Nėra demokratijos be mūsų

Europoje

Liepos pradžioje Italijos Triesto mieste surengta katalikų Socialinė savaitė. Pradedant nuo ankstyvo ryto, kai visų Triesto miesto parapijų bažnyčių durys atveriamos Mišioms, iki vėlyvo vakaro, kai baigiasi spektakliai ir koncertai, šios savaitės programa kvietė dalyvauti jubiliejinėje Savaitės laidoje: ji surengta jau 50-ąjį kartą. Jos šiemetinė tema – dalyvavimas arba įsitraukimas į viešąjį gyvenimą, kuris yra demokratijos širdis. Šia tema kalbama dešimtyse diskusijų konferencijų salėse, taip pat miesto aikštėse, kurios yra demokratijos simbolis nuo antikinės Graikijos laikų.

„Nuoširdžiai sveikinu visus 50-osios Italijos katalikų socialinės savaitės dalyvius. Labai džiaugiamės šia jubiliejine sukaktimi. Nuo 1907 mrtų iki šių dienų Italijos katalikybė nestovėjo nuošalyje, neužsidarė zakristijoje, neleido sau susiaurėti iki individualistinio intymumo ar asmeninės gerovės kulto, bet išgyveno socialines problemas kaip savas, leidosi būti jų sužeista ir siekė tokios socialinės ir politinės tvarkos, kurios siela yra socialinė meilė (Fratelli Tutti, 180). Ji mąstė ir veikė ne tiek dėl savęs, kiek dėl bendros italų tautos gerovės. O bendrasis gėris yra ne tas, kuris vertas mažiausiai, bet vertingiausias – jo reikia visiems ir jis suteikia vertę asmeniniam gėriui“, – sakė Bolonijos arkivyskupas ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Matejus Dzupis (Matteo Zuppi). Pasak jo, dėl to galima sakyti, jog  Katalikų Bažnyčia yra graži: netrūksta žmogiškų ribotumų ir suklupimų, bet negalima neigti, nefalsifikuojant tikrovės, jos darbų, kurie tarnauja visiems.

„Bažnyčia yra visų Motina, nes ji vadovaujasi tik Evangelija“, – pridūrė kardinolas, pažymėjęs, jog Bažnyčios vertinimas vien iš politinių pozicijų, manymas, kad ji arba siekia savo naudos, arba kovoja šališką politinę kovą, trukdo suprasti, kad jos socialinio darbo centre yra žmogaus asmuo.

Šiandien, pasak kardinolo M. Dzupio, demokratija kenčia, nes visuomenės vis labiau poliarizuojasi, jas raižo vis aštresnė įtampa tarp susipriešinusių grupių, vyrauja „draugas – priešas“ priešprieša, taip pat įsitikinimas, kad individas yra toks, kai jis yra centre, nors iš tiesų asmens vertė yra santykyje. Pandemija privertė mus pajusti bendro priklausymo, bendros lemties, bendro dalyvavimo visų reikaluose jausmą. Nėra demokratijos be „mes“. Nėra asmens be kito. Demokratija ne tik skelbia laisvę, bet ir skatina lygybę, ne vien kalba apie abstrakčias teises, bet konkrečiai gina žmogaus orumą, ypač ten, kur jis šiurkščiausiai pažeidžiamas. Todėl demokratija yra ne tik institucijos, įstatymai ir procedūros, teisės ir pareigos, bet ir kito, silpnojo, atstumtojo įtraukimas.

Jei šitaip suvoksime demokratiją – be kito nėra manęs, o be mūsų nėra demokratijos – kovosime ir su išmetimo kultūra ir priklausomybėmis, kurių pasekmės tokios dramatiškos – prievarta, žeminančios sąlygos kalėjimuose, daugybė psichiatrinių ligų. Sveikintinos visos naujos demokratijos formos, kurios skatina dalyvavimą, pabrėžė kardinolas M. Dzupis, priminęs, jog Socialinės savaitės Trieste programoje daug kalbama apie gerąsias dalyvavimo demokratijoje praktikas.

„Džiaugiamės, kai katalikai įsitraukia į politiką visais lygmenimis ir visose institucijose. Esame troškimo būti bendruomene šiuo laikotarpiu, kai individualizmas, rodos, ardo bet kokį ateities sumanymą, o karas atrodo greičiausias problemų sprendimas, nešėjai. Katalikai Italijoje nori būti tarp pagrindinių veikėjų kuriant visų demokratiją, kurioje niekas nelieka atstumtas ar paliktas nuošalyje.  Ir todėl taip pat turime būti labiau džiugūs ir autentiški krikščionys, be ginklų rankose, nes vienintelė jėga yra meilė“, – pažymėjo Italijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas.

50-ąją Italijos katalikų Socialinę savaitę užbaigė popiežius Pranciškus, kuris taip pat vadovavo Mišioms centrinėje miesto aikštėje.  

Parengta pagal Vatican News

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 8 (204)