plėtros, ūkininkų šeimos ūkių ugdymo, žemės ūkio ir perdirbimo pramonės modernizavimo, kooperacijos  bei ūkinės savivaldos plėtros kryptis. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė galėjo daugiau skirti lėšų švietimo, kultūros, krašto gynybai ir kitoms reikalingoms reikmėms. Jis buvo žurnalų ir laikraščių redaktorius bei bendradarbis. Daugelio knygų autorius, Žemės ūkio rūmų įkūrimo 1926 metais iniciatorius ir jų pirmasis vadovas. 1920–1923 metais buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras,  1926–1927 metais – Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1926–1935 metais – Lietuvos žemės ūkio ministras. Šešių Lietuvos Respublikos Vyriausybių narys. J. P. Aleksai rūpėjo Lietuva ir lietuvių tautos ateitis. Jis ne tik svarstė, bet nuolat budėjo tautos sargyboje ir telkė tam tikslui tautiečius. Pajėgė apmąstyti ir suvokti lietuvių tautą istorinėje plotmėje, daryti išvadas ir priiminėti sprendimus, pagrįstus ne vien ekonominių, bet ir socialinių, kultūrinių, tautinių, dorovės ir religinių veiksmų pagrindu.

Prof. J. P. Aleksa su prezidentu Kaziu Griniumi ir kunigu Mykolu Krupavičiumi 1942 metais Kaune įteikė Memorandumą, lietuvių tautos savigarbos ir pilietinės drąsos diplomatinį dokumentą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriame įvardijo Lietuvos valstybės kolonizavimo sandarą, vokietinimo politiką, beviltišką lietuvių ir kitų tautų ūkininkų padėtį mūsų krašte, pateikdami konkrečius okupantų vokiečių piktadarybių faktus, kur nušviečiama kolonistinė, rasistinė bei nepakenčiama nacių politika bei veiksmai lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir visų kitų Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Drąsiai įvardijo pagrindinį lietuvių tautos tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Toks dokumentas buvo įteiktas naciams vienintelis Europoje. 

Prof. J. P. Aleksa Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpyje ilgiausiai išbuvo valdžioje, neskaitant šalies prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio. Ilgiausiai, daugiau nei vienuolika metų, buvo nepartiniu ministru Lietuvos Respublikos Vyriausybėse. 

1946 metais Lietuvių Tautinės Tarybos išrinktas šešėlinės Lietuvos Vyriausybės pogrindyje ministru pirmininku. Vienintelis XX amžiaus Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, tris kartus sovietų ir kartą nacių okupantų, mirė 1955 m. balandžio 22 d. nukankintas Sibire. 1990 metais prof. J. P. Aleksos palaikai iš Sibiro atgabenti ir perlaidoti Palangoje, senosiose kapinėse.

Minint šios asmenybės 145-erių metų sukaktį, labai verta prisiminti profesoriaus išsakytas mums prasmingas ir labai aktualias kelias mintis šiam laikotarpiui: „Kriminalinio pasaulio žmogui moralė yra vien kliūtis, o kilniam žmogui ji teikia galimybių vis vertingesnei kūrybai. Be moralės žmogus nėra asmenybė, o vien aistrų bei geidulių automatas. Automatų žmonija neišvengiamai turi krypti į katastrofas, eidama ne gyvosios tikrybės kūrybos, o vien dienos momentų tenkinimo kryptimis. Tokia tauta dažnai lyg ir nejučiomis pakerta gyvenimo medį ir skaldo jį atskirais gabalais it malkomis. (…) Įsigali vis labiau užnuodyta atmosfera, medžiaginių gėrybių ir atitinkamų pramogų geidimas, valdžios troškimas ir komanduoti aistra, kito kitu nepasitikėjimas ir kits kito prisibijojimas. Nėra nuodėmių, kurių nedrįstų vykdyti toksai eksžmogus, nors jis neretai su patosu kalba apie kitų nedorybes. Valdžios brutalumas pradeda prilygti jos tikslų cinizmui. Valstybė virsta lyg savotišku hidrauliniu presu, kuris visuomenę gniaužia į mechanišką konglomeratą.“

„XXI amžius“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1–2 (2614–2615)